2K-680/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-680/2012

Teisminio proceso Nr. 1-32-1-00429-2008-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.5.2.1; 2.6.4.1; (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 7 d. nutarties, kuria nuteistojo V. K. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nuosprendis pakeistas: iš nuteistojo V. K. V. L. naudai priteista turtinės žalos atlyginimo suma sumažinta iki 1893,63 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. K. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per aštuonis mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos skiriant ne mažiau kaip po 500 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš V. K. priteista: Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 1795,36 Lt turtinės žalos atlyginimo, V. L. 2140,33 Lt turtinės žalos ir 2700 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 2000 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Rimanto Baumilo pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

V. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 29 d., apie 18 val., būdamas stovyklavietėje „Pasaka“, Klaipėdos rajone, Kukuliškių kaime, sugriebęs rankomis už mažamečio E. L. , gimusio 1997 m., kaklo, nusitempė jį už savo automobilio „Mercedes-Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir ranka sudavė E. L. ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį, dėl to šis nukrito ant žemės ir įskilo jo akiniai, po to, sugriebdamas už E. L. palaidinės gobtuvo ir tempdamas, sužalojo jam kaklą. Taip V. K. mažamečiui E. L. sukėlė fizinį skausmą ir padarė galvos sumušimą su galvos smegenų sukrėtimu, linijinį odos nubrozdinimą kaklo priekiniame paviršiuje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos įrodinėjimą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų taikymo praktikos, dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nepašalino neišsamaus teisminio tyrimo trūkumų (BPK 324 straipsnio 6 dalis), neišreikalaudamas ir netirdamas pirminių medicininių dokumentų pažeidė jo teisę gintis nuo pareikštų kaltinimų ir teikti į bylą įrodymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis), t. y. padarė esminius baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimus, nulėmusius neišsamų bylos išnagrinėjimą ir nepagrįstų bei neteisėtų teismų sprendimų priėmimą.

Apeliacinės instancijos teismas, pasak V. K. , netenkino jo prašymo išsireikalauti nukentėjusiojo E. L. stebėjimo ligoninėje dokumentus, nes apeliacinis skundas buvo grindžiamas neatitikimais tarp specialisto išvadose bei medicininių dokumentų išrašuose užfiksuotų duomenų bei pirmosios instancijos teismo posėdyje pagarsintų, bet prie bylos nepridėtų ligonio stebėjimo dokumentų, kuriuose nebuvo užfiksuota, kad E. L. ligoninėje būtų vėmęs, tuo tarpu specialisto išvadose ir medicininių dokumentų išrašuose nurodoma, kad nukentėjusysis du kartus vėmė, pykinimas specialisto buvo įvertintas kaip smegenų sukrėtimo simptomas, todėl iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumento dėl minėtų prieštaravimų. Kasatoriaus nuomone, specialisto išvada ir medicininiai išrašai nėra pirminiai, o tik išvestiniai įrodymai. Anot kasatoriaus, be E. L. ir jo žodžius perpasakojančių liudytojų parodymų, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent jis sumušė E. L. ir sužalojimai atsirado nuo jo veiksmų, todėl reikalavimai šio nukentėjusiojo parodymų patikimumui turėjo būti itin aukšti, o dėl šių parodymų kylančios abejonės - išsiaiškintos ir pašalintos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pirminių medicininių dokumentų neišsireikalavo ir netyrė, o rėmėsi byloje esančiais išvestiniais dokumentais (specialisto išvada, medicininių duomenų išrašais), kurių teisingumas ir pagrįstumas buvo kvestionuojamas apeliaciniame skunde, todėl bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai (BPK 20 straipsnio 5 dalis) - padarytas esminis BPK normų pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas, savo nutartyje nurodydamas, kad ligonio stebėjimo dokumentai, kurių byloje nėra ir kurių apeliacinės instancijos teismas netyrė, yra išsamiai aprašyti specialisto išvadose, rėmėsi neįrodyta ir apeliaciniame skunde ginčijama prielaida, kad specialisto išvada ir kiti byloje esantys įrodymai byloje nesančius ligonio stebėjimo dokumentus atspindi tiksliai ir išsamiai. Netenkindamas prašymo išreikalauti pirminius ligonio stebėjimo dokumentus apeliacinės instancijos teismas pažeidė kasatoriaus teisę gintis ir teikti įrodymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis), nes kasatorius ir jo gynėjas be teismo pagalbos šių įrodymų gauti neturėjo galimybės.

Kasatoriaus nuomone, teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos ir vertindami nukentėjusiojo E. L. parodymus, nes visi liudytojai, matę kasatoriaus ir E. L. pokalbį, parodė nematę, kad jis būtų mušęs ar tąsęs nukentėjusįjį, kadangi specialisto išvadoje, kuria grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos nutartis, nedaroma vienareikšmiška išvada, kad nustatyti E. L. sveikatos sutrikimai galėjo atsirasti tik jį sumušus; neatmetama galimybė, kad E. L. sužalojimai galėjo atsirasti ir dėl kitų priežasčių, pvz., nukentėjusysis galėjo užsigauti, susižeisti žaisdamas su kitais vaikais.

Teismai, pasak V. K., ignoravo prieštaravimus tarp E. L. parodymų ir kitų bylos duomenų, taip pat neatsižvelgė į byloje esančius duomenis apie E. L. asmenybės bruožus, leidžiančius suabejoti jo parodymais (impulsyvumą, jautrų reagavimą į kritiką, atsakomybės už savo veiksmus vengimą ir polinkį ją perkelti kitiems). E. L. tvirtino, kad V. K. kumščiu sudavė jam 2 ar 3 smūgius į dešinę galvos sritį ir tąsė už megztinio kapišono, dėl to atsirado nubrozdinimai ant kaklo, tačiau liudytojas V. L. parodė, jog E. L. po incidento tvirtino, kad V.

K. ne tik tampė už megztinio ir smogė į galvą, bet ir sudavė smūgį į nugarą. Apie jokius E. L. sužalojimus nugaros srityje byloje duomenų nėra, pats E. L. smūgių į nugarą vėliau neprisiminė. Liudytojas V. P. teisme paminėjo E. L. polinkį meluoti. Kasatoriaus nuomone, E. L. polinkis klaidinti, duoti netikslius, neišsamius parodymus matyti ir iš ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, kur pasakodamas apie tai, ką veikė šventės metu, nepaminėjo, kad mėtėsi akmenimis (liudytojų G. P. ir B. P. parodymai), nors detaliai pasakojo, kaip su draugais taškėsi vandeniu.

Analizuojant E. L. parodymus matyti, kad kaskart pasakojamos įvykio detalės šiek tie skiriasi: - vienur jis teigia kasatorių jį nusitempus už autobuso ir paklausus, kodėl E. L. skriaudžiąs jo vaiką, kitur tvirtina, kad jį nusitempęs ir nieko nesakęs sudavęs kelis smūgius, vienur - kad akiniai nukrito ant žemės nuo smūgio, kitur - kad pradėjus purtyti jį už megztinio kapišono. Apie tariamai suduotus smūgius į galvą E. L. painiojosi, parodė, kad „2-3 kartus kumščiu trenkė iš priekio, V. K. suduodamas smūgį buvo iš nugaros“, taigi kasatorius, tariamai suduodamas smūgius, buvo nukentėjusiajam už nugaros, o smūgiai kažkokiu būdu buvo gauti iš priekio.

Kasatoriaus teigimu, teismai jį kaltinančius ir teisinančius įrodymus vertino tendencingai - nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus vertino itin nekritiškai ir laikė nuosekliais bei patikimais, tuo tarpu liudytojų, tiesiogiai mačiusių jo pokalbį su E. L. ir tvirtinusių, kad jo nemušė, parodymus atmetė.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netyrė versijos, jog E. L. galėjo būti sužalotas ne dėl V. K. veiksmų, o žaisdamas su kitais vaikais šventės metu, nors papildomoje specialisto išvadoje ši versija aiškiai įvardyta kaip neatmestina. Anot kasatoriaus, įvykiai 2008 m. gegužės 29 d. nuo šventės pradžios, kai vaikai nuėjo žaisti atskirai nuo suaugusiųjų, iki jo pokalbio su E. L. nebuvo tirti arba ištirti paviršutiniškai. Neišsamaus teisminio tyrimo trūkumus pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį turėjo pašalinti apeliacinės instancijos teismas, juo labiau kad šioje dalyje bylą patikrinti buvo prašoma ir apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Byloje esantys duomenys apie vaikų „žaidimus", kurių metu, kaip matyti, iš liudytojų parodymų, buvo mėtomasi akmenimis, žaidžiamas krepšinis, galėjo atsirasti specialisto nustatyti nukentėjusiojo galvos sužalojimai ir kaklo nubrozdinimai. Todėl, pasak kasatoriaus, byla negali būti laikoma ištirta išsamiai, o byloje surinkti įrodymai negali būti - ištirti ir įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, jei lieka neištirta ir byloje surinktais įrodymais nepaneigta faktiniais duomenimis pagrįsta galimybė, kad kaltinamajam inkriminuoti nukentėjusiojo sužalojimai yra atsiradę visiškai ne dėl kaltinamojo veiksmų.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus įrodymus ir, vadovaudamasis šių įrodymų visuma, nustatė faktines aplinkybes ir konstatavo, kad V. K. ranka sudavė E. L. į galvos sritį, tempdamas už E. L. palaidinės gobtuvo sužalojo jam kaklą, šiais veiksmais mažamečiui E. L. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas, prokurorės nuomone, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skyrė pakankamą dėmesį mažamečio nukentėjusiojo parodymų vertinimui, t. y. atliko išsamią jo parodymų analizę, vadovavosi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto Nr. 103MS-26 išvadomis apie E. L. individualius psichologinius ir amžiaus ypatumus, lygino E. L. parodymus su kita bylos medžiaga. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad vienuolikmetis vaikas ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodytų tikrovės neatitinkančias aplinkybes ir kryptingai apkalbėtų kasatorių, kaltindamas dėl veiksmų, kurių šis nepadarė.

Pasak prokurorės, teismai motyvuotai atmetė V. K. iškeltą versiją apie tai, kad berniukas galėjo susižaloti pats, žaisdamas su vaikais. Ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta papildoma užduotis teismo medicinos ekspertui, siekiant nustatyti ar E. L. nustatyti sužalojimai, kuriuos patyrė 2008 m. gegužės 29 d., galėjo atsirasti žaidžiant ir kontaktuojant su kitais vaikais. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. KG 40/10 (03) nurodyta, kad teismo medicininio tyrimo metu tyrimo objekte (tirtuose medicininiuose dokumentuose) užfiksuoti sužalojimai neturi požymių, leidžiančių pateikti ekspertinę išvadą, kuria būtų galima identifikuoti-rekonstruoti buvusio įvykio situaciją. Be to, ekspertas pažymėjo, kad sužalojimų aplinkybių nustatymas nėra teismo medicinos eksperto kompetencija. Specialisto išvadoje Nr.G1865/08(03) (T. l, b.1. 133-134) nustatytas konstatuotų sužalojimų padarymo mechanizmas neprieštarauja nukentėjusiojo mažamečio parodymams, kad jam V. K. sudavė 2-3 smūgius į galvą ir paėmęs už bliuzono kapišono purtė (T. 1, b.1.105-107). Anot prokurorės, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamuose teismų sprendimuose išvados dėl veikos aplinkybių yra pagrįstos išsamiu ir nešališku jų išnagrinėjimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos.

Atsiliepime prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo argumentus, konstatavo, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepažeidžiant BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų ir atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateikė argumentus, paneigiančius kasatoriaus teiginius dėl jo nekaltumo, smūgių sudavimo fakto, kilusių padarinių - fizinio skausmo dėl suduotų smūgių sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo. Pažymėtina, kad priešingai, nei teigia kasatorius, itin detaliai išanalizuotos teismo medicinos specialisto išvados ir teisiamajame posėdyje apklausto teismo medicinos eksperto paaiškinimai apie E. L. konstatuotų sužalojimų pobūdį, mechanizmą ir kilmę.

Kasatorius, kritikuodamas apeliacinės instancijos teismo nutartį teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teisme tirti įrodymų neprašė nei apeliantas V. K. , nei jo gynėjas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kaip neatitinkančius tikrovės, padarė išvadas, jog specialisto išvadų objektyvumas ir teisingumas nekelia abejonių.

Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą, nepažeisdamas BPK 320 ir 324 straipsnio nuostatų, ir nutartyje motyvuotai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus.

Atsiliepimu nukentėjusiojo E. L. įstatyminė atstovė V. L. prašo nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo E. L. įstatyminė atstovė teigia, kad teismai, nepažeisdami BPK reikalavimų, visapusiškai įsigilinę į bylos esmę, ištyrę visas reikšmingas aplinkybes, išsamiai išnagrinėję bylą, teisingai įvertinę byloje esančius įrodymus, priėmė teisingus bei pagrįstus sprendimus ir tuo pagrindu motyvuotai bei pagrįstai pripažino V. K. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Ji teigia, kad nuteistojo kasacinio skundo teiginys, jog tarp nukentėjusiojo gydymo stacionare ligos istorijos, ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės ir specialisto išvadose užfiksuotų duomenų yra neatitikimų, yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas, tenkindamas V. K. prašymą, iš VĮ Vaikų ligoninės išreikalavo E. L. gydymo stacionare ligos istoriją bei ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelę ir šiuos dokumentus išsamiai išanalizavęs nerado nesutapimų ar prieštaravimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė analogišką nuteistojo prašymą dėl minėtų medicininių dokumentų pakartotinio išreikalavimo, pasak įstatyminės atstovės, nėra pagrindas abejoti specialisto išvadose nurodytais medicininių dokumentų duomenimis.

Atsiliepime pažymima, kad V. K. procesinės teisės gintis ir teikti įrodymus, dėl draudimo kopijuoti nukentėjusiojo medicininius dokumentus, nebuvo pažeistos, nes teismas neturėjo teisės leisti tokių dokumentų kopijuoti, tai kategoriškai uždrausta Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 9 straipsnyje, juolab kad teismas juos išsamiai ištyrė.

Atsiliepime pabrėžiama, kad teismų sprendimuose yra tinkamai laikytasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertintas įrodymų visetas ir nurodyti motyvai, išsamios V. K. , E. L. bei liudytojų parodymų, kurie buvo gretinti tarpusavyje ir su kitais bylos įrodymais, analizės.

Nukentėjusiojo E. L. įstatyminė atstovė teigia, kad V. K. apeliaciniame ir kasaciniame skunduose išskiria tik tam tikrus nukentėjusiojo bei liudytojų V. L. , E. Ž. parodymų fragmentus ir juos interpretuoja taip, kaip jam yra patogiau, darydamas tikrovės neatitinkančias išvadas, kurios jam naudingos, nors šių liudytojų parodymai visada buvo nuoseklūs ir jais abejoti nėra jokio pagrindo, jais neabejojo ir teismai.

Atsiliepime nesutinkama su nuteistojo V. K. kasaciniame skunde išsakytais teiginiais, kad teismai netyrė versijos, jog E. L. galėjo susižaloti žaisdamas su kitais vaikais šventės metu, nes ši versija buvo tirta atliekant ikiteisminį tyrimą ir teisme. Teismai pagrįstai konstatavo, kad E. L. sužalojimus patyrė dėl V. K. prieš jį panaudoto fizinio smurto, bet ne dėl kitų veiksmų ar kitų asmenų veiksmų.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Jie įtvirtinti BPK 369 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Taigi, kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas.

Nuteistojo V. K. kasaciniame skunde yra teiginių, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių bei surinktų įrodymų; teismai neobjektyviai ir neišsamiai vertino bylos įrodymus, nukentėjusiojo parodymai prieštaringi. Kasatorius skunde nagrinėja nukentėjusiojo E. L., liudytojų V. P., G. P. , B. P. ir kt. parodymų fragmentus, juos savaip vertina ir mano, kad dėl to teismai pažeidė įstatymus. Kasatoriaus argumentai, kuriais jis nesutinka su jam nepalankiais įrodymų vertinimais, kasacine tvarka negali būti nagrinėjami.

Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Dauguma kasaciniame skunde keliamų klausimų jau buvo tinkamai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į juos motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Todėl teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šioje byloje tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo išvados dėl V. K. kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, yra pagrįstos ne prielaidomis, o įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas išvadas atitinkančias įrodymų turinį. Teismas išsamiai ištyrė mažamečio E. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, liudytojų G. P. , V. P. , Ž. P., A. B. , B. P. , E. Ž. ir V. L. parodymus, daiktų pateikimo bei apžiūros protokolus, išanalizavęs M. Romerio universiteto teismo medicinos instituto Klaipėdos skyriaus specialisto išvadas Nr. G 1865/08(03) ir Nr. KG40/10(03) bei Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-26 ir vadovaudamasis šių įrodymų visuma, konstatavo, kad V. K. ranka sudavė ne mažiau kaip du smūgius mažamečiui E. L. į galvos sritį ir sugriebdamas už E. L. palaidinės gobtuvo ir tempdamas sužalojo jam kaklą ir taip sukėlė jam fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jo sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai patikrino ir motyvuotai atmetė V. K. iškeltą versiją, kad E. L. galėjo užsigauti ar susižeisti žaisdamas su kitais vaikais, t. y. tyrė tiek V. K. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nuosprendžio pagrįstumas, kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 7 d. nutarties, patikrintas apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius nuosprendžio išvadas dėl V. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentus kaip neatitinkančius tikrovės, padarė išvadą, kad nuteistasis išskiria ir akcentuoja tam tikrus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų fragmentus, savaip juos interpretuoja, neatsižvelgdamas į bendrą jų ir kitos įrodomosios medžiagos kontekstą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusiojo E. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra nuoseklūs ir iš esmės neprieštaringi.

Patikrinusi kasacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo

V. K. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nepašalino neišsamaus teisminio tyrimo trūkumų (BPK 324 straipsnio 6 dalis), neišreikalaudamas ir netirdamas pirminių medicininių dokumentų pažeidė jo teisę gintis nuo pareikštų kaltinimų ir teikti į bylą įrodymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis), t. y. padarė esminius baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimus, nulėmusius neišsamų bylos išnagrinėjimą ir nepagrįstų bei neteisėtų teismų sprendimų priėmimą.

BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Iš byloje esančio Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. posėdžio protokolo matyti, kad kolegijos pirmininkas klausė proceso dalyvių nuomonės, ar reikia atlikti įrodymų tyrimą. Nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas E. J. Š. nurodė, kad įrodymų tyrimas netikslingas, tačiau prokurorė A. Petkevičiūtė, atsižvelgdama į nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentus, kad byloje nėra nuotraukų, kurios pateiktos prie nukentėjusiojo E. L. apklausos protokolo, pareiškė prašymą išreikalauti jas iš ikiteisminio tyrimo įstaigos. Teisėjų kolegija pasitarusi nutarė tenkinti prokurorės prašymą, atlikti įrodymų tyrimą ir išreikalauti iš ikiteisminio tyrimo įstaigos nukentėjusiojo E. L. pateiktas nuotraukas, su kuriomis supažindino proceso dalyvius ir vertino jas su kitais byloje surinktais įrodymais.

Atmesdama kasacinio skundo argumentus dėl E. L. medicininių dokumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nuodugniai išsiaiškinti faktines bylos aplinkybes ir tenkindamas kaltinamojo V. K. prašymą, ne tik išreikalavo iš Všį Klaipėdos vaikų ligoninės E. L. medicininius dokumentus, juos išsamiai išanalizavo ir teisiamojo posėdžio metu supažindino su jais nuteistąjį V. K. bei jo gynėją, bet ir apklausė ekspertą R. P. P., kuris, remdamasis E. L. medicininiais dokumentais (Klaipėdos vaikų ligoninės asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriaus apskaitos kortele Nr. 8-2794B, Klaipėdos vaikų ligoninės gydymo stacionare ligos istorija Nr. 8-4298 ir UAB „Viloja“ sveikatos centro ambulatorine kortele), pateikė byloje esančią specialisto išvadą Nr. G1865/08(03) dėl nukentėjusiajam E. L. padarytų sužalojimų, o teisiamojo posėdžio metu paaiškino ir patvirtino savo išvadą. Klaipėdos rajono apylinkės teismui 2012 m. sausio 5 d. priėmus apkaltinamąjį nuosprendį V. K. nukentėjusiojo E. L. medicininiai dokumentai buvo grąžinti Všį Klaipėdos vaikų ligoninei. Apeliacinės instancijos teismui dar kartą įvertinus specialisto išvadą ir joje užfiksuotus ir aptartus medicininių dokumentų duomenis nekilo abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų dėl E. L. padarytų sužalojimų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo abejoti specialisto išvadose nurodytais medicininių dokumentų duomenimis. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, nuteistasis V. K. ir jo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nepareiškė jokių prašymų, nors procesinės teisės buvo išaiškintos ir nuteistasis savo procesines teises suprato.

Nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nagrinėjant nuteistojo V. K. apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu, kai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų. Klaipėdos apygardos teismas nuodugniai ištyrė nuteistojo V. K. apeliacinio skundo motyvus: dėl įrodymų vertinimo (tarp jų ir dėl pirminių E. L. medicininių dokumentų), dėl V. K. kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo V. K. apeliacinį skundą, nutartyje iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus, todėl negalima išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo padaryti 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimai.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Albinas Sirvydis

Rimantas Baumilas