2021-06-25 Nr. BB-3878-1-38-1-00009-2012-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-113-489/2021

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00009-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.21.1.3;

1.1.9.8; 1.1.8.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,

nuteistajam V. V. ir jo gynėjui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 24 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu V. V. nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK):

- 249 straipsnio 3 dalį – dešimčiai metų trims mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Van Hool & Zonen“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) su jūriniu konteineriu TTNU (duomenys neskelbtini) bei puspriekabės HFR (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su jūriniu konteineriu TRIU (duomenys neskelbtini) ir drabužiais „Bulloch Gladiator“ vagystė Danijos Karalystėje) – trejiems metams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu vagystė Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – ir VFR) – trejiems metams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės su plieno kroviniu vagystė VFR) – trejiems metams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės „Koegel“ su automobilių BMW varikliais vagystė VFR) – trejiems metams vienam mėnesiui,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu vagystė VFR) – trejiems metams vienam mėnesiui,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė VFR) – trejiems metams vienam mėnesiui,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (Belgijos Karalystėje) ir puspriekabės „Koegel“ su šaldytais gaminiais (VFR) vagystė) – trejiems metams vienam mėnesiui,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (Belgijos Karalystėje) ir puspriekabės „Schmitz“ (VFR) vagystė) – trejiems metams vienam mėnesiui,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu vagystė VFR) – trejiems metams dviem mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystė Belgijos Karalystėje) – trejiems metams dviem mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystė Belgijos Karalystėje) – trejiems metams dviem mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (puspriekabių-šaldytuvų „Koegel SV24“ su atitinkamai šaldytų bandelių ir šaldytos tešlos kroviniais vagystė VFR) – trejiems metams dviem mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Van Hool“ ir „Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje) – trejiems metams dviem mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabių „Stas“ (Belgijos Karalystėje) ir „Schmitz“ (VFR) vagystė) – trejiems metams dviem mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje) – trejiems metams trims mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ (Belgijos Karalystėje) ir puspriekabės-šaldytuvo „Koegel“ (VFR) vagystė) – trejiems metams trims mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ vagystė Belgijos Karalystėje, puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – trejiems metams keturiems mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“, puspriekabės „Schmitz“ su porceliano ir santechnikos gaminiais vagystė VFR) – trejiems metams keturiems mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkikų „Volvo“ su puspriekabe (Belgijos Karalystėje), puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ (VFR) vagystė) – trejiems metams keturiems mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe (Belgijos Karalystėje), puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“ su maisto produktų kroviniu (VFR) vagystė) – trejiems metams penkiems mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ (Belgijos Karalystėje) ir puspriekabės „Koegel“ su metalo kroviniu (VFR) vagystė) – trejiems metams penkiems mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Scania“ su puspriekabe ir puspriekabės-šaldytuvo vagystė Belgijos Karalystėje) – trejiems metams penkiems mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystė Belgijos Karalystėje) – trejiems metams šešiems mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystė Belgijos Karalystėje) – trejiems metams šešiems mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Daimler-Benz Mercedes 1844 LS“, vilkiko „Volvo“, puspriekabės-šaldytuvo „Schmitz“, puspriekabės „Schmitz“ su lentų kroviniu vagystė VFR) – trejiems metams šešiems mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (vilkiko „Volvo FH 440“, puspriekabės „Koegel“ su lauko kepsninėmis, vilkiko „Volvo“, puspriekabės ir puspriekabės-šaldytuvo vagystė VFR) – trejiems metams šešiems mėnesiams,

- 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį – dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 249 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su paskirtomis bausmėmis pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (26 nusikalstamos veikos) ir pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos), ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojosulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. kovo 7 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. V. pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (24 nusikalstamos veikos) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš V. V. nuspręsta konfiskuoti 48 620 Eur.

1487,64 Eur ekstradicijos išlaidų suma pripažinta proceso išlaidomis ir priteista iš nuteistojo V. V. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi nuteistojo V. V. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prokuroro paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. V. pagal BK 249 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. pradžioje, dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas nusikalstamai praturtėti, su A. B. ir T. B. (dėl kurių priimtas Kauno apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis) iš anksto susitaręs dėl bendros nusikalstamos veiklos– daryti sunkius nusikaltimus, organizavo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą sunkiems nusikaltimams (didelės vertės svetimo turto vagystėms) daryti, šio susivienijimo vadovu nuo 2010 m. pradžios iki 2012 m. pavasario–vasaros buvo A.

B.. Organizavus ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, V. V., A. B. ir T. B. įtraukė į nusikalstamo susivienijimo veiklą D. Š. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas remiantis BK 39¹ straipsnio nuostatomis), T. T. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas remiantis BK 39¹ straipsnio nuostatomis), S. A., V. V., Ž. Š., E. B., S. G. (dėl kurių priimtas Kauno apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis), sutelkė bendrai nusikalstamai veikai – atskiriems nusikaltimams daryti nusikalstamam susivienijimui nepriklausančius D. U., Ž. J., R.

S., G. B., R. N., P. R., S. L., A. K., R. Z., K. P., J. J. (dėl kurių priimtas Kauno apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis), V. K. (dėl kurio priimtas Belgijos Karalystės teismo apkaltinamasis nuosprendis), A. B., P. B. (dėl kurių priimtas Kauno apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis), G. G. (kuriai ikiteisminis tyrimas nutrauktas remiantis BK 40 straipsnio nuostatomis), V. G. (dėl kurio priimtas Šiaulių apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis) ir kitus ikiteisminio tyrimo nenustatytus asmenis. Tuo tikslu ne vėliau kaip nuo 2010 m. vasaros iki 2012 m. pavasario, kol egzistavo nusikalstamas susivienijimas, V.

V., A. B. ir T. B., neturėdami leidimo, įgijo, laikė didelį kiekį šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, kuriuos planavo panaudoti nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose, t. y. A. B. ir T. B. nuo 2010 m. vasaros, neturėdami leidimo, laikė du 7,62 mm kalibro automatus „PMK Kalašnikov“ su keturiomis dėtuvėmis, 9 mm kalibro pistoletą-kulkosvaidį „PM-84P“ su dėtuve, 9 mm kalibro „P88 – Champion“ modelio pistoletą „Walther“ Nr. 11474 su dėtuve, kurioje 10 vnt. 9 mm kalibro „Luger“ šovinių, ir garso slopintuvu, 35 vnt. 9 mm kalibro „Luger“ šovinių, 23 vnt. 7,62 mm kalibro šovinių, dvi „RG-42“ markės kovines puolamąsias skeveldrines rankines granatas su degtuvais UZRGM prie namų (duomenys neskelbtini), po to perdavę T.

T., nuo 2010 m. vasaros iki 2010 m. gruodžio laikė pastarojo name (duomenys neskelbtini), o nuo 2010 m. gruodžio iki 2012 m. kovo 2 d. – T. T. name (duomenys neskelbtini); V. V. nenustatytu laiku, tačiau iki 2011 m. pradžios, nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų, neturėdamas leidimo, įgijo ne mažiau kaip du 7,62 mm kalibro pistoletus TT su dėtuvėmis, kurių kiekvienoje buvo po 7 vnt. 7,62 mm kalibro TT šovinių, kurie nenustatytoje vietoje iki nenustatytos datos buvo laikomi. V. V. dalyvavo A. B. rengiamuose ir vadovaujamuose nusikalstamo susivienijimo dalyvių pasitarimuose, vykusiuose pas T.

B. namuose (duomenys neskelbtini), kurių metu buvo: aptarinėjami nusikalstamo susivienijimo planai, konkretūs nusikaltimai ir jų rezultatai; skirstomi nusikalstamo susivienijimo dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu; dalijami įrankiai ir priemonės nusikaltimų darymui palengvinti (įrankiai, pinigai, mobiliojo ryšio telefonai ir SIM kortelės, radijo ryšio priemonės, navigacijos įranga, kompiuteris su programa vilkikams užvesti, transportas ir pan.); renkami 10 proc. nusikalstamu būdu įgytų lėšų į A. B. laikomą ir kontroliuojamą bendrą pinigų fondą, skirtą pasirengti nusikaltimams (transporto, ryšio priemonių, įrankių, nusikaltimų darymo išlaidoms padengti ir pan.), pasipelnyti iš nusikalstamos veiklos; skirstomos nusikalstamu būdu gautos lėšos ir pagrobtas turtas; koordinuojama didelės vertės transporto priemonių bei turto vagysčių Europos Sąjungos šalyse eiga, pagrobto didelės vertės turto atgabenimas į Lietuvos Respubliką; kartu su A.

B., T. B. ir S. A. užtikrindavo būtinų nusikaltimams daryti netikrų valstybinių numerių bei netikrų ir suklastotų dokumentų įgijimą, pagrobto didelės vertės turto saugojimą ir realizavimą; sutelkdavo atskiriems nusikaltimams daryti nusikalstamam susivienijimui nepriklausančius asmenis – vilkikų vairuotojus. V. V., 2010–2012 m. laikotarpiu dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje, kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo dalyviais padarė nusikaltimus, nustatytus BK 178 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje.

2. Taip pat V. V. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (26 nusikalstamos veikos) už tai, kad, būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo dalyvis, veikdamas bendrai su šio susivienijimo vadovu A. B. ir dalyviais T. B., S. A., S. G., D. Š., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais D. U., G. B. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti – nuo 2010 m. spalio 11 d. iki 2012 m. kovo 2 d. Danijos Karalystėje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Belgijos Karalystėje padarė didelės vertės svetimo turto (vilkikų, puspriekabių ir puspriekabių-šaldytuvų su įvairiomis prekėmis) vagystes. Taip pat V. V. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos) už dokumentų suklastojimą, gabenimą ir panaudojimą. Šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės išdėstytos teismų sprendimuose, todėl šioje nutartyje nekartojamos, nes ši nuosprendžio ir nutarties dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas advokatas L. S. Bagdonas prašo: 1) pakeisti teismų sprendimus ir veiką, kvalifikuotą pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti pagal 249 straipsnio 1 dalį, 2) panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis iš V. V. nuspręsta konfiskuoti 48 620 Eur, 3) panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis iš V. V. priteista 1487,64 Eur ekstradicijos išlaidų, 4) pakeisti teismų sprendimus ir V. V. skirti švelnesnę, nei nustato įstatymas, galutinę subendrintą bausmę (taip pat ir dėl pernelyg ilgos proceso trukmės, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį) arba skirti ne didesnę nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant (BK 75 straipsnis), 5) į paskirtą bausmę įskaityti laiką, kurį V. V. buvo sulaikytas ir suimtas (taip pat ir pagal Europos arešto orderį bei bausmės atlikimo laikas) Vokietijos Federacinėje Respublikoje iki jo išdavimo į Lietuvos Respubliką. Kasatorius nurodo:

3.1. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Nagrinėdami išskirtą V. V. bylą ir remdamiesi kitoje byloje įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuotomis aplinkybėmis, teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, taip pat nepagrįstai atsisakė sujungti baudžiamąsias bylas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies, 254 straipsnio 1 dalies pažeidimai). V. V. atžvilgiu vykęs procesas ir priimti teismų sprendimai iš esmės neteisingi, nes dėl V. V. dalyvavimo nusikalstamame susivienijime ir daromose nusikalstamose veikose teismai pasisakė kitoje byloje (iš kurios buvo išskirta V. V. byla) priimtuose procesiniuose sprendimuose (Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendyje, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartyje), o V. V. bylą nagrinėję teismai rėmėsi toje kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis kaip neginčijamai nustatytomis ir grindė jomis skundžiamus sprendimus. Toje kitoje byloje V. V. ir jo gynėjas nedalyvavo ir gintis nuo jam faktiškai pareikštų kaltinimų, ginčyti įrodymų, užduoti klausimų kaltinimo liudytojams negalėjo. Tai daugiausia lėmė neteisėtų skundžiamų teismų sprendimų priėmimą.

3.3. V. V. atžvilgiu pažeista iš BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatų išplaukianti taisyklė, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalis. Nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą, būtent jam neturėjus galimybės įgyvendinti gynybos teisių. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu. Kaip pažymi Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Tokia praktika formuojama ir naujausiose kasacinėse nutartyse (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-648/2020). Konvencijos pažeidimas yra ir tada, kai teismo procesiniame sprendime faktiškai pasisakoma dėl kaltės asmens, dėl kurio baudžiamoji byla yra išskirta. Kitoje byloje priimtuose teismų sprendimuose yra formuluočių, kuriose aiškiai konstatuojamas V. V. kaltumas, jo dalyvavimas nusikalstamame susivienijime (pvz., apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 56.3.2, 56.3.11, 57, 58.3.1, 58.3.2, 58.3.3, 58.5, 58.5.1, 58.5.2, 60.2 punktai ir kt.), o nagrinėjant V. V. bylą tokios formuluotės buvo ne tik pripažintos, bet ir preziumuotos.

3.4. Minėti esminiai BPK pažeidimai yra susiję ir su tuo, kad ydingas ir neteisėtas buvo tiek V. V. bylos išskyrimas, tiek ir atsisakymas sujungti tuo pačiu metu nagrinėjamas baudžiamąsias bylas. V. V. gynėjas, siekdamas greitesnio ir išsamesnio bylos išnagrinėjimo, 2017 m. gegužės 18 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-485/2017 ir į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, kad baudžiamosios bylos būtų sujungtos ir V. V. būtų teisiamas kartu su kitais kaltinime nurodytais asmenimis (BPK 254 straipsnio 1 dalis, 234 straipsnio 4 dalis). Bylų sujungimas būtų leidęs užtikrinti proceso operatyvumą, bylos išnagrinėjimo išsamumą ir sudaręs prielaidas nepažeisti esminių V. V. teisių. Tačiau prašymai netenkinti arba į juos išvis neatsakyta. Teismai dėl šio esminio BPK pažeidimo nepasisakė. Teismų praktikoje išaiškinta, kad bylos dėl įtariamųjų (kaltinamųjų), kuriems inkriminuotos nusikalstamos veikos yra neatskiriamai susijusios, paprastai turėtų būti nagrinėjamos kartu. Taip yra sudaromos sąlygos vieno rungtyniško teisminio proceso metu išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, kartu užtikrinamas proceso ekonomiškumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298-976/2018, 2K-221-942/2020). Šio išaiškinimo nesilaikyta.

3.5. Be to, V. V. bylą nagrinėję teismai net ir pablogino jo teisinę padėtį, lyginant su ta, kokia buvo konstatuota minėtuose teismų sprendimuose, priimtuose V. V. nedalyvaujant. Anksčiau priimtuose teismų sprendimuose konstatuota, kad nusikalstamo susivienijimo lyderiu (vadovu) buvo A. B., o ne V. V., tačiau ši aplinkybė buvo pakeista ir tokiu būdu V. V. teisinė padėtis pabloginta. V. V. visiškai prisipažino dalyvavęs nusikalstamo susivienijimo veikloje, nurodė, kad padėjo ieškoti vogtų daiktų realizavimo galimybių, dalyvavo keliose transporto priemonių vagystėse, tačiau visi kartu su V. V. vagystėse dalyvavę asmenys nurodė, kad jo vaidmuo buvo kaip pagalbinio asmens, t. y. saugoti nusikaltimo vietą, patikrinti, ar nėra pritvirtinta navigacijos sekimo sistemų ant vilkikų bei puspriekabių ir pan. Tokie veiksmai nebūdingi nusikalstamo susivienijimo vadovui ar organizatoriui. Todėl akivaizdu, kad V. V. vaidmuo dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje buvo antraeilis, tai rodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą ir kartu turi reikšmės skiriant bausmę (BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 58 straipsnio 1 dalis).

3.6. Teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 249 straipsnio 3 dalį. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-699/2016, 2K-209-699/2017, 2K-72-489/2020) akcentuojami du esminiai kriterijai, leidžiantys asmenį pripažinti nusikalstamo susivienijimo organizatoriumi ar vadovu, – paties nusikalstamo susivienijimo subūrimas (pasireiškiantis ir konkrečių susivienijimo narių parinkimu, verbavimu) bei vadovavimas jam (užduočių konkretiems susivienijimo nariams paskirstymas, kontrolė, bauginimo atmosferos sukūrimas, pelno iš nusikalstamos veiklos paskirstymas ir pan.).

Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-72-489/2020 pateikta „aukščiau stovinčio“ bendrininko sąvoka, tačiau V. V. jos neatitinka, be to, V. V. realus indėlis „aukščiau stovinčio“ bendrininko požymio aspektu nevertintas. Ir pats V. V. dalyvavimas tokiose nusikalstamose veikose kaip tiesioginio vykdytojo ar padėjėjo turi esminę reikšmę būtent šiuo hierarchijos, „aukščiau stovinčio“ bendrininko požymio aspektu. Nesant jokių duomenų, kad V. V. subūrė nusikalstamą susivienijimą ir jam vadovavo, kad žinojo ir suprato, jog nusikalstamas susivienijimas disponuoja ir naudojasi šaunamaisiais ginklais, jo veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 249 straipsnio 3 dalies į 249 straipsnio 1 dalį.

Beje, teismai, pritarę prokuroro pozicijai dėl BK 249 straipsnio 3 dalies požymių buvimo nuteistojo veikoje (veikose), išvengė ir detalaus ištyrimo, ar iš tikrųjų V. V. dalyvavo visose vilkikų vagystėse; būtent BK 249 straipsnio 3 dalies požymių nustatymas leido teismams nuteisti V. V. už visų 25 vilkikų ir juose buvusių krovinių vagystes, nesiaiškinant tikrųjų veikų faktinių aplinkybių ir realaus jo dalyvavimo konkrečiose vagystėse. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvas, kad „nėra abejonių, kad kaltinamajam apie šią vagystę buvo žinoma.

Šią veiką padarę asmenys atliko veikdami V. V. ir jau nuteistų Algirdo ir T. B. suburto nusikalstamo susivienijimo veikloje, todėl V. V. atsako už jų padarytą nusikalstamą veiką, kaip vykdytojas“, yra V. V. kaltės preziumavimas. Žinojimas apie nusikalstamą veiką ir, esant tam tikriems papildomiems įstatymo reikalavimams, nepranešimas apie ją sudaro visiškai kito nusikaltimo sudėtį, o BK 249 straipsnio prasme vien žinojimo nepakanka, kad asmuo būtų pripažintas ne tik nusikalstamo susivienijimo dalyviu, bet net ir jo organizatoriumi ar vadovu.

3.7. Padarytas esminis BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių pažeidimas. Teismai V. V. kaltę grindė liudytojo D. Š. (kuriam jokioje proceso stadijoje nei V. V., nei jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų) parodymais. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 71 punkte nurodyta: „Esant tokioms aplinkybėms, t. y. išnaudojus iš esmės visas galimybes surasti ir iškviesti į teismo posėdį liudytoją D. Š. bei suteikti galimybę nuteistajam ir jo gynėjui užduoti liudytojui klausimus, liudytojo D. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, negali būti pripažinti leistinais įrodymais baudžiamojo proceso įstatymo prasme, tokiais įrodymais negali būti grindžiama V. V. kaltė.“ Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas šio liudytojo parodymais grindė V. V. kaltę (nutarties 80 punktas), taip pat ir dėl BK 249 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos.

3.8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartyje (91 punktas) spręstas klausimas dėl ginkluotumo šaunamaisiais ginklais požymio ir, cituojant liudytojų, kurių parodymus teismas pripažįsta patikimais, parodymus, pasisakoma, kad „apie kokio nors smurto ar ginklų panaudojimą vykdomose didelės vertės turto vagystėse nebuvo net užuominų, nebuvo aptariamos pasipriešinimo situacijos, jokių ginklų į vagystes nebuvo vežamasi“.Jeigu jau šioje kasacinėje nutartyje pasisakoma, kad nusikalstamo susivienijimo vadovai planavo panaudoti šaunamuosius ginklus, nurodoma, jog „nuteistiesiems A. B. ir T. B. ginkluoto nusikalstamo susivienijimo organizavimas ir atitinkamai vadovavimas jam bei dalyvavimas jo veikloje inkriminuoti pagrįstai“, tai V. V. byloje turėjo būti sprendžiama, ar V. V. iš viso gali būti pripažintas tokio susivienijimo organizatoriumi ir vadovu, taip pat ar jam buvo žinoma apie minėtų dviejų asmenų planus panaudoti šaunamuosius ginklus ar sprogmenis.

3.9. Turto konfiskavimo klausimas (BK 72 straipsnis) išspręstas netinkamai, preziumuojant kitoje byloje nustatytas aplinkybes, kurių V. V. ginčyti negalėjo.Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktas konfiskuotino turto (369 000 Eur), kaip nusikalstamų veikų rezultato, apskaičiavimo būdas yra visiškai netinkamas, nurodyta suma nepagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais, o apskaičiuota vadovaujantis spėjimais ir prielaidomis. Juolab, atsižvelgiant į realų V. V. indėlį į konkrečių vagysčių padarymą (dalyvavo tik keliose vagystėse ir padėjo realizuoti kelias pavogtas prekes urmo bazėje, ieškojo kitų prekių realizavimo būdų), jeigu iš nusikalstamos veikos jis ir gavo kokį nors atlygį, tai neabejotinai mažesnį nei nusikalstamo susivienijimo organizatoriai ir lyderiai. Toks skaičiavimas neatitinka ir in dubio pro reo(visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai)principo. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Nustatydamas faktines aplinkybes, teismas negali remtis prielaidomis, o abejonės dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir kaltumo įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-140-788/2017, 2K-7-84-489/2018).

3.10. V. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė turėtų būti švelninama dėl pernelyg ilgai trukusio proceso (BK 54 straipsnio 3 dalis), apie tai išsamiai pasisakyta kitoje byloje priimtuose teismų sprendimuose. V. V. išskyrimas iš kitų asmenų, nuteistų baudžiamojoje byloje, anksčiau sudariusioje vieną visumą, neatitinka asmenų lygybės prieš įstatymą konstitucinio principo.

3.11. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2012 m. kovo 2 d., o gegužės 6 d. buvo priimtas nutarimas pripažinti V. V. įtariamuoju ir paskelbti jo paiešką; tuo pagrindu buvo išduotas Europos arešto orderis. V. V. nieko nežinojo nei apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, nei apie paskelbtą jo paiešką, nes dar iki pranešimo apie įtarimą buvo išvykęs gyventi į Vokietiją. V. V. buvo sulaikytas 2015 m. Vokietijoje dėl įvykdytų nusikalstamų veikų ir tik tada jam tapo žinoma apie Europos arešto orderį. Nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2017 m. kovo 3 d. V. V. buvo suimtas Vokietijoje ir atliko bausmę. Akivaizdu, kad apie V. V. sulaikymą ir bausmės atlikimą Vokietijoje Lietuvos pareigūnai žinojo, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad jis būtų pristatytas į Lietuvą. V. V. į Lietuvą parvežtas tik tada, kai atliko jam skirtą bausmę.

3.12. Procesas šiuo metu jau viršija aštuoneriusmetus, atsižvelgiant į EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką, toks procesas traktuotinas kaip itin ilgos trukmės ir galėtų būti pateisinamas tik išskirtiniais atvejais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-147-677/2015, 2K-31-511/2018, 2K-189-1073/2019). Pagrindų, kurie leistų nepripažinti pernelyg ilgos proceso trukmės šioje byloje, nėra. Be to, V. V. beveik trejus metus buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, trejus metus nuo 2017 m. kovo 7 d. jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, pagarsėjusiame blogiausiomis laikymo sąlygomis, EŽTT sprendimuose tokias sąlygas pripažinokankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme. Prokuroro 2017 m. kovo 8 d. nutarimu V. V. neleista pasimatyti ir skambinti. 2017 m. kovo 7 d. sulaikius V. V., be jokio teisinio pagrindo buvo paimti jo iš Vokietijos atsivežti pinigai (1425,84 Eur), kuriuos jis užsidirbo atlikdamas bausmę Vokietijos kalėjime, šie pinigai negalėjo būti konfiskuojami, taip pat negalėjo būti apribotas disponavimas jais. Prašymai perduoti pinigus šeimai ar pervesti į V. V. sąskaitą būdavo ignoruojami ir atmetami, ir tik 2017 m. rugpjūčio 2 d., t. y. po 5 mėnesių, prokuratūra priėmė laikino nuosavybės teisės apribojimo protokolą dėl pinigų arešto. Akivaizdu, kad V. V. patirti reikšmingi teisių suvaržymai, padaryti esminiai BPK pažeidimai, teisinio netikrumo dėl bylos baigties būsena truko per ilgai, todėl šios aplinkybės be jokio pagrindo nebuvo pripažintos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme ir tuo pagrindu nesušvelninta bausmė. Be to, pažeidžiant BK 63 straipsnio 9 dalį, 66 straipsnį, į bausmę nebuvo įskaitytas sulaikymo bei suėmimo pagal Europos arešto orderį laikas ir bausmės atlikimo Vokietijoje laikotarpis. Teismai žinojo apie V. V. sulaikymą, suėmimą ir bausmės atlikimą Vokietijoje. Beje, V. V. neprieštaravo būti išduodamas į Lietuvos Respubliką pagal Europos arešto orderį.

3.13. Ekstradicijos išlaidos nepagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš V. V., taip pažeidžiant BPK 105 straipsnio 1 dalį. Teismas Europos arešto orderį patvirtinusioje nutartyje jokių procesinių išlaidų, taip pat ir susijusių su ekstradicija, klausimo nesprendė, teismui nebuvo pareikšta jokių prašymų dėl proceso išlaidų priteisimo, šios išlaidos atsirado vėliau, nutarties vykdymo procese. Be to, V. V. iš Lietuvos išvyko tuo metu, kai dėl jo dar nebuvo priimtas 2012 m. gegužės 6 d. nutarimas pripažinti jį įtariamuoju, jam nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės, kurių sąlygas, išvykdamas į užsienį, jis būtų pažeidęs. Ta aplinkybė, kad, vykdant teismo nutartį ir nustačius jo gyvenamąją vietą užsienyje, policijos pareigūnams teko imtis priemonių siekiant atsigabenti jį, kaip įtariamąjį, į Lietuvą, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad ekstradicijos išlaidas lėmė paties V. V. veiksmai; ekstradicijos išlaidos negali būti pripažintos proceso išlaidomis, nes jos atsirado ne dėl nuteistojo sąmoningų veiksmų. Nuteistojo ekstradicija yra viena iš policijos funkcijų, kurią finansuoti privalo valstybė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. V. gynėjo advokato L. S. Bagdono kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

6.Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose bylos proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-31-788/2021, 2K-7-73-511/2021).

7. Kaip matyti iš šioje byloje paduoto kasacinio skundo turinio, jame pateikiama nemažai argumentų, kuriais kvestionuojamos atskiros teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskiras nustatytas bylos aplinkybes daryti kitokias išvadas dėl teismų sprendimuose esančių išvadų atitikties bylos aplinkybėms. Pavyzdžiui, kasaciniame skunde nurodoma, kad nėra jokių duomenų, jog V. V. subūrė nusikalstamą susivienijimą ir jam vadovavo, žinojo ir suprato, kad susivienijimas disponuoja šaunamaisiais ginklais, nesiaiškinta, ar V. V. dalyvavo visose vagystėse ir panašiai. Tokie kasacinio skundo teiginiai ir kiti argumentai, kurie yra iš esmės pakartoti apeliacinio skundo argumentai, šioje nutartyje teisėjų kolegijos bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytus ir kasaciniame skunde pakartotus tapačius abiejų skundų teiginius, yra pateikęs aiškius atsakymus, kodėl jie nepagrįsti. Tačiau apeliacinio skundo teiginiai kartojami kasaciniame skunde, nors teisės taikymo aspektu apeliacinės instancijos teismo išvados dėl jų šiame skunde neskundžiamos, todėl ir kasacinės instancijos teismo pakartotinai nebus aptariamos.

8. Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nebuvo pateiktas ir apeliacine tvarka nagrinėtas argumentas dėl V. V. bylos išskyrimo ir prašymo sujungti baudžiamąją bylą su kitų bendrininkų nagrinėjama byla, taip pat apeliaciniu skundu nebuvo prašoma apsvarstyti, ar į paskirtą bausmę ir kokia apimtimi privalu įskaityti laiką, kurį V. V. buvo sulaikytas ir suimtas VFR iki išdavimo į Lietuvą, todėl šiais klausimais kasacinis teismas nepasisako. Be to, pažymėtina, kad suėmimo ir sulaikymo įskaitymas į paskirtos bausmės laiką gali būti išspręstas nuosprendį priėmusio teismo sprendimu BPK 361 straipsnyje nustatyta tvarka.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų esminių BPK pažeidimų ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo

9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes dėl V. V. dalyvavimo nusikalstamame susivienijime ir daromose nusikalstamose veikose pasisakė kitoje, pagrindinėje, byloje, o jau nagrinėdami šią atskirtą bylą teismai neteisingai rėmėsi ankstesnėje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir grindė jomis skundžiamus sprendimus.

10 Atsakant į priekaištus dėl nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimo, pažymėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Čia svarbu ir tai, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

11. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu – be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, joje nustatyta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Teismų praktikoje aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas EŽTT praktikoje. Šis teismas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą, būtent jam neturėjus galimybės įgyvendinti gynybos teises. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu. Kaip pažymėjo EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, o antruosius EŽTT daug kartų yra pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09, par. 120–122; 2018 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Bikas prieš Vokietiją, 76607/13, par. 44–45). Iš EŽTT sprendimuose pateiktų išvadų yra aišku, kad teismo baigiamuosiuose aktuose, kuriais nekonstatuojamas asmens kaltumas, negali būti jokių formuluočių, iš kurių susidarytų įspūdis, jog teismas asmenį laiko kaltu. Priešingu atveju turėtų būti konstatuojamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pažeidimas.

12. Pažymėtina ir tai, kad atskirose Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymo situacijose, kai sudėtingos baudžiamosios bylos dėl galimai kelių bendrininkų padarytų nusikaltimų yra išskirtos ir tokie bendrininkai teisiami atskirai, EŽTT sprendimuose pripažįstama, kad baudžiamąją bylą dėl vieno iš galimų bendrininkų nagrinėjantis teismas iš esmės negalėtų vertindamas kaltinamojo kaltumo klausimą išvengti nuorodų į kitų asmenų (kurie toje pačioje byloje nėra teisiami) dalyvavimą darant atitinkamas nusikalstamas veikas (pvz., 2017 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Bauras prieš Lietuvą, Nr. 56795/13, par. 53; 2014 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Karaman prieš Vokietiją, peticijos Nr. 17103/10, par. 64).

13. Baudžiamąsias bylas nagrinėjantys teismai yra įpareigoti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes. Jei kaltinimas byloje pareikštas asmenims, kaltinamiems bendrai padarius nusikalstamas veikas, aprašant tokių bendrininkų veiksmus būtina vadovautis BK nuostatų, kuriomis apibrėžiamas bendrininkavimas, nustatytomis sąvokomis. Nusikalstamo susivienijimo sąvoka pateikta BK 25 straipsnio 4 dalyje – nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems apysunkiams, sunkiems ar labai sunkiems (pagal iki 2013 m. liepos 13 d. galiojusią įstatymo redakciją – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems) nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Akivaizdu, kad, teismams aprašant pagrindinėje byloje, kurios teisminis procesas Nr. 1-01-2-00055-2013-0, joje nustatyto nusikalstamo susivienijimo veiklą, visiškai nutylėti apie toje byloje atskleistus V. V. veiksmus ar apskritai apie juos nepasisakyti sprendžiant kitų nusikalstamo susivienijimo narių baudžiamosios atsakomybės klausimą nėra galimybės. Priešingu atveju byloje nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių nustatymas ir įvertinimas būtų nevisapusiškas ir neišsamus pagal baudžiamąjį įstatymą. Teismai šiuo atveju ankstesnėje byloje privalėjo atlikti įrodymų tyrimo analizę ir išdėstyti nustatytas tikrąsias bylos aplinkybes, kurios reikšmingos tinkamam baudžiamojo įstatymo pritaikymui. Šiame kontekste pabrėžtina, kad ankstesniame procese priimtuose teismų sprendimuose V. V. dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir jo daromuose nusikaltimuose veiksmai vertinti tiek, kiek tai buvo reikalinga su kitų asmenų patraukimu baudžiamojon atsakomybėn, jo kaltumas nebuvo nustatytas, jis buvo įvardytas kaip asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta.

14. Iš nagrinėjamoje byloje skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinio matyti, kad nuteistojo V. V. kaltė nustatyta įvertinus būtent V. V. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, o ne vien ankstesnėje byloje, kurioje nuteisti to paties nusikalstamo susivienijimo nariai, nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant V. V. baudžiamąją bylą buvo tiesiogiai tirti dokumentai, tarp jų ir iš kitos bylos pridėti teismo posėdžių protokolai, apklausti kitoje byloje nuteisti asmenys ir liudytojai. Tiek V. V., tiek jo gynybai buvo suteikta galimybė ginčyti pateiktus įrodymus ar apklausti procese dalyvavusius asmenis. Šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą apie V. V. kaltės konstatavimą, taigi atitinkamai ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą.

15. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai V. V. kaltę neteisėtai grindė BK 39¹ straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens, liudytojo D. Š. parodymais, nes jam nei V. V., nei jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų, taip buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių pažeidimai.

16. Išties, iš kasacine tvarka skundžiamos nutarties teksto išplaukia, kad apeliacinės instancijos teismas, nors konstatavo, jog D. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negali būti pripažinti leistinais įrodymais, jais negali būti grindžiama V. V. kaltė, vėlesniame savo nutarties tekste du kartus šio liudytojo parodymus paminėjo kaip reikšmingus nustatant nusikalstamo susivienijimo veiklą, taip pat ir V. V. vaidmenį jame. Kolegija sprendžia, kad byloje, esant ir kitų duomenų, pakartojančių šio liudytojo nurodytas atskiras aplinkybes ir įrodančių V. V. vaidmenį bendroje nusikalstamoje veikloje (liudytojo T. T. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, nuteistųjų S. A. ir Ž. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, taip pat liudytojų V. G., V. M. parodymai, byloje atliktų kratų, atpažinimo rezultatai, duomenys, gauti iš VFR Eseno prokuratūros atsakant į teisinės pagalbos prašymą), nėra pagrindo daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas, kiek prieštaringai pasisakydamas apie BK 39¹ straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens, liudytojo D. Š. parodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

17. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma ir tai, kad neteisėtas buvo tiek V. V. bylos išskyrimas, tiek ir atsisakymas sujungti tuo pačiu metu nagrinėjamas baudžiamąsias bylas; V. V. gynėjas 2017 m. gegužės 18 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-485/2017 ir į Generalinę prokuratūrą, kad baudžiamosios bylos būtų sujungtos ir V. V. būtų teisiamas kartu su kitais kaltinime nurodytais asmenimis. Tačiau, kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, gynėjo prašymas sujungti bylas V. V. bendrininkų byloje buvo pateiktas 2017 m. gegužės 18 d., besibaigiant pastarosios teisminiam nagrinėjimui, joje pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas 2017 m. liepos 14 d, o V. V. atžvilgiu dar nebuvo baigtas ikiteisminis tyrimas (V. V. byla teismui perduota tik 2018 m. kovo 9 d.). Todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl BK 249 straipsnio 3 dalies taikymo

18 Kasaciniame skunde nurodoma, kad V. V. inkriminuota BK 249 straipsnio 3 dalyje nurodyta nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, nes V. V. nesubūrė nusikalstamo susivienijimo ir jam nevadovavo, o apie susivienijimo ginkluotumą jis nieko nežinojo, teismai tinkamai neįvertino jo vaidmens nusikalstamame susivienijime. Be to, V. V. bylą nagrinėję teismai net pablogino jo teisinę padėtį, palyginti su ta, kokia buvo konstatuota išnagrinėjus jo bendrininkų baudžiamąją bylą, t. y. kitoje byloje konstatuota, kad nusikalstamo susivienijimo lyderiu (vadovu) buvo A. B., o ne V. V..

19. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 76–87 puslapiuose išdėstė aktualią teismų praktiką ir nagrinėjamos bylos medžiagą atitinkančius motyvus, kodėl nusprendė, kad V. V. veika atitinka BK 249 straipsnio 3 dalies požymius. Šias išvadas patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas savo sprendimo 62–82 punktuose. Kasaciniame skunde esantys teiginiai apie neteisingą V. V. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 249 straipsnio 3 dalį šių teismų išvadų nepaneigia.

20. Minėta, kad BK 25 straipsnio 4 dalyje (redakcija, įsigaliojusi 2013 m. liepos 13 d.) nustatyta, jog nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems apysunkiams, sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė. Pagal BK 249 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, pagal šio straipsnio 2 dalį – tas, kas dalyvavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, o pagal šio straipsnio 3 dalį – tas, kas organizavo šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytus nusikalstamus susivienijimus arba jiems vadovavo.

21.. Kvalifikuojant veiką pagal BK 249 straipsnį būtina nustatyti pagrindinius BK 25 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikalstamo susivienijimo požymius. Nusikalstamam susivienijimui būtini jo narių pastovūs tarpusavio ryšiai ir vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas teismų praktikoje suprantami kaip šių asmenų ilgalaikis susitelkimas tam, kad bendromis, suderintomis pastangomis būtų lengviau įgyvendinama susivienijimo numatyta nusikalstama veika – sunkių ar labai sunkių (o nuo 2013 m. liepos 13 d. – ir apysunkių) nusikaltimų darymas.

22.Pagal teismų praktiką, vertinant bylos duomenis pagal BK 25 straipsnio 4 dalyje nurodytos bendrininkavimo formos požymius, paprastai atkreipiamas dėmesys į susivienijimo organizacinę hierarchiją, vidinės drausmės buvimą, dalyvių specializaciją, veiklos planavimą, sumanymų ir pavedimų vykdymo kontrolę, bendras lėšas, jų paskirtį ir panaudojimą, ryšių, transporto priemonių turėjimą, konspiracinius bendravimo būdus ir pan. Atsižvelgiant į konkrečios bylos ypatybes, šiam požymiui konstatuoti gali būti reikšmingos ir kitos aplinkybės. Nenustačius vienos ar kelių minėtų aplinkybių, požymiui konstatuoti gali būti pakankama ir kitų aplinkybių visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2009).

23.Taigi iš esmės tokie požymiai, kaip grupės hierarchinė struktūra, stabilumas, vadovavimas, veiklos planavimas, pelno siekimas, drausmės ir subordinacijos palaikymas bauginimu ar kitokiais būdais, periodiškas susirinkimų rengimas, ryšių ir kitų techninių priemonių naudojimas nusikalstamai veiklai, nusikalstamos veiklos specializacija, gerai organizuotų nusikaltimų planavimas ir vykdymas, detalus pasiskirstymas vaidmenimis ir užduotimis, sumanymų ir pavedimų vykdymo kontrolė, konspiracinis bendravimas, disponavimas bendromis lėšomis ir jų panaudojimas rengiant nusikaltimus, tam tikros materialinės bazės, skirtos nusikaltimams daryti, bendrų lėšų, gautų iš nusikalstamos veiklos, turėjimas, kurios nors nusikalstamos srities monopolizavimas tam tikroje teritorijoje ir panašiai, yra nusikalstamo susivienijimo požymio – pastovių tarpusavio ryšių bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymo – pasireiškimo formos, kurias konkrečiu atveju nustato teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-139/2015).

24.Nusikalstamo susivienijimo atveju BK 25 straipsnyje įtvirtintas įstatymų leidėjo nurodymas, kad tokios grupuotės narius sieja vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, aiškintinas ir taip, jog vaidmenimis ir užduotimis nusikalstamo susivienijimo nariai pasiskirsto ne tik darydami konkretų nusikaltimą, bet ir pačioje susivienijimo vidinėje struktūroje.

25.Teismų praktikoje dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje suprantamas kaip nuolatinis bet kokių funkcijų, užtikrinančių nusikalstamo susivienijimo tikslų pasiekimą, atlikimas. Dalyvavimas gali pasireikšti tiek konkrečių nusikaltimų darymu arba rengimu, tiek ir kitokia veikla grupės naudai, kuri leidžia identifikuoti asmenį kaip nusikalstamo susivienijimo narį (susivienijimo apsauga, jo dalyviams teikiamas prieglobstis, rūpinimasis susivienijimo ginklais, transportu, turtu, lėšomis, informuotumu ir kt.), todėl dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje gali būti kaltinamas ir toks susivienijimo narys, kuris nėra padaręs atskiro nusikaltimo. Nusikalstamo susivienijimo organizavimas (kūrimas) gali pasireikšti veiksmais, kuriais parenkami, verbuojami, telkiami bendrai nusikalstamai veiklai susivienijimo dalyviai, atliekamas vaidmenų susivienijimo dalyviams skirstymas ir pan. Vadovavimas nusikalstamam susivienijimui – susivienijimo dalyvių ryšių koordinavimas, vidaus elgesio taisyklių nustatymas, drausmės palaikymas, nusikalstamos veikos planų rengimas, ginklų, sprogstamųjų medžiagų, transporto, ryšio ar kitokių techninių priemonių įgijimo, saugojimo, priežiūros, skirstymo valdymas ir pan. Vadovavimu pripažįstami ir kitokie veiksmai, kuriais palaikomas nusikalstamo susivienijimo gyvybingumas, konkrečių nusikaltimų rengimas, jų darymo kontrolė, individualių užduočių susivienijimo nariams skyrimas, ginčų sprendimas, disponavimas ginklais, lėšomis ir kitokiomis nusikalstamo susivienijimo turimomis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209-699/2017, 2K-171-1073/2018).

26.Nuteistasis V. V. iš esmės neneigia buvęs nusikalstamo susivienijimo nariu bei dalyvavęs padarant kai kurias vagystes, tačiau neigia buvęs vienu iš nusikalstamo susivienijimo organizatorių ir vadovų, taip pat neigia žinojęs apie susivienijimo ginkluotumą. Teismų sprendimų turinys, juose išdėstytų ir įvertintų įrodymų visuma paneigia V. V. teiginius, kad jis buvo tik eilinis A. B. suburto nusikalstamo susivienijimo narys, ir leidžia daryti išvadą, kad jis kartu su A. ir T. B. vadovavo didelės vertės turto vagystėms, paskirstydavo užduotis kitiems grupuotės nariams, ieškodavo vairuotojų pagrobtoms transporto priemonėms į Lietuvos Respubliką pargabenti, kontroliavo nusikalstamo susivienijimo narių ir šiam susivienijimui nepriklausiusių asmenų, vykdžiusių atskiras funkcijas (vairuotojų), judėjimą, susižinojimą, pavogto didelės vertės turto pargabenimą į Lietuvos Respubliką, šio turto slėpimą bei, kas itin svarbu, norint pasipelnyti iš nusikalstamos veiklos, pagrobtų produktų realizavimą. Be to, V. V. ir pats dalyvavo darant sunkius nusikaltimus, užtikrino grupuotės narių (vilkikų ir puspriekabių vagių) apgyvendinimą Vokietijoje. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad V. V. buvo atsakingas už ryšių palaikymą su kitomis nusikalstamomis grupuotėmis, šį asmenį su kitais nusikalstamo susivienijimo organizatoriais ir lyderiais siejo ilgalaikiai, nuolatiniai ryšiai, nustatytas grupuotės narių paklusnumas ne tik A. ir T. B., bet ir V. V., už nepaklusnumą nusikalstamo susivienijimo nariai buvo baudžiami. Byloje nustatyta, kad dažnai T. B. namuose buvo rengiami nusikalstamo susivienijimo vadovų ir kitų lyderių susirinkimai, juose dalyvaudavo ir V. V., susirinkimų metu buvo aptariami rengiamų nusikaltimų planai, skirstomi dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu, dalijami įrankiai ir priemonės nusikaltimų darymui palengvinti. Iš nusikalstamų veikų gautas lėšas pasiskirstydavo nusikalstamo susivienijimo lyderiai ir vadovai, tarp jų ir V. V., dalį lėšų kaskart atidėdami į bendrą nusikalstamo susivienijimo kasą.

27.Taigi nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad abiejų instancijų teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai V. V. pripažino vienu iš nusikalstamo susivienijimo vadovų. V. V. veiksmų kvalifikavimas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį buvo nustatytas nagrinėjant būtent V. V., o ne kitų nusikalstamo susivienijimo narių baudžiamąją bylą, todėl nėra pagrindo teigti ir apie V. V. teisinės padėties pabloginimą.

28.Byloje iš tiesų nėra jokių faktinių duomenų, kad nusikalstamo susivienijimo vykdytuose nusikaltimuose būtų buvę panaudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys ar sprogmenys, nė vienas iš byloje apklaustų nuteistųjų ar liudytojų nenurodė, kad būtų matę ginklų ir sprogmenų ar ką nors apie juos girdėję, apie smurto ar ginklų panaudojimą vykdomose didelės vertės turto vagystėse nebuvo net užuominų, ginklai į vagystes nebuvo vežami. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad kratos pas T. T. metu buvo rastas pistoletas, automatai, granatos, granatų sprogdikliai, šoviniai. Šis asmuo parodė, kad pasaugoti ginklus jis paėmė būtent A. B. prašymu, ginklus laikė savo namuose, iki tol ginklai buvo sudėti šarvuotame mikroautobuse, stovinčiame netoli T. B. namų saugomoje aikštelėje, taip pat atskleidė aplinkybes, kad iš bendrų nusikalstamo susivienijimo lėšų buvo nupirkti du pistoletai TT su pilnomis apkabomis šovinių, kuriuos įgijo ir į T. B. namus atvežė būtent V. V., kad vieną iš šių pistoletų A. B. nurodymu jis (T. T.) nuvežė V. V.. Šios aplinkybės patvirtina teismų išvadas, kad nors įgyti pistoletai ir šaudmenys nusikaltimams daryti nebuvo panaudoti, tačiau ginklų įsigijimo ir laikymo faktas nepaneigia to, jog neteisėtai įgytus ginklus buvo planuojama naudoti nusikalstamo susivienijimo veikloje tuomet, kai toks reikalas atsirastų.

29.Darytina bendra išvada, kad teismai, kvalifikuodami V. V. veiksmus pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, taikydami baudžiamąjį įstatymą, teisės taikymo klaidų nepadarė.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų priteisiant perduoto pagal Europos arešto orderį V. V. ekstradicijos išlaidas

30.Pirmosios instancijos teismas dėl V. V. ekstradicijos turėtas išlaidas, kurias sudarė 1487,64 Eur, pripažino proceso išlaidomis ir nusprendė jas priteisti atlyginti pačiam nuteistajam. Kasacinio skundo argumentas, kad ekstradicijos išlaidos nepagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš V. V., buvo pateiktas ir apeliaciniame skunde, į kurį apeliacinės instancijos teismas atsakė padarydamas išvadas, atitinkančias teismų praktiką. Pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. Ekstradicijos išlaidos paprastai pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo tais atvejais, kai po nusikaltimo padarymo įtariamasis ėmė slapstytis, siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, jeigu ekstradicijos išlaidos atsiranda dėl pasislėpusio nuteistojo sąmoningų veiksmų, jos paprastai priteisiamos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2006, 2K-366/2010, 2K-114-699/2017).

31 Prokuroro 2012 m. gegužės 16 d. nutarimu V. V. buvo pripažintas įtariamuoju ir buvo paskelbta jo paieška. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartimi įtariamajam V. V. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, o 2012 m. liepos 9 d. buvo išduotas Europos arešto orderis. 2017 m. kovo 7 d. V. V. pagal Europos arešto orderį buvo konvojuotas iš Vokietijos.

32. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad ne V. V. veiksmai lėmė ekstradicijos išlaidas, t. y. iš Lietuvos jis išvyko tuo metu, kai jo atžvilgiu dar nebuvo priimtas nutarimas pripažinti jį įtariamuoju, jam nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės, tačiau bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. V. po nusikaltimų padarymo slapstėsi. Nustatyta, kad V. V. nuo pat pradžių (2012 m. kovo mėn.) žinojo apie A. ir T. B., taip pat kitų nusikalstamo susivienijimo narių sulaikymą ir, būdamas vienas iš nusikalstamo susivienijimo organizatorių bei vadovų, koordinavęs kitų nusikalstamo susivienijimo narių veiklą, suprato, kad ir jis yra paieškomas, todėl į Lietuvą negrįžo, bet liko ir iki 2015 m. slapstėsi Vokietijoje, kol buvo sulaikytas už ten padarytus naujus nusikaltimus. Tokios aplinkybės nustatytos liudytojų V. V., G. V. parodymais, taip pat iš dalies nuteisto bendrininko Ž. Š. parodymais. Sąmoningo slapstymosi nuo baudžiamojo persekiojimo Lietuvoje patvirtina ir kratos, atliktos V. V. gyvenamojoje vietoje Vokietijoje, rezultatai, t. y. kratos metu buvo rasti ir paimti įvairūs dokumentai su V. V. nuotraukomis, bet išduoti kitų asmenų vardu.

33. Taigi priteisiant iš V. V. 1487,64 Eur ekstradicijos išlaidų jokių BPK pažeidimų nepadaryta, šios išlaidos pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš nuteistojo V. V.

.

Dėl kasacinio skundo argumentų susijusių su baudžiamojo proceso trukme ir bausmės švelninimu

34. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl V. V. paskirtos bausmės švelninimo taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsižvelgiant į ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir į tai, kad kasacine tvarka nagrinėjamos bylos proceso metu jis buvo ilgai suimtas. Paduotame kasaciniame skunde pakartojami apeliaciniame skunde nurodyti argumentai iš esmės nekritikuojant apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl V. V. baudžiamojo proceso šioje byloje trukmės dydžio ir priežasčių.

35. Pagal teismų praktiką, suformuotą EŽTT jurisprudencijos pagrindu, baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, įtariamojo (kaltinamojo) elgesį, proceso poveikį jam ir institucijų veiksmus organizuojant baudžiamąjį procesą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208-976/2019, 2K-189-1073/2019, 2K-31-511/2018, 2K-87-942/2017, 2K-7/2010, 2K-256/2009). Baudžiamojo proceso trukmės poveikis kaltinamojo teisėms paprastai pripažįstamas itin reikšmingu (negatyviu) tais atvejais, kai jis proceso metu yra suimtas. EŽTT, aiškindamas Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies (joje, be kita ko, įtvirtinta suimto asmens teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisė būti paleistam proceso metu) nuostatas, pabrėžia iš jų išplaukiančią kompetentingų nacionalinių institucijų pareigą parodyti ypatingą stropumą (angl. special diligence) baudžiamajame procese prieš suimtą kaltinamąjį (pvz., 2017 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Lisovskij prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36249/14; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-511/2018, 2K-208-976/2019, 2K-189-1073/2019).

36. Konstatavus pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.), skiriama bausmė gali būti švelninama neperžengiant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika, sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-511/2018, 2K-186-942/2015, 2K-147-677/2015, 2K-102/2011, 2K-503/2010, 2K-256/2009) arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje nustatyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208-976/2019, 2K-189-1073/2019, 2K-192/2011, 2K-7-45/2007). Teismo išvadą, ar konkretus procesas atitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, lemia ne izoliuotas atskirų kriterijų, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, 2K-87-942/2017).

37. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2012 metais, tačiau tais pačiais metais V. V. nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpė, vengė baudžiamojo persekiojimo turėdamas kitų asmenų vardu išduotus asmens dokumentus. Be to, šis nuteistasis 2015 m. buvo sulaikytas Vokietijoje dėl ten padarytų nusikalstamų veikų ir nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2017 m. kovo 3 d. Vokietijoje atliko laisvės atėmimo bausmę. Taigi asmens laisvės suvaržymus V. V. patyrė ne dėl šios bylos tyrimo, o dėl baudžiamojo persekiojimo už kitus nusikaltimus, padarytus kitoje ES valstybėje narėje.

38. Po bausmės atlikimo Vokietijoje pagal Europos arešto orderį V. V. buvo pargabentas į Lietuvą ir ikiteisminis tyrimas jo byloje buvo baigtas per 11 mėnesių, t. y. 2018 m. vasario 8 d. Bylos duomenimis, nuo 2017 m. kovo 7 d. sulaikymo Lietuvoje momento iki bylos išnagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (2020 m. lapkričio 3 d.) praėjo treji metai aštuoni mėnesiai, o iki šios kasacinės nutarties priėmimo baudžiamojo proceso trukmė siekia ketverius metus ir beveik keturis mėnesius. Nėra pagrindo teigti, kad tokia bylos trukmė sudėtingoje byloje neatitinka įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme vyko pakankamai sparčiai, nepagrįstų ir nepateisinamų delsimų nenustatyta, paminėtina ir tai, kad nemaža dalis posėdžių nevyko dėl pasirinkto gynėjo ligos.

39. Įvertinus visas pirmiau nurodytas aplinkybes, galima teigti, kad nagrinėjamoje byloje bendrą baudžiamojo proceso vyksmo trukmę iš esmės lėmė paties nuteistojo V. V. veiksmai, todėl sutiktina su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, jog bendra baudžiamojo proceso trukmė vertinama kaip adekvatus ir pateisinamas terminas.

40. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad nepažeistos BK bendrojoje dalyje nustatytos kriminalinės bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo taisyklės. Byloje nustatytos aplinkybės apie padarytų vagysčių skaičių, pagrobto svetimo turto vertę, kitų nusikalstamų veikų pavojingumą ir nuteistojo V. V. asmenybę nesudaro jokio pagrindo skiriant bausmes už atskiras veikas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies taisykles ar kitaip švelninti paskirtą galutinę subendrintą bausmę.

41. Neteisingas bausmės skyrimas V. V. negali būti argumentuojamas lyginant jam paskirtą galutinę bausmę su kitiems anksčiau nuteistiems to paties nusikalstamo susivienijimo nariams kitoje byloje paskirtomis bausmėmis, kurios buvo sumažintos konstatavus pernelyg ilgą procesą, nes proceso trukmės adekvatumas ir pagrįstumas kiekvienam asmeniui nustatomas atskirai, įvertinus jo asmeniškai patirtus konkrečius laisvės suvaržymus ir asmens elgesį proceso metu. Bausmės individualizuojamos vadovaujantis įstatymu ir įvertinus konkretaus nuteistojo atsakomybei reikšmingus faktus ir aplinkybes. Šioje byloje taip ir padaryta. Įstatymas nenumato teismo pareigos skirti bausmes taip, kad bausmė, paskirta vienam iš nuteistųjų, nulemtų kitiems nuteistiesiems skiriamas bausmes, jų rūšį, dydį ir pan. (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-699/2018).

44. Aplinkybė, kad Vokietija iki 2017 m. kovo 3 d. vykdė šioje valstybėje narėje priimtą nuosprendį ir šio nuosprendžio vykdymo metu neperdavė V. V. pagal Lietuvos 2012 m. liepos 9 d. išduotą EAO baudžiamajam persekiojimui Lietuvai, atidėjo šio orderio vykdymą neturi jokios reikšmės bausmės skyrimui.

45. Dėl kasaciniame skunde nurodyto netinkamo BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo, visų pirma pasakytina tai, kad bet kokia intervencija į užsienio valstybės teismo priimtą (šiuo atveju įvykdytą 2016 m. kovo 16 d. Vokietijos Federacinės Respublikos Dorseno apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo V. V. paskirta 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė), nesant tarptautinėje ir (ar) ES teisėje nustatyto pagrindo, yra negalima (Pagrindų sprendimo 2008/675/TVR 3 straipsnio 3 ir 4 dalys). Nei tokio pagrindo nei Įstatymo Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo nuostatų, įpareigojančių šiuo atveju suderinti, bendrinti dviejuose ES valstybėse narėse skirtingais nuosprendžiai paskirtas bausmes, be nuorodos į BK 63 straipsnio 9 dalį, kasatorius nenurodo. Pažymėtina ir tai, byloje nėra pagal Įstatymo Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo nuostatų 5 straipsnio 1 dalį reikalaujamo ir Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos pateikto kreipimosi dėl sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės, paskirtos ir įvykdytos V. V. šioje ES valstybėje narėje, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje.

46. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, kasacine tvarka skundžiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar kasatoriaus nurodytų esminių BPK nuostatų pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus keisti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. V. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Rima Ažubalytė

Tomas Šeškauskas