2017-01-09 Nr. AB-1064-3-61-3-04724-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1412-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04724-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Studio moderna” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Studio moderna” skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. A., J. M., A. J., E. Š., P. K., A. A. dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Studio moderna“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. 1. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarimą Nr. 12NKV-87 (toliau – ir Nutarimas) byloje dėl UAB „Studio moderna“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pažeidimo.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad Nutarime buvo konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, tai konstatuota pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktą. Pareiškėjas su tuo nesutiko, nes manė, kad Nutarimo išvada yra grindžiama klaidingu ir nepagrįstu Įstatymo aiškinimu. Tarnyba neatsižvelgė į tai, kad reikalavimus susimokėti siuntė ne pareiškėjas, o kita įmonė – Šveicarijoje įsteigta ir veikianti tarptautinė bendrovė Provea S.A. Parduodami buvo šios bendrovės produktai.

Rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 5 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 6 punktu, 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – ir Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva), 2009 m. gruodžio 3 d. SEC(2009) 1666 Komisijos tarnybų darbiniu dokumentu „Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos įgyvendinimo ir taikymo gairės“ (toliau – ir Gairės).

Teigė, kad atsižvelgiant į nurodomus teisės aktus, pareiškėjas nėra tinkamas atsakomybės subjektas, nes jokiais pagrindais nevykdo Provea S.A. veiklos. Rėmėsi tarp pareiškėjo ir Provea S.A. 2009 m. spalio mėn. sudarytos Bendrosios sutarties (toliau – ir Sutartis) nuostatomis, nurodė, (duomenys neskelbtini), nurodė, kad neturi įgalinimų sudaryti sandorių Provea S.A. vardu ir neatstovauja šiam subjektui. Tai, anot pareiškėjo, reiškia, kad jis neužsiima komercine veikla, kaip ji apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje. Nurodė, kad Tarnyba neištyrė visų aplinkybių, nenustatė, kas bendravo su vartotojais, kokie dokumentai ir informacija buvo pristatomi su prekėmis, kaip buvo išdėstomos sąlygos, netyrė vartotojų skundų pagrįstumo, neatskleidė su vartotojais sudarytų nuotolinių sutarčių turinio. Paaiškino, kad ne pareiškėjas, o Provea S.A. nustato vartotojams pateikiamos informacijos turinį ir jį siunčia. Nurodė, kad pareiškėjas negali kontroliuoti ir daryti įtakos Provea S.A. veiklai ir nėra atsakingas už šio subjekto komercinę veiklą. Pareiškėjas negali būti taikytos atsakomybės subjektu, todėl nėra Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyto teisės pažeidimo sudėties (subjekto ir subjektyvinės pusės, objektyvinės pusės), taip pat nėra priežastinio ryšio. Taip pat pažymėjo, kad Įstatymo nauja redakcija įsigaliojo 2013 m. gruodžio 14 d., dalis pažeidimų padaryti iki šios datos, todėl pareiškėjas negali atsakyti pagal naujos redakcijos Įstatymo nuostatas.

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime (I t., b. l. 63–66) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog pareiškėjas yra netinkamas pažeidimo subjektas. Skundžiamame Nutarime yra pagrįsta, kad pareiškėjas yra tinkamas subjektas. Nutarime remiamasi Sutartimi tarp Provea S.A. ir UAB „Studio moderna“, surinkta faktine medžiaga apie šios Sutarties vykdymą. Remdamasis Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva ir Gairėmis, nurodė, kad prekybininkais laikomi ir agentai, kuriems prekybininkas moka už savo produktų reklamą. Tarnyba laikosi pozicijos, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje veikė Provea S.A. naudai, todėl laikytinas komercinės veiklos subjektu, atsakingu už veiklos atitikimą Įstatymo nuostatoms.

Rėmėsi Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktu ir paaiškino, kad Tarnyboje buvo gauti kelių vartotojų prašymai, kuriuose buvo nurodomos aplinkybės, atitinkančios nurodytoje normoje suformuluotą draudimą. Vartotojai užsakydavo prekes, sumokėdavo už jas, vėliau gaudavo kitus prekių siuntinius, kurių nebuvo užsakę, o juos grąžinus ir nemokant už juos pradėdavo gauti priminimus apmokėti sąskaitas. Tokie veiksmai laikytini reikalavimu nedelsiant susimokėti už komercinės veiklos subjekto produktus, kai vartojai jų neužsakė. Paaiškino, kad Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 1–8 punktuose numatytos agresyvios komercinės veiklos poveikio ar tikėtino poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui įrodinėti nereikia – šie atvejai preziumuojami kaip agresyvi komercinė veikla.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad teikia paslaugas Provea S.A., išvardijo ir paslaugų rūšis. Byloje nagrinėjami atvejai, susiję su sąskaitų už prekes siuntimu po to, kai vartotojas yra jų atsisakęs. Būtent pareiškėjas, o ne kitos Lietuvoje Provea S.A. naudai veikiančios bendrovės turi pareigą užtikrinti, kad vartotojų atžvilgiu nebūtų vykdoma nesąžininga komercinė veikla, draudžiama Įstatymo nuostatomis. Manė, kad pareiškėjas vykdė agresyvią komercinę veiklą, kuri pasireiškė kaip reikalavimas nedelsiant susimokėti už komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, kai vartotojas jų neužsakė, tuo pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, o bendrovės veikla laikytina nesąžininga pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, veikdamas Provea S.A. naudai Lietuvoje, netinkamai vykdė komercinės veiklos subjektui keliamus profesinio atidumo reikalavimus. Daromas pažeidimas tęsėsi iki 2014 m., todėl pareiškėjui pagrįstai buvo taikoma atitinkama Įstatymo redakcija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. A. teismo posėdyje paaiškino, kad jai apie 5–6 kartus buvo siunčiami priminimai sumokėti už neužsakytas prekes, kurių ji ir negavo. Priminimus ji gaudavo iki pat kreipimosi į Tarnybą. Prašė skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. Š. nurodė tokias pačias aplinkybes ir prašė skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. A. atsiliepime į skundą (II t., b. l. 105) pažymėjo, kad bauda skirta teisingai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Studio moderna“ skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr.12NKV-87 byloje dėl UAB „Studio moderna“ Įstatymo pažeidimo, kuriuo pareiškėjui už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kai komercinė veikla laikytina nesąžininga pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas, skirta 7 500 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad atsakovas Tarnyba 2014 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 12NKV-37 (I t., b. l. 99–102) pradėjo nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „Studio moderna“ veiksmų, galimai pažeidžiančių Įstatymo nuostatas. Tyrimo procedūra pradėta išnagrinėjus vartotojų J. M. ir A. J. prašymus dėl Provea S.A., kurios naudai veikia UAB „Studio moderna“, veiksmų. Šiame nutarime išdėstoma vartotojų prašymų esmė, nurodomi Tarnybos veiksmai, aprašomi gauti pareiškėjo atstovų paaiškinimai, teisiniai argumentai.

Teismas akcentavo Nutarime nurodytas aplinkybes. Skunde teismui, duodant paaiškinimus teisme ir teikiant paaiškinimus Tarnybai, pareiškėjo atstovai aiškino, kad UAB „Studio moderna“ neveikia ir neveikė Provea S.A. naudai siunčiant priminimus ar kitaip (priimant užsakymus ryšio priemonėmis ir pan.). Pareiškėjo atstovai tik pripažino, kad UAB „Studio moderna“ ir Provea S.A. santykius reglamentuoja Sutartis, kurios kopija 2010 m. gruodžio 20 d. buvo pateikta Tarnybai (panašus tyrimas vyko 2011 m., bet byla buvo nutraukta), (paaiškinimas iš pareiškėjo atstovų advokatų 2014 m. kovo 24 d. rašto (I t., b. l. 90)).

Pareiškėjo atstovų 2014 m. kovo 24 d. rašte yra išvardijama, kokias paslaugas pareiškėjas teikia pagal Sutartį su Provea S.A. – (duomenys neskelbtini). Minėtam rašte Tarnybai atkreipiamas dėmesys į Sutarties (duomenys neskelbtini). Tiriant kitus vartotojų prašymus, pareiškėjas teikė Tarnybai kitus paaiškinimus, kuriuose neigė, jog ką nors žino apie Provea S.A. vykdomą veiklą, aiškino, jog (duomenys neskelbtini). Visi šie paaiškinimai detaliai aprašyti Nutarime. Nutarime aprašyta tyrimo procedūra ir priimti tarpiniai nutarimai (pradėti nagrinėjimo procedūrą, baigti tyrimą).

Pareiškėjas teikė savo nuomonę visais tyrimo eigoje kilusiais klausimais. Baigus tyrimą, pareiškėjas nesutiko su išvadomis ir teikė savo nuomonę, kuri atitinka nuomonei, pateiktai skunde teismui. Nesutiko su išvada, kad pareiškėjas veikė Provea S.A. naudai ir dėl to laikytinas komercinės veiklos subjektu, atsakingu už veiklos atitikimą Įstatymo nuostatoms. Nurodė, kad pareiškėjo veiksmuose nėra jokių komercinės veiklos, susijusios su produktų pirkimo skatinimu, pardavimu arba teikimu, požymių. Pareiškėjas nei pats, nei Provea S.A. vardu neatliko jokių su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba teikimu susijusių aktyvių veiksmų, neskatino pirkti produktų, nepardavė ir neteikė jų vartotojams.

Nurodė, kad nėra komercinės veiklos subjektas Įstatymo apibrėžta prasme. Pareiškėjo rašte buvo nurodyta, kad Tarnyba neišskyrė, kokie dokumentai ir informacija atkeliaudavo kartu su pristatomomis Provea S.A. prekėmis, ar atitinkamos sąlygos, susijusios su Sutartimi, būdavo išdėstytos patvarioje laikmenoje, kokios tai sąlygos, t. y. Tarnyba neištyrė, kokie dokumentai ir informacija atkeliaudavo su prekėmis, todėl neištyrė vartotojų skundų pagrįstumo, neatskleidė su vartotojais sudarytų nuotolinių sutarčių turinio, tuo tarpu pareiškėjas buvo nurodęs, kad, jo žiniomis, su vartotojais telefonu bendravo UAB „Telemarketing“ atstovas arba kitas subjektas, veikęs Provea S.A. vardu.

Iš Nutarimo turinio daroma išvada, kad žodinio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas į klausimą nurodyti, kokių veiksmų imasi, kai vartotojai grąžina pareiškėjui prekes arba atsiunčia atsisakymus gauti tolimesnes prekių siuntas, neteigė, kad tokių siuntų ir laiškų negauna, o paaiškino, kad visus tolimesnius veiksmus atlieka suderinę su Provea S.A. Kai buvo paprašyta nurodyti konkrečius veiksmus, kurie atliekami gavus vartotojų prašymus nutraukti siuntas, pareiškėjo atstovas nurodė, kad Sutartyje nėra aprašyti procedūrų veiksmai, tačiau atstovui buvo žinoma, kad pareiškėjas informuoja apie vartotojo skundą Provea S.A., o ši bendrovė pateikia nurodymus, kokius konkrečius veiksmus reikia atlikti, tada pareiškėjas ir atlieka tuos veiksmus.

Tačiau pareiškėjo atstovas neigė, kad siunčia vartotojams priminimus susimokėti, nurodė, kad tokius pranešimus siuntė kitas subjektas. Atstovas išdėstė nuomonę, kad vartotojui telefonu atsisakius prekės, tokia informacija fiksuojama ir perduodama Provea S.A.

Nutarimo konstatuojamoje dalyje remiamasi Sutarties (duomenys neskelbtini). Iš šio fakto Tarnyba darė išvadą, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje veikia Provea S.A. naudai, todėl laikytinas komercinės veiklos subjektu, kuris atsakingas už veiklos atitikimą Įstatymo nuostatoms. Konstatuojamoje dalyje pasakyta, kad: „byloje nagrinėjami atvejai, susiję su sąskaitų už prekes siuntimą (turėtų būti „siuntimu“) po to, kai vartotojas yra jų atsisakęs, ir į tai, kad nėra vertinama pirmojo skambučio vartotojui metu teikiama informacija“ (Nutarimo 13 lapas, 4 pastraipa iš viršaus). Tas faktas, kad buvo vertinama būtent tokia veikla, patvirtinamas ir Nutarime pateiktu pažeidimo kvalifikavimu pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas. Ši norma cituojama ir Nutarime (11 lapo 3 pastraipa iš viršaus), nurodant, kad pagal minėtą punktą preziumuojama, kad komercinė veikla yra agresyvi, jeigu ji pasireiškia kaip reikalavimas nedelsiant susimokėti už komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, taip pat atidėto mokėjimo reikalavimas arba reikalavimas tokius produktus grąžinti ir saugoti, kai vartotojas jų neužsakė. Nutarime yra vertinama, kad pareiškėjas veikia Provea S.A. naudai remiantis Sutartimi su Provea S.A., kurioje nurodyta (duomenys neskelbtini). Ta konkreti veikla aprašoma Nutarime neatskiriant, kokius konkrečius veiksmus atliko pareiškėjas, o kokius Provea S.A.

Teismas sutiko su Nutarimo nuostata, kad pareiškėjas veikė Provea S.A. naudai. Tarnyba rėmėsi Sutarties (duomenys neskelbtini). Tarnybos atsiliepime teismui pateikiamas ir teisinis tokios išvados argumentavimas, nurodant, kad pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą ir Gairių nuostatas (nurodomas Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio b punktas) prekybininkas yra bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, kuris komercinėje veikloje, kuriai taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija, ar bet kuris asmuo, veikiantis prekybininko vardu arba jo naudai, o Gairių 1.8 punkte išaiškinta, kad ši apibrėžtis apima ne tik pačius prekybininkus, bet ir jų vardu veikiančius tarpininkus. Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva yra įgyvendinta Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme (tai nurodyta Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje). Atsakovo nurodyta direktyvos nuostata yra perkelta į Įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, kurioje aiškinama komercinės veiklos subjekto sąvoka, nurodant, kad tokiems subjektams priskiriami ir jų vardu arba jų naudai veikiantys bet kurie asmenys. Todėl pareiškėjas nepagrįstai neigia, kad veikė Provea S.A. naudai. Pareiškėjo atstovai, nagrinėjant bylą Tarnyboje, neneigė, kad UAB „Studio moderna“ Sutartį vykdė (duomenys neskelbtini). Byloje yra surinkti duomenys, kad Provea S.A. pareiškėjui teikė išsamią informaciją apie vartotojus, jų gautus ir grąžintus siuntinius, siųstus priminimus.

Gairės numato (1.8 punktas), kad nacionalinės įgyvendinimo institucijos kiekvienu konkrečiu atveju (atskleidžiant prekybininko sąvoką) turi įvertinti, kurie asmenys nurodytomis aplinkybėmis laikytini prekybininkais, minėtos institucijos turi tai įvertinti, atsižvelgdamos į šiuos veiksnius: ar pardavėjas turi motyvą gauti pelno; sandorių skaičių, vertę ir dažnumą, pardavimo apyvartą, ar pardavėjas įsigyja produktus perparduoti. Pagal Gairių 1.8 punkte esantį paaiškinimą ir pavyzdžius nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas galėtų būti priskirtas „slaptų“ prekybininkų kategorijai. Tarnyba Nutarime nurodė visus pardavėjų veiksmus, ryšius tarp Provea S.A. ir pareiškėjo, taip pat rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 9 dalies nuostatomis, reikalaujančiomis iš pareiškėjo profesinio atidumo. Faktą, kad šio reikalavimo pareiškėjas nevykdė, patvirtina aplinkybės, jog nepageidaujamos prekės buvo grąžinamos per pareiškėją, kuris turėjo atlikti aktyvius veiksmus apsaugodamas vartotojus nuo sąskaitų gavimo už tokias negautas prekes. Pareiškėjo atstovai negalėjo paaiškinti, kaip skubiai apie grąžintas prekes informuota Provea S.A., ar buvo informuota ir pan. Todėl ne vien sąskaitų siuntimas vartotojams už negautas prekes sudaro Įstatymo pažeidimo sudėtį, bet ir nesiėmimas priemonių, kad tokios sąskaitos nebūtų siunčiamos (neveikimas).

Teismas rėmėsi tyrimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėjo, kad iš J. M. skundo Tarnybai (I t., b. l. 67) matyti, jog vartotoja nurodė bendravusi su firma “Miriale“, per ją užsakiusi prekę, ši firma siuntė jai sąskaitas su reikalavimu apmokėti ir grasinimais. Pridėti ir dokumentai (I t., b. l. „Miriale“ blanke sąskaitos, b. l. 68, 70, 71 su reikalavimais mokėti, su grasinimu išieškoti, mokėjimo nurodymas (I t., b. l. 69), kurie patvirtina bendravimą su „Miriale“, kurios adresas nurodytas Šveicarijoje, blanke taip pat yra nurodomas elektroninio pašto adresas, kuriame yra pavadinimas „provea“ (kairiajame viršutiniame blanko kampe), blanke nurodyti telefonų numeriai Vilniuje (ten pat). Vartotoja nurodė grąžinusi prekę, gautą antruoju siuntiniu, o sąskaita jai buvo pateikta data, kai ji dar nebuvo gavusi prekės.

Iš A. J. prašymo (I t., b. l. 72–74) nustatyta, jog prekių tiekėjas prašyme nurodytas Provea S.A. Nurodyti tiekėjo Vilniaus miesto telefonai, kurie paimti iš priminimo mokėti blanko. Prašyme nurodyta, kad priminimus sumokėti už neužsakytas prekes asmuo gavo iš Provea. Nurodė, kad telefonais niekas nebendrauja. Iš pateiktų prašymo priedų matyti, kad vartotoja bendravo su Provea (I t., b. l. 75). Sąskaitą gavo iš „Tono“ (I t., b. l. 77), kur kairiajame kampe nurodytas adresas Šveicarijoje, o telefonų numeriai nurodyti Vilniaus, pažymint, kad tai Provea klientų aptarnavimo skyrius. Voko kopija, kuriuo gautas priminimas mokėti pažymėtas Bulgarijos pašto antspaudu (I t., b. l. 79). Antras priminimas mokėti taip pat gautas iš „Tono“ (I t., b. l. 81). Vokas taip pat siųstas iš Bulgarijos (I t., b. l. 83). Trečias priminimas mokėti taip pat „Tono“ vardu (I t., b. l. 84). Ketvirtas priminimas taip pat „Tono“, jame jau yra grasinimai, kad nesumokėjus seks teisiniai veiksmai (I t., b. l. 87). Paskutinių dviejų priminimų mokėti išsiuntimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 86, 89).

Pareiškėjas 2014 m. balandžio 4 d. raštu (I t., b. l. 106) pranešė Tarnybai, atsakydamas į Tarnybos 2014 m. balandžio 4 d. raštą, kad gavo informaciją iš Provea S.A. dėl jų klientės, pranešė apie prekių tiekimą A. J., apie priminimų siuntimą šiai vartotojai, nurodytos konkrečios datos ir tai, kad 2014 m. balandžio 4 d. visos siuntos nurašytos, narystė nutraukta. Pareiškėjo atstovas teisme paaiškino, kad šį raštą atsakovas įvertino šališkai, nes jame aiškiai nurodyta, kad tos informacijos pareiškėjas neturėjo, o gavo ją iš Provea S.A.

Iš K. A. 2014 m. balandžio 14 d. vartotojo prašymo (I t., b. l. 107–108) matyti, jog jis paduotas dėl Provea S.A. ir Miriale. Nurodytas adresas Šveicarijoje, telefonų numeriai Vilniuje ir adresas Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Vartotojai taip pat buvo siunčiami priminimai mokėti už atsisakytas priimti prekes (I t., b. l. 109, 111), priminimai Miriale Luxury vardu, nurodyti klienų aptarnavimo telefonas Vilniuje, adresas Šveicarijoje, pašto adresas (duomenys neskelbtini), mokėjimo nurodyme gavėjas Provea S.A. Vartotoja siuntė prašymą Provea S.A. (I t., b. l. 113) panaikinti jos duomenis ir nesiųsti siuntinių 2014 m. sausio 21 d. (I t., b. l. 113) adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, gavėjui Provea S.A. (I t., b. l. 114). Taip pat, kaip ir ankstesniu atveju, pareiškėjas 2014 m. gegužės 2 d. raštu (I t., b. l. 115) pateikė Tarnybai atsakymą į paklausimą, nurodė, kad informaciją gavo iš Provea S.A. dėl jų klientės, pateikė informaciją apie K. A.

E. Š. 2014 m. balandžio 22 d. pateikė prašymą (I t., b. l. 120–121), kuriame nurodė, kad pardavėjas yra Provea SA, jo adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius. Skundėsi, kad atsisako siunčiamų prekių, o priminimai mokėti vis ateina, jais grasinama. Priminimai rašyti Miriale vardu (I t., b. l. 126, 127, 128, 129, 130), adresas nurodytas Šveicarijoje, telefonai Vilniuje. Pareiškėjas, atsakydamas į Tarnybos 2014 m. gegužės 28 d. raštą, pranešė 2014 m. birželio 9 d. raštu Tarnybai, kad gavo informaciją iš Provea S.A. apie siuntinių ir priminimų siuntimą šiai vartotojai (I t., b. l. 134).

Iš P. K. 2014 m. gegužės 23 d. skundo Tarnybai (I t., b. l. 131) matyti, jog skundžiama įmonė Tono. Skundėsi gavęs prekes, kurių visai neužsakė, ir gavęs sąskaitas už negautas prekes. Pateiktos sąskaitos yra Tono vardu, adresas Šveicarijoje, telefonai Vilniuje, elektroninio pašto adrese yra nurodyta „provea“ (I t., b. l. 132). Pareiškėjas 2014 m. birželio 11 d. raštu pranešė Tarnybai, atsakant į Tarnybos 2014 m. gegužės 29 d. raštą, kad gavo informaciją iš Provea S.A. apie siuntų ir priminimų siuntimą šiam vartotojui (I t., b. l. 135).

A. A. 2014 m. birželio 25 d. pateikė vartotojo prašymą Tarnybai (I t., b. l. 172–173). Taip pat nurodė pardavėją Provea S.A. ir adresą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Teisme aiškino, kad adresą rado internete, nes niekaip negalėjo susisiekti su prekės tiekėju pagal priminimų blankuose esančius kontaktinius duomenis. Priminimus mokėti sąskaitas už atsisakytas prekes gaudavo Miriale vardu (I t., b. l. 174), kur jokio adreso Vilniuje nenurodyta, tik telefonų numeriai. Priminime yra grasinimas, kad toliau seks teisiniai veiksmai. Teisme parodė ir kitus gautus priminimus, visi jie analogiški. Dėl šios vartotojos pareiškėjas Tarnybai teikė 2014 m. liepos 14 d. raštu informaciją apie siuntas, apie priminimus, nurodė, kad informacija gauta iš Provea S.A.

Tarnyba 2014 m. birželio 4 d. pareiškėjo prašė pateikti informaciją dėl sąskaitų siuntimo vartotojams, dėl santykių konkrečiais atvejais su Provea S.A. ir kt. Pareiškėjo atstovai pateikė Tarnybai 2014 m. birželio 20 d. atsakymą. Atsakyme nurodė, kad neturi informacijos apie Provea S.A. vartotojus, teikiamą produkciją, pasiūlymų teikimą ryšio priemonėmis, nevykdo jokių užsakymų. Nurodė, kad iš Provea S.A. gavo informaciją, kad užsakymus priima UAB „Telemarketingas“, tačiau negali garantuoti už šios informacijos teisingumą. Šiame rašte nurodyta, kad vartotojai gali grąžinti nepageidaujamas prekes adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Nurodyta, kad apie priminimų siuntimą nieko nežino, jų nesiunčia, nežino, kam priklauso sąskaitos į kurias vartotojai perveda pinigus už prekes, nes nevykdo jokių užsakymų. Nurodyta, kad klausimai perduoti Provea S.A., gautas atsakymas. Pridėtas pareiškėjo paklausimas Provea S.A. (I t., b. l. 147–148), tačiau Provea S.A. atsakymas yra nieko nesakantis, jame atstovė nurodė, kad neturi laiko atsakyti (I t., b. l. 171).

Naudojant paieškos sistemą internete adresu http://118.lt/imones/provea-atstovybe/8246440 randama Provea atstovybė, kurios telefonas yra nurodytas toks pats, kaip ir nurodytas visuose į bylą pateiktuose reikalavimuose apmokėti sąskaitas – (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Nutarime rėmėsi pareiškėjo atstovo paaiškinimais, duotais nagrinėjant bylą Tarnyboje. Posėdyje pareiškėjo atstovas aiškino, ką daro pareiškėjas, kai gauna vartotojo skundą – (duomenys neskelbtini). Turima omeny situacija, kai vartotojas gavo prekę, jos atsisakė, gavo priminimus apmokėti sąskaitą ir pateikė pretenziją, o ne apie veiksmus, kai vartotojas grąžino prekę. Po to buvo klausiama, ką pareiškėjas daro, kai gauna iš vartotojo grąžinamą prekę. Pareiškėjo atstovas paaiškino, kad veikiama taip pat – (duomenys neskelbtini). Po to buvo konkrečiai klausiama dėl visų tų vartotojų, kurie kreipėsi į Tarnybą, prašyta pakomentuoti ir priminimų siuntimą. Į šį klausimą pareiškėjo atstovas atsakė, kad nežino, kas siunčia raginimus susimokėti, tačiau siunčia kitas ūkio subjektas. Iš nurodytų pareiškėjo atstovo paaiškinimų galima daryti išvadą, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo atstovas nurodė, kad adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, nėra pareiškėjo kontaktinis adresas, kad daugiau jokių veiksmų pareiškėjas neatlieka.

Įvertinęs surinktą faktinę medžiagą, teismas darė išvadą, kad nors, kaip teigia ir pareiškėjas skunde, nei vienu iš ištirtų atvejų nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų siuntęs priminimus apie būtinumą apmokėti sąskaitą ar būtų žinojęs apie tokių priminimų siuntimą, tačiau pareiškėjui turėjo būti gerai žinoma apie tai, kokie vartotojai, kada grąžino Provea S.A. siųstas prekes. Pareiškėjas nurodė, kad dėl grąžinimų buvo kontaktuojama su Provea S.A. ir toliau elgiamasi pagal Provea S.A. nurodymus, o tai reiškia, kad pareiškėjo pareiga buvo užtikrinti, kad grąžinus prekę per tarpininką – pareiškėją – iš vartotojų nebūtų reikalaujama už ją apmokėti. Pareiškėjo galimybę tinkamai kontaktuoti su Provea S.A. patvirtina faktas, jog kiekvienu atveju, gavus Tarnybos paklausimą apie konkretų vartotoją, pareiškėjas labai operatyviai gaudavo iš Provea S.A. detalius duomenis apie siuntinių gavimą, priminimų sumokėti siuntimą ir visus kitus veiksmus to vartotojo atžvilgiu. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog negali daryti įtakos Provea S.A. veiksmams. Raginimai apmokėti sąskaitas buvo siunčiami tų firmų vardu, kurias atstovauja Provea S.A. (tai viešai skelbiama internete – informacija apie Miriale ir Tone), juose nurodytas Provea atstovybės telefonas Vilniuje, Provea S.A. elektroninio pašto adresas. Veikdamas pagal profesinio atidumo standartus, būdamas sąžiningas vartotojų atžvilgiu, pareiškėjas galėjo ir privalėjo imtis priemonių ir apsaugoti vartotojus nuo partnerio nesąžiningų veiksmų arba nutraukti tokią komercinio tarpininkavimo veiklą.

Įstatymo pažeidimo konstatavimas Nutarime, taikant 8 straipsnio 3 dalies 6 punktą, yra grindžiamas Sutartimi (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjui ekonominė sankcija taikyta konstatavus, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą, kai komercinė veikla laikytina nesąžininga pagal 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas, t. y. kaltinimo kvalifikavimas yra apibrėžtas. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju neatsako už sutarčių sudarymą su vartotojais, už prekių užsakymą, reklamą, tačiau prekių grąžinimas savaime reikalauja užtikrinti ir sąskaitų už jas neteikimą. Byloje nenustatyta, kad pasitaikė kokių nors netyčinių klaidų išsiunčiant vieną raginimą apmokėti. Nustatyta, kad priminimai, raginimai apmokėti už negautas prekes buvo siunčiami kiekvienam vartotojui dideliais kiekiais, vėliau (3-ieji, 4-ieji) siunčiami priminimai buvo su grasinimais imtis priverstinio išieškojimo priemonių. Todėl teismas darė išvadą, kad yra įrodytas faktas, jog pareiškėjas yra atsakingas ir už sąskaitų siuntimą už atsisakytas prekes vartotojams, nes pareiškėjas žinojo apie grąžintas prekes ir turėjo pareigą ir galimybę imtis priemonių tokiai veiklai nutraukti. Byloje nustatyta, kad Tarnyba keletą kartų tiesiogiai reikalavo iš pareiškėjo įrodymų apie prekių grąžinimo procedūros vykdymą, tačiau pareiškėjas vengė teikti konkrečią informaciją, nors privalėjo turėti reikiamus dokumentus, patvirtinančius prekių persiuntimą Provea S.A. Nustatyta tik tai, kad toks klausimas buvo užduotas pareiškėjo atstovui per posėdį, kuris pripažino, kad pareiškėjas vykdo prekių grąžinimo funkciją, tačiau vengė detaliau paaiškinti. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 1–8 punktuose numatytos agresyvios komercinės veiklos poveikio ar tikėtino poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui įrodinėti nereikia, nes nurodyti atvejai preziumuojami kaip agresyvi komercinė veikla, o nagrinėjamu atveju Nutarime įrodytas agresyvios komercinės veiklos buvimo faktas, nustatytos aplinkybės, kurios patvirtino, kad toks faktas buvo ir kaip jis pasireiškė. Konstatuoti veiksmai, kurie atitinka Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktą.

Įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad kontrolės institucijos yra Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Konkurencijos taryba. Tarnybos teisės ir pareigos nurodytos Įstatymo 10 straipsnyje. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte pasakyta, kad Tarnyba turi teisę gauti iš komercinės veiklos subjektų informaciją ir dokumentus, tačiau nenumatytos sankcijos už tokių dokumentų neteikimą. Todėl pareiškėjui neteikiant prašomos informacijos, neteikiant visų reikiamų dokumentų (pareiškėjas privalėjo turėti dokumentus, kuriuose fiksuojamas prekių grąžinimas, pranešimų ar paklausimų siuntimas Provea S.A. ir kt.), Tarnyba turėjo vadovautis jos pačios surinkta informacija ir ta informacija, kurią pateikė pareiškėjas, kas ir buvo padaryta, tinkamai įvertinant pareiškėjo ir Provea S.A. santykių pobūdį.

Pareiškėjas nepagrįstai ginčijo Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2013 m. gruodžio 14 d., taikymą. Tarnyba šioje byloje įvertino vartotojų skundus, gautus 2014 metais, vartotojai skundė ir 2014 m. vykdomus jų atžvilgiu veiksmus, todėl Tarnyba taikė tinkamą Įstatymo redakciją. Tirti veiksmai turėjo tęstinį pobūdį ir visais atvejais sąskaitos buvo gaunamos ir 2014 metais.

Tai, kad 2011 m. atliktas analogiškas tyrimas buvo nutrauktas, nedaro įtakos šios bylos eigai. Tuo metu nebuvo nustatyta, kad už Įstatymo pažeidimą gali atsakyti pareiškėjas, skyrėsi ir Įstatymo redakcija, kuri nenumatė, kad komercinės veiklos subjektu gali būti ir jo vardu bei jo naudai veikiantis kitas asmuo (Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis).

Teismas pažymėjo, kad Nutarime, skiriant pareiškėjui ekonominę sankciją, jos paskyrimas yra tinkamai motyvuotas. Tarnyba atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog ginčus su vartotojais pareiškėjas išsprendė taikiai, pašalino padarytą žalą, geranoriškai bendradarbiavo, pateikė visą prašomą informaciją. Nors teismas su tuo, kad Tarnybai teikta visa prašoma informacija, sutinka tik iš dalies, tačiau visgi pareiškėjas teikė nemažai informacijos, padėjusios išaiškinti pažeidimą. Sunkinančių aplinkybių Tarnyba nenustatė. Įvertintas ir pažeidimo pobūdis, trukmė, mastas. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numatė galimybę skirti nuo 1 000 iki 30 000 Lt baudą. Paskirtoji bauda yra dvigubai mažesnė už baudos vidurkį, todėl laikytina teisinga.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad skundžiamas Nutarimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl turi būti atmetamas.

III. Pareiškėjas UAB „Studio moderna“ (toliau – ir apeliantas) su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su klausimais:

1. Ar Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos prasme gali būti laikomas prekybininku prekybininko naudai veikiantis fizinis arba juridinis asmuo, kuris komercinėje veikloje, kuriai taikoma Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva, neatlieka prekybininko naudai veiksmų, pažeidžiančių Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva įgyvendinamus įstatymus, o tokius veiksmus atlieka pats prekybininkas?

2. Ar sąvoka „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“ apima neveikimą, nesusijusį su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams?

Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Nesutinka su tuo, kad pareiškėjas veikė Provea S.A. naudai. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas atsakingas už Provea S.A. atliktus priminimų vartotojams siuntimo veiksmus. Nurodo, jog pareiškėjas neveikė Provea S.A. naudai tų veiksmų atžvilgiu, už kuriuos paskirta administracinė sankcija – bauda.

2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantas nevykdė profesinio atidumo reikalavimų. Teismas neįvertino Sutarties (duomenys neskelbtini). Apeliantas negalėjo daryti įtakos Provea S.A. veiklai. Nepagrįstai teismas padarė ir išvadą, jog prekių grąžinimo administravimas apima ir pareigą užtikrinti, jog nebūtų siunčiami priminimai. (duomenys neskelbtini) nebuvo aptartas Sutartyje ir pareiškėjas šių veiksmų neatliko ((duomenys neskelbtini)).

3. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis komercinę veiklą sieja su pirkimo skatinimu, pardavimu arba teikimu vartotojams. Todėl matyti, jog pareiškėjo veikloje nebuvo jokių komercinės veiklos požymių. Be to, apeliantas negali būti atsakomybės subjektu, nes nėra Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyto teisės pažeidimo sudėties, nes visus draudžiamus veiksmus atliko Provea S.A., o ne pareiškėjas. Atsakovas neapklausė subjektų, kurie susiję su atliktu tyrimu, t. y. Provea S.A. ir UAB „Telemarketing“. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A15-1056/2004 ir pažymi, jog bylose, kai ginčijamos paskirtos ekonominės sankcijos, įrodymų pakankamumo standartas turi būti panašus kaip ir baudžiamosiose bylose.

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Tarnybos nuomone, šiuo atveju buvo nustatytas tinkamas atsakomybės subjektas – pareiškėjas. Ši išvada darytina remiantis Sutarties (duomenys neskelbtini). Todėl pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio b punktą ir Gairių 1.8 punktą pareiškėjas laikytinas tarpininku, veikiančiu Provea S.A. naudai.

2. 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimas priimtas remiantis 2011 metais galiojusia Įstatymo redakcija, kada galiojo kita Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies redakcija, todėl atlikto tyrimo negalima tapatinti su 2011 m. tyrimu.

3. Apeliantas be pagrindo teigia, jog neatliko draudžiamų veiksmų, nes teikė priimamų skambučių, laiškų gavimo ir prekių grąžinimo centro paslaugas. Kadangi nagrinėjami atvejai, susiję su sąskaitų už prekės siuntimą po to, kai vartotojas yra jų atsisakęs, siuntimu, būtent apeliantas, o ne kitos Lietuvoje Provea S.A. naudai veikiančios bendrovės turi užtikrinti, kad vartotojų atžvilgiu nebūtų vykdoma nesąžininga komercinė veikla, draudžiama Įstatymo.

4. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad dalis atliktų pažeidimų buvo įvykę iki Įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2013 m. gruodžio 14 d., nes siuntų bei priminimų siuntimas tęsėsi iki 2014 m. Todėl buvo pritaikyta tinkama Įstatymo redakcija.

5. Mano, jog nėra pagrindo kreiptis į ESTT, nes šiuo atveju nekyla abejonių dėl Europos Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 12NKV-87 dėl UAB „Studio moderna“ Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo, teisėtumo.

Byloje nustatyta, jog Tarnyba 2014 m. vasario 24 d. gavo vartotojos J. M. prašymą dėl Provea S.A., kurios naudai veikė UAB „Studio moderna“, veiklos. Prašyme vartotoja nurodė, kad paskambinusi minėtos bendrovės atstovei užsisakė vieną bendrovės platinamos produkcijos siuntinį, gavusi siuntinį, už jį sumokėjo, nors prekė buvo prastos kokybės. Vartotoja prašyme nurodė, kad po savaitės gavo antrą bendrovės siuntinį, kurį iš karto registruotu paštu grąžino pardavėjui. Vartotoja pradėjo gauti priminimus su sąskaitomis už siuntinį, kurio nebuvo užsakiusi, o buvo grąžinusi. Nutarime taip pat aprašomas vartotojos A. J. prašymo turinys, kuri susimokėjo už du siuntinius, tačiau trečio atsisakė ir grąžino bendrovei. Po to gaudavo priminimus sumokėti už siuntinį, kurį grąžino. Nutarime aprašyti vartotojų K. A., E. Š., P. K., A. A. prašymai, jų atveju faktinės aplinkybės labai panašios į paminėtas dvi.

Ginčijamame Nutarime, remiantis Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktu, buvo konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tarnybos vertinimu, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje veikė Šveicarijos bendrovės Provea S.A. naudai, todėl laikytinas komercinės veiklos subjektu, atsakingu už veiklos atitikimą Įstatymo nuostatoms.

Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį nesąžininga komercinė veikla draudžiama. Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog nesąžininga komercinė veikla dažniausiai pasireiškia kaip klaidinanti arba agresyvi. Nesąžininga komercine veikla laikoma ir kita komercinė veikla, kuri atitinka šio straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, labai apriboja arba gali labai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu ir jeigu taip vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje yra išvardyti atvejai, kada preziumuojama, kad komercinė veikla yra agresyvi. Vienas iš tokių atvejų – reikalavimas nedelsiant sumokėti už komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, taip pat atidėto mokėjimo reikalavimas arba reikalavimas tokius produktus grąžinti ar saugoti, kai vartotojas jų neužsakė, išskyrus atvejus, kai iki sutarties sudarymo ar sutartyje vartotojas su komercinės veiklos subjektu buvo susitarę, kad jeigu komercinės veiklos subjektas negali gauti vartotojo užsakyto produkto, jis gali pateikti vartotojui kitą tokios pat kokybės ir kainos produktą (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktas). Būtent šiuo punktu rėmėsi atsakovas priimdamas skundžiamą Nutarimą ir pritaikydamas sankciją pareiškėjui. Pažymėtina, kad nustačius minėtą atvejį, pareiga įrodyti vykdytos komercinės veiklos nesąžiningumą nekyla. Minėtas sąrašas atvejų, kada nesąžininga veikla yra preziumuojama, yra perkeltas iš Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos. Šiuo aspektu ESTT yra pažymėjęs, kad siekiant didesnio teisinio tikrumo, pageidautina, kad būtų apibrėžta tokia komercinė veikla, kuri yra nesąžininga bet kuriomis aplinkybėmis. Todėl [Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos] I priede pateikiamas išsamus visos tokios veiklos sąrašas. Tai yra vienintelė komercinė veikla, kurią galima laikyti nesąžininga nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo, kaip numato šios direktyvos 5–9 straipsnio nuostatos (ESTT 2011 m. birželio 30 d. sprendimas byloje C-288/10, Wamo BVBA, 3 p.).

Nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo dėl atliekant tyrimą Tarnyboje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių matyti, jog vartotojai užsakydavo prekes, sumokėdavo už jas, vėliau gaudavo kitus prekių siuntinius, kurių nebuvo užsakę, o juos grąžinus ir nemokant už juos pradėdavo gauti priminimus apmokėti sąskaitas. Tokie veiksmai laikytini reikalavimu nedelsiant susimokėti už komercinės veiklos subjekto produktus, kai vartojai jų neužsakė, t. y. laikytini Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyta veikla. Nustačius tokią veiklą, jos nesąžiningumo įrodinėti nereikia, nes pagal Įstatymą yra preziumuojama, jog vykdoma agresyvi komercinė veikla. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju, konstatavus prezumpciją, pareiškėjas turėjo pareigą nurodyti aplinkybes, kurios paneigia, jog jis vykdė preziumuojamą veiklą, siekdamas nuginčyti prezumpciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013). Atsižvelgiant į tai, jog ginčo teisiniai santykiai (taip pat ir įrodinėjimo taisyklės) sureglamentuotos specialiomis teisės normomis, atmestini pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog nagrinėjamu atveju taikytinas įrodymų pakankamumo standartas, panašus į tokį, koks taikomas baudžiamojoje teisėje.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su vertinimu, jog Įstatyme numatyti draudimai galėjo būti pritaikyti jam, manydamas, jog Provea S.A. vardu vykdė tik konkrečius veiksmus, dėl kurių susitarė Sutartyje, tačiau nevykdė Įstatyme draudžiamų veiksmų.

Komercinės veiklos subjektas yra apibrėžtas Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, kur numatyta, jog tai fizinis arba juridinis asmuo ar kita organizacija, veikiantys komercinėje veikloje, kuriai taikomas šis įstatymas, siekdami savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslų, ar tokių asmenų vardu arba jų naudai veikiantis bet kuris asmuo. Pažymėtina, kad aptariama Įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2013 m. gruodžio 14 d. (Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 1, 2, 5, 6, 7, 13, 15, 16, 18, 20, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2013, Nr. 128-6519)), iki tol Komercinės veiklos subjektas buvo apibrėžiamas kaip asmuo, vykdantis komercinę veiklą ir užsiimantis verslu ar profesine veikla, t. y. nebuvo žodžių „ar tokių asmenų vardu arba jų naudai veikiantis bet kuris asmuo“.

Pažymėtina ir tai, kad minėtos normos Įstatyme įtvirtintos perkeliant į Lietuvos teisę 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004. Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio b punkte yra įtvirtintas „prekybininko“ apibrėžimas – bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, kuris komercinėje veikloje, kuriai taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija, ar bet kuris asmuo, veikiantis prekybininko vardu arba jo naudai.

Kadangi Įstatymas priimtas, be kita ko, siekiant nacionalinėje teisės sistemoje įgyvendinti Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą (Įstatymo 1 straipsnio 4 dalis ir Priedas), nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl PVM įstatymo nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, turi būti atsižvelgiama ir į Europos Sąjungos teisės aktus bei susijusią ESTT praktiką. Nacionalinis teismas turi aiškinti ir taikyti įstatymą, kuriuo buvo siekiama įgyvendinti direktyvą, atsižvelgdamas į EB teisės reikalavimus, tiek, kiek tai leidžia teismo pagal nacionalinę teisę turima diskrecija (ESTT byla C-14/83, Von Colson & Kamann, 28 p.). Teismai taip pat turi pareigą kiek įmanoma susilaikyti nuo tokio nacionalinės teisės aiškinimo, kuris neatitiktų direktyvos tikslų (ESTT 2006 m. liepos 4 d. sprendimas byloje C-212/04, Konstantinos Adelener, 123 p.).

Pirmiausia iš Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio b punkto teksto matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas „prekybininko“ sąvoką apibrėžė ypač plačiai, ji reiškia „bet kurį fizinį arba juridinį asmenį“, jeigu jis vykdo atlygintiną veiklą, o iš jos taikymo srities nepašalinami nei bendrojo intereso užduotį vykdantys subjektai, nei viešosios teisės suteikiamą statusą turintys subjektai (ESTT 2013 m. spalio 3 d. sprendimas byloje C-59/12, BKK Mobil Oil, 32 p.)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog tiek iki 2013 m. gruodžio 14 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje, tiek dabar galiojančioje įvirtintas komercinės veiklos subjekto apibrėžiamas turėtų būti suprantamas plačiai, kaip jis apibrėžtas Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje. Šiuo atveju, nors iki 2013 m. gruodžio 14 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje nebuvo eksplicitiškai įvirtinti žodžiai „ar tokių asmenų vardu arba jų naudai veikiantis bet kuris asmuo“, komercinės veiklos subjektas turėtų būti suprantamas plačiai, kaip apimantis ir minėtus asmenis. Priešingu atveju, Įstatymo norma, kuria buvo įgyvendinta Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva, neatitiktų minėtos direktyvos tikslų. Įvertinus tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos Įstatymo redakcijos taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje yra apibrėžta, jog komercinė veikla vartotojams – tai komercinės veiklos subjekto veiksmai, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, įskaitant reklamą ir rinkodarą, tiesiogiai susiję su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba teikimu vartotojams.

ESTT praktikoje pabrėžiama, jog Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio d punkte, vartojant ypač plačią formuluotę, komercinė veikla apibrėžiama kaip „bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijusius su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“ (ESTT 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas sujungtose bylose C-261/07 ir C-299/07, 49 p.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas veikė Provea S.A. vardu atlikdamas konkrečius veiksmus, susijusius su tam tikromis veiklos sritimis. Pats pareiškėjas 2014 m. kovo 24 d. rašte išvardijo, kokias paslaugas teikė pagal Sutartį su Provea S.A.: (duomenys neskelbtini). Pagal Sutarties (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų faktinių bylos aplinkybių ir duomenų, kuriuos išdėstė apklausti asmenys, kurie kreipėsi į Tarnybą, pažymi, jog UAB „Studio moderna“ Sutartį vykdė (duomenys neskelbtini). Taigi iš nustatytų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas užsiėmė Provea S.A. klienų aptarnavimu ir prekių grąžinimo procedūrų tvarkymu Lietuvoje, taigi iš esmės buvo atsakingas ir už tai, jog prekių grąžinimo procedūros vyktų sklandžiai ir vartotojai neatsidurtų padėtyje, kai iš jų reikalaujama susimokėti už grąžintas prekes. Tai, jog pareiškėjas neteikė visų paslaugų, susijusių su Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatytais neteisėtais veiksmais, nekeičia fakto, jog jis buvo atsakingas už tam tikrų paslaugų suteikimą ir vien to pakanka, jog pareiškėjas galėtų būti laikomas atsakingu už paminėtą Įstatymo pažeidimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bylos šalies prašymas teismui nėra privalomas ir jei Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl pateikto klausimo sprendimo negali kilti jokių pagrįstų abejonių, galutinės instancijos nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit ir kt. C-283/81, 13–16 ir 21 p.). Pastebėtina, kad vien faktinė aplinkybė, jog ginčo šalis nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu, savaime nereiškia, jog nėra aiškus Europos Sąjungos teisės turinys, ir, atitinkamai, kad yra pagrindas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-48/2011).

Nagrinėjamu atveju teismui nekyla neaiškumų dėl Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos aiškinimo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT su prejudiciniu klausimu netenkintinas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo pirmasis klausimas siejamas su faktu, jog prekybininko naudai veikiantis fizinis arba juridinis asmuo neatlieka prekybininko naudai veiksmų, pažeidžiančių Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva įgyvendinamus įstatymus. Tai yra fakto klausimas ir teismui nustačius, jog minėti veiksmai buvo atlikti, šis pareiškėjo klausimas netenka aktualumo.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Studio moderna” apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius