2019-02-06 Nr. AB-3376-3-61-3-04351-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3358-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04351-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namų ir Kauno tardymo izoliatoriaus dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. vasario 26 d. atlikinėjo bausmę Alytaus PN, Vilniaus PN ir Kauno TI. Šiuo laikotarpiu neteisėtai buvo apribota pareiškėjo teisė susirašinėti su drauge J. V., kuri nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. buvo suimta ir laikyta Kauno TI, vėliau bausmę atliko Panevėžio PN. Pareiškėjas ir J. V. norėjo palaikyti ryšius, tačiau tokia galimybė jiems nebuvo sudaryta.

3. Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalis, kurios pagrindu atsakovai ribojo pareiškėjo ir J. V. susirašinėjimo galimybes, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas neteisėtai.

4. Pareiškėjo nuomone, būtent dėl neteisėtų atsakovų pareigūnų veiksmų nutrūko pareiškėjo ir J. V. ryšiai, pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, buvo pažeista jo teisė į orumą.

5. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Alytaus PN taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

6. Nurodė, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti tuo metu, kai jos buvo pažeistos. Kadangi į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 28 d., pareiškėjas praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2013 m. spalio 28 d.

7. Alytaus PN atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai yra taikomi tik teisiniams santykiams, susiklosčiusiems po jo paskelbimo, todėl pareiškėjo atveju nėra taikytinas. Nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų bandęs siųsti laiškus J. V.

8. Pareiškėjo argumentai apie tariamai patirtą neturtinę žalą yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, nenustatyta, jog Alytaus PN sąmoningai siekė žeminti pareiškėjo orumą, todėl skundas turėtų būti atmestas.

9. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą ir jo papildyme prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

10. Vilniaus PN nurodė, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN atliko nuo 2010 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. vasario 24 d., o skundą padavė tik 2016 m. spalio 28 d., t. y., praleidęs ieškinio senaties terminą.

11. Skundui aktualiu laikotarpiu galiojo BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata, todėl Vilniaus PN nepažeidė pareiškėjo teisių. Pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl susirašinėjimo galimybių su kitais nuteistaisiais, atliekančiais laisvės atėmimo bausmes kitose kalinimo įstaigose.

12. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepime prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Nurodė, jog 2013 m. Kauno TI buvo pateiktas prašymas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo – su sugyventine (ne su J. V.), su kuria pareiškėjas bendravo iki suėmimo, vėliau laiškais, norėjo susituokti. Skundą dėl iš to kildinamos neturtinės žalos teismai atmetė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo kitą asmenį, su kuriuo palaikė ryšius. Kauno TI atkreipė dėmesį, kad nei pareiškėjas, nei J. V. į Kauno TI dėl susirašinėjimo nesikreipė, taigi, nesiekė bendrauti tarpusavyje. Kauno TI nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nepatyrė realios neturtinės žalos, o siekia pasipelnyti.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neteisingai apibrėžė keliamo ginčo ribas. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. vasario 26 d. buvo ribojama jo teisė susirašinėti su J. V., tuo metu buvusia Kauno TI ir Panevėžio pataisos namuose. Remdamasis byloje esančiais objektyviais įrodymais, teismas nustatė, jog vertinamasis ginčo laikotarpis yra nuo 2008 m. gruodžio 1 d., kai pareiškėjas atvyko į Kauno TI, iki 2014 m. liepos 2 d., kai J. V. baigė atlikti laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose.

16. Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. liepos 2 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2016 m. lapkričio 3 d. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2015 m. vasario 26 d., kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. KT8-N4/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Nutarimas), todėl į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuotiną nuo dienos, kurią pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenys, reikalavimus atlyginti neturtinę žalą kildinantys iš netinkamų kalinimo sąlygų, apie savo teisių pažeidimus sužinojo (turėjo žinoti ir suvokti) tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo išdėstyti argumentai, kad iki Nutarimo paskelbimo jis nežinojo apie galimai pažeidžiamas jo teises negali būti pagrindas atnaujinti senaties terminą. Kitų objektyvių duomenų dėl pagrįsto ieškinio senaties termino praleidimo teismas nenustatė.

18. Pareiškėjui praleidus trejų metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą, atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantiems Alytaus PN ir Vilniaus PN prašant jį taikyti ir nenustačius pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti, pareiškėjo skundas dėl galimai neteisėtų Alytaus PN ir Vilniaus PN veiksmų nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

19. Teismas nustatė, kad reikalavimą priteisti neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. liepos 2 d. jo atžvilgiu buvo taikomos BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatos, ribojusios nuteistųjų susirašinėjimą, kurios vėliau pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

20. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 23 d. pareiškėjui Kauno TI buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, taigi, jo teisinį statusą reglamentavo Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Įstatymas). J. V. teisinį statusą iki 2012 m. sausio 11 d. taip pat reglamentavo Įstatymas. Ginčui aktualiu laikotarpiu Įstatymas netaikė apribojimų suimtųjų teisei į tarpusavio susirašinėjimą. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, įrodančių, kad per nurodytą laikotarpį Kauno TI būtų ribojęs pareiškėjo teisę susirašinėti.

21. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybės, jog laikotarpiu, kai jo teisinį statusą reglamentavo BVK nuostatos, Kauno TI taikė BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y., ribojo pareiškėjo teisę susirašinėti su kitoje pataisos įstaigoje buvusia J. V. Atsižvelgdamas į tai, kad nėra pateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas siekė įgyvendinti savo teisę susirašinėti su J. V., teismas nepripažino esant vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų atsakovo veiksmų.

22. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pateikti argumentai yra prieštaringi ir nepatikimi. Skundo turinys grindžiamas teisės į susirašinėjimą su J. V. ribojimu, reikalauta dėl šios priežasties patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau, remdamasis bylos duomenimis, teismas konstatavo, kad iki pareiškėjo suėmimo ir suėmimo metu Kauno TI, pareiškėjas turėjo kitą sugyventinę, su kuria bendravo laiškais bei trumpalaikių pasimatymų metu. Tokius pareiškėjo veiksmus teismas vertino kaip sąmoningą siekį klaidinti teismą.

III. 23. Pareiškėjas R. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

24. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ieškinio senaties institutą. Pareiškėjo nuomone, ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2015 m. vasario 26 d., kai buvo paskelbtas Nutarimas, nes nuo šios dienos pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą.

25. Kauno TI atsiliepime neprašė taikyti ieškinio senaties termino, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą Kauno TI.

26. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į faktą, jog pareiškėjas iki laisvės atėmimo ir bausmės vykdymo metu bendravo su dviem moterimis. Pareiškėjo teigimu, apribojus jo bendravimo galimybes su J. V., pareiškėjas patyrė neturtinės žalos, nepaisant to, kad su kita moterimi jis turėjo galimybę bendrauti.

27. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Alytaus PN nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, jos dydžio. Teiginiai apie neva patirtą žalą yra nepagrįsti faktiniais įrodymais, remiamasi abstrakčiais teiginiais. Alytaus PN pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senaties terminą.

29. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pateiktus įrodymus, apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumo, teikiami argumentai yra analogiški teiktiesiems pirmosios instancijos teismui, nėra jokių argumentų dėl tariamai Vilniaus PN administracijos priimtų neteisėtų sprendimų ar veiksmų atlikimo. Apeliantas neturtinės žalos fakto bei dydžio nepagrindžia objektyviais įrodymais, nepateikia duomenų dėl savo sveikatos būklės.

31. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Alytaus PN, Vilniaus PN ir Kauno TI neteisėtų veiksmų, apribojus pareiškėjo galimybę susirašinėti su kitose kalinimo įstaigose kalinčia nuteistąja J. V., atlyginimo.

33. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo Lietuvos valstybės atstovų Alytaus PN ir Vilniaus PN prašymus, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Alytaus PN ir Vilniaus PN pritaikė ieškinio senatį, o kitą skundo dalį, nenustatęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, neteisėtų veiksmų, atmetė.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, iš esmės tvirtindamas, jog teismas netinkamai pritaikė ieškinio senaties terminą, nurodo, kad Kauno TI senaties termino taikyti neprašė. Be to, pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo bendravimą su dviem moterimis, nes tai neturėjo įtakos neturtinės žalos dydžiui.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

36. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018; 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.).

38. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai pateikė argumentą, jog apie teisių pažeidimą sužinojo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimo paskelbimo dienos (t. y., 2015 m. vasario 26 d.), todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Taikant teismų praktikoje suformuotus principus, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, tačiau ne nuo Nutarimo paskelbimo dienos. Taigi, nuo momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas apeliaciniu skundu nepateikė naujų argumentų, pagrindžiančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią, o pateiktasis argumentas dėl Nutarimo yra išsamiai aptartas pirmosios instancijos teismo sprendime.

39. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d., iš Alytaus PN ir Vilniaus PN.

40. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

41. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

42. Pažymėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo reikalingumą grindžia tuo, kad reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Kauno TI buvo nepagrįstai pritaikytas ieškinio senaties terminas, nepaisant to, kad Kauno TI ieškinio senaties termino taikyti neprašė. Nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nėra reikšminga, kadangi pareiškėjo reikalavimas Kauno TI buvo atmestas nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y., neteisėtų atsakovo veiksmų.

43. Pastebėtina, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

44. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

45. Nagrinėjamu atveju, akcentuotina, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokiu būdu ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI pažeidė pareiškėjo teisę į susirašinėjimą su J. V.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas siekė įgyvendinti savo teisę susirašinėti su J. V., o Kauno TI šią teisę nepagrįstai ribojo.

46. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į faktą, jog pareiškėjas iki laisvės atėmimo ir bausmės vykdymo metu bendravo su dviem moterimis. Teisėjų kolegija nevertina šio teiginio, kadangi jis nėra teisiškai reikšmingas. Pabrėžtina, kad teismas vadovaujasi tik teisiniais argumentais, bei teismų praktikos formuojamomis įrodinėjimo taisyklėmis, o abstraktūs teiginiai nesudaro pagrindo tenkinti pareikštą reikalavimą.

47. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą, nepadarė, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė