2021-02-10 Nr. AB-2928-3-61-3-01975-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-165-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01975-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, jis už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus buvo baudžiamas drausminėmis nuobaudomis ir perkeliamas į drausmės grupės gyvenamąsias patalpas, kurios įrengtos pagal kamerų tipo patalpų įrengimo reikalavimus. Gyvenant drausmės grupės gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinamas privatumas, nes sienos tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų buvo per plonos, plonesnės nei nustatyta teisės aktuose. Dėl plonų sienų girdėdavo kas vyksta gretimose patalpose, taip pat gretimose patalpose esantys nuteistieji girdėdavo jį. Dėl šių aplinkybių patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN prašė skundą atmesti, taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatai buvo rekonstruoti į gyvenamosios paskirties pastatus ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažinti tinkamais naudoti. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Įrengiant naujas, rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas gyvenamąsias patalpas yra laikomasi tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Vilniaus PN pastatai renovuoti vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu. Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų vidinės sienos (sienos tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų) yra 120–180 mm (12–18 cm) storio. Pagal projektą drausmės grupės gyvenamųjų kambarių išorinės sienos armuotos 16 mm skersmens strypų (akutės dydis 150x150 mm) suvirintu tinklu, įtvirtinamu sienoje įdėtinėm detalėm ir užtinkuojama. Vidinės sienos (t. y. sienos tarp gyvenamųjų kambarių) armuotos 8 mm skersmens strypų (akutės dydis 100x100) suvirintu tinklu.

Sienos tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų tai pastato vidinės sienos, kurios neperima kitų pastato elementų svorio. Tai tik save (savo svorį) laikančios sienos. Šių pastato sienų storis neturi didesnės įtakos kitoms pastato konstrukcijos elementams, tuo labiau bendram pastato konstrukcijos saugumui. Tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų esančios sienos, kuriu storis nuo 12 iki 18 cm, užtikrina tinkamą nuteistųjų izoliavimą bei jų privatumą. Pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo yra abstraktaus pobūdžio, neturi jokio objektyvaus pagrindo.

Vilniaus PN gyvenamieji korpusai renovuoti 2006 metais, t. y. prieš įsigaliojant taisyklėms. Vilniaus PN tiek drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, tiek kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantys nuteistieji nuolat ardo tarp kamerų esančias sienas (padaro skyles sienose) su tikslu neteisėtai bendrauti, keistis daiktais su gretimose kamerose esančiais nuteistaisiais, t. y. patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę. Vilniaus PN administracija įvairiais būdais kovoja su šiais reiškiniais, pagal finansines galimybes bei kuo įmanoma operatyviau šalina atsirandančius trūkumus.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas nepagrindžia neturtinės žalos dydžio. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo sveikatai. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais šių nuostatų taikymo aspektu, nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. gegužės 28 d. ir nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, sprendė, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2016 m. gegužės 28 d. ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti.

8. Teismas, akcentuodamas CK įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, iš bylos duomenų nustatė, kad Vilniaus PN buvo renovuoti 2006 metais ir statinys atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus, t. y. statinys Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu pripažintas tinkamu naudoti. Pareiškėjas jokių duomenų savo teiginiams dėl netinkamo pastato įrengimo pagrįsti nepateikė.

9. Teismas vertino, kad Vilniaus PN laikėsi rekonstravimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai įrengiami pagal šiuos reikalavimus: išorinės lauko sienos statomos iš mūro arba monolitinio gelžbetonio. Sienos tarp gyvenamųjų kambarių turi būti ne plonesnės kaip 25 cm storio (13.1 papunktis), perdangos išliejamos iš gelžbetonio, mūro arba iš surenkamų gelžbetoninių plokščių, kurių storis turi būti ne mažiau kaip 12 cm (13.2 papunktis). Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo sienų storio vertino kaip nepagrįstus. Atkreipė dėmesį, kad šiuo metu galiojantis reikalavimas sienų storiui negali būti taikomas, kadangi pastatas rekonstruotas 2006 metais. Be to, pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo yra abstraktūs. Teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų sąlygas pareiškėjui patirti privatumo nebuvimo jausmą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl skunde nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į administraciją su prašymais, skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų.

10. Teismas neabejojo Vilniaus PN pateiktais duomenimis, jų teisingumu. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Teismas pareiškėjo teiginius, kad Vilniaus PN pateikė neteisingus duomenis, laikė nepagrįstais.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų nesilaikymą. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas atlikti bausmę drausmės grupėje (gyventi drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas medicinos dokumentų išrašas / siuntimas nepatvirtina, kad jame nurodytos diagnozės atsirado dėl per plonų sienų. Pareiškėjas drausmės grupės gyvenamosiose patalpos buvo laikomas tik jam paskiriant nuobaudas.

13. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į žalos atlyginimą.

III. 14. Pareiškėjas P. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde nurodytas aplinkybes bei akcentuoja, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.1 papunktyje nustatyta, jog drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai įrengiami pagal šiuos reikalavimus: išorinės lauko sienos statomos iš mūro, surenkamo gelžbetonio arba monolitinio gelžbetonio, mūro sienos tarp gyvenamųjų kambarių turi būti ne plonesnės kaip 25 cm storio, o gelžbetonio sienos tarp gyvenamųjų kambarių – ne plonesnės kaip 8 cm storio.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias teismas detaliai įvertino, nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo. Vilniaus PN sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

19. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2016 m. gegužės 28 d. bei, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde dėsto analogiškus pirmosios instancijos teismui skunde nurodytus argumentus, akcentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.1 papunktyje įtvirtintus reikalavimus, keliamus sienų storiui.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.

23. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sienų storio, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualios redakcijos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 13.1 papunktyje (redakcija, galiojusi (nuo 2016 m. sausio 28 d.) nustatyta, kad išorinės lauko sienos statomos iš mūro, surenkamo gelžbetonio arba monolitinio gelžbetonio; mūro sienos tarp gyvenamųjų kambarių turi būti ne plonesnės kaip 25 cm storio, o gelžbetonio sienos tarp gyvenamųjų kambarių – ne plonesnės kaip 8 cm storio. Iš atsakovo atstovo pateiktos drausmės grupės gyvenamųjų patalpų schemos matyti, kad Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų vidinės sienos yra 12–18 cm storio.

24. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

25. Nagrinėjamu atveju nors sienų storis tarp gyvenamųjų kambarių ginčo laikotarpiu ir neatitiko minėtų taisyklių reikalavimo, tačiau pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde šios aplinkybės niekaip nesusiejo su jo teisių pažeidimu ir neva padaryta neturtine žala, t. y. byloje nėra jokių konkrečių duomenų apie tai, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodomo pažeidimo ir jam kilusių neigiamų padarinių (privatumo pažeidimo, sveikatos sutrikdymo).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, dėl ko apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius