2016-06-14 Nr. AB-12968-3-61-3-03453-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-3632-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03453-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. G. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (teisių perėmėjas – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Z. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 1–7), prašydama panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) direktoriaus 2014 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. V-31 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjai buvo paskirta nuobauda – viešas įspėjimas.

Pareiškėja paaiškino, kad buvo bankroto administratorė, jai buvo išduotas bankroto administratoriaus pažymėjimas. Būdama bankroto administratore pareiškėja taip pat ėjo bankroto administratoriaus juridinio asmens – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ – direktorės pareigas. UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ vykdė vienos įmonės (bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Alkamenas“) bankroto procedūras.

Iš Departamento 2014 m. birželio 9 d. elektroniniu paštu pareiškėjai atsiųsto Departamento 2014 m. birželio 4 d. rašto Nr. (6.14)A2-2119 ir pridėto Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. (35.3-34)-3-2894, pareiškėja sužinojo, jog buvo panaikintas jos bankroto administratoriaus pažymėjimo galiojimas ir ji neteko teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. Iš jai pateiktų duomenų pareiškėja suprato ir tai, jog Ūkio ministerija panaikino jos bankroto administratoriaus pažymėjimo galiojimą tuo pagrindu, kad jai yra skirtos dvi galiojančios nuobaudos, tačiau pareiškėja nesutiko su antrosios nuobaudos, kuri buvo paskirta ginčijamu Departamento Įsakymu, paskyrimu.

Pareiškėjos teigimu, pastaroji nuobauda yra nepagrįsta ir neteisėta. Šiame kontekste pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių (toliau – ir Priežiūros taisyklės) 29 punkte nustatyta, jog Departamento direktorius tvirtina neplaninių patikrinimų atlikimo pagrindus, tvarką ir trukmę, tikrinamų administratorių atrankos kriterijus įtvirtinančias taisykles (toliau – ir Patikrinimų taisyklės). Atitinkamai UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ neplaninis veiklos patikrinimas buvo pradėtas Departamento 2014 m. sausio 27 d. raštu Nr. (6.14)A2-332, t. y.

šis raštas buvo Patikrinimų taisyklių 35 punkte nurodytas pranešimas. Taigi, pareiškėjos teigimu, patikrinimas vėliausiai turėjo baigtis 2014 m. balandžio 7 d., tačiau buvo baigtas praleidus Patikrinimų taisyklėse nustatytus terminus – 2014 m. balandžio 9 d. Departamentui parengus išvadą dėl patikrinimo rezultatų ir pasibaigus UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ skirtam terminui pateikti savo pastabas dėl šios išvados. Pareiškėja akcentavo, kad patikrinimo trukmė buvo per ilga, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, todėl skiriant nuobaudą pareiškėjai buvo pažeista imperatyvi Patikrinimų taisyklių 38 punkto nuostata.

Pareiškėja taip pat nurodė, jog Departamentas pradėjo UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuro“ patikrinimą, šiai įmonei siuntė pranešimus apie patikrinimo pradžią, tačiau nuobaudą skyrė pareiškėjai, kaip fiziniam asmeniui, nors apie atliekamas patikrinimo procedūras bei paskirtą nuobaudą ji nebuvo tinkamai informuota. Departamento direktoriaus Įsakymas buvo išsiųstas tik UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“. Pareiškėjos nuomone, ji tapo atsakinga už įmonės tariamai padarytą pažeidimą, nors jos pačios veikla nebuvo tikrinta, be to, jai nebuvo sudarytos sąlygos gintis nuo reiškiamų įtarimų.

Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalį, 117 straipsnio 1 dalį, administratorius – teismo paskirtas asmuo administruoti įmonę, tuo tarpu pareiškėja nėra paskirta jokios įmonės administratore, o BUAB „Alkamenas“ administratoriumi yra paskirta UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“. Nei Įmonių bankroto įstatyme, nei kituose įstatymuose nėra nuostatų, kad Departamentas gali skirti nuobaudą administratoriaus juridinio asmens vadovui. Tokia galimybė reglamentuota tik Priežiūros taisyklių 47 punkte, tačiau toks reglamentavimas, kai Ūkio ministro įsakyme įtvirtinamos sankcijos (bausmės) platesniam ratui asmenų, nei aiškiai nustato Įstatymas, yra akivaizdžiai ydingas bei prieštaraujantis įstatymo viršenybės principui.

Tai aiškiai iliustruoja naujausi Ūkio ministerijos atlikti Priežiūros taisyklių pakeitimai, kuriais Priežiūros taisyklių 47 punktas buvo pripažintas netekusiu galios. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas Departamento direktoriaus Įsakymas neatitinka ir proporcingumo principo reikalavimų, kadangi jai paskirta poveikio priemonė, kurios subjektu turėjo būti UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“, o ne pareiškėja, be to, parinktas jos subjektinių teisių suvaržymas nebuvo būtinas ir neišvengiamas. Šiuo aspektu pareiškėja pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju buvo galima pasirinkti panašią, bet mažiau jos asmens teises ir laisves apsunkinančią priemonę, bei pasiekti tą patį tikslą – užtikrinti, kad UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ civilinė atsakomybė būtų apdrausta, pvz., Departamentas galėjo pateikti rekomendaciją, jog ji apdraustų UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ civilinę atsakomybę, o jei to nepadarytų, tik tuomet siūlyti skirti vienokią ar kitokią poveikio priemonę.

Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.996 straipsnio 3 dalimi, nurodė, jog yra leidžiama sudaryti draudimo sutartis į draudiminę apsaugą įtraukiant laikotarpius iki draudimo sutarties sudarymo dienos, jei dėl to susitaria draudikas ir draudėjas, todėl ji 2014 m. birželio 13 d. apdraudė UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ civilinę atsakomybę tiek į ateitį (iki 2015 m. birželio 13 d.), tiek ir retroaktyviuoju laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. Tuo tarpu Departamentas per daugiau nei 50 darbo dienų trukusį UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ patikrinimą dėl vieno klausimo – civilinės atsakomybės draudimo, pasinaudodamas Priežiūros taisyklių 42 punktu, galėjo ir privalėjo išsiaiškinti pažeidimo mąstą, iš to kylančias pasekmes bei priimti teisingą sprendimą.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėja tvirtino, kad šiuo atveju nebuvo būtina skirti griežčiausią poveikio priemonę dėl to, kad buvo pažeista imperatyvi Įmonių bankroto įstatymo nuostata, užtikrinanti, jog administratoriui padarius žalą, vykdant įmonės bankroto procedūras, ji bus atlyginta. Be to, jokios žalos UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ niekam nėra padariusi.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 88–92) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pagal Priežiūros taisyklių 43 punktą Departamentas atlieka nuolatinę bankroto administratorių veiklos stebėseną. Įstatymo 11 straipsnio 13 dalyje numatyta, kad bankroto administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą privalo būti apdrausta privalomuoju draudimu. Stebėsenos metu buvo nustatyta, kad bankroto administratorius UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ 2014 m. sausio 13 d. administravo vieną įmonę, kurios bankroto procesas tebebuvo vykdomas, tačiau Departamentas neturėjo duomenų, jog UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ būtų apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu.

Atsižvelgus į tai, vadovaujantis Priežiūros taisyklių 45 punktu, buvo nuspręsta atlikti neplaninį UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ veiklos patikrinimą. Ši bendrovė, vadovaujantis Priežiūros taisyklių 37.1 punktu, Departamento 2014 m. sausio 27 d. raštu Nr. (6.14)A2-332 buvo informuota, kad gali ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 3 d. pateikti paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus dėl Įstatymo nustatytos pareigos apdrausti profesinę civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu vykdymo, tačiau iki atliekamo patikrinimo išvados surašymo dienos paaiškinimų ir juos pagrindžiančių dokumentų nepateikė.

Atsižvelgęs į tai, atsakovas konstatavo, kad buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 13 dalis. Vadovaujantis Priežiūros taisyklių 47.2 punktu, už nustatytą padarytą pažeidimą bankroto administratoriaus UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ direktorei Z. G. (pareiškėjai) buvo siūlyta skirti Įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą nuobaudą – viešą įspėjimą. Objektyvios aplinkybės, dėl kurių imperatyvios Įstatyme įtvirtintos teisės normos pažeidimas galėtų būti laikomas pateisinamu arba mažareikšmiu, nebuvo nustatytos.

Atitinkamai priimant sprendimą dėl taikytinos poveikio priemonės buvo įvertinta ir tai, jog pažeista Įstatymo 11 straipsnio 13 dalies nuostata yra imperatyvi ir Įstatymas nenumato šios nuostatos taikymo išimčių, be to, Įstatyme nenustatyta jokių aplinkybių, kurioms esant bankroto administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė galėtų būti neapdrausta. Pažeista Įstatymo imperatyvi teisės norma, Departamento nuomone, turi ypatingą reikšmę visam bankroto procesui – tai teisinė priemonė, kuri užtikrina draudimo sutarties galiojimo metu bankroto administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankroto procedūras, padarytos žalos atlyginimą, todėl pareiškėjos teiginius dėl nuobaudos proporcingumo Departamentas vertino kritiškai.

Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjos skundo argumentais dėl pernelyg ilgos neplaninio tyrimo trukmės. Šiuo aspektu paaiškino, jog vadovaujantis Patikrinimų taisyklių 35 punktu neplaninis UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuro“ patikrinimas buvo pradėtas Departamento direktoriaus motyvuotu 2014 m. sausio 27 d. raštu Nr. (6.14)A2-332, kuris tikrinamam bankroto administratoriui elektroniniu paštu buvo pateiktas 2014 m. sausio 28 d. 13 val. 25 min., todėl neplaninio patikrinimo terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 2014 m. sausio 29 d.

Minėtu raštu pareiškėja buvo informuota, jog remiantis Priežiūros taisyklių 37.1 punktu gali ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 3 d. pateikti Departamentui paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat, kad per nustatytą terminą to nepadarius, Departamentas sprendimą dėl administratoriaus veiksmų priims pagal turimus dokumentus, tačiau pareiškėja nei iki 2014 m. sausio 27 d. rašte nurodyto termino, nei iki pat neplaninio UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ patikrinimo pabaigos Departamento prašytų pateikti paaiškinimų ir juos pagrindžiančių dokumentų nepateikė.

Tuo tarpu Patikrinimų taisyklių 39 punktas numato, kad į neplaninio patikrinimo terminą neįskaičiuojamas laikotarpis, per kurį administratorius vėlavo teikti paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus, papildomus paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus. Atsižvelgiant į šias nuostatas bei į tai, kad pareiškėja nepateikė Departamento prašytų paaiškinimų ir juos pagrindžiančių dokumentų, į neplaninio patikrinimo terminą laikotarpis po 2014 m. vasario 3 d. neįskaitytinas ir nėra teisinio pagrindo teigti, kad Patikrinimų taisyklių 38 punkte nustatytas neplaninio patikrinimo terminas, kuris negali būti ilgesnis kaip 40 darbo dienų, šiuo atveju buvo pažeistas.

Atitinkamai išvada „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ veiksmų (veikimo / neveikimo)“ elektroniniu paštu bankroto administratoriui UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ buvo pateikta 2014 m. balandžio 9 d. 15 val. 31 min., todėl, atsižvelgiant į Patikrinimų taisyklių 40 ir 42 punktų nuostatas bei į tai, kad bankroto administratorius per 3 darbo dienas nepareiškė savo nuomonės ir nepateikė papildomų paaiškinimų bei dokumentų, neplaninis patikrinimas laikomas baigtu 2014 m. balandžio 14 d.

Taigi, UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ neplaninis patikrinimas buvo atliktas nepažeidžiant galiojusių teisės aktų reikalavimų, o ginčijamas Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 16 d. įsakymas Nr. V-31 priimtas pagrįstai, teisėtai ir nepraleidžiant terminų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 25 d. sprendimu (II t., b. l. 21–27) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis bylos duomenimis, teismas nurodė, kad Departamentas, vykdydamas bankroto administratorių veiklos stebėseną, nustatė, jog bankroto administratorius UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ administruoja vieną įmonę, kurios bankroto procesas tebėra vykdomas, tačiau Departamentas neturėjo duomenų, jog administratorius buvo apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, todėl 2013 m. gruodžio 16 d. raštu kreipėsi į administratorių prašydamas iki 2013 m. gruodžio 31 d. pateikti draudimą patvirtinančius dokumentus, tačiau tokie dokumentai nebuvo gauti. Atsižvelgęs į tai, Departamentas, vadovaudamasis Priežiūros taisyklių 45 punktu, nusprendė atlikti bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą ir 2014 m. sausio 27 d. raštu Nr. (6.14)A2-332 informavo pareiškėją (raštas adresuotas bankroto administratoriaus direktorei) apie galimybę ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 3 d. pateikti paaiškinimus bei juos pagrindžiančius dokumentus dėl Įmonių bankroto įstatymo nustatytos pareigos apdrausti profesinę civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu vykdymo. Minėtas raštas buvo išsiųstas 2014 m. sausio 28 d. bankroto administratoriaus elektroniniu paštu. Atlikęs patikrinimą, Departamentas 2014 m. balandžio 7 d. surašė išvadą „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ veiksmų (veikimo / neveikimo)“, kurioje konstatavo, jog bankroto administratorius pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 13 dalį, kurioje nustatyta pareiga apdrausti profesinę civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu. Išvadoje pasiūlyta bankroto administratoriaus direktorei Z. G. (pareiškėjai) skirti Įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą nuobaudą – viešą įspėjimą. Ši išvada 2014 m. balandžio 9 d. buvo išsiųsta bankroto administratoriaus elektroniniu paštu. Atitinkamai Departamento direktorius ginčijamu 2014 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. V-31, atsižvelgdamas į išvadoje nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjai, bankroto administratoriaus UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ direktorei Z. G., skyrė nuobaudą – viešą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos turi būti paskelbtas Departamento interneto svetainėje.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėja pateikė 2014 m. birželio 13 d., t. y. jau po ginčijamo įsakymo priėmimo, sudarytą Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo polisą Nr. PCAD022623, kuriame įmonės draudimo laikotarpis nurodomas nuo 2014 m. birželio 14 d. iki 2015 m. birželio 13 d., taip pat pažymima, jog apsauga galioja retroaktyviuoju laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neginčija fakto, jog jos vadovaujama įmonė – UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ – tuo metu (kaip nurodė atsakovas – nuo 2013 m. gruodžio 16 d.) nebuvo apdrausta administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Nesutikdama su atsakovo 2014 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. V-31, pareiškėja skunde teismui nurodė, jog BUAB „Alkamenas“ bankroto administratoriumi buvo paskirta ne ji (kaip fizinis asmuo), o juridinis asmuo – UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“, kuriam ji vadovauja, todėl nuobauda jai negalėjo būti paskirta, be to, skirta nuobauda yra neproporcinga, o neplaninio veiklos patikrinimo metu buvo padaryti procedūriniai pažeidimai. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundas buvo patenkintas ir panaikintas Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 16 d.

įsakymas Nr. V-31. Tačiau atsakovo apeliacinį skundą išnagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija, 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi jį tenkino iš dalies ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą bei grąžino pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo. Teismas akcentavo, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamu atveju administratoriumi paskirta UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ turėjo veikti per savo vadovę, kuri, be kita ko, kartu buvo ir įgaliotas asmuo vykdyti BUAB „Alkamenas“ bankroto procedūras.

Teisėjų kolegija taip pat sutiko su apelianto argumentais, kad Įmonių bankroto įstatymo 13 dalies nuostata yra imperatyvi, o pareiga apdrausti administratoriaus (UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“) profesinę civilinę atsakomybę teko bendrovės vadovei (kuri buvo ir įgaliotas asmuo), t. y. pareiškėjai. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėja yra tinkamas teisinės atsakomybės subjektas Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalies prasme, nuobaudą jai paskyrė įstatymu bei poįstatyminiu teisės aktu įgaliota institucija (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 10 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 831 4 p.).

Todėl, įvertinęs tai, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog pareiga apdrausti bankroto administratoriaus (UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“) profesinę civilinę atsakomybę teko bendrovės vadovei, t. y. pareiškėjai, kuri nagrinėjamu atveju yra tinkamas teisinės atsakomybės subjektas Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalies prasme, teismas sprendime pakartotinai nepasisakė dėl pareiškėjos skunde išdėstytų ir teismo posėdžio metu pakartotų argumentų šiuo klausimu.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad nuobauda jai skirta pažeidžiant imperatyvią Patikrinimo taisyklių 38 punkto nuostatą, jog neplaninio patikrinimo terminas negali būti ilgesnis kaip 40 darbo dienų, nes patikrinimas buvo pradėtas 2014 m. sausio 27 d. raštu, todėl turėjo būti baigtas 2014 m. balandžio 7 d., tačiau buvo baigtas tik 2014 m. balandžio 9 d. ir truko nepagrįstai ilgai, teismas su šiais pareiškėjos argumentais nesutiko. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad neplaninių administratorių veiklos patikrinimų atlikimo pagrindai, terminai ir trukmė detalizuoti Departamento direktoriaus 2012 m. gegužės 7 d.

įsakymu Nr. V-50 patvirtintų Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklių III skyriuje. Neplaninis patikrinimas pradedamas Departamento motyvuotu raštu, kuris pateikiamas tikrinamam administratoriui (Patikrinimų taisyklių 35 p.), o baigiamas administratoriui pareiškus nuomonę dėl patikrinimo išvados rezultatų arba pasibaigus 3 darbo dienų terminui nuo administratoriaus supažindinimo su minėta išvada, jei administratorius nepareiškia nuomonės (Patikrinimo taisyklių 40 p.). Patikrinimo taisyklių 38 punktas numato, jog neplaninio patikrinimo terminas negali būti ilgesnis kaip 40 dienų, taip pat sąlygas, kada jis gali būti pratęstas.

Nagrinėjamu atveju patikrinimas buvo pradėtas Departamento 2014 m. sausio 27 d. raštu, kuris elektroniniu paštu išsiųstas kitą dieną, t. y. 2014 m. sausio 28 d., o baigtas pasibaigus 3 darbo dienų terminui nuo 2014 m. balandžio 9 d. išvados išsiuntimo (2014 m. balandžio 9 d. išvada išsiųsta tą pačią dieną) ir administratoriaus vadovui (pareiškėjai) neišreiškus dėl jos nuomonės. Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, jog Patikrinimų taisyklių 39 punktas numato, kad į neplaninio patikrinimo terminą neįskaičiuojamas laikotarpis, per kurį administratorius vėlavo teikti paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus, papildomus paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus.

Atitinkamai minėtame 2014 m. sausio 27 d. rašte nurodyta, jog paaiškinimai gali būti teikiami ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 3 d. Taigi, įvertinęs Patikrinimo taisyklių 39 punkto nuostatą, taip pat tai, jog paaiškinimai ar kiti dokumentai nebuvo pateikti, teismas nurodė, kad laikotarpis po 2014 m. vasario 3 d. į patikrinimo terminą nebuvo skaičiuojamas, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog buvo praleistas UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ neplaninio patikrinimo terminas.

Dėl pareiškėjos teiginių, jog jai paskirta nuobauda yra neproporcinga pažeidimui, nebuvo būtina skirti griežčiausią poveikio priemonę, tikslui pasiekti, t. y. užtikrinti, kad UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ civilinė atsakomybė būtų apdrausta, būtų pakakę pateikti rekomendaciją apdrausti civilinę atsakomybę, teismas nurodė, kad tiek 2014 m. balandžio 16 d. Įsakymo Nr. V-31 priėmimo metu galiojusios redakcijos Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalis, tiek Priežiūros taisyklių 46 punktas nustatė, jog už įmonių bankrotą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų, kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą arba netinkamą vykdymą ar kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant bankroto administratoriaus veiklą, administratoriui gali būti paskirta poveikio priemonė – nuobauda.

Pagal Patikrinimo taisyklių 47.2 punktą, kai administratorius yra juridinis asmuo, nuobauda skiriama įgaliotam asmeniui, atliekančiam (atlikusiam) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui. Nuobauda vadovui skiriama tik tuo atveju, jeigu tikrinant administratoriaus veiklą nustatoma, kad vadovas pažeidė teisės aktus. Atitinkamai pareiškėjai paskirta Įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta nuobaudos rūšis – viešas įspėjimas, už tai, jog būdama UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ vadove, ji nesilaikė Įstatymo 11 straipsnio 13 dalyje nustatytos pareigos apdrausti įmonės profesinę civilinę atsakomybę.

Bendrovės civilinė atsakomybė buvo apdrausta tik 2014 m. birželio 13 d. Teismo vertinimu, pareiškėjai paskirta nuobauda yra pagrįsta ir proporcinga padarytam pažeidimui. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad nuobauda jai neturėjo būti paskirta. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, jog bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankroto procedūras, padarytą žalą, toks draudimas bankroto administratoriui yra privalomas, todėl šio reikalavimo pažeidimo negalima vertinti kaip mažareikšmio.

Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 19 dalyje numatyta, jog administratorius, siekdamas administruoti bankrutuojančią ar bankrutavusią įmonę, privalo teismui, kreditorių susirinkimui ir šio įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodytai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai (t. y. atsakovui) pateikti Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo kopiją. Taigi, įstatymų leidėjas būtent administratoriui numatė pareigą teikti draudimo liudijimo kopijas, todėl pareiškėjos argumentai, jog atsakovas turėjo teikti rekomendacijas ar priminimus dėl profesinės atsakomybės draudimo, nepagrįsti.

Įvertinęs Departamento 2014 m. sausio 27 d. rašte nurodytas aplinkybes, teismas kartu akcentavo, kad atsakovas 2013 m. gruodžio 16 d. raštu kreipėsi į administratorių prašydamas iki 2013 m. gruodžio 31 d. pateikti draudimą patvirtinančius dokumentus ir tik šiam nepateikus dokumentų pradėjo patikrinimo procedūrą. Be to, kaip matyti iš ginčijamo 2014 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. V-31 bei Departamento išvados, atsakovas, spręsdamas dėl nuobaudos paskyrimo, taip pat įvertino tai, kad Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 13 dalies nuostata yra imperatyvi, pažeidimas truko gana ilgai, todėl pareiškėjos teiginys, kad Departamentas nevertino, ar nuobauda adekvati padarytam pažeidimui, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nors pareiškėja nurodė, jog buvo panaikintas jos bankroto administratoriaus pažymėjimo galiojimas, teismas pabrėžė, kad minėto Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, dėl jo ginčas vyksta kitoje Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje (administracinė byla Nr. I-2728-331/2016). Teismas kartu nurodė, kad iš teismo posėdžio metu pareiškėjos pateiktų Departamento įsakymų dėl nuobaudų skyrimo ir suvestinės apie viešus įspėjimus matyti, jog nuobaudos už Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 13 dalies nuostatos pažeidimus buvo skiriamos ir kitiems bankroto administratoriams, be to, šie įsakymai yra priimti galiojant kitam teisiniam reguliavimui ir esant kitoms faktinėms aplinkybėms.

Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog patikrinimo dokumentai buvo siunčiami netinkamais adresais. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad atsakovas atliko bankroto administratoriaus UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ neplaninį patikrinimą, todėl pagrįstai pranešimus apie patikrinimo pradėjimą, patikrinimo išvadą ir įsakymą dėl nuobaudos bankroto administratoriaus vadovui skyrimo siuntė šio juridinio asmens elektroniniu paštu bei buveinės adresu, kuriuos Departamentui buvo nurodęs UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“. Tuo tarpu Departamento direktoriaus 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V-17 patvirtintų Duomenų apie įmonės bankroto procesą teikimo ir skelbimo taisyklių 9, 9.1 ir 9.4 punktai numato, jog juridiniai asmenys, įgiję teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, per 5 darbo dienas nuo duomenų pasikeitimo momento Departamentui teikia pranešimą apie juridinio asmens pavadinimo, buveinės adreso, adreso korespondencijai ar veiklos adreso, teisinio statuso, teisinės formos, ryšių duomenų (telefono ir fakso numerio(-ių), elektroninio pašto adreso) pasikeitimą; juridinio asmens vadovo pasikeitimą ir kt. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ būtų teikęs pranešimus, jog keičiasi įmonės adresas ar ryšio duomenys, todėl, nesant tokio pranešimo, Departamentas patikrinimo metu pagrįstai vadovavosi jo turimais juridinio asmens nurodytais duomenimis. Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjos dokumentų siuntimas Departamento darbuotojams iš kito elektroninio pašto nėra tolygus pranešimui apie įmonės adreso pasikeitimą. Taigi, teismo vertinimu, atsakovo veiksmai siunčiant patikrinimo dokumentus laikytini teisėtais ir pagrįstais.

Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijamas Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 16 d. įsakymas Nr. V-31 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.

III. Pareiškėja Z. G. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 33–38), prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bankroto administratoriaus neplaninio patikrinimo atlikimo terminų skaičiavimą, priimto sprendimo dėl nuobaudos skyrimo pareiškėjai neproporcingumą, be to, nepasisakė dėl tinkamo teisinės atsakomybės subjekto ir nevertino medicininių dokumentų, kurie patvirtina, jog pareiškėja neturėjo galimybės pati gauti siunčiamus pranešimus bei į juos tinkamai reaguoti. Pareiškėja taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi negavo teismo sprendimo, apie jį sužinojo tik iš raštinės darbuotojų, todėl nežino visų aplinkybių, kuriomis remdamasis teismas atmetė jos skundą.

Atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos teisių perėmėjas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 44–46) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą nepakeistą. Pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų faktinių ar teisės taikymo aplinkybių, kurios nebūtų buvusios nagrinėtos Departamento ar teismo, todėl laikosi pozicijos, išdėstytos Departamento atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėja, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atitinkamai pareiškėja nagrinėjamu atveju prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka argumentuoja tuo, kad nėra gavusi teismo sprendimo, todėl nežino visų aplinkybių, kuriomis remdamasis teismas atmetė jos skundą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, pareiškėja dalyvavo nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas jai buvo išsiųstas paštu 2016 m. kovo 25 d. jos pačios skunde nurodytu adresu (II t., b. l. 29), o byloje nėra duomenų, kad pareiškėja negavo minėto sprendimo. Be to, pareiškėja iš esmės nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, ji galėtų papildomai nurodyti ir (ar) paaiškinti dalyvaudama bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, nurodytas pareiškėjos prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. V-31, kuriuo pareiškėjai už Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 13 dalies pažeidimą buvo skirta nuobauda – viešas įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja prašė teismo panaikinti minėtą Įsakymą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2016 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Su tokiu sprendimu pareiškėja nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei padarė nepagrįstas išvadas.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėja, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertinoje byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys (I t., b. l. 8–21, 39–51, 68–75, 79–83, 93–101, 157), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėja iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Pabrėžtina, kad šioje byloje dėl pareiškėjos, kaip tinkamo pažeidimo subjekto, jau buvo išsamiai pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartyje (I t., b. l. 172–180) nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo skundą, kurioje, be kita ko, konstatuota, jog nagrinėjamu atveju bankroto administratoriumi paskirta UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ turėjo veikti per savo vadovę, kuri kartu buvo ir įgaliotas asmuo vykdyti BUAB „Alkamenas“ bankroto procedūras, todėl pareiga apdrausti administratoriaus (UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“) profesinę civilinę atsakomybę teko bendrovės vadovei (kuri buvo ir įgaliotas asmuo), t. y. pareiškėjai. Taigi, šiuo atveju pareiškėja yra tinkamas teisinės atsakomybės subjektas Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalies prasme, o nuobaudą jai paskyrė įstatymu bei poįstatyminiu teisės aktu įgaliota institucija (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 10 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 831 4 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad būtent minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartyje pateiktomis išvadomis, priimdamas skundžiamą sprendimą, ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl tinkamo teisinės atsakomybės subjekto, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei visumą byloje nustatytų aplinkybių, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistas UAB „Įmonių restruktūrizavimo ir teisinių paslaugų biuras“ neplaninio patikrinimo terminas, ar kad pareiškėjai paskirta nuobauda yra neproporcinga pažeidimui, todėl, pritardama skundžiamame sprendime išsamiai išdėstytiems teismo argumentams šiais aspektais, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako. Tuo tarpu dėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nevertino medicininių dokumentų, kurie, jos teigimu, patvirtina, jog pareiškėja neturėjo galimybės pati gauti siunčiamus pranešimus bei į juos tinkamai reaguoti, teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės esminės teisinės reikšmės šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju neturi ir savaime nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. V-31 neteisėtu ar nepagrįstu. Juolab kad nagrinėjamam ginčui aktualūs dokumentai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo buvo siunčiami tinkamai. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos Z. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius