2016-10-26 Nr. AB-20272-3-63-3-01676-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-933-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01676-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos ministerijos, ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir KRAAD) neteisėtai reikalauja Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo (toliau – ir TIPK) leidimo pakeitimo, ir įpareigoti KRAAD nutraukti neteisėtus veiksmus; 2) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. skundo trūkumams pašalinti.

Teismas nurodė, kad skundo reikalavimai dėl tam tikrų faktų pripažinimo yra suformuluoti abstrakčiai, prašant konstatuoti tik tam tikrus faktus, o tai neatitinka apibrėžtos teismo kompetencijos, t. y. šiuo atveju pareiškėjas turėtų ginčyti konkrečius aktus. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimas, kuriuo prašoma teismo pripažinti, kad KRAAD neteisėtai reikalauja TIPK leidimo pakeitimo ir įpareigoti KRAAD nutraukti neteisėtus veiksmus, negali būti vertinamas kaip savarankiškas reikalavimas, t. y. toks reikalavimas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Kadangi pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą dėl Aplinkos ministerijos KRAAD veiksmų, teismas pasiūlė pareiškėjui nurodyti tinkamą atsakovo Lietuvos valstybės atstovą.

Pareiškėjas, šalindamas skundo trūkumus, pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė: 1) pripažinti, kad KRAAD neteisėtai reikalauja TIPK leidimo pakeitimo, ir įpareigoti KRAAD iš naujo įvertinti 2016 m. liepos 11 d. pranešimą Nr. (1.10)-2R-2496 apie pradėtą veiklą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos ministerijos, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti KRAAD tris mėnesius, bet ne ilgiau nei įsiteisės šioje byloje priimtas sprendimas, trukdyti pareiškėjui vykdyti naujos medžiagos tyrimus, dugno pelenų (šlako) apdorojimo proceso bandymus bei eksperimentus, kurių metu bandoma atskirti metalo priemaišas, mechaniškai apdorojant nepavojingus dugno pelenus (šlaką).

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos ministerijos, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, ir atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimų pripažinti, kad KRAAD neteisėtai reikalauja TIPK leidimo pakeitimo, ir įpareigoti KRAAD iš naujo įvertinti 2016 m. liepos 11 d. pranešimą Nr. (1.10)-2R-2496 apie pradėtą veiklą. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismas dar 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi buvo išaiškinęs, jog pareiškėjo skundo reikalavimas, kuriuo prašoma pripažinti, jog KRAAD neteisėtai reikalauja TIPK leidimo pakeitimo, negali būti vertinamas kaip savarankiškas reikalavimas, t. y. toks reikalavimas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Pareiškėjas patikslintame skunde vėl nurodė tokį reikalavimą, todėl skundą dėl šio reikalavimo atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas KRAAD 2016 m. liepos 15 d. rašto Nr. (4)-LV4-1843 (sprendimo) „Dėl pateiktos informacijos“ neprašo panaikinti, o prašo įpareigoti KRAAD iš naujo įvertinti pareiškėjo 2016 m. liepos 11 d. pranešimą apie pradėtą veiklą. Teismo vertinimu, toks reikalavimas taip pat negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, todėl šią skundo dalį atsisakytina priimti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra susijusi su tuo, jog pareiškėjas, neturėdamas leidimo, nori vykdyti nurodytus veiksmus. Toks prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, nes pagal savo esmę reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik esant grėsmei, jog atitinkamos aplinkybės kils ateityje. Be to, skundą priėmus tik dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nesusijusi su šiuo reikalavimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarties dalį dėl atsisakymo priimti pareiškėjo skundą ir klausimą išspręsti iš esmės – skundą priimti.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų <...> veiksmų (neveikimo) teisėtumo, <...>; bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto <...> veiksmo (neveikimo), <...> turi teisę paduoti asmenys, <...>, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti tiek, kiek juose nustatyta teismo teisė atsisakyti nagrinėti asmens skundą dėl valstybinio administravimo subjektų veiksmais (neveikimu) pažeistų teisėtų lūkesčių gynimo, atitikimą Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir 30 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. liepos mėnesį pradėjo vykdyti nepavojingų dugno pelenų (šlako) apdorojimo, atskiriant metalo atliekas, bei paruošimo tolimesniam panaudojimui, įrangos montavimo ir paleidimo derinimo darbus, o apie ketinamą pradėti veiklą 2016 m. liepos 11 d. raštu informavo KRAAD. Tačiau šis 2016 m. liepos 15 d. raštu Nr. (4)-LV4-1843 nurodė pareiškėjui pasikeisti TIPK leidimą, t. y. iš esmės uždraudė pareiškėjui esamomis sąlygomis vykdyti vienkartinę trumpalaikę eksperimentinę veiklą. Pareiškėjas su tokiu atsakovo sprendimu nesutinka. Šiuo atveju teismas, atsisakydamas priimti nurodytą skundo reikalavimą, pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius, teisę į nevaržomą veiklą ir nepagrįstai nurodė, jog toks reikalavimas negali būti bylos dalyku. Pareiškėjas pažymėjo, kad TIPK leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės numato atvejus, kada šios taisyklės netaikomos ir galima vykdyti veiklas be TIPK leidimų. Analogiškoje situacijoje Aplinkos apsaugos agentūra 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštu nurodė UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui, kad keisti TIPK leidimo nereikia. Taigi, pareiškėjo teigimu, valstybės institucijos nepagrįstai suvaržo vieno subjekto teisę vykdyti atitinkamą veiklą, o kitam suteikia privilegiją ir leidžia tokią veiklą vykdyti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad tai, jog jis prašo pripažinti, kad atsakovo reikalavimas pakeisti TIPK leidimą yra neteisėtas ir įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjo pranešimą apie pradėtą veiklą, savaime suponuoja tokio rašto negaliojimą ir iš esmės jo panaikinimą. Teismas šiuo atveju visiškai formaliai vertino suformuluotą reikalavimą, todėl nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė jį nagrinėti. Pareiškėjo teigimu, negali būti tokios situacijos, kad teismas būtų priverstas nepriimti prašymo nagrinėjimui, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, nes tai reikštų, jog teismas vykdo ne tokį teisingumą, kuris įtvirtintas Konstitucijoje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas jokio KRAAD ar kitos institucijos akto neginčija, tiesiog prašo pripažinti neteisėtais KRAAD veiksmus ir įpareigoti jį iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pareiškimą. Vien subjektyvus pareiškėjo nesutikimas su pateikto atsakymo turiniu nereiškia, kad veiksmai buvo neteisėti. Atsižvelgiant į KRAAD priskirtas funkcijas, atsakymas į pareiškėjo pranešimą buvo priimtas pagal kompetenciją per nustatytą terminą, atsakyta į pareiškėjo keltą klausimą. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas, dar prieš gaudamas KRAAD raštą, kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą dėl TIPK leidimo pakeitimo, kad galėtų vykdyti veiklą, kuriai esą toks leidimas nėra būtinas, taigi pareiškėjas savo veiksmais iš esmės pripažino, jog toks leidimo pakeitimas jo veiklos vykdymui reikalingas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad KRAAD 2016 m. liepos 22 d. pareiškėjui pateikė privalomą nurodymą, kuriuo buvo suformuotas įpareigojimas nevykdyti veiklos, pažeidžiančios TIPK leidimo sąlygas. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į 2016 m. liepos 15 d. rašto turinį, nėra pagrindo teigti, jog šiuo raštu pareiškėjui buvo suformuluoti privalomi patvarkymai, t. y. nėra pagrindo teigti, kad juo pareiškėjui buvo uždrausta vykdyti atitinkamą veiklą.

Be to, atsakovo nuomone, nėra pakankamo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 23 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai įvertinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirasis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), įsigaliojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Atskiruoju skundu ginčijama Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai pripažinti, jog KRAAD neteisėtai reikalauja TIPK leidimo pakeitimo, ir įpareigoti KRAAD iš naujo įvertinti 2016 m. liepos 11 d. pranešimą Nr. (1.10)-2R-2496 apie pradėtą veiklą, negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Tačiau šiame kontekste akcentuotina, kad ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015). Tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 24 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-359/2011, 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-480/2012).

Taigi administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tiek pirminiame, tiek patikslintame skunde prašė pripažinti neteisėtais KRAAD veiksmus, bet reikalavimo jokio konkretaus administracinio akto atžvilgiu neformulavo. Remiantis anksčiau aptartais argumentais, administraciniai teismai nenagrinėja skundų, kuriuose prašoma vien konstatuoti faktus. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjo prašymas pripažinti KRAAD veiksmus neteisėtais yra grindžiamas 2016 m. liepos 15 d. rašto Nr. (4)-LV4-1843, kuriuo pateiktas KRAAD vertinimas dėl pareiškėjo ketinamos vykdyti veiklos, priėmimu. Taigi šiuo atveju KRAAD veiksmų teisėtumo klausimas būtų sprendžiamas nagrinėjant skundą dėl minėto rašto teisėtumo ir pagrįstumo, būtent todėl KRAAD veiksmai negali būti atskiru reikalavimo dalyku.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal dispozityvumo principą administracinių bylų teisenoje bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą). Teismas, kaip ginčą dėl teisės sprendžianti institucija, neturi teisinio pagrindo pats suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą. Atkreiptinas dėmesys, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi pareiškėjui buvo pasiūlyta tikslinti skundo reikalavimą taip, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo. Dėl nurodytų priežasčių atmestini pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas aptartą skundo dalį atsisakė priimti vadovaudamasis formaliais pagrindais.

Teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus, t. y. iš naujo išnagrinėti jo 2016 m. liepos 11 d. pareiškimą, yra išvestinis reikalavimas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog yra pagrindas atsisakyti priimti ir šį skundo reikalavimą

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Šiame kontekste taip pat reikia pažymėti, jog, remiantis administracinių teismų praktika, suinteresuotų asmenų prašymai dėl tam tikrų įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų konstitucingumo, kurie nėra susiję su konkrečiu administraciniame teisme nagrinėjamu ginču, administraciniuose teismuose nepriimtini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad, remiantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies (pagal aktualią ABTĮ redakciją – 18 straipsnio 1 dalis), teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą gali būti realizuota tik tuo atveju, kai teismas nagrinėja konkrečią jo kompetencijai priskirtiną bylą (žr., pvz., 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-679/2009). Be to, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl kokių nors šioje konkrečioje nagrinėjamoje byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, todėl šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos nutartis yra pagrįsta ir teisėta bei nėra pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro atskirojo skundo netenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė