2021-11-03 Nr. AB-23511-3-62-3-02758-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-561-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02758-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. gegužės 4 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui duše nebuvo užtikrintas privatumas, todėl jis kasdien jautėsi žeminamas, patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK dušinės įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, teisės aktai nenumato matomumą ribojančių pertvarų įrengimo. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu neteikė skundų įstaigos administracijai dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo, taip pat dėl nurodomų neigiamų išgyvenimų nesikreipė į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, skundą pagrindė tik abstrakčiais teiginiais.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. balandžio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. B. skundą.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Pravieniškių PN-AK namų dušinėje nebuvo įrengtos maudymosi kabinos. Nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose, tačiau tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo prastos, pareiškėjas skunde ginčijo vienintelę aplinkybę – privatumo duše neužtikrinimą. Taigi, nėra pagrindo pataisos namų administracijos veiksmus vertinti kaip pažeidžiančius Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Be to, teismas nurodė, jog jis nesivadovaus skunde minimu Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4019-423/2019, kadangi šis teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka ir nėra įsiteisėjęs. Teismo vertinimu, dušo įrengimas be atskirų kabinų yra analogiškas visų viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) persirengimo ir dušo patalpų įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas dėl tokių patalpų įrengimo. Pravieniškių PN-AK šiuo aspektu nuteistiesiems nėra sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos negu likusiai visuomenės daliai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus, pažeminimą dėl to, jog jį galėjo stebėti kiti kartu besimaudantys asmenys, laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ar žalos atsiradimą.

III. 7. Pareiškėjas M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus.

8. Pareiškėjas mano, kad teismas aplaidžiai išnagrinėjo jo skundą ir priėmė sprendimą, kuris neatitinka teismų praktikos, yra nemotyvuotas. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2424-629/2018, taip pat nenurodė ir neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (pareiškėjas akcentavo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją). Pareiškėjas neginčija, kad dušinių įrengimas neprieštarauja nacionaliniams teisės aktams, tačiau tvirtina, jog dėl neužtikrinto privatumo naudojantis dušu jis patyrė neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas buvo didesnis nei leidžiama pagal Konvencijos nuostatas.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

10. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas nei faktais, nei teise, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. gegužės 4 d., atlyginimo priteisimo.

12. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai arba aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

13. Vertinant, ar pagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jo teisė į privatumą prausiantis duše Pravieniškių PN-AK buvo pažeidžiama ginčo laikotarpiu (nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. gegužės 4 d.), pažymėtina, kad vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Pravieniškių PN-AK nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-172-575/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021 ir kt.). Todėl pripažįstama, kad pareiškėjams, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, pažeidžiamas jų privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021). Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

14. Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas prausėsi dušuose, kuriuose nėra pertvarų. Todėl, atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą (pažeistas Konvencijos 8 str.). Visgi nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad minėtas pažeidimas pareiškėjui sudarė tokias kalinimo sąlygas, dėl kurių buvo viršytas neišvengiamai kalinimui būdingas kentėjimo laipsnis, dėl to nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

15. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nustačius Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus (pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis pertvarų neturinčiu dušu pažeidimą), pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

16. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. gegužės 4 d.), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai; pareiškėjas jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog jis patyrė itin didelę ir ilgalaikę neturtinę žalą, nenurodė) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (daugiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta; dėl padaryto pažeidimo pareiškėjui kilusių ilgalaikių neigiamų pasekmių nenustatyta), sprendžia, kad tai nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija. Pažymėtina, jog tokios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA-383-624/2021, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA-382-968/2021.

19. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2424-629/2018 nėra pagrindo vadovautis, nes joje apeliacinės instancijos teismas vertino, ar pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime prie dušų nėra nusirengimo / apsirengimo kambarių, nėra jokių įrodymų, kad visuose pareiškėjo naudotuose dušuose buvo sienelės, užtikrinančios proporcingą pareiškėjo stebėseną ir jo teisę į privatumą, pagrįstai pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje ir nagrinėjamoje byloje skiriasi ginčo laikotarpiai, kalinimo įstaiga bei kalinimo sąlygos joje, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo situacija yra analogiška situacijai minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje.

20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimo dėl pareiškėjo privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo ginčo laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo M. B. skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo M. B. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo pažeista. Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė