2017-12-20 Nr. AB-24087-3-62-3-02298-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2527-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02298-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. (D. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. V. (D. V.) (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 5) bei jo papildymą (b. l. 38), kuriuose prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad nuo 2009 m. gruodžio 26 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. gyveno patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas, patalpose buvo šalta, drėgna, dalį ploto užėmė baldai, buvo laikoma daugiau asmenų nei nurodo atsakovas, taip pat nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Pareigūnų veiksmais buvo tyčia sudaromos konfliktinės situacijos. Dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, psichinius, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą. Taip pat nurodė, kad remiantis Europos Žmogaus teisių teismo nuostatomis, kankinimui senaties terminas netaikomas. Kreiptis į teismą anksčiau buvo suvaržytos teisės, nes buvo gąsdinamas, kad bus pervestas į kitą lokalinį sektorių, baudos izoliatorių ir drausminę grupę.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–16) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

2.1. Paaiškino, kad pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. kovo 14 d. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinė sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pažymėjo, kad ne visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau.

2.2. Pabrėžė, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, per bausmės atlikimo laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistieji pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais).

2.3. Pažymėjo, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiai faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, bei nepagrindė nurodomo neturtinės žalos atlyginimo dydžio, todėl jo skundas nepagrįstas.

II. 3. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu (b. l. 104–109) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 826 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį atmetė.

4. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, blogu apšvietimu ir t. t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės ir dėl to jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2015 m. gruodžio 3 d. (b. l. 5). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 26 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties trejų metų sutrumpintą terminą, nes to prašo atsakovas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

5. Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog šiuo atveju senaties terminas neturi būti taikomas, teisė kreiptis į teismą anksčiau jam buvo suvaržyta, nes buvo gąsdinamas, jog bus pervestas į kitą lokalinį sektorių, baudos izoliatorių ar drausminę grupę, vertintinos kaip deklaratyvios, nepagrįstos jokiais įrodymais, todėl vertino, kad byloje nėra nustatyta jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu daugybė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas atsakovo atstovo prašymą patenkino ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 3 d. atmetė kaip nepagrįstą. Todėl šioje byloje vertintas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. kovo 14 d. (ABTĮ 57 str.).

6. Teismas pastebėjo, jog objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas gyvenamųjų patalpų plotą padalinant iš įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Bylos duomenimis (b. l. 13, 17, 18, 33) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose 7 būrio 3 brigadoje. Atsakovas atsiliepime nurodė bei iš 2016 m. sausio 8 d. pažymos Nr. 62-94 duomenų matyti, kad 7 būrio 3 brigadoje yra įrengta 20 miegamųjų vietų (b. l. 11, 18). Pareiškėjas nurodė, kad 7 būrio 3 brigadoje buvo 24 miegamosios vietos, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pagal atsakovo pateiktus duomenis ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko 2,59 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, visą vertinamąjį laikotarpį (vienerius metus ir tris su puse mėnesio) nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (pareiškėjui trūko 0,51 kv. m gyvenamojo ploto, be to, dalį patalpų ploto užėmė baldai). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).

7. Dėl kitų netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų teismas pažymėjo, kad Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, temperatūros ir drėgmės. Byloje nepateikta įrodymų – t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų. Todėl teismas, vertindamas byloje esančius dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, temperatūros, drėgmės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pravieniškių PN-AK 2016 m. sausio 13 d. pažymoje Nr. 77-61 nurodyta, kad Kauno visuomenės sveikatos centras per 2013 – 2015 m. 1, 5 ir 7 būrių gyvenamųjų patalpų būklės netikrino (b. l. 33). Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietimą, drėgmę ir temperatūrą informavęs įstaigos administraciją ar teritorinį visuomenės sveikatos centrą. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, drėgmės ir temperatūros laikyti nepagrįstais ir atmesti (ABTĮ 57 str.).

8. Pareiškėjo teiginį, kad rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais, teismas vertino kaip deklaratyvų, kadangi iš skundo turinio neaišku, ar pats pareiškėjas yra rūkantis, ar nerūkantis, kaip konkrečiai buvo pažeistos jo teisės, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, o teisės aktai ginti viešojo intereso jam teisės nesuteikia. Be to, atsakovo pateiktos 2016 m. sausio 13 d. pažymos Nr. 77-61 (b. l. 33) duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, rūkymo vietos nuteistiesiems įrengtos kiemeliuose ir pažymėtos informaciniais ženklais. Teismui taip pat nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas apie tai būtų informavęs pataisos namų administraciją.

9. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas skunde atsakovui reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (tyčia sudaromų konfliktinių situacijų), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė – t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje taip pat laikė deklaratyviais, todėl atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas pabrėžė, kad byloje esančios Pravieniškių PN-AK 2016 m. sausio 7 d. pažymos Nr. 73(2)-5 (b. l. 34) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, į Psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Iš pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos (b. l. 48–98) duomenų matyti, jog pareiškėjas į gydytojus yra kreipęsis dėl plaštakos sužeidimo, skrandžio rėmens, peršalimo susirgimų, nugaros skausmo po darbo. Todėl teismas sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

11. Administracinėje byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gana ilgą laikotarpį, tačiau nagrinėjamu atveju teismas akcentavo ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrąsias sąlygas, t. y. kad pareiškėjui minimalus teisės aktuose nustatytas plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, jis turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla (b. l. 19–32). Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla iš dalies kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis – t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis – t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 826 Eur.

12. Likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 114–117), kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus. Teismas nepilnai įvertino atsakovo pateiktus duomenis, jog duomenų apie tai, kiek asmenų tuo metu pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Be to, nurodė, jog ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau.

13.2. Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2733-575/2016).

13.3. Šiuo atveju būtina remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje nustatyta, kad Pravieniškių kalėjime pareiškėjui buvo skirta atitinkamai 2,7 ir 3,2 kub. m ploto, bet patys miegamieji buvo 86,5 ir 55,3 kub. m ploto ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, santykinai mažų miegamąjį plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė, todėl bendros įkalinimo sąlygos Konvencijos 3 straipsnio nepažeidė (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

13.4. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Be to, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, bei nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

14. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 119–120) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos bendrabučio tipo patalpose, atlyginimo.

16. Šiuo atveju pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dėl to, kad jis nuo 2009 m. gruodžio 26 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos bendrabučio tipo patalpose netinkamomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 40 000 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, pirmiausia pritaikęs ieškinio senaties terminą, apribojo ginčo laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. kovo 14 d. bei, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas šiuo laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad Pravieniškių PN-AK visą ginčui aktualų laikotarpį bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatė, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 826 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei įrodymus, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos atlyginimo būdu, t. y. teigia, kad teismas be pagrindo priteisė pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

18. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ABTĮ 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

20. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tokia administracinių teismų praktika, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).

21. Taigi įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

22. Šiuo atveju pareiškėjui nurodžius bei pakankamai pagrindus aplinkybes, susijusias su Pravieniškių PN-AK bendrabučio patalpų, kuriose jis buvo laikomas, plotu, atsakovo atstovui kilo pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie šiose patalpose asmenims tenkantį plotą. Tačiau Pravieniškių PN-AK nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju 7 būrio 3 brigados patalpoje laikytų asmenų skaičius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo gyvenamųjų patalpų plotą padalijant iš įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, ir pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatė, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalią 3,1 kv. m ploto normą asmeniui bendrabučio tipo patalpose. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo laikotarpiu asmeniui tenkanti ploto norma šiose patalpose buvo 2,59 kv. m, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr. 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13), tuo atveju, jei kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė, todėl atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos rėžiminį pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko, jo manymu, teisės pažeidimas laikytinas minimaliu, atmestini kaip nepagrįsti.

23. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo būdu, teisėjų kolegija nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

24. Dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

25. Pridurtina, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad asmens kalinimas pataisos namuose per se neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodamas, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

27. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius