ef76abd8-926e-41b4-ae94-07ba4449f4bd · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinės bylos Nr. 2A-551-196/2018 (S) Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02073-2016-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.3.1; 2.4.2.3; 2.4.5; 2.6.11.6. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. lapkričio 14 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Danutės GasiÅ«nienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos TamoÅ¡iÅ«nienės, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Karolinos turas“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo peržiÅ«rėjimo civilinėje byloje Nr. e2-3586-960/2018 pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ ieÅ¡kinį atsakovams P. V., S. S., G.

V.-A. dėl deklaracijos apie statybos užbaigimÄ bei dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir registracijos įraÅ¡o panaikinimo, trečiasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiÅ«ros skyrius, bei atsakovų prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl automobilių stovėjimo aikÅ¡telės pripažinimo parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausiniu. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė:

1) pripažinti negaliojančia atsakovų P. V. ir G. V.-A. 2012 m. birželio 12 d. deklaracijÄ apie automobilių stovėjimo aikÅ¡telės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimÄ ;

2) pripažinti negaliojančia P. V. ir S. V. 2013 m. vasario 5 d. ¼ dalies automobilių stovėjimo aikÅ¡telės dovanojimo sutartį, taikyti restitucijÄ ir minėtÄ aikÅ¡telę grÄ Å¾inti UAB „Karolinos turas“;

3) panaikinti įraÅ¡Ä Nekilnojamojo turto registre, kad minėta ¼ dalis nuosavybės teise priklauso P. V., ¼ dalis – S. S. (V.), ½ dalį G. V.-A.;

4) priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas.

2. IeÅ¡kinyje nurodyta, kad ieÅ¡kovė UAB „Karolinos turas“ pastatė automobilių stovėjimo aikÅ¡telę, esančiÄ (duomenys neskelbtini), taip pat ji yra 2,2751 ha ploto žemės sklypo dalies tuo pačiu adresu nuomininkė. Minėta stovėjimo aikÅ¡telė dalimis buvo įregistruota fizinių asmenų nuosavybe: ¼ dalis atsakovui P. V. 2012 m. birželio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimÄ ir 2012 m. rugpjūčio 7 d. susitarimo pagrindu; ½ dalis atsakovei G. V.-A. minėtos 2012 m. birželio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimÄ ir 2012 m. rugpjūčio 7 d. susitarimo pagrindu;

¼ dalis atsakovei S. S. 2013 m. vasario 5 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Mano, kad atsakovai tai padarė be teisėto pagrindo. Nurodė, kad 2005 m. sausio 19 d. ieÅ¡kovė sudarė 3,68505 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, Å¡iame sklype ji įrengė automobilių stovėjimo aikÅ¡telę. Darbus pagal ieÅ¡kovės užsakymÄ atliko UAB „Fegda“, o ieÅ¡kovė minėtus darbus priėmė ir už juos apmokėjo. Taip UAB „Karolinos turas“ tapo 7 112,41 kv. m ploto asfaltuotos automobilių stovėjimo aikÅ¡telės savininke.

Atsakovai P. V. ir G. V.-A. 2012 m. birželio 12 d. VÄ® Registrų centrui pateikė galimai suklastotÄ deklaracijÄ , patvirtintÄ Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiÅ«ros skyriaus Statybos valstybinės priežiÅ«ros poskyrio vyr. specialisto G. Č. įraÅ¡u „užregistruota“, kurios pagrindu jiems buvo įregistruota nuosavybės teisė. Deklaracijoje nurodyti duomenys, jog statytojai ir savininkai yra P. V. ir G.

V.-A., neatitinka tikrovės. Be to, deklaracijoje nurodę, jog statyba vyko Å«kio bÅ«du, atsakovai nuslėpė faktÄ , jog statyba vyko rangos bÅ«du, t. y., aikÅ¡telę įrengė UAB „Fegda“ pagal UAB „Karolinos turas“ užsakymÄ dar 1998 m. Mano, kad atsakovai taip pat suklastojo susitarimÄ naujai pastatyti aikÅ¡telę, nurodydami jau turimÄ unikalų numerį bei 2012 m. rugpjūčio 7 d. susitarimo datÄ , nors dar 2012 m. sausio mėn. parengė kadastrinių matavimų bylÄ . Å ias aplinkybes patvirtina rangos sutarties, darbų priėmimo–perdavimo aktų, PVM sÄ skaitų faktÅ«rų, deklaracijos kopijos, ilgalaikio turto apskaitos kortelė, iÅ¡ kurios matyti, kad ginčo aikÅ¡telė nuo 1998 m. spalio 30 d. yra bendrovės balanse.

Pažymėjo, kad 2013 m. vasario 5 d. atsakovas P. V., nebÅ«damas teisėtu automobilių stovėjimo aikÅ¡telės savininku, padovanojo ¼ dalį atsakovei S. S. (V.). Mano, kad Å¡i sutartis pripažintina negaliojančia CK 4.37 straipsnio 2 dalies, 1.80 straipsnio pagrindu. Be to, pagal Å¡iÄ sutartį įgyta ¼ aikÅ¡telės dalis iÅ¡reikalautina iÅ¡ S. S., nes ji įgyta neatlygintinai. Pažymėjo, kad atsakovai nėra ir niekada nebuvo aikÅ¡telės statytojai, o deklaracijÄ surašė ir užregistravo pažeisdami įstatymų nuostatas.

3. Atsakovai pateikė priešieškinį, kuriuo prašė:

1) pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telės kaina buvo įskaičiuota į parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo G. V.-A. ir P. V. pagal 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį kainÄ ;

2) pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausinys;

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsakovai nurodė, kad jie, sumokėdami 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytÄ kainÄ , kartu sumokėjo ir už automobilių stovėjimo aikÅ¡telę, todėl aikÅ¡telė atsakovams nuosavybės teise priklausė dar iki jos 2012 m. birželio 12 d. teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre. Sudarant notarinę pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo teisinių galimybių joje įvardinti automobilių stovėjimo aikÅ¡telės, nes sutarties sudarymo metu aikÅ¡telė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl ji negalėjo bÅ«ti įraÅ¡yta nekilnojamojo turto objektu.

Pažymėjo, kad sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, Å¡alys taip pat susitarė, jog atsakovai ieÅ¡kovei suteikia sutartyje nurodytas teises vystyti teritorijÄ bendrai nuomojamame valstybiniame žemės sklype, o ieÅ¡kovė įsipareigoja nevykdyti jokių veiksmų atsakovams priklausančios automobilių stovėjimo aikÅ¡telės atžvilgiu, įskaitant neatlikti aikÅ¡telės teisinės registracijos savo vardu. IeÅ¡kovė 10 metų UAB „Maxima LT“ nuomojusi parduotuvę su automobilių stovėjimo aikÅ¡tele, puikiai žinojo, kad pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžia ne tik parduotuvę, bet ir prievolę tęsti nuomos santykius, kurie be automobilių stovėjimo aikÅ¡telės neįmanomi.

Mano, kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telės įrengimo tikslas, per ilgÄ laikÄ nusistovėjęs, o vėliau ir ieÅ¡kovės su atsakovais raÅ¡tu suderintas jos naudojimo bÅ«das, patvirtina jos funkcinį ir fizinį ryšį su atsakovams perleistomis patalpomis. Pažymėjo, kad ieÅ¡kovei sudarius nuomos sutartį su UAB „Maxima LT“, atskirai nuompinigiai už ginčo aikÅ¡telę ne tik nebuvo mokėti, bet nuomos sutartyse net atskirai nenumatyti. Yra reikÅ¡mingas ir aikÅ¡telės fizinis ryÅ¡ys (geografinė padėtis, buvimas vieno Å¡alia kito) su parduotuve, nes aikÅ¡telė yra tiesiai prieÅ¡ įėjimÄ Ä¯ parduotuvę, į kuriÄ patekti pirkėjams, personalui pristatyti ir iÅ¡krauti prekes ne per automobilių stovėjimo aikÅ¡telę nėra jokių galimybių.

Šios aplinkybės patvirtina, jog aikštelė yra parduotuvės priklausinys, antraeilis daiktas. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė; priešieškinį tenkino; pripažino, kad automobilių stovėjimo aikštelė, esanti adresu (duomenys neskelbtini), yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis, esančiomis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinys, ir kad automobilių stovėjimo aikštelės kaina buvo įskaičiuota į parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis pardavimo atsakovams G.

V.-A. ir P. V. pagal 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį kainÄ ; priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovų naudai 62 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, t. y. kiekvienam po 20,67 Eur.

6. Teismas, spręsdamas ieÅ¡kinio reikalavimų pagrįstumÄ , pažymėjo, kad esminis ieÅ¡kovės UAB „Karolinos turas“ ieÅ¡kinyje pareikÅ¡tas reikalavimas atsakovams yra susijęs su ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telės nuosavybės teisės perleidimo faktu ir Å¡ios teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisėtumas. Teismo vertinimu, kiti ieÅ¡kinio reikalavimai dėl dovanojimo sutarties teisėtumo, įraÅ¡o Nekilnojamojo turto registre panaikinimo bei restitucijos taikymo yra tiesiogiai susiję su minėtu esminiu reikalavimu byloje dėl nuosavybės teisės aikÅ¡telės atžvilgiu turėjimo. Teismas konstatavo, kad pirmiausia byloje svarbu nustatyti, kuriai iÅ¡ bylos Å¡alių nuosavybės teise priklauso ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telė ir ar teisėtai Å¡i aikÅ¡telė parengtos deklaracijos pagrindu atsakovų vardu buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

7. Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovei UAB „Karolinos turas“ iki 2008 m. kovo 28 d. nuosavybės teise priklausė visas prekybos, paslaugų ir kitos paskirties pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). MinėtÄ pastatÄ valstybės iÅ¡nuomotame žemės sklype pastatė ieÅ¡kovė. Å io sklypo teritorijoje Å¡alia pastato vakarinėje jo dalyje buvo įrengta automobilių stovėjimo aikÅ¡telė, kuri nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

8. Nors teismas nustatė, kad 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad atsakovams P. V. ir G. V.-A. nuosavybės teise perleidžiama pastate esanti parduotuvė su kavinės ir boulingo patalpomis, o automobilių stovėjimo aikštelės, kaip turtinio objekto, perleidimas sutartyje nėra nurodytas, tačiau pažymėjo, kad sutarties 1.3 papunktyje taip pat nurodyta, jog pirkėjai (atsakovai) lygiomis dalimis perims visas UAB „Karolinos turas“ kaip nuomotojos (ieškovės) teises ir pareigas pagal nuomos sutartis su UAB „Maxima LT“, bei kad nuomos teisė lieka galioti pirkėjams – atsakovams.

Teismas akcentavo, kad ieškovė 1998 m. sausio 30 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi nuomininkei AB „Vilniaus prekyba“ (UAB „Maxima LT“) išnuomojo pastato dalį prekybinei veiklai vykdyti, o 2007 m. balandžio 4 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi anksčiau galiojusi nuomos sutartis buvo atnaujinta. Teismas taip pat pažymėjo, kad šiomis sutartimis nuomos pagrindu UAB „Maxima LT“ be patalpų buvo perduota ir ginčo automobilių stovėjimo aikštelė. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovams perleidus patalpas kartu su teisėmis ir pareigomis pagal nuomos su UAB „Maxima LT“ sutartis, turtas buvo perleistas ta apimtimi, kuria galima buvo toliau vykdyti sutartis ir tęsti nuomos santykius.

Teismo įsitikinimu, prieÅ¡ingu atveju, pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovams perleidus tik patalpas be automobilių stovėjimo aikÅ¡telės, sutarties nuostata dėl nuomos teisių perėmimo bÅ«tų nesÄ Å¾ininga ir niekinė, nes praktiÅ¡kai bÅ«tų neįgyvendinama.

9. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas prekybos centrui turėti atitinkamÄ parkavimo vietų skaičių buvo įtvirtintas Statybos techniniame reglamente STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (VI skyriaus 2 dalis). Nors ieÅ¡kovė nurodė, jog Å¡is reglamentas buvo priimtas 1999 m. kovo 2 d., o įsigaliojo 1999 m. birželio 1 d., t. y. kai parduotuvė toje vietoje jau penkerius metus iki tol sėkmingai veikė ir be automobilių stovėjimo aikÅ¡telės, tačiau teismas su Å¡iais ieÅ¡kovės teiginiais nesutiko.

Teismas nurodė, kad byloje yra pateikti įrodymai, jog nuomos sutartis su UAB „Maxima LT“ sudaryta tik 1998 m. sausio 30 d., o 2007 m. balandžio 4 d. atnaujinta, nuomos sutartimis automobilių stovėjimo aikÅ¡telė nuomininkui buvo perduota ir visÄ Å¡Ä¯ ilgÄ laikotarpį reikalavimas prekybos centrui turėti atitinkamÄ skaičių parkavimo vietų buvo įtvirtintas bei galiojantis. Tai, teismo vertinimu, reiÅ¡kia, kad perduodama atsakovams nuomos teises, ieÅ¡kovė suprato, jog su pastate esančiomis patalpomis neabejotinai atsakovų nuosavybėn perduodama ir automobilių stovėjimo aikÅ¡telė, reikalinga parduotuvės veiklai vykdyti.

Nors ieÅ¡kovė nurodė, jog aikÅ¡telės perleidimas nuosavybėn nėra bÅ«tinas nuomos teisei įgyvendinti, tačiau teismas iÅ¡ byloje esančių duomenų nustatė, kad per penkerius metus po pirkimo–pardavimo sutarties pasiraÅ¡ymo ieÅ¡kovė nei karto nesikreipė į atsakovus dėl naudojimosi aikÅ¡tele tvarkos nustatymo. PrieÅ¡ingai, teismas nustatė, kad pirkimo–pardavimo sutarties dienÄ buvo pasiraÅ¡yta kita sutartis dėl žemės sklypo ir jame esančių statinių valdymo, naudojimo ir disponavimo jais, kuria ieÅ¡kovė įgijo teisę žemės sklype projektuoti ir statyti statinius bei vykdyti jų teisinę registracijÄ , iÅ¡skyrus ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telę.

Per nurodytÄ laikotarpį ieÅ¡kovė atsakovams jokių pretenzijų dėl automobilių stovėjimo aikÅ¡telės nereiÅ¡kė, Å¡iuo turtu nesidomėjo, ir tik 2013 m. pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį atsakovams dėl automobilių stovėjimo aikÅ¡telės nuosavybės teisės. Be to, teismas akcentavo, kad Å¡io ieÅ¡kinio pagrindu nagrinėtoje civilinėje byloje teismui buvo pateikta Å¡alių taikos sutartis, kuria ieÅ¡kovė raÅ¡tiÅ¡kai patvirtino atsisakanti pareikÅ¡tų reikalavimų nagrinėjamoje byloje ir Å¡ia sutartimi perleidžianti atsakovams nuosavybės teisę į stovėjimo aikÅ¡telę (taikos sutarties 1 punktas).

Nors Å¡i taikos sutartis teismo nebuvo patvirtinta, tačiau, teismo vertinimu, ji įrodo ieÅ¡kovės iÅ¡reikÅ¡tÄ valiÄ .

10. Teismas pažymėjo ir tai, kad Å¡alims sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovai perleisto turto apimtimi sudarė žemės nuomos sutartis su virÅ¡ininko administracija, taip Å¡ia apimtimi perimdami pradinės savininkės–ieÅ¡kovės anksčiau sudarytos nuomos sutarties teises ir pareigas. Teismas iÅ¡ bylos duomenų nustatė, kad atsakovų sudarytose nuomos sutartyse numatytas žemės sklypo plotas apėmė ne tik plotÄ po įsigytomis patalpomis, tačiau ir plotÄ po ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡tele.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog žemės sklypo, esančio po automobilių stovėjimo aikštele nuomininkai yra atsakovai, o ne ieškovė, patvirtino ir ieškovės UAB „Karolinos turas“ atstovas 2017 m. birželio 22 d. teismo posėdžio metu, taip patvirtindamas ir atsakovams pirkimo–pardavimo sutartimi perleistų nekilnojamojo turto objektų apimtį. Teismo vertinimu, ne mažiau svarbios šiuo atveju ir šalių 2008 m. kovo 28 d. sutartyje dėl žemės sklypo ir jame esančių statinių valdymo, naudojimo ir disponavimo jais, numatytos nuostatos dėl žemės sklypo vystymo bei statybos darbų atlikimo, išskiriant ginčo automobilių stovėjimo aikštelę, kurios atžvilgiu bet kokie ieškovės darbai nėra galimi.

Å is faktas, teismo vertinimu, taip pat įrodo tikruosius Å¡alių ketinimus aikÅ¡telės atžvilgiu, t. y. ieÅ¡kovės pozicijÄ dėl aikÅ¡telės nuosavybės ir valdymo fakto.

11. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes ir iÅ¡tyręs pateiktus įrodymus, sprendė, jog nors pirkimo–pardavimo sutartyje lingvistiÅ¡kai nebuvo nurodyta, kad kartu su pastate esančiomis patalpomis atsakovams perduodama ir ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telė, tačiau įvertinęs faktines aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, sutarties Å¡alių elgesį po sutarties pasiraÅ¡ymo, Å¡alių subjektyviÄ nuomonę dėl sutarties sÄ lygų turinio, sprendė, kad tikrieji Å¡alių ketinimai buvo ne tik patalpų, bet ir automobilių stovėjimo aikÅ¡telės perleidimas.

12. Teismas, spręsdamas ieÅ¡kinio reikalavimo pripažinti negaliojančia 2012 m. birželio 12 d. atsakovų P. V. ir G. V.-A. deklaracijÄ apie automobilių stovėjimo aikÅ¡telės statybos užbaigimÄ , nurodė, kad ieÅ¡kovė Å¡ioje byloje neįrodė, jog aikÅ¡telės statybÄ vykdė ir užbaigė bÅ«tent UAB „Karolinos turas“. Teismo vertinimu, rangos sutartis su UAB „Fegda“, darbų priėmimo–perdavimo aktai, PVM sÄ skaitos faktÅ«ros, ilgalaikio turto apskaitos kortelė neįrodo, kad ginčo automobilių aikÅ¡telė buvo užbaigta ieÅ¡kovės pastangomis ir lėšomis pagal statybos procesÄ reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Teismo vertinimu, byloje esantis 1998 m. gegužės 11 d. patalpų priėmimo–perdavimo aktas, kuriuo ieÅ¡kovė UAB „Karolinos turas“ perdavė UAB „Maxima LT“ patalpas ir žemės plotÄ automobilių stovėjimo aikÅ¡telei įrengti, paneigia ieÅ¡kovės teiginius, jog stovėjimo aikÅ¡telę ji įrengė ir pabaigė savo iniciatyva ir lėšomis pagal statybos procesÄ reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

13. Teismas, vertindamas atsakovų parengtÄ 2012 m. birželio 12 d. deklaracijÄ apie automobilių stovėjimo aikÅ¡telės statybos užbaigimÄ , pažymėjo, kad minėta deklaracija Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje buvo užregistruota kaip atitinkanti nustatytus reikalavimus. Teismas nustatė, kad aikÅ¡telė inspekcijoje buvo užregistruota atsakovų pateiktos deklaracijos apie statybos užbaigimÄ , patikrinant, ar ji užpildyta pagal numatytus reikalavimus ir ar pateikti visi privalomi pateikti dokumentai.

Teismas pažymėjo, kad atsakovai, laikydami save ginčo automobilių aikÅ¡telės savininkais, pagrįstai ir teisėtai užpildė minėtÄ deklaracijÄ , pateikė jÄ inspekcijai užregistruoti ir Å¡iuo pagrindu turtas buvo užregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Nors ieÅ¡kovė teigė, kad atsakovai tai padarė neteisėtai, tačiau teismas, nustatęs, kad pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovams buvo perleista nuosavybės teisė ir į ginčo aikÅ¡telę, užbaigus jos statybos procedÅ«ras, konstatavo, kad nebuvo jokio pagrindo atsakovams nepasinaudoti teise šį nekilnojamojo turto objektÄ Ä¯registruoti.

Teismas, įvertindamas faktÄ , kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telė ieÅ¡kovės vardu Nekilnojamojo turto registre įregistruota nebuvo, taip prarandant galimybę šį faktÄ panaudoti prieÅ¡ trečiuosius asmenis, padarė iÅ¡vadÄ , kad Å¡ia teise atsakovai pasinaudojo pagrįstai. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieÅ¡kovės reikalavimÄ minėtÄ deklaracijÄ pripažinti negaliojančia.

14. Teismas, konstatavęs, kad pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovams ieÅ¡kovė perleido ne tik pastatÄ su patalpomis, bet ir automobilių stovėjimo aikÅ¡telę, sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ieÅ¡kovės reikalavimo pripažinti deklaracijÄ apie statybos užbaigimÄ negaliojančia. Teismas taip pat sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ir kitų su Å¡iais esminiais reikalavimais susijusių ieÅ¡kinio reikalavimo dėl automobilių stovėjimo aikÅ¡telės 2013 m. vasario 5 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo bei įraÅ¡o dėl nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre panaikinimo.

15. Teismas, vertindamas atsakovų prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimo pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telė yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausinys, pagrįstumÄ pažymėjo, kad materialiosios teisės normose įtvirtinti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindÄ skirstyti daiktus į pagrindinius, antraeilius ir į jų rÅ«Å¡is, o pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo.

16. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas yra fakto, ar tarp patalpų ir automobilių stovėjimo aikÅ¡telės buvo ir yra nuolatinis funkcinis ryÅ¡ys, nustatymas. Teismas, spręsdamas klausimÄ , ar ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telė gali bÅ«ti pripažinta pastato patalpų priklausiniu, antraeiliu daiktu, nurodė, kad ginčo statinys – automobilių stovėjimo aikÅ¡telė (klasifikuojama kaip inžinerinis statinys) – gali bÅ«ti suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas.

17. Teismas iÅ¡ byloje pateiktų duomenų nustatė, kad pastatas su patalpomis buvo pastatytas 1993 m., tačiau 1998 m. patalpų paskirtis nurodyta kaip komercinės prekybos paskirties patalpos. BÅ«tent 1998 m. Å¡ios patalpos nuomos pagrindu buvo perduotos UAB „Maxima LT“, kartu perduodant ir žemės plotÄ ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telei įrengti. Teismas pažymėjo, kad duomenys, jog aikÅ¡telė įrengta tam tikslui, kad nuomininkė UAB „Maxima LT“ galėtų patalpose vykdyti prekybos veiklÄ , byloje nėra paneigti.

Teismo vertinimu, prieÅ¡ingai, byloje pateiktas minėtas 1998 m. gegužės 11 d. patalpų priėmimo–perdavimo aktas patvirtina, kad ieÅ¡kovė perdavė nuomininkei UAB „Maxima LT“ žemės plotÄ automobilių stovėjimo aikÅ¡telei įrengti, kuri bÅ«tina prekybos veiklai vykdyti. Dėl to, teismo vertinimu, įrengta aikÅ¡telė buvo ir iki Å¡iol yra naudojama iÅ¡imtinai parduotuvės veiklai. Teismo vertinimu, ieÅ¡kovės teiginiai, kad ginčo aikÅ¡telė naudojama ir kitos pastato dalies veiklai vykdyti, taip pat ja naudojasi aplinkinių namų gyventojai, nėra įrodyti.

Teismas iÅ¡ bylos duomenų nustatė, kad prie kitos pastato dalies galima patekti ir kitu keliu, o aplink pastatÄ yra įrengtos dar trys automobilių stovėjimo aikÅ¡telės, kurios naudojamos pagal paskirtį. Teismas akcentavo, kad iÅ¡ byloje pateiktų duomenų matyti, jog patalpose prekybos veikla vykdoma iki Å¡iol, t. y., atsakovai tęsia ieÅ¡kovės su UAB „Maxima LT“ sudarytÄ nuomos sutartį, ir Å¡iuo tikslu UAB „Maxima LT“ naudojasi ir ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡tele.

Be to, teismas iÅ¡ pateiktų įrodymų nustatė, kad pirkėjai yra iÅ¡reiÅ¡kę susidomėjimÄ pirkti atsakovams priklausantį nekilnojamÄ jį turtÄ , o bÅ«tent patalpas kartu su automobilių stovėjimo aikÅ¡tele. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas nusprendė, kad stovėjimo aikÅ¡telė buvo ir yra susijusi su pastate esančiomis patalpomis bendra Å«kine paskirtimi, aikÅ¡telės paskirtis yra tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Teismas pažymėjo, kad aikÅ¡telė ne tik realiai naudojama prekybos veiklai vykdyti, tačiau be jos prekybos veikla negalėtų bÅ«ti vykdoma.

Teismas konstatavo, kad tarp patalpų ir ginčo aikštelės yra ne tik fizinis ryšys (aikštelė įrengta tiesiai priešais parduotuvę), tačiau tarp jų egzistuoja ir funkcinis ryšys, kuris buvo ir yra nenutrūkstamas, nuolatinio pobūdžio ir šiuo atveju teisiškai reikšmingas pripažįstant automobilių stovėjimo aikštelę ginčo pastato su patalpomis priklausiniu, kaip antraeiliu daiktu.

18. Nors teismas nustatė, kad atsakovai savo iniciatyva įregistravo ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telę atskiru Nekilnojamojo turto registro objektu, tačiau, įvertinęs bylos medžiagÄ , pateiktus įrodymus, taip pat nustatęs nuolatinį funkcinį ryšį tarp minėtų objektų, padarė iÅ¡vadÄ , jog aikÅ¡telė laikytina atsakovų valdomo pastato dalies priklausiniu. Teismo vertinimu, Å¡is faktas patvirtina ir teismo jau padarytÄ iÅ¡vadÄ , jog pirkimo–pardavimo sutartimi ieÅ¡kovė UAB „Karolinos turas“ perleido atsakovams P. V. ir G. V.-A. ne tik pastato dalį su parduotuvės patalpomis, tačiau ir automobilių stovėjimo aikÅ¡telę. Dėl iÅ¡vardintų priežasčių teismas sprendė, jog atsakovų prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimas pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telė yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausinys, turi bÅ«ti tenkinamas.

19. Teismas, įvertinęs, jog pirkimo–pardavimo sutartimi ieÅ¡kovė atsakovams perleido ne tik patalpas, bet ir ginčo stovėjimo aikÅ¡telę, kuri pripažinta pastato dalies priklausiniu, pagrįstu pripažino ir iÅ¡vestinį atsakovų prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimÄ . Teismas, įvertinęs, kad sutartimi perleistas turtas apima ir automobilių stovėjimo aikÅ¡telę, padarė iÅ¡vadÄ , jog sutarties kaina apėmė visÄ sutarties dalykÄ , todėl šį atsakovų prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimÄ tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 20. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovė UAB „Karolinos turas“ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti; prieÅ¡ieÅ¡kinį atmesti; iÅ¡ atsakovų ieÅ¡kovės naudai priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: 20.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 18, 263 straipsniuose nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes vertino ne visus, o tik atsakovams palankius įrodymus, nevertino jų viseto, pažeidė CPK 270 straipsnio reikalavimus, nes sprendime nepasisakė dėl visų teismo priimtų ir byloje esančių įrodymų, sprendimÄ grindė viena kitai prieÅ¡taraujančiomis iÅ¡vadomis bei prielaidomis, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. 20.2.

Pagal suformuotÄ Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikÄ absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra tada, kai nors vieno reikalavimo dalyje nėra motyvų. IeÅ¡kovė ieÅ¡kinyje ir duodama paaiÅ¡kinimus nurodė faktinį reikalavimo pagrindÄ â€“ 2012 m. birželio 12 d. atsakovų P. V. ir G. V.-A. VÄ® Registrų centrui pateiktos deklaracijos apie automobilių stovėjimo aikÅ¡telės statybos užbaigimo suklastojimo faktÄ , deklaracijoje nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis, bÅ«tent tai, jog jie yra statytojai, aikÅ¡telę pastatė Å«kio bÅ«du, nuslėpdami faktÄ , jog aikÅ¡telė buvo pastatyta 1998 metais, statybos užsakovė buvo UAB „Karolinos turas“, rangovė – UAB „Fegda“, tuo metu pagal pareigas (buvo direktorius) UAB „Karolinos turas“ atstovavo ir visus statybos dokumentus pasirašė P. V., pinigus mokėjo UAB „Karolinos turas“.

Be to, atsakovai suklastojo susitarimÄ 2012 metais naujai pastatyti aikÅ¡telė, kai ji jau buvo pastatyta, nurodydami unikalų aikÅ¡telės numerį bei susitarimo datÄ 2012 m. rugpjūčio 7 d., nors dar sausio mėnesį parengta kadastrinių matavimų byla, kurioje nurodyta, kad statyba pradėta 2011 metais, nors to negalėjo bÅ«ti. Vėliau 2013 metais, nebÅ«dami teisėtais savininkais, suklastotos deklaracijos pagrindu įregistravo nuosavybės teisę. P. V. dalį aikÅ¡telės padovanojo savo buvusiai žmonai S. S. (V.).

Teismas Å¡ių aplinkybių nevertino, dėl jų sprendime nepasisakė, nemotyvavo, kodėl Å¡iuos argumentus atmetė. Teismas apsiribojo iÅ¡vada, kad deklaracija užpildyta ir pateikta inspekcijai teisėtai, nurodė, kad atsakovai pagrįstai įregistravo aikÅ¡telę savo vardu. Taip teismas faktiÅ¡kai pripažino, kad dokumentai nebuvo suklastoti. Teismas iÅ¡ esmės nenagrinėjo ieÅ¡kovės reikalavimų motyvų dėl dokumento suklastojimo. Dėl to neteisingai iÅ¡sprendė bylÄ . 20.3. Teismo iÅ¡vados nelogiÅ¡kos.

Atsakovai negalėjo tuo pačiu pastatyti aikÅ¡telę, o po to jÄ iÅ¡ savęs nusipirkti. Be to, jei ieÅ¡kovė aikÅ¡telės nestatė, tai ieÅ¡kovė negalėjo jos perduoti AB „Vilniaus prekyba“. Taigi teismo iÅ¡vada, kad aikÅ¡telė pastatė atsakovai, tačiau Å¡iÄ aikÅ¡telę AB „Vilniaus prekyba“ perdavė ieÅ¡kovė, nelogiÅ¡ka. 20.4. Teismas, tenkindamas prieÅ¡ieÅ¡kinį, tuo pačiu faktiÅ¡kai pripažino, kad atsakovai P. V.“ ir G. V.-A. nuosavybės teisę į aikÅ¡telę įgijo nepagamindami naujÄ daiktÄ , pastatydami aikÅ¡telę, o pagal 2008 m. kovo 28 d. patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, tuo pačiu paneigdamas deklaracijÄ , kaip nuosavybės teisės įregistravimo pagrindÄ .

Taip teismas paneigė deklaracijos teisėtumÄ . 20.5. Atsakovai nepateikė įrodymų, jog buvo aikÅ¡telės statytojai, t. y. nepateikė jungtinės veiklos sutarties aikÅ¡telės statybai, jų vardu padaryto ir suderinto projekto, rangos sutarties, mokėjimo dokumentų, patvirtinančių jų iÅ¡laidas aikÅ¡telės statybai, dėl to teismas nepagrįstai netenkino ieÅ¡kinio. 20.6. Teismas nepagrįstai nepripažino 2013 m. vasario 5 d. dovanojimo sutarties negaliojančia CK 4.37 ir 1.80 straipsnių pagrindais.

Teismas turėjo pripažinti Å¡iÄ sutartį negaliojančia, nes turtÄ padovanojo ne jo savininkas. 20.7. Nepagrįstas teismo teiginys, kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telė yra parduotuvės patalpų priklausinys. AikÅ¡telė negalėjo bÅ«ti priklausiniu ir Å¡alys negalėjo tartis dėl kainos, nes ji nebuvo civilinės apyvartos objektu. Pirkimo–pardavimo sutartyje, kuri patvirtinta notaro, nesitarta dėl aikÅ¡telės, todėl laikytina, jog atsakovams sutarties tekstas buvo aiÅ¡kus. Be to, aikÅ¡telė skirta gyventojų ir kitų piliečių automobiliams statyti, o ne parduotuvės poreikiams tenkinti. 20.8.

Atsakovai pasirašė 2014 m. vasario 17 d. taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-176-392/2014, kurioje faktiÅ¡kai pripažino, kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telė jiems niekada nepriklausė ir nepriklauso, nes sutiko su sutarties 1 punkte nurodyta sÄ lyga, jog ieÅ¡kovė atsakovams perleidžia aikÅ¡telę. Taigi atsakovai pripažino, kad aikÅ¡telės savininkas yra ieÅ¡kovė. Å ios sutarties teismas nepatvirtino, nes ji prieÅ¡taravo įstatymams. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jÄ vertino kaip patvirtinančiÄ , jog aikÅ¡telė buvo perleista 2008 m. kovo 28 d. sutartimi. 20.9.

Teismo sprendimas pagrįstas klaidingu teisės normų ir sutarčių aiškinimu, sutarčių ir faktų interpretavimu, išskirtinai atsakovams naudinga linkme. Teiginiai, kad pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perduota ir ginčo aikštelė, ne tik neatitinka CK 6.396 straipsnio 1 dalyje imperatyvo, bet ir pačiam pirkimo–pardavimo sutarties tekstui. Atsakovai patys sau prieštarauja, teigdami esantys ginčo aikštelės savininkais, o vėliau tekste save įvardindami patalpų bendraturčiais. Šių prieštaravimų teismas nevertino.

Be to, atsakovų teiginius, kad ginčo aikÅ¡telę atsakovai įsigijo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, paneigia faktas, jog 2012 m. atsakovai P. V. ir G. V.-A. suklastotų dokumentų pagrindu – deklaracija apie aikÅ¡telės statybos užbaigimÄ , neteisėtai įregistravo savo nuosavybės teises. Be to, Å¡io fakto atsakovai neginčijo nei viename savo procesiniame dokumente.

21. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovai P. V., G. V.-A. ir S. S. praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliacinį skundÄ atmesti; priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovų naudai bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: 21.1. Apeliantė neskiria aikÅ¡telės kaip asfalto dangos ir aikÅ¡telės, kaip nekilnojamojo turto objekto, todėl nepagrįstai teigia, jog teismas priėmė prieÅ¡taringÄ nelogiÅ¡kÄ sprendimÄ .

Tiek atsakovų procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžiuose buvo aiÅ¡kinama, jog 2008 m. kovo 28 d. aikÅ¡telė egzistavo tik kaip asfalto danga, tačiau ji nebuvo suformuota kaip nekilnojamojo turto objektas. BÅ«tent tai ir lėmė sandorių ypatumus, o bÅ«tent faktÄ , kad dėl aikÅ¡telės statuso buvo susitarta ne 2008 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, o tÄ pačiÄ dienÄ sudarytoje sutartyje, kurioje Å¡alys susitarė dėl notarinėje sutartyje neaptartų sandorio sÄ lygų, įskaitant teritorijos valdymÄ , atsakovų sutikimus apeliantei vykdyti vieÅ¡bučio rekonstrukcijÄ , draudimÄ apeliantei daryti kokiÄ nors įtakÄ stovėjimo aikÅ¡telės eksploatavimui.

Tai savo ruožtu atskleidžia, kad sumokėdami pirkimo–pardavimo sutarties kainÄ atsakovai apeliantei kompensavo asfalto dangos įrengimo kaÅ¡tus, todėl įgijo iÅ¡imtinę teisę naudotis asfalto danga, jÄ valdyti, suformuoti kaip nekilnojamojo turto objektÄ ir įregistruoti nuosavybės teises į jÄ . Taigi 2008 m. kovo 28 d. atsakovai įsigijo asfalto dangÄ , kuriÄ suformavo kaip nekilnojamojo turto objektÄ -aikÅ¡telę, o 2012 m. birželio 12 d. deklaracijos pagrindu įregistravo į jÄ nuosavybės teisę.

Å iuose sandoriuose ir veiksmuose nėra jokio tarpusavio prieÅ¡taravimo. 21.2. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad 2014 m. vasario 17 d. taikos sutartis civilinėje byloje Nr. 2-1763-392/2014 nebuvo teismo patvirtinta dėl to, kad ji prieÅ¡tarauja įstatymams. Teismas nėra priėmęs jokios nutarties, kuria bÅ«tų atsisakyta tvirtinti 2014 m. vasario 17 d. taikos sutartį. Apeliantė jos nepateikė tvirtinti teismui, o teismo posėdžio metu pareiÅ¡kė, kad atsiima ieÅ¡kinį. Teismo posėdyje dalyvavęs vieno iÅ¡ atsakovų atstovas su tokiu apeliantės pareiÅ¡kimu sutiko, nes žinojo, kad apeliantė su atsakovais dar 2013 m. gruodžio 6 d. parengė ir pasiraÅ¡ytinai tarpusavyje suderino naudojimosi žemės sklypu tvarkÄ , kuria atsakovams buvo priskirta valdyti žemės sklypo dalis, užstatyta aikÅ¡telė ir parduotuvė.

Pirmosios instancijos teismas nurodytus atsakovų argumentus įvertino, todėl tiksliai nustatė Å¡alis siejusį teisinį santykį ir Å¡alių valiÄ sudarant 2008 m. kovo 28 d. sandorį ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ . 21.3. Apeliantė atsakovų nuosavybės teisę į aikÅ¡telę kvestionuoja nepagrįstai ir nesÄ Å¾iningai, taip pat nepagrįstai teigia, kad deklaracija suklastota. Ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo nutrauktas konstatavus apeliantės teiginių apie deklaracijos suklastojimÄ nepagrįstumÄ .

Be to, trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nurodė, kad deklaracija inspekcijoje užregistruota pagrįstai. Apeliantė piktnaudžiauja teise, nes apie deklaracijÄ ieÅ¡kovė žinojo daug metų, tačiau jos neginčijo ir visÄ tÄ laikÄ atsakovų nuosavybės teisę pripažino. Å iÄ ieÅ¡kinio dalį apeliantė pakartotinai pareiÅ¡kė tik kilus ginčui dėl jos žemės sklype vykdomų statybų teisėtumo, nes tokiu bÅ«du apeliantė siekia paÅ¡alinti jos neteisėtų veiksmų padarinius – įteisinti statybas. 21.4.

Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetÄ , pagrįstai konstatavo, kad aikÅ¡telė yra parduotuvės priklausinys, o apeliantė nepaneigė teismo sprendime padarytų iÅ¡vadų. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Dėl bylos nagrinėjimo ribų 22. Ginčas byloje kilo dėl automobilių stovėjimo aikÅ¡telės, esančios prie parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis, nuosavybės. Šį klausimÄ apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis ieÅ¡kovės apeliacinio skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

23. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalį absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai:

1) byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo;

2) pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų;

3) pirmosios instancijos teismo sprendimÄ priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylÄ ;

4) sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų);

5) byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka;

6) buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės;

7) pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalį absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami ir tokie atvejai, jeigu:

1) pirmosios instancijos teismas iÅ¡nagrinėjo bylÄ , kai nebuvo nors vieno iÅ¡ dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo praneÅ¡ta apie teismo posėdžio laikÄ ir vietÄ , jeigu toks asmuo remdamasis Å¡ia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundÄ ;

2) nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, Å¡ia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundÄ .

24. IeÅ¡kovė apeliaciniame skunde nurodė, kad skundžiamas sprendimas iÅ¡ dalies yra be motyvų, o A. A. apeliacinės instancijos teismui pateikė praÅ¡ymÄ Ä¯traukti jÄ Ä¯ bylÄ trečiuoju asmeniu, nepareiÅ¡kiančiu savarankiÅ¡kų reikalavimų, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartimi buvo atmestas. Dėl to teisėjų kolegija aptaria, ar yra pagrindas pripažinti sprendimÄ absoliučiai negaliojančiu dėl motyvų nebuvimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) ir ar yra pagrindas pripažinti sprendimÄ negaliojančiu, nes teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

25. A. A. nuosavybės teise valdo viešbučio patalpas, plane pažymėtas nuo 7-81 iki 7-85, esančias tuo pačiu adresu, kaip ir automobilių stovėjimo aikštelė, esanti prie parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis, tačiau jos nurodytas nuosavybės teise turimas nekilnojamasis turtas-viešbučio patalpos nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, jai priklausantis turtas nėra susijęs su šios bylos ginčo objektu. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl A. A. teisių ir pareigų, dėl to konstatuotina, kad nėra pagrindo pripažinti skundžiamo sprendimo absoliučiai negaliojančiu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

26. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų ieÅ¡kinio ir prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimų, savo sprendimÄ motyvavo byloje nustatytomis aplinkybėmis, nurodė įrodymus, kuriuos teisiÅ¡kai įvertinus padarytos iÅ¡vados teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Vien tik aplinkybė, jog sprendimas ir jo motyvai neatitinka kurios nors Å¡alies pozicijos, savaime nereiÅ¡kia, kad teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas. Taigi atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo sprendimo (jo dalies) nemotyvavimo, nes pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl tų argumentų, kurie apibrėžti ieÅ¡kinio ribomis, o tai, jog ieÅ¡kovei nepriimtinos pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo sprendimas neatitinka sprendimo turiniui keliamų reikalavimų ar yra absoliučiai negaliojantis dėl motyvų nebuvimo.

Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimÄ , pateikė savo vertinimÄ dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės.

27. Kitų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant ieÅ¡kovės apeliacinio skundo ribų. Dėl nuosavybės teisės atsiradimo pagaminant daiktÄ 28. Byloje keliamas klausimas dėl nuosavybės teisės į automobilių stovėjimo aikÅ¡telės atsiradimo: ieÅ¡kovė ar atsakovai jÄ pastatė, taip pat kilo Å¡alių ginčas dėl Å¡ios aikÅ¡telės nuosavybės perleidimo.

29. CK 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Nuosavybės teisė gali bÅ«ti įgyjama pagal sandorius, paveldint, pagaminant naujÄ daiktÄ , kitais Å¡iame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Ä®statymuose nustatytais pagrindais įgyta nuosavybė į nekilnojamÄ jį daiktÄ registruojama Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka.

30. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamÄ jį daiktÄ atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais. Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės atsiradimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, iÅ¡vieÅ¡indama Å¡iuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugÄ , suteikiant patikimÄ ir teisėtai gautÄ informacijÄ apie Å¡ių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018).

31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡u, Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota automobilių stovėjimo aikÅ¡telė, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. A., 6572 kv. m ploto, 100 proc. baigtumo, automobilių stovėjimo aikÅ¡telės nuosavybė įregistruota po ¼ dalį atsakovams S. S. ir P. V. bei ½ dalis atsakovei G. V.-A.. Atsakovės S. S. nuosavybės teisė į ¼ automobilių stovėjimo aikÅ¡telės dalį įregistruota 2013 m. vasario 5 d. dovanojimo sutarties Nr. 168, o atsakovo P. V. nuosavybės teisė į ¼ bei atsakovės G. V.-A. nuosavybės teisė į ½ automobilių stovėjimo aikÅ¡telės dalis įregistruota 2012 m. birželio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimÄ Nr. 1 pagrindu.

32. Apeliantė deklaracijÄ apie statybos užbaigimÄ prašė pripažinti negaliojančia, nes, jos nuomone, ji suklastota. Apeliantės teigimu, esant suklastotai deklaracijai apie statybos darbų užbaigimÄ nuosavybės teisė atsakovų P. V. ir G. V.-A. vardu negalėjo bÅ«ti registruota. Be to, atsakovas P. V., nebÅ«damas teisėtu automobilių stovėjimo aikÅ¡telės savininku, negalėjo padovanoti ¼ automobilių stovėjimo aikÅ¡telės dalies atsakovei S. S. (V.).

33. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog deklaracija apie statybos užbaigimÄ bÅ«tų suklastota, todėl sprendė, kad atsakovų P. V. ir G. V.-A. nuosavybės teisė į automobilių stovėjimo aikÅ¡telę buvo registruota teisėtai. Kadangi atsakovai P. V. ir G. V.-A. nuosavybę įgijo teisėtai, tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jie teisėtai galėjo ir disponuoti savo turtu. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas P. V. turėjo teisę padovanoti tam tikrÄ savo nuosavybės dalį atsakovei S. S. (V.).

34. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra jokių įrodymų apie deklaracijos apie statybos užbaigimÄ suklastojimÄ , į tai, kad ji Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos buvo užregistruota kaip atitinkanti nustatytus reikalavimus, į tai, kad deklaracijoje nurodyta, jog aikÅ¡telės statytojai ir savininkai yra atsakovai P. V. ir G. V.-A., į tai, kad 1998 m. gegužės 11 d. patalpų priėmimo–perdavimo aktu apeliantė UAB „Karolinos turas“ perdavė UAB „Maxima LT“ patalpas ir žemės plotÄ automobilių stovėjimo aikÅ¡telei įrengti (t. 3, b. l. 62), sprendė, kad atsakovai P. V. ir G. V.-A., bÅ«dami teisėtais automobilių aikÅ¡telės savininkais, pagrįstai nuosavybės teisę įregistravo Nekilnojamojo turto registre.

35. Apeliaciniame skunde ieškovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovai P. V. ir G. V.-A. pastatė automobilių stovėjimo aikštelę, nes, jos nuomone, byloje pateikti įrodymai pagrindžia, kad aikštelės statytoja yra ieškovė. Anot apeliantės, kadangi aikštelė pastatyta ieškovės, tai Nekilnojamojo turto registro įrašas apie jos savininkus turi būti panaikintas. Taigi nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, apeliantė ar atsakovai P. V. ir G. V.-A. laikytini automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statytojais.

36. IÅ¡ nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad iki 2008 m. kovo 28 d. apeliantei nuosavybės teise priklausė prekybos, paslaugų ir kitos paskirties pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra 3,6805 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas). Apeliantė 2005 m. sausio 19 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. N01/005-100 pagrindu iÅ¡sinuomojo šį žemės sklypÄ . IÅ¡ pastate esančių patalpų buvo suformuoti keli atskiri nekilnojamojo turto objektai: parduotuvė su kavinės ir boulingo patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), konferencijų centras su vieÅ¡bučio ir restorano patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir loÅ¡imo namai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Å io sklypo teritorijoje Å¡alia pastato vakarinėje jo dalyje, prieÅ¡ais vieÅ¡bučio įėjimÄ , buvo įrengta automobilių stovėjimo aikÅ¡telė, kuri nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, kaip ir dar dvi Å¡alia pastato esančios aikÅ¡telės. Ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telė įregistruota tik 2012 m. birželio 12 d.

37. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telę pastatė atsakovai P. V. ir G. V.-A., pažymi, kad byloje nėra pakankamų įrodymų, jog jÄ pastatė apeliantė.

38. Apeliantės argumentai, kad tai, jog ji aikÅ¡telę pastatė dar 1998 metais įrodo rangos sutartis su UAB „Fegda“, darbų priėmimo–perdavimo aktai, PVM sÄ skaitos faktÅ«ros, ilgalaikio turto apskaitos kortelė, atmestini. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės minėti įrodymai pagrindžia, jog ieÅ¡kovė atliko statybos darbus, tačiau jie neįrodo, kad ji Å¡iuos darbus užbaigė, suformavo ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telę kaip nekilnojamojo turto objektÄ . Be to, pažymėtina, kad PVM sÄ skaitose faktÅ«rose, UAB „Fegda“ ir UAB „Karolinos turas“ 1998 m. birželio 25 d. rangos sutartyje minima aikÅ¡telė prie vieÅ¡bučio, kuri nagrinėjamu atveju nėra ginčo objektas (t. 1, b. l. 21, 32, žr. nutarties 25 punktÄ ), o kiti apeliantės pateikti įrodymai nedetalizuoja statybos darbų objekto.

Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog Å¡ie dokumentai nepagrindžia, kad ginčo automobilių aikÅ¡telė buvo užbaigta ieÅ¡kovės pastangomis ir lėšomis pagal statybos procesÄ reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieÅ¡kovė ginčo aikÅ¡telę pradėjo statyti, tačiau jos neužbaigė, pirkimo–pardavimo sutartimi perdavė jÄ atsakovams, kurie atliko statybos baigiamuosius darbus ir įregistravo nuosavybės teisę Nekilnojamojo turto registre. TokiÄ iÅ¡vadÄ pagrindžia 1998 m. gegužės 11 d. patalpų priėmimo–perdavimo aktas, kuriuo ieÅ¡kovė UAB „Karolinos turas“ perdavė UAB „Maxima LT“ patalpas ir žemės plotÄ automobilių stovėjimo aikÅ¡telei įrengti.

UAB „Karolinos turas“ ir UAB „Maxima LT“ 2007 m. balandžio 4 d. nuomos sutartimi pratęsė nuomos teisinius santykius, perduodama ir automobilių stovėjimo aikÅ¡telę (teisėjų kolegijos vertinimu, pradėtÄ statyti, t. y. užklotÄ asfaltu, tačiau nesuformuotÄ kaip nekilnojamojo turto objektÄ ; t. 1, b. l. 188). 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pastate esančiÄ parduotuvę iÅ¡ apeliantės įsigijo atsakovai G. V.-A. ir P. V. Kartu su parduotuvės patalpomis Å¡ie atsakovai įsigijo ir tuo metu Nekilnojamojo turto registre neregistruotÄ parduotuvės klientų automobilių stovėjimui skirtÄ aikÅ¡telę bei iÅ¡ apeliantės perėmė visas, jos, kaip nuomotojos teises, pagal su UAB „Maxima LT“ sudarytÄ nuomos sutartį. 2008 m. balandžio 1 d. atsakovai, kaip apeliantės (nuomotojos) teisių ir pareigų perėmėjai, su UAB „Maxima LT“ sudarė susitarimÄ dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties papildymo ir pakeitimo.

Atsakovai, tapę parduotuvės patalpų savininkais, ir toliau jas nuomojo UAB „Maxima LT“ kartu su aikštele.

40. Aplinkybę, kad iki 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sudarymo metu aikÅ¡telė nebuvo įregistruota apeliantės nuosavybės teise dėl to, jog ji dar nebuvo visiÅ¡kai pastatyta kaip užbaigtas statinys, patvirtina ir Å¡ios sutarties turinys. Pažymėtina, kad nors Å¡ioje sutartyje atsakovams automobilių stovėjimo aikÅ¡telė nebuvo perleista kaip nekilnojamojo turto objektas (t. 1, b. l. 204–215, t. 3, b. l. 6–17), tačiau papildomai sudarytos tos pačios dienos sutarties (t. 2, b. l. 9–12) 1 punkte nurodyta, kad teritorijos vystytoja UAB „Karolinos turas“ įgyvendina detaliojo plano sprendinius, įskaitant statybos darbus ir visus su jais susijusius veiksmus realizuojant detaliajame plane numatytÄ užstatymÄ (iÅ¡skyrus parduotuvės parkingo rekonstrukcijÄ ir (ar) statybÄ ) (vi papunktis) ir žemės sklype naujai pastatytų statinių ir (ar) juose esančių patalpų teisinę registracijÄ teritorijos vystytojo arba jo nurodytų trečiųjų asmenų vardu (iÅ¡skyrus parduotuvės parkingo teisinę registracijÄ ) (vii papunktis).

Taigi apeliantė sutartyje patvirtino, kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telės statybos neužbaigė, teisinės registracijos neatliko, 2007 m. balandžio 4 d. nuomos sutarties pagrindu dar galutinai nepastatytÄ automobilių stovėjimo aikÅ¡telę perdavė UAB „Maxima LT“, o 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi jÄ pardavė atsakovams G. V.-A. ir P. V. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai nedraudžia perleisti nebaigto statinio (CK 4.38 straipsnis, 4.40 straipsnio 1 dalis, 4.47 straipsnio 1 dalis).

Naujieji savininkai įgiję šį nebaigtÄ statinį perdavimo bÅ«du (CK 4.48 straipsnio 2 dalis) ir pabaigę jį statyti, turi teisę įgyti nuosavybėn jau pastatytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ (CK 4.47 straipsnio 4 punktas).

41. CK 4.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registruojami daiktai – nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimÄ nustato teisės aktai. Asmuo, norintis įregistruoti daiktÄ , teisių į jį suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus, vieÅ¡o registro tvarkytojui paduoda nustatytos formos praÅ¡ymÄ (CK 4.256 straipsnio 1 dalis). PraÅ¡ymÄ Ä¯registruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus nagrinėja ir sprendimus priima vieÅ¡o registro tvarkytojas.

Kai praÅ¡ymas iÅ¡nagrinėjamas, gali bÅ«ti priimamas sprendimas praÅ¡ymÄ tenkinti – įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus – arba praÅ¡ymÄ atmesti – atsisakyti įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus (CK 4.257 straipsnio 1 dalis). Ä®registravimÄ ar atsisakymÄ Ä¯registruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ir juridinius faktus suinteresuoti asmenys gali įstatymų nustatyta tvarka apskųsti teismui (CK 4.258 straipsnis).

42. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad asmuo, teisėtai pastatęs ar pradėjęs statyti statinį, šį statinį ir nuosavybės teisę į jį turi įregistruoti administracine tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 13 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas yra laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas vieÅ¡ojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamÄ jį daiktÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013; 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).

43. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad apeliantė pastatė automobilių stovėjimo aikÅ¡telę, esančiÄ (duomenys neskelbtini), kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). PrieÅ¡ingai, vieÅ¡ojo registro duomenys patvirtina, kad aikÅ¡telę baigė formuoti atsakovai. Å iÄ iÅ¡vadÄ , kaip minėta, pagrindžia ir kiti byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai (žr. nutarties 35, 39 punktus), o apeliantės nurodyti įrodymai (žr. nutarties 37 punktÄ ) nepagrindžia ir nepaneigia vieÅ¡ojo registro duomenų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų, jog deklaracija pripažinta suklastota, nėra, taip pat nėra duomenų, jog ikiteisminis tyrimas dėl deklaracijos pripažinimo suklastota buvo pabaigtas, suraÅ¡ytas kaltinamasis aktas, kuris su visa bylos medžiaga perduotas teismui. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į ieÅ¡kinį taip pat nurodė, kad deklaracija apie statybos užbaigimÄ užregistruota pagrįstai. Jokių kitų duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad inspekcija pakeitė savo pozicijÄ minėtu klausimu, į bylÄ nepateikta.

Atsižvelgiant į tai, laikytini nepagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos sutiko su ieÅ¡kinio argumentais, jog P. V. ir G. V.-A. inspekcijai pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Be to, pažymėtina, kad apeliantė, jei kaip pati teigia, pastatė automobilių stovėjimo aikÅ¡telę, neįregistravo savo nuosavybės vieÅ¡ajame registre, nenurodė aplinkybių, sukliudžiusių jai tÄ padaryti. PrieÅ¡ingai, apeliaciniame skunde nurodė, kad 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ji neegzistavo kaip civilinės apyvartos objektas (t. 3, b. l. 156).

Å is apeliantės argumentas bei tai, kad ji neįregistravo aikÅ¡telės Nekilnojamojo turto registre, patvirtina iÅ¡vadÄ , kad aikÅ¡telės ji nepastatė, o jÄ nebaigtÄ statyti perleido atsakovams.

44. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad apeliantė nebaigtÄ statyti automobilių stovėjimo aikÅ¡telę pardavė atsakovams P. V. ir G. V., atsakovai P. V. ir G. V.-A. šį statinį užbaigė, suformavo automobilių stovėjimo aikÅ¡telę kaip nekilnojamojo turto objektÄ , jÄ Ä¯registravo Nekilnojamojo turto registre. Taigi atsakovai P. V. ir G. V.-A. įgijo nuosavybės teisę vienu iÅ¡ įstatymų nustatytų pagrindų, t. y. naujo daikto pagaminimo pagrindu (CK 4.47 straipsnio 4 punktas).

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai P. V. ir G. V.-A. teisėtai įgijo nuosavybę, kuria galėjo disponuoti ir padovanoti jos dalį S. S. Dėl pirkimo–pardavimo sutarties ypatumų, kai kartu su pagrindiniu daiktu, parduodamas antraeilis daiktas, neįvardytas sutartyje 45. Kitas savarankiÅ¡kas atsakovų gynimosi nuo ieÅ¡kinio argumentas, kad apeliantė, 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavusi parduotuvę, kartu pardavė ir dar nepastatytÄ automobilių stovėjimo aikÅ¡telę, nepaisant to, kad ji tiesiogiai kaip pardavimo objektas nebuvo įvardyta sutartyje, nes automobilių stovėjimo aikÅ¡telė laikytina parduotuvės priklausiniu.

IeÅ¡kovė, parduodama pagrindinį daiktÄ â€“ parduotuvę, kartu pardavė ir antraeilį daiktÄ (priklausinį) – automobilių stovėjimo aikÅ¡telę.

46. Antraeilį daiktÄ iÅ¡tinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartis ar įstatymas nenustato kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Å is teisinis reguliavimas reiÅ¡kia, kad priklausinio, kaip antraeilio daikto, likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo: pagrindinio daikto perleidimas ar kitoks Å¡io daikto teisinės bÅ«klės pakeitimas lemia atitinkamÄ priklausinio, kaip antraeilio daikto, teisinės bÅ«klės pakeitimÄ , nebent įstatymas ar daikto perleidimo (kitokio teisinės bÅ«klės pakeitimo) sandoris nustato kitaip. IÅ¡lyga dėl kitokio, negu nustato pirmiau nurodytos materialiosios teisės normos, antraeilio daikto likimo turi bÅ«ti expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta įstatyme ar sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017).

47. Nagrinėjamu atveju 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartyje pradėtos statyti automobilių stovėjimo aikštelės prie parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis likimas atskirai neaptartas, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ši aikštelė, kaip antraeilis daiktas, perėjo atsakovų P. V. ir G. V.-A. nuosavybėn.

48. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telė yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausinys, todėl laiko nepagrįsta teismo iÅ¡vadÄ , kad Å¡i aikÅ¡telė 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perėjo atsakovų P. V. ir G. V.-A. nuosavybėn. Apeliantė argumentuoja, kad aikÅ¡telė 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo civilinės apyvartos objektu, todėl ji negali bÅ«ti laikoma parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausiniu.

49. Pirkimo–pardavimo sutarties dalykas gali bÅ«ti neiÅ¡imti iÅ¡ apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali bÅ«ti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje (CK 6.306 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009). Taigi teisės aktai nedraudžia parduoti nesuformuoto ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruoto statinio (žr. taip pat Å¡ios nutarties 39 punktÄ ). Dėl to nėra pagrindo teigti, kad nebaigta statyti automobilių stovėjimo aikÅ¡telė 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu negalėjo bÅ«ti civilinės apyvartos objektu ir perduota atsakovams P. V. ir G. V.-A.

50. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

51. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra Å«kine paskirtimi. Konstatuojant teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas priklausinio sÄ sajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryÅ¡ys (geografinė padėtis, buvimas vieno Å¡alia kito), o funkcinis ryÅ¡ys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra Å«kine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams.

Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšis būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2013). Daikto naudojimas nesukuria tarnavimo kitam daiktui visapusiško efekto ir vien dėl naudojimo jis netampa priklausiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004).

Tarnavimas reiškia, kad daiktas turi nuolat tenkinti pagrindinio daikto poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-690/2018).

52. Sprendžiant pagrindinio ir antraeilio daikto kvalifikavimo klausimÄ , Å¡ių daiktų paskirtis, jų funkcinis ryÅ¡ys, naudojimo pobÅ«dis yra svarbÅ«s ne kažkada praeityje, Å¡ių daiktų sukÅ«rimo metu, o atsižvelgiant į aktualiÄ situacijÄ . Daiktų paskirtis nuo jų sukÅ«rimo gali keistis. Konkrečiam tikslui skirtas daiktas gali prarasti buvusiÄ ir įgyti naujÄ paskirtį. IÅ¡kilus ginčui dėl daikto tarnavimo ir jo paskirties turi bÅ«ti vadovaujamasi ginčo metu įrodyta daikto naudojimo paskirtimi ir jo tarnavimo vieno kitam aplinkybėmis. Jos gali bÅ«ti nustatytos atsižvelgiant į aplinkybių visumÄ : daikto sukÅ«rimo aplinkybes, pavyzdžiui, pastato pastatymo tikslÄ , naudojimo aplinkybes ar ypatumus, tačiau turi bÅ«ti įvertinta, ar Å¡ios aplinkybės nepakito, ar daiktu tebėra naudojamasi pagal buvusiÄ paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-695/2018).

53. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino, kad ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telė yra skirta nuolat tarnauti parduotuvei su kavine ir boulingo patalpomis. Kaip minėta, parduotuvė jau buvo įrengta 1998 metais, iÅ¡nuomota prekybinei veiklai UAB „Maxima LT“, nuomos pagrindu taip pat buvo perduotas žemės sklypas automobilių stovėjimo aikÅ¡telei įrengti (t. 3, b. l. 62). Å iuo metu pastato dalyje, kur buvo įrengta parduotuvė, taip pat veikia parduotuvė, įrengtos kavinės ir boulingo patalpos. Taigi bylos duomenys teikia pagrindÄ daryti iÅ¡vadÄ , kad ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telė tiek 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu skirta komercinei veiklai vykdyti, nuolat tarnauti pastato daliai, kurioje įrengta parduotuvė su kavine ir boulingo patalpomis.

54. Minėto teisinio vertinimo (žr. nutarties 53 punktÄ ) negali pakeisti apeliacinio skundo argumentas, kad aikÅ¡tele, statydami automobilius, naudojasi pastato-dvibučio gyvenamojo namo, taip pat kitų aplinkinių namų gyventojai. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad automobilių stovėjimo aikÅ¡telė, esanti prie parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis, skirta asmenų, kurie atvyksta į parduotuvę apsipirkti, taip pat į kavinę, boulingÄ , automobiliams statyti, taip pat aikÅ¡telė skirta parduotuvės ir kavinės su boulingu personalo, tiekėjų ir pan. automobiliams statyti. Taigi pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad aikÅ¡telę ir parduotuvę ir kavinę su boulingo patalpomis sieja nuolatinis funkcinis ryÅ¡ys, laikytina pagrįsta.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieÅ¡kovės valiÄ perduoti ginčo automobilių stovėjimo aikÅ¡telę patvirtina pirmosios instancijos teismo akcentuotos aplinkybės, kad per penkerius metus po pirkimo–pardavimo sutarties pasiraÅ¡ymo ieÅ¡kovė nei karto nesikreipė į atsakovus dėl naudojimosi aikÅ¡tele tvarkos nustatymo, jokių pretenzijų dėl automobilių stovėjimo aikÅ¡telės nereiÅ¡kė, Å¡iuo turtu nesidomėjo ir tik 2013 m. pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį atsakovams dėl automobilių stovėjimo aikÅ¡telės nuosavybės teisės, kurį atsiėmė (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1763-392/2014).

Be to, ieÅ¡kovės buvusiÄ valia perduoti nebaigtÄ statyti automobilių stovėjimo aikÅ¡telę patvirtina ir į bylÄ pateikta Å¡alių taikos sutarties, kuria ieÅ¡kovė raÅ¡tiÅ¡kai patvirtino atsisakanti pareikÅ¡tų reikalavimų nagrinėjamoje byloje ir Å¡ia sutartimi perleidžiantis atsakovams nuosavybės teisę į stovėjimo aikÅ¡telę (taikos sutarties 1 punktas) (t. 1, b. l. 223), turinys. Nors Å¡i taikos sutartis teismo nebuvo patvirtinta, tačiau ji bei kiti byloje esantys duomenys įrodo ieÅ¡kovės iÅ¡reikÅ¡tÄ valiÄ perduoti atsakovams nebaigtÄ statyti automobilių stovėjimo aikÅ¡telę.

56. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieÅ¡kovė UAB ,,Karolinos turtas“, kaip pagrindinio daikto (statinio dalies – parduotuvės ir kavinės su boulingu patalpomis) savininkė, parduodama pagrindinį daiktÄ , kartu pardavė ir antraeilį daiktÄ â€“ ginčo nebaigtÄ statyti automobilių stovėjimo aikÅ¡telę. Konstatavus, kad UAB „Karolinos turas“ pardavė nebaigtÄ statyti automobilių stovėjimo aikÅ¡telę, laikytina, kad apeliantė neturi teisinio suinteresuotumo ir dėl Å¡ios aikÅ¡telės nuosavybės registravimo vieÅ¡ajame registre.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų 57. Kiti ieÅ¡kovės apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Teisėjų kolegija iÅ¡ esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme 58. Atmetus apeliacinį skundÄ , ieÅ¡kovės patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

59. Atsakovė S. S. pateikė įrodymus, kad nagrinėjamoje byloje 2018 m. spalio 3 d. patyrė 500 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymo ir parengimo iÅ¡laidų. Å ios iÅ¡laidos nevirÅ¡ija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ 8.11 punkte nustatyto dydžio, todėl, atmetus apeliacinį skundÄ , atsakovės S. S. naudai iÅ¡ apeliantės priteistina 500 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti atsakovės S. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iÅ¡ apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ (juridinio asmens kodas 120337848) 500 (penkis Å¡imtus) Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjai Danutė GasiÅ«nienė Konstantinas Gurinas Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė