2015-10-06 Nr. AB-19643-3-62-3-00540-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1146-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00540-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, jog Marijampolės pataisos namai 2014 m. sausio 22 d. Nr. 20/07-58, 2014 m. sausio 22 d. Nr. 20/07-56, 2014 m. sausio 15 d. Nr. 20/07-23, 2014 m. sausio 6 d. Nr. 20/07-4, 2014 m. sausio 23 d. Nr. 20/07-79, 2014 m. sausio 29 d. Nr. 20/07-91 raštais atsisakė įgyvendinti įstatymais nustatytas vykdomąsias funkcijas. Marijampolės pataisos namų pareigūnai kratas atlieka neįteikdami dokumentų, kratos vykdomos beveik kiekvieną savaitę, žiemą verčia pareiškėją šalti lauke, atsisako pateikti įrodymus dėl oro temperatūros prausykloje ir sanitariniame mazge, pataisos namų teritorijoje nesudaro sveikatai nepavojingų kalinimo sąlygų (atsisako ledą apibarstyti specialiu mišiniu). Marijampolės pataisos namų administracija, netenkindama pareiškėjo prašymų dėl tinkamų kalinimo sąlygų sudarymo, neteisėtais veiksmais pareiškėjui padarė žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 20-21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog kratos pataisos namuose atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 (toliau – ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija), VI skyriuje išdėstytomis nuostatomis. Pažymėjo, kad bausmių vykdymo įstatymuose ar kituose teisės aktuose nėra numatyta gauti leidimus kratoms atlikti ir pateikti juos ar kitokius dokumentus nuteistiesiems.

Atsakovo nuomone, nuteistojo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Pareiškėjas nepateikė nei vieno patirtos žalos įrodymo, o prašomas atlygintinos žalos dydis neatitinka protingumo ir proporcingumo kriterijų. Atsakovo nuomone, Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 103-107) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, ir nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Marijampolės pataisos namų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 23 d. skundu bei 2013 m. gruodžio 27 d. skundu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją, nurodydamas, jog kratos atliekamos per dažnai, pataisos namų pareigūnai atlikdami kratas jam atsisakė pateikti (įteikti) leidimą kratai patvirtinančius dokumentus. Atsisakant pateikti dokumentus pareiškėjui buvo grasinta tarnybiniu pranešimu, gruodžio 23 d. nuteistieji, lyjant lietui, buvo išvaryti į kiemą. Atsakovas 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. 20/07-56 ir 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. 20/07-58 pareiškėjui nurodė, jog teisės aktai nenumato konkretaus kratų atlikimo kiekio pataisos namuose, nenustato pareigūnams, atliekantiems minėtas kratas, pareigos pateikti nuteistiesiems dokumentus, leidžiančius atlikti kratas patalpose, pareiškėjo skunduose nurodytos pretenzijos nepagrįstos.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 111 straipsnis laisvės atėmimo režimą numato kaip vieną iš pataisos priemonių nuteistiesiems, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė. BVK 112 straipsnio režimą apibrėžia kaip diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visumą (1 d.), kuri užtikrinama būtinu nuteistųjų izoliavimu ir nuolatine jų priežiūra (2 d.), draudimu turėti su savimi šio kodekso 1 priede nurodytus daiktus ir reikmenis (4 d.). BVK 113 straipsnyje numatytos pataisos įstaigų užtikrinimo priemonės, tarp kurių paminėtos: pataisos įstaigų apsauga, teisės bei režimo pažeidimų prevencija ir atskleidimas. Minėtų priemonių įvykdymui bausmės vykdymo įstaigose atliekamos kratos.

Ginčo patalpų kratos pataisos namų teritorijoje skunde nurodytu laiku buvo atliekamos vadovaujantis tuo metu galiojančios Instrukcijos nustatyta tvarka. Instrukcijoje apibrėžiama, jog tardymo izoliatorių, pataisos įstaigų, areštinių apsauga – organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų visuma, skirta tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse laikomų asmenų pabėgimui, įstatymais jiems draudžiamų turėti daiktų patekimui ir šių vietų užpuolimui užkardyti bei jose esančio turto apsaugai užtikrinti (4 p.). Kratos daromos siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti tardymo izoliatoriaus, pataisos įstaigos ar areštinės teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius (Instrukcijos 140, 164 p.). Detalią kratų ir apžiūrų atlikimo tvarką laisvės atėmimo vietose reglamentuoja Instrukcijos VI skyriaus nuostatos (157–166 p.), tačiau minėtame teisės akte nėra įtvirtinta pareigūnų pareiga prieš darant kratą informuoti nuteistuosius apie kratos pobūdį, įteikti (pateikti) jiems kratą leidžiantį dokumentą. Instrukcijos 164 punktas nustato, jog siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, pagal grafiką atliekamos kamerų, suimtųjų ir nuteistųjų kratos, kiekvienoje kameroje kratos atliekamos ne rečiau kaip 2 kartus per mėnesį. Taigi minėtame teisės akte yra įtvirtintas minimalus kiekis kratų, t. y. ne rečiau kaip 2 kartai per mėnesį, neapibrėžiant maksimalus kratų kiekio ir dažnumo, todėl teismo vertinimu, dėl kratų kiekio, jų pobūdžio yra palikta spręsti pataisos namų administracijai, kuri privalo užtikrinti, kad būtų užkirstas kelias pataisos įstaigose laikomų asmenų pabėgimui, įstatymais jiems draudžiamų turėti daiktų patekimui ir šių vietų užpuolimui bei jose esančio turto apsaugai. Bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai neįtvirtina bausmes vykdančių institucijų pareigos prieš atliekant kratas pateikti asmenims kratą leidžiančius dokumentus, todėl Marijampolės pataisos namų administracija, nepateikdama kratos dokumentų pareiškėjui, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 2013 m. gruodžio 21 d. apie 10 val. 30 min. 12-ame būryje, kuriame apgyvendintas pareiškėjas, buvo atlikta neplaninė krata. Tai patvirtino Marijampolės pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo V. T. tarnybinis pranešimas, atsakovo atstovo paaiškinimas teismo posėdžio metu. 2013 m. gruodžio 23 d. nuo 9.10 val. iki 11.30 min. pataisos namuose 2013 m. gruodžio 20 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymo Nr. 142 (toliau – ir Įsakymas) pagrindu buvo vykdoma bendroji planinė krata 9-12 būriuose, kurios vadovu buvo paskirtas APS inspektorius G. R.. Įsakymo 1.4 punkte nurodyta, jog nuteistųjų asmens krata atliekama juos išvedant iš gyvenamųjų patalpų į kiemą. Minėtos kratos vadovas G. R., apklaustas liudytoju teismo posėdžio metu, nurodė, jog prieš pradedant kratą nuteistiesiems buvo nurodyta apsirengti ir išeiti iš gyvenamųjų patalpų, tačiau jie nebuvo išvesti į kiemą. Visi apsirengė ir išėjo į erdvią laiptinę, kur laukė kratos pabaigos, kiti buvo kiemelyje buvo stogeliu, privalomo nurodymo būti kieme nuteistiesiems nebuvo duota, dėl buvimo vietos palikta jiems apsispręsti, po kratos pretenzijų iš nuteistųjų nebuvo gauta. Iš esmės analogiškai minėtos aplinkybės išdėstytos 2014 m. sausio 22 d. Marijampolės pataisos namų atsakyme Nr. 20/07-58 į pareiškėjo skundą, kuriame nurodoma, jog kratos metu nuteistiesiems buvo leista pasilikti gyvenamųjų patalpų pastato laiptinėje, o tie nuteistieji, kurie norėjo būti lauke, galėjo stovėti pasivaikščiojimo kieme įrengtoje pavėsinėje su stogu. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokiu būdu pasireiškė jo teisių pažeidimas, iš karto po kratos atlikimo iš jo pretenzijų dėl netinkamų sąlygų buvimo kratos metu nebuvo gauta, į atsakovą kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 27 d.

Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad nuteistieji buvo išvaryti į kiemą lyjant lietui, o skunde teismui abstrakčiai paminėjo, jog žiemą yra verčiamas šalti lauke. Nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą teigti, jog pareiškėjas konkrečiu atveju neįrodė savo teisių pažeidimo, o atsakovo pateikti įrodymai (kratos vadovo paaiškinimas, 2014 m. sausio 22 d. Marijampolės pataisos namų atsakymas Nr. 20/07-58) paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl tinkamų sąlygų nuteistiesiems kratos metu nesudarymo.

Teismas nurodė, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog, pareiškėjui reikalaujant pateikti leidimą kratai, 2013 m. gruodžio 21 d. prieš atliekant kratą, pareigūno jis buvo garsiai ir aiškiai įspėtas dėl pasekmių, jog gali būti jam surašytas tarnybinis pranešimas. Teismas sutiko, jog minėtas perspėjimas negali būti laikomas pareiškėjo orumo įžeidimu ar grasinimu, tokių duomenų, kurie patvirtintų atsakovo įžeidžiamus, žeminamo pobūdžio veiksmus, byloje nesurinkta.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjas 2013 m. gruodžio 16 d. prašymu ir 2013 m. gruodžio 17 d. prašymu (Marijampolės pataisos namuose gautas 2013 m. gruodžio 19 d.) kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, kad pataisos namų pareigūnai neleido pareiškėjui iš sporto aikštyno sugrįžti į 4-ą lokalinį sektorių, todėl jis buvo priverstas šalti lauke. Marijampolės pataisos namai 2014 m. sausio 6 d. atsakyme Nr. 20/07-4 į aukščiau minėtą 2013 m. gruodžio 16 d. pareiškėjo skundą nurodė, jog nuteistieji privalo griežtai laikytis nustatyto grafike įėjimo į stadioną ir išėjimo iš jo laiko. Pareiškėjas norėjo individualiai išeiti iš sporto aikštyno anksčiau nurodyto laiko, todėl pataisos namų pareigūnai neleido jam sugrįžti į lokalinį sektorių. Marijampolės pataisos namai 2014 m. sausio 15 d. atsakyme Nr. 20/07-23 į aukščiau paminėtą 2013 m. gruodžio 19 d. pareiškėjo skundą nurodė, kad į tokio pat turinio skundą jau buvo atsakyta 2014 m. sausio 6 d. raštu Nr. 20/07-4. Nurodytų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 4/07-65 buvo patvirtintas „Sportinių užsiėmimų, vykstančių sporto aikštyne grafikas“, kuriuo reglamentuotas sportinių užsiėmimų laikas ir vieta sporto aikštyne (stadione) atskiriems būriams (brigadoms). Minėtame įsakyme įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog nuteistieji privalo griežtai laikytis nustatyto grafike įėjimo į stadioną ir išėjimo iš jo laiko. Individualus išleidimas į stadioną ir iš stadiono yra draudžiamas. 2013 m. gruodžio 13 d. (t. y. penktadienį) 12 būrio, kuriame bausmę atlieka pareiškėjas, nuteistiesiems minėtame grafike numatytas lankymosi sporto aikštyne laikas buvo nuo 14.30 val. iki 16.20 val. 2013 m. gruodžio 17 d. (t. y. antradienį) 12 būrio, kuriame bausmę atlieka pareiškėjas, nuteistiesiems minėtame grafike numatytas lankymosi sporto aikštyne laikas buvo nuo 9.30 val. iki 11.20 val. Pareiškėjas iš sporto aikštyno norėjo išeiti individualiai ir anksčiau nustatyto laiko, t. y. 2013 m. gruodžio 13 d. apie 15.00 val., o 2013 m. gruodžio 17 d. 10.55 val., todėl Marijampolės pataisos namų pareigūnai pagrįstai neleido pareiškėjui sugrįžti į lokalinį sektorių.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Marijampolės pataisos namų administracija atsisakė pateikti įrodymus dėl oro temperatūros prausykloje ir sanitariniame mazge, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas 2014 m. sausio 2 d. pateikė prašymą Marijampolės pataisos namų direktoriui, nurodydamas patalpų oro temperatūros neatitikimus Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintoms higienos normoms. Marijampolės pataisos namai 2014 m. sausio 23 d. pareiškėjui pateikė atsakymą Nr. 20/07-74 į jo prašymą, nurodydami, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centrui atlikus patikrinimą dėl gyvenimo ir buitinių sąlygų uždarojoje zonoje ir gyvenamuosiuose korpusuose pažeidimų nenustatyta.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), 26 punktas numato, kad šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi siekti 18–28 oC, o šaltuoju periodu – 18–22 oC. Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistams patikrinus Marijampolės pataisos namų 16, 17, 4 būrių gyvenamąsias patalpas, 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo akte Nr. PT-4 nurodyta, jog gyvenamojoje patalpoje nustatyta oro temperatūra 20,3/20,4 oC, 19,8/19,9 oC.

Patikrinimo išvadoje konstatuota, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės pataisos namai vykdė veiklą nepažeisdami Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų. Atitinkamai, teismas sprendė, jog minėta kompetentingos institucijos išvada iš esmės paneigia pareiškėjo argumentus dėl per žemos temperatūros ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje, todėl jo pretenzijos dėl per žemos temperatūros gyvenamojoje patalpoje nepagrįstos, atsakovo neteisėtų veiksmų, nagrinėjant šį pareiškėjo prašymą, nenustatyta. Marijampolės pataisos namai 2014 m. sausio 23 d. atsakyme Nr. 20/07-74 motyvuotai išdėstė higienos reikalavimų, tame tarpe ir dėl temperatūros, atitiktį teisės normų reikalavimams, remdamiesi 2014 m. sausio 3 d. visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu, minėtas atsakymas patvirtina, jog pareiškėjui buvo suteikta informacija dėl prašomų pateikti duomenų, jame motyvuotai išdėstyta, jog pataisos namai neturi tinkamos įrangos, sertifikuotos metrologijos tarnyboje, kad galėtų atlikti temperatūros matavimus.

Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, jog pareiškėjo argumentai dėl įrodymų nepateikimo yra nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Marijampolės pataisos namų administracija atsisakė pataisos namų teritorijoje sudaryti sveikatai nepavojingas kalinimo sąlygas (ledą apibarstyti specialiu mišiniu), teismas nurodė, jog pareiškėjas neįvardijo konkrečių atvejų, kada, kokiu būdu buvo pažeistos jo teisės šiuo požiūriu, kaip pasireiškė minėti pažeidimai, todėl, esant abstrakčiai nurodytam pažeidimui, nenustačius objektyvių duomenų apie konkrečius šio pobūdžio pažeidimus, jo argumentai dėl skunde nurodytų aplinkybių pripažintini nepagrįstais.

Teismas administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatė, nes vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl teismas darė išvadą, jog skundo reikalavimas neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 110) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir tenkinti jo skunde pateiktus reikalavimus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareigūnams atliekant neplanines kratas turi egzistuoti pagrindai tokios kratos atlikimui. Tai, kad pas pareiškėją yra daromos nuolat kratos, nieko nėra randama, jis yra verčiamas šalti, liudija apie daromą jam psichologinį spaudimą. Marijampolės pataisos namai turi užtikrinti tinkamą asmenų kalinimą, tačiau neatlieka ir atsisako atlikti temperatūros patalpose matavimus, todėl nėra aišku, ar iš tikrųjų yra laikomasi numatytų reikalavimų. Šių ir kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 114) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atsakovas savo poziciją yra išdėstęs pateiktuose procesiniuose dokumentuose, į administracinę bylą yra pateikti visi atsakovo turimi dokumentai. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo administracinę bylą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo V. K. prašomos priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 000 000 Lt (289 620 018,54 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo inicijuotą ginčą, nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiam pareiškėjo vertinimui nepritaria.

Teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais Marijampolės pataisos namų veiksmais atliekant įkalinimo įstaigoje kratas, su galimais neteisėtais Marijampolės pataisos namų veiksmais, kai šios įstaigos pareigūnai pareiškėjui neleido iš sporto aikštyno sugrįžti į 4-ą lokalinį sektorių, pataisos namų teritorijos nepriežiūra, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, todėl siekiant aiškumo dėl šių nurodytų neteisėtų veiksmų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pasisakytina atskirai.

Kiek tai susiję su Marijampolės pataisos namų galimais neteisėtais veiksmais atliekant kratas pareiškėjo atžvilgiu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas neteisėtus veiksmus siejo su atliekamų kratų dažnumu (kad jos yra atliekamos vos ne kas savaitę), kad nėra įteikiami kratų dokumentai, asmenys yra verčiami šalti (b. l. 4).

Vertinant nurodytą aspektą visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2013 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir BVK) 113 straipsnyje yra numatytos pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonės, tarp kurių paminėtos pataisos įstaigų apsauga, teisės bei režimo pažeidimų prevencija ir atskleidimas. Minėtų priemonių įvykdymui bausmės vykdymo įstaigose atliekamos kratos.

Ginčo patalpų kratos pataisos namų teritorijoje skunde nurodytu laiku buvo atliekamos vadovaujantis tuo metu galiojančia Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 (2012 m. kovo 18 d. redakcija) (toliau – ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija), kuri reguliuoja inter alia pataisos namuose laikomų asmenų priežiūrą ir krata yra vertinama kaip viena iš tokių priežiūros priemonių (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 7 p.).

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 140 punktas numato, kad, siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti tardymo izoliatoriaus, pataisos įstaigos ar areštinės teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Kratas ir apžiūras atlieka prižiūrėtojai, kitų laisvės atėmimo vietų tarnybų pareigūnai. Ypatingo įvykio laisvės atėmimo vietoje metu, tvarkai kratos ir apžiūros metu palaikyti gali būti pasitelkti Vidaus reikalų ministerijos viešojo saugumo pajėgų, atsakingų už viešąjį saugumą, pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Kratų ir apžiūrų metu gali būti naudojamos techninės ir specialiosios priemonės, taip pat tarnybiniai šunys (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 141 p.).

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 142 punktas įtvirtina, kad suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos ir apžiūros gali būti planinės ir neplaninės. Taigi gali būti atliekamos suimtųjų arba nuteistųjų kratos, t. y. jų drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos turėti draudžiama (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143 p.), kamerų kratos (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 164 p.), bendroji krata – kai vienu metu atliekama laisvės atėmimo vietos visos teritorijos, atskiros zonos, gyvenamojo pastato (korpuso), korpuso skyriaus, sektoriaus, skyriaus, patalpos (kameros) ir suimtųjų bei nuteistųjų krata (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 150 p.).

Pažymėtina, jog Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 151 punktas numato, kad atliekant planinę bendrąją kratą visoje laisvės atėmimo vietos teritorijoje, atskiroje zonoje, gyvenamajame pastate (korpuse), korpuso skyriuje sudaromas planas, kuriame numatoma: 151.1. kratos tikslas ir laikas (pradžia ir pabaiga); 151.2. kratoje dalyvaujančių pareigūnų, techninių ir specialiųjų priemonių paskirstymas; 151.3. kratos eiliškumas; 151.4. suimtųjų bei nuteistųjų asmens kratos vieta ir jų buvimo vieta po kratos; 151.5. paimtų kratos metu daiktų laikymo ir sandėliavimo vietos; 151.6. bendrąją kratą atliekančių pareigūnų instruktavimo vieta ir laikas; 151.7. kiekvieno objekto bendrosios kratos vadovas. Laisvės atėmimo vietos visos teritorijos, gyvenamųjų, režiminių, gamybinių zonų bendroji planinė krata atliekama atsižvelgiant į kriminogeninę būklę, bet ne rečiau kaip vieną kartą per 3 mėnesius. Bendrosios kratos metu gali būti tikrinamas suimtajam ar nuteistajam leidžiamų turėti daiktų bendrasis svoris. Uždarojoje zonoje bendroji planinė krata atliekama ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 152 p.).

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 164 punktas taip pat numato, kad, siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, pagal grafiką atliekamos kamerų, suimtųjų ir nuteistųjų kratos. Kiekvienoje kameroje kratos atliekamos ne rečiau kaip 2 kartus per mėnesį. Kamerų techninių apžiūrų, kontrolinių techninių apžiūrų, planinių kamerų ir asmens kratų rezultatai įrašomi į kamerų kratų ir techninių apžiūrų apskaitos žurnalus. Pareigūnai, atlikę kratas ir technines apžiūras, apie jų rezultatus praneša laisvės atėmimo vietos direktoriaus budinčiajam padėjėjui, kuris pasirašo specialiame žurnale ir apie rezultatus praneša laisvės atėmimo vietos direktoriui arba jo pavaduotojui, atsakingam už apsaugą ir priežiūrą (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 166 p.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, pastebi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Atsižvelgus į pateiktus vertinimus matytina, kad nurodytas reguliavimas dėl kratų atlikimo įkalinimo įstaigoje yra susijęs su saugumo, tvarkos užtikrinimu kalinimo įstaigoje ir tai savaime nėra teisės į privatumą pažeidimas.

Teisėjų kolegija, vertindama Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos numatytą teisinį reguliavimą sistemiškai, atsižvelgusi į kratos atlikimo tikslus, pabrėžia, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje yra įtvirtintas minimalus kiekis kameros atliekamų kratų, t. y. ne rečiau kaip 2 kartai per mėnesį, o laisvės atėmimo vietos visos teritorijos, gyvenamųjų, režiminių, gamybinių zonų bendroji planinė krata atliekama atsižvelgiant į kriminogeninę būklę, bet ne rečiau kaip vieną kartą per 3 mėnesius. Nurodytas aktas reglamentuoja tik minimalų atliekamų kratų skaičių, jis neapibrėžia maksimalus kratų kiekio ir dažnumo, todėl dėl kratų kiekio, jų pobūdžio yra palikta spręsti pataisos namų administracijai, kuri privalo užtikrinti, kad būtų užkirstas kelias pataisos įstaigose laikomų asmenų pabėgimui, įstatymais jiems draudžiamų turėti daiktų patekimui ir taip užtikrinamas kalinčių asmenų saugumas. Taigi atliekamų kratų darymas yra siejamas su jų atlikimo poreikiu, jos turi būti atliekamos siekiant pirmiau minėtų tikslų įgyvendinimo.

Kita vertus, šiame kontekste atliekant įkalintų asmenų, kameros, teritorijos kratas turi būti įvertinta ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. BVK 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Be to, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) taip pat įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Taigi nuteistieji iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija, išskyrus teisę į laisvę, kai teisėtai paskirtas kalinimas patenka į Konvencijos 5 straipsnio taikymo sritį. Pavyzdžiui, su nuteistaisiais negali būti blogai elgiamasi, draudžiamas nežmoniškas ar žeminantis nubaudimas ar kalinimas sąlygomis, kurios prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio imperatyvams (žr. EŽTT sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, sprendimą byloje Van der Ven prieš Nyderlandų Karalystę). Nurodytų išaiškinimų kontekste taip pat pažymėtina, kad atliekant kratas įkalinimo įstaigoje svarbu, kad būtų laikomasi pirmiau teisės aktų reikalavimų, gerbiamos asmens teisės ir jo orumas. Iš esmės tą liudija ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 141 punkto reikalavimas.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog 2013 m. gruodžio 21 d. apie 10 val. 30 min. 12-ame būryje, kuriame apgyvendintas pareiškėjas, buvo atlikta neplaninė krata (b. l. 79). 2013 m. gruodžio 23 d. nuo 9.10 val. iki 11.30 min. pataisos namuose 2013 m. gruodžio 20 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymo Nr. 142 pagrindu buvo vykdoma bendroji planinė krata 9–12 būriuose, kurios vadovu buvo paskirtas APS inspektorius G. R.. Nurodyto įsakymo 1.4 punkte nurodyta, jog nuteistųjų asmens krata atliekama juos išvedant iš gyvenamųjų patalpų į kiemą (b. l. 80-82). Minėtos kratos vadovas G. R., apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, jog prieš pradedant kratą nuteistiesiems buvo nurodyta apsirengti ir išeiti iš gyvenamųjų patalpų, tačiau jie nebuvo išvesti į kiemą. Visi apsirengė ir išėjo į erdvią laiptinę, kur laukė kratos pabaigos, kiti buvo kiemelyje buvo stogeliu, privalomo nurodymo būti kieme nuteistiesiems nebuvo duota, dėl buvimo vietos palikta jiems apsispręsti, po kratos pretenzijų iš nuteistųjų nebuvo gauta (b. l. 96-98). Iš esmės analogiškai minėtos aplinkybės išdėstytos 2014 m. sausio 22 d. Marijampolės pataisos namų atsakyme Nr. 20/07-58 į pareiškėjo skundą, kuriame nurodoma, jog kratos metu nuteistiesiems buvo leista pasilikti gyvenamųjų patalpų pastato laiptinėje, o tie nuteistieji, kurie norėjo būti lauke, galėjo stovėti pasivaikščiojimo kieme įrengtoje pavėsinėje su stogu (b. l. 8, 27).

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad nuteistieji buvo išvaryti į kiemą lyjant lietui, o be to, abstrakčiai paminėjo, jog žiemą yra verčiamas šalti lauke (b. l. 4). Vis dėlto nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėjas konkrečiu atveju įtikinamai nepagrindė savo teisių pažeidimo, o atsakovo pateikti įrodymai (kratos vadovo paaiškinimas, 2014 m. sausio 22 d. Marijampolės pataisos namų atsakymas Nr. 20/07-58) paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl tinkamų sąlygų jam kratos metu nesudarymo.

Teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad tai, jog pas pareiškėją yra daromos nuolat kratos, nieko nėra randama, jis yra verčiamas šalti, liudija apie daromą jam psichologinį spaudimą, vertina kritiškai (b. l. 100). Šiuo aspektu pažymėtina, kad savaime kratų atlikimas negali būti vertinamas kaip pareiškėjui daromas psichologinis spaudimas, kadangi, kaip minėta, teisės aktai numato pataisos namų pareigūnų teisę ir pareigą atlikti kratas, be kita ko, taip siekiant užtikrinti kalinčiųjų asmenų saugumą, palaikyti tvarką, kad būtų laikomasi numatytų reikalavimų. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė ir neteigė, kad vis dėlto jis yra diskriminuojamas, jog pas jį kratos nepagrįstai yra daromos dažniau nei pas kitus asmenis, tačiau iš esmės savo teisių pažeidimą siejo su pačių kratų atlikimo faktu (b. l. 4). Be to, šiuo atveju nėra byloje pateikta įrodymų ir nėra nustatytų aplinkybių, kad atliekant kratą būtų įžeistas pareiškėjo orumas ir būtų nesilaikyta teisės aktų, reglamentuojančių kratos atlikimo tvarką, reikalavimų, būtų pažeistos jo kaip žmogaus teisės (b. l. 9).

Teisėjų kolegija, taip pat atsižvelgusi į nurodytą reguliavimą, pažymi ir tai, kad bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai neįtvirtina bausmes vykdančių institucijų pareigos prieš atliekant kratas pateikti asmenims kratą leidžiančius dokumentus, kartu nurodant, kokių konkrečių daiktų yra ieškoma, todėl Marijampolės pataisos namų administracija, nepateikdama kratos dokumentų pareiškėjui, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Marijampolės pataisos namų neteisėtų veiksmų atliekant kratas pareiškėjo atžvilgiu.

Kiek tai susiję su galimais neteisėtais Marijampolės pataisos namų veiksmais, kai šios įstaigos pareigūnai pareiškėjui neleido iš sporto aikštyno sugrįžti į 4-ą lokalinį sektorių, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal BVK (2013 m. sausio 1 d. redakcija) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą socialinės reabilitacijos forma, be kita ko, yra individualus ir grupinis darbas su nuteistaisiais, kuriuo siekiama skatinti nuteistuosius keisti savo elgesį bei išlaikyti šeimos ir kitus socialinius ryšius ir kuris dirbamas atsižvelgiant į nuteistųjų asmenybę, amžių, lytį, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, išsilavinimą, elgesį bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes; kultūros, sporto ir kiti masiniai renginiai. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), XXV skyrių sporto užsiėmimai yra vertinami kaip socialinės reabilitacijos forma.

Nagrinėjamu atveju iš administracinėje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 4/07-65 buvo patvirtintas „Sportinių užsiėmimų, vykstančių sporto aikštyne grafikas“, kuriuo reglamentuotas sportinių užsiėmimų laikas ir vieta sporto aikštyne (stadione) atskiriems būriams (brigadoms). Minėtame įsakyme įtvirtinta, jog nuteistieji privalo laikytis nustatyto grafike įėjimo į stadioną ir išėjimo iš jo laiko. Individualus išleidimas į stadioną ir iš stadiono yra draudžiamas. Teisėjų kolegija, viena vertus, atsižvelgusi į nurodytą aktą, pažymi, kad numatytas reguliavimas užtikrina kalinčių asmenų drausmės palaikymą, kita vertus, tam tikros objektyvios priežastys, suponuojančios tai, kad asmuo nebūtų nurodytą visą laiką sporto aikštyne, gali egzistuoti.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. gruodžio 13 d. (t. y. penktadienį) 12 būrio, kuriame bausmę atlieka pareiškėjas, nuteistiesiems minėtame grafike numatytas lankymosi sporto aikštyne laikas buvo nuo 14.30 val. iki 16.20 val. 2013 m. gruodžio 17 d. (t. y. antradienį) 12 būrio, kuriame bausmę atlieka pareiškėjas, nuteistiesiems minėtame grafike numatytas lankymosi sporto aikštyne laikas buvo nuo 9.30 val. iki 11.20 val. Pareiškėjas iš sporto aikštyno norėjo išeiti individualiai ir anksčiau nustatyto laiko, t. y. 2013 m. gruodžio 13 d. apie 15.00 val., o 2013 m. gruodžio 17 d. 10.55 val., todėl Marijampolės pataisos namų pareigūnai pagrįstai neleido pareiškėjui sugrįžti į lokalinį sektorių (b. l. 12, 24, 29-30). Teisėjų kolegija nenustatė ir tokių aplinkybių nenurodė pareiškėjas, kad egzistavo pagrįstos aplinkybės, dėl kurių jis individualiu metu siekė išeiti iš sporto aikštyno ir nepagrįstai jam tai nebuvo leista (b. l. 29, 31, 62-63). Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde tokių aplinkybių taip pat įvardino (b. l. 110). Dėl nurodytų motyvų visumos šiuo atveju nėra pagrindo nurodytu aspektu konstatuoti Marijampolės pataisos namų neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad Marijampolės pataisos namų administracija atsisakė pateikti įrodymus dėl oro temperatūros prausykloje ir sanitariniame mazge, jog Marijampolės pataisos namų administracija atsisakė pataisos namų teritorijoje sudaryti sveikatai nepavojingas kalinimo sąlygas (ledą apibarstyti specialiu mišiniu), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvadomis dėl nenustatytų Marijampolės pataisos namų neteisėtų veiksmų ir siekdama tikslingumo papildomai jų nekartoja (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodė pagrįstų argumentų, leidžiančių kitaip traktuoti pirmosios instancijos teismo atliktą vertinimą (b. l. 100).

Atsižvelgusi į tai, kad nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas nenustatė neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų kaip deliktinės atsakomybės sąlygos (CK 6.271 str.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi ir tai, kad kita būtina sąlyga, siekiant konstatuoti deliktinę atsakomybę, yra žalos patyrimas. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašė jam priteisti neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Atitinkamai, ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007, 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-940/2010). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-749/2007).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nurodyti išaiškinimai, ginčo pobūdis lemia tai, jog siekiant konstatuoti žalos kaip deliktinės atsakomybės sąlygos buvimą svarbūs yra paties pareiškėjo nurodyti patirti išgyvenimai kaip jie yra apibrėžti CK 6.250 straipsnyje. Taigi nurodyto klausimo sprendimui pareiškėjo paaiškinimai, susiję su prašoma priteisti neturtine žala, bei juos patvirtinantys įrodymai, pavyzdžiui, kreipimasis psichologinės pagalbos ar pan.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pabrėžia, kad skunde pareiškėjas iš esmės tik nurodė minėtus galimus Marijampolės pataisos namų teisės aktų pažeidimus, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnyje (CK 6.271 str.) (b. l. 4). Pareiškėjas galimų neteisėtų veiksmų nesiejo su aukščiau nurodytų materialinės teisės normų saugomų vertybių pažeidimu, nurodant konkrečią su tuo susietą žalą ir kuo ji pasireiškė, taip leidžiant konstatuoti žalos kaip deliktinės atsakomybės sąlygos buvimą (b. l. 4).

Atsižvelgus į nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šiuo atveju nėra nustatyta sąlygų, būtinų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, ir spręsti dėl pareiškėjo patirtos žalos atlyginimo būdo (CK 6.271 str.).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje inicijuotą pareiškėjo skundą ir sprendė jo pateikto reikalavimo tenkinimo klausimą. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė