ef90101c-22db-4dfd-8612-4cd11f0bb340 · Lietuvos apeliacinis teismas

IeÅ¡kovas Donatas Å ulcas kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovo naudai 9 485 Lt turtinės žalos ir 3 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. lapkričio 22 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Danutės MilaÅ¡ienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto ViÅ¡inskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo apeliantų uždarųjų akcinių bendrovių „LINOJA“, „MINOLETA“ ir „Solvenikas“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieÅ¡kinį atsakovams uždarosioms akcinėms bendrovėms „LINOJA“, „MINOLETA“ ir „Solvenikas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 2008 m. spalio 14 d. atsakovai UAB „Solvenikas“ ir UAB „LINOJA“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB „Solvenikas“ už 305 000 Lt pardavė UAB „LINOJA“ prekybos patalpas. 2008 m. spalio 27 d. atsakovai UAB „Solvenikas“, UAB „LINOJA“ ir UAB „MINOLETA“ sudarė kreditorinių reikalavimų perėmimo ir tarpusavio užskaitos sutartį, kuria UAB „LINOJA“ įsipareigojo pagal pirkimo-pardavimo sutartį UAB „Solvenikas“ mokėtinÄ kainÄ sumokėti Å¡io asmens kreditoriui UAB „MINOLETA“.

Remiantis Å¡ia sutartimi, 2008 m. gruodžio 12 d. UAB „Solvenikas“ ir UAB „LINOJA“ pakeitė sudarytÄ pirkimo-pardavimo sutartį, numatydami, kad turto kaina bus sumokėta UAB „MINOLETA“. IeÅ¡kovo Vilniaus apskrities VMI teigimu, 2008 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovo UAB „Solvenikas“ mokestinis įsiskolinimas valstybei siekė 733 906,86 Lt. IeÅ¡kovo nuomone, sandorio sudarymu buvo siekiama iÅ¡vengti mokestinės prievolės įvykdymo, Å¡is sandoris nebuvo privalomas.

Sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis pažeidžia ieÅ¡kovo teises, nes Å¡io atsakovo turtas žymiai sumažėjo ir dėl to neįmanoma iÅ¡ieÅ¡koti įsiskolinimo. Kadangi visų atsakovų valdymo organus skirtingais laikotarpiais sudarė tie patys asmenys, galima kalbėti apie akivaizdų atsakovų nesÄ Å¾iningumÄ . Taigi egzistuoja visos sÄ lygos actio Pauliana institutui taikyti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 str.). IeÅ¡kovo nuomone, 2008 m. spalio 27 d. kreditorinių reikalavimų perėmimo ir tarpusavio užskaitos sutartis pažeidė tuo metu galiojančias imperatyvias Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas, nes pirmenybė buvo suteikta paskesnės eilės kreditoriui.

Remdamasis išdėstytu, ieškovas prašė:

1) pripažinti negaliojančiomis 2008 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 2008 m. spalio 27 d. kreditorinių reikalavimų perėmimo ir tarpusavio užskaitos sutartį bei 2008 m. gruodžio 12 d. susitarimÄ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo;

2) taikyti restitucijÄ , grÄ Å¾inant prekybos patalpas UAB „Solvenikas“ nuosavybėn;

3) panaikinti prekybos patalpų registracijÄ UAB „LINOJA“ vardu. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies. Teismas pripažino negaliojančia 2008 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir jos 2008 m. gruodžio 12 d. pakeitimÄ , panaikino prekybos patalpų registracijÄ UAB „LINOJA“ vardu ir grÄ Å¾ino šį turtÄ UAB „Solvenikas“. KitÄ ieÅ¡kinio dalį teismas atmetė.Teismas konstatavo, kad egzistuoja visos sÄ lygos actio Pauliana taikymui.

Pirma, atsakovas UAB „Solvenikas“ buvo skolingas ieÅ¡kovui nuo 2006 m. rugsėjo 15 d., o sudarant ginčijamÄ pirkimo-pardavimo sutartį – 2008 m. spalio 14 d., Å¡io asmens mokestinė nepriemoka siekė 557 204,64 Lt. Atsakovas Å¡ios skolos neginčijo. Antra, UAB „Solvenikas“, perleisdamas turėtÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , ženkliai sumažino turto masę, taip pat nenurodė jokių galimybių atsiskaityti su ieÅ¡kovu, todėl tokiu bÅ«du pažeidė ieÅ¡kovo teises ir teisėtus interesus.

TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas padarė atsižvelgdamas į antstolės pažymÄ , kad UAB „Solvenikas“ neturi turto, į kurį bÅ«tų galima nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ . Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad jis yra mokus, nes turi akcijų, kurių vertė siekia 1 200 000 Lt, tačiau iÅ¡ieÅ¡kojimas į jį nenukreiptas, kad ieÅ¡kovas nesidomėjo, ar atsakovas turi kilnojamojo, bet neregistruoto turto. Teismo nuomone, Å¡ios aplinkybės nebuvo įrodytos, nes pareiga tai padaryti teko pačiam atsakovui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.).

Nors atsakovas teigia, kad turi pakankamai turto atsiskaityti, tačiau jokių atsiskaitymų su ieškovo nevykdo. Sudarius ginčo pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovas nebeturi jokio nekilnojamojo turto, be to, pats pripažino, kad turimos akcijos yra nelikvidžios. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo teisės buvo pažeistos dar ir dėl to, kad ginčo sandoriu įsiskolinimas buvo sumokėtas vienam iš kreditorių – UAB „MINOLETA“, tokiu būdu nesilaikant Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatų.

Trečia, pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo privaloma. Atsakovas UAB „Solvenikas“ nurodė, kad 2007 m. kovo 25 d. sudarė tarpininkavimo sutartį su UAB „MINOLETA“ dėl jam priklausančio nekilnojamojo turto pirkėjų paieškos ir pardavimo. 2007 m. gegužės 29 d. turtas buvo parduotas už 9 798 400 Lt, o visiškai atsiskaityta 2007 m. birželio 28 d. Pagal tarpininkavimo sutartį UAB „Solvenikas“ atsiskaityti su UAB „MINOLETA“ – sumokėti 1 200 000 Lt – turėjo iki 2008 m. birželio 28 d., tuo tarpu pelno mokestis turėjo būti sumokėtas iki 2008 m. spalio 1 d.

UAB „Solvenikas“, neturėdamas lėšų Å¡iam atsiskaitymui, bÅ«tent ir sudarė ginčijamus sandorius. Teismo nuomone, Å¡ios aplinkybės nepatvirtina, kad atsakovus Å¡iuos sandorius privalėjo sudaryti. Kaip nurodė pats atsakovas UAB „Solvenikas“, jau nuo 2008 m. spalio 1 d. bÅ«damas skolingas ieÅ¡kovui, jis nesirÅ«pino, kaip šį įsiskolinimÄ padengti, bet rÅ«pinosi vienu kreditoriumi – UAB „MINOLETA“, kurios akcininku jis pats yra. Taigi atsakovas, bÅ«damas skolingas ieÅ¡kovui nuo 2006 m. rugsėjo 15 d., ne tik nesistengė įsiskolinimÄ padengti, nors 2007 m. pardavė turto už 9 798 400 Lt, bet dargi 2008 m. pardavė paskutinį nekilnojamÄ jį turtÄ .

Ketvirta, sandorių sudarymo metu atsakovai buvo susiję per valdymo organus, o tai leidžia preziumuoti atsakovų nesÄ Å¾iningumÄ (CK 6.67 str. 1 d. 7 p.). Pirkimo-pardavimo sutarties metu UAB „Solvenikas“ ir UAB „LINOJA“ direktoriumi dirbo V. C., kreditorinių reikalavimų perėmimo ir tarpusavio užskaitos sutarties sudarymo metu abiejų Å¡ių bendrovių direktoriumi buvo A. N.; Å¡ių sandorių sudarymo metu visų atsakovų vyriausiÄ ja finansininke dirbo J. B.; V. A. nuo 2008 m. spalio 14 d. dirbo UAB „MINOLETA“ vadovu, o nuo 2009 m. spalio 1 d.

– ir UAB „LINOJA“ vadovu. Remdamasis iÅ¡dėstytu, teismas pripažino negaliojančia 2008 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir jos 2008 m. gruodžio 12 d. pakeitimÄ bei taikė restitucijÄ .Teismas atmetė reikalavimÄ pripažinti negaliojančia 2008 m. spalio 27 d. kreditorinių reikalavimų perėmimo ir tarpusavio užskaitos sutartį, nes sprendė, kad Å¡alys yra laisvos sudaryti atitinkamus susitarimus, o ieÅ¡kovas neįrodė Å¡io reikalavimo pagrįstumo. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliantai UAB „LINOJA“, UAB „MINOLETA“ ir UAB „Solvenikas“ praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti visiÅ¡kai.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad buvo pažeistos ieÅ¡kovo teisės ir teisėti interesai. IeÅ¡kovas neįrodė, kad UAB „Solvenikas“ yra nemoki. Teismas neatsižvelgė, kad Å¡iam atsakovui priklauso 10,2 proc. 1 200 000 Lt vertės UAB „MINOLETA“ akcijų, taip pat atsakovui priklauso iÅ¡ asociacijos „Verslo fondas“ gautina 3 561 085 Lt suma, kuriai savo ruožtu priklauso 36,15 proc. UAB „MINOLETA“ akcijų. Ä® šį turtÄ iÅ¡ieÅ¡kojimas nėra nukreiptas, pas trečiuosius asmenis esančios lėšos nėra areÅ¡tuotos, kadangi ieÅ¡kovas nesidomėjo, ar atsakovas turi kitokio nei registruotas nekilnojamojo turto.

Taigi ieÅ¡kovas neiÅ¡naudojo visų priverstinių priemonių iÅ¡ieÅ¡koti skolÄ , neįrodė, kad kitaip skolos negalima iÅ¡ieÅ¡koti, o savo reikalavimus siekia patenkinti tik iÅ¡ konkretaus nekilnojamojo turto. UAB „Solvenikas“ niekada nebuvo ir nėra nemoki.

2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo privaloma sudaryti. 2007 m. birželio 28 d. gautus pinigus UAB „Solvenikas“ traktavo kaip laisvus, nes tuo metu dar nebuvo suėję mokestinių prievolių įvykdymo terminai. Kadangi pagal tarpininkavimo sutartį UAB „MINOLETA“ iki 2008 m. birželio 28 d. turėjo bÅ«ti sumokėta 1 200 000 Lt, o tokių lėšų UAB „Solvenikas“ neturėjo, ir buvo sudaryta ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis, numačiusi, kad už perkamÄ turtÄ turi bÅ«ti atsiskaitoma per 6 mėn. nuo sutarties pasiraÅ¡ymo dienos.

3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovai buvo nesÄ Å¾iningi. Ginčijamais sandoriais nebuvo siekiama pakenkti ieÅ¡kovui ar paslėpti turtÄ , atsakovas niekuomet neginčijo skolos ir siekė rasti kompromisÄ . Mokestinę nepriemokÄ sÄ lygojo objektyvios aplinkybės – ekonominė krizė, palietusi ir nekilnojamojo turto rinkÄ . IeÅ¡kovui buvo pateikti praÅ¡ymai atidėti ir iÅ¡dėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimÄ , todėl iki pat 2009 m. birželio 1 d. UAB „Solvenikas“ nebuvo tikras dėl įsipareigojimų ieÅ¡kovui įvykdymo tvarkos, tikėjosi palankaus sprendimo.

Å ių atsakovo veiksmų negalima laikyti nesÄ Å¾iningais. IeÅ¡kovas Vilniaus apskrities VMI praÅ¡o skundÄ atmesti. Nurodo, kad skundo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ . IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje keliamas klausimas dėl kai kurių pirmosios instancijos teismo konstatuotų actio Pauliana instituto taikymui bÅ«tinų sÄ lygų egzistavimo. Apeliantai nesutinka, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos ieÅ¡kovo, kaip vieno iÅ¡ apeliantų kreditoriaus, teisės, sandoriai nebuvo privalomi sudaryti, o apeliantai elgiasi nesÄ Å¾iningai.

Kolegijos vertinimu, nesutikti su atitinkamomis pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis nėra pagrindo.Acto Pauliana – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu Å¡ie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 str. 1 d.). Å is institutas skirtas ginti kreditorių nuo nesÄ Å¾iningų skolininko veiksmų, kuriais iÅ¡ esmės mažinama arba visai paneigiama kreditoriaus galimybė gauti iÅ¡ skolininko visiÅ¡kÄ tinkamÄ savo reikalavimo patenkinimÄ .

Skolininkas, disponuodamas savo turtu, yra įpareigotas atsižvelgti į savo kreditoriaus interesus ir nesudaryti tokių turto perleidimo sandorių, kurie juos pažeistų. Pirmosios instancijos teismas kreditoriaus Vilniaus apskrities VMI teisių pažeidimÄ siejo su tuo, kad po nekilnojamojo turto perleidimo ženkliai sumažėjo skolininko UAB „Solvenikas“ turto masė, pastarasis neturi galimybių atsiskaitytu su kreditoriumi, be to, sandoriais buvo neteisėtai suteikta pirmenybė kitam skolininko kreditoriui UAB „MINOLETA“ (CK 6.66 str. 1 d.).

Nors apeliaciniame skunde ir nurodoma, kokių aplinkybių neįvertino teismas, sutikti su Å¡iuo argumentu negalima, nes sprendime dėl tų aplinkybių iÅ¡ tiesų buvo pasisakyta. Å iuo atveju apeliantai skunde iÅ¡ esmės tik formaliai pakartoja pirmosios instancijos teisme iÅ¡dėstytus argumentus, tačiau nepagrindžia, kuo pasireiÅ¡kia pastarųjų atmetimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 str. 1 d. 4 p.). Kolegija sutinka su teismu, kad ginčijami sandoriai pažeidė kreditoriaus teises, todėl skundžiame sprendime iÅ¡dėstytų Å¡iÄ iÅ¡vadÄ pagrindžiančių argumentų nekartoja.

Å iuo atveju tik akcentuotina, kad ir su apeliaciniu skundu nebuvo pateikta jokių įrodymų apie skolininko vykdomÄ atsiskaitymÄ su kreditoriumi ar bent galimybę atsiskaityti ateityje. Jokių įrodymų nėra pateikta ir apie kitam asmeniui skolininko suteiktos paskolos sÄ lygas, taip pat realiÄ galimybę jÄ susigrÄ Å¾inti. Apeliantai ginčija ir teismo iÅ¡vadÄ , kad 2008 m. spalio 14 d. turto perleidimo sandoris nebuvo privalomas sudaryti. Jų teigimu, tik sudarant šį sandorį buvo galima atsiskaityti su kitu skolininko kreditoriumi UAB „MINOLETA“.

Kolegijos nuomone, vertinant Å¡iÄ teismo iÅ¡vadÄ , visų pirma bÅ«tina atsižvelgti į tai, kad visi apeliantai yra tarpusavyje susijusios įmonės: jas sieja tiek tam tikrais laikotarpiais buvę tapatÅ«s valdymo organai ir darbuotojai, tiek jų akcininkai (T. 1, b. l. 8, 10, 112, 123, 134, 183-184). Å ios aplinkybės neginčija ir patys apeliantai (T. 2, b. l. 9). Antra, tiek 2007 m. kovo 25 d. tarp UAB „Solvenikas“ ir UAB „MINOLETA“ sudarant tarpininkavimo sutartį (T. 1, b. l. 85-86), tiek 2007 m. gegužės 29 d. sudarant UAB „Solvenikas“ nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ir 2007 m. birželio 28 d. gaunant visiÅ¡kÄ atsiskaitymÄ pagal jÄ (T. 1, b. l. 87-100), tiek ir 2008 m. spalio 14 d. tarp UAB „Solvenikas“ ir UAB „LINOJA“ sudarant ginčijamÄ pirkimo-pardavimo sutartį (T. 1, b. l. 17-21), skolininkas UAB „Solvenikas“ jau buvo pradelsęs atsiskaityti su kreditoriumi (T. 1, b. l. 6, 26-61, ), tačiau savo įsipareigojimų nevykdė, o gautas lėšas, kurių bÅ«tų pakakę visiÅ¡kai atsiskaityti su kreditoriumi, naudojo savo nuožiÅ«ra, taip pat prioritetiÅ¡kai vykdė savo įsipareigojimus UAB „MINOLETA“, kurios akcininku jis yra.

Kolegijos vertinimu, Å¡ių aplinkybių teismui pakako konstatuoti, kad sudaryti ginčijamÄ sandorį nebuvo privaloma. Be to, aptariamos tarpininkavimo sutarties sudarymas tarp susijusių įmonių, joje numatytas dvylikos mėnesių atsiskaitymo terminas bei dar beveik keturis mėnesius užsitęsęs atsiskaitymas pagal jÄ (T. 1, b. l. 181-182) kelia pagrįstų abejonių Å¡ios sutarties, taigi ir iÅ¡ jos kylančio UAB „MINOLETA“ reikalavimo, realumu (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi apeliantų nesÄ Å¾iningumo prezumpcija, kadangi Å¡ie asmenys yra tarpusavyje susiję (CK 6.67 str. 1 d. 7 p.).

Kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai jos nepaneigia. Visų pirma pastebėtina, kad skolininkas praÅ¡ymus dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ėmė pateikinėti tik po to, kai ginčijamu ir kitais sandoriais perleido savo turtÄ kitiems asmenims (T. 1, b. l. 8, 10; T. 2, b. l. 18-20). Kita vertus, savaime tokie praÅ¡ymai neįrodo sÄ Å¾iningo skolininko siekio bendradarbiauti su kreditoriumi. Antra, apeliantų argumentai, kad atsiskaitymui su kreditoriumi buvo siekta gauta finansavimÄ iÅ¡ kredito įstaigų, nepagrįsti jokiais įrodymais.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių visuma patvirtina nesÄ Å¾iningÄ apeliantų siekį iÅ¡vengti atsiskaitymo su kreditoriumi (CPK 185 str.). Teismas priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

TeisėjaiDanutė Milašienė Gintaras Pečiulis Vigintas Višinskis