2016-08-02 Nr. AB-15513-3-61-3-04262-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-2626-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04262-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.5; 9.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI), pagal 2013 m. gruodžio 4 d. pavedimą tikrinti Nr. 35-72, atlikusi pareiškėjos V. A. (toliau – ir pareiškėja) 2008 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpio gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 2009 m. privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSD įmokų) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą, 2014 m. birželio 20 d. surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-479, kuriame nurodė, kad pareiškėja 2008 m. gavo 155 589 Lt kitas neapmokestintas pajamas, o 2009 m. – 29 802 Lt kitas neapmokestintas pajamas, taip pat 2012 m. nedeklaravo už parduotą turtą gautų pajamų ir nesumokėjo 621 Lt GPM, todėl apskaičiavo pareiškėjai 41 511 Lt GPM bei 1 788 Lt PSD įmokas. Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėja 2008 m. ir 2009 m. disponavo pajamomis, gautomis iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, nuo kurių mokestinė prievolė valstybei padengta nebuvo (Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) byla (toliau – ir MGK byla), b. l. 84–92).

Šiaulių AVMI 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. (51)FR0682-524 iš dalies patvirtino Šiaulių AVMI patikrinimo aktą Nr. FR0680-479 ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 39 774 Lt GPM, 24 712,50 Lt GPM delspinigių, 3 977 Lt GPM baudą, 1 520 Lt PSD įmokų, 715,39 Lt PSD delspinigių ir 152 Lt PSD įmokų baudą (b. l. 47–56).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 68-219 patvirtino Šiaulių AVMI 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. (51)FR0682-524 (b. l. 38–46).

MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2015 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. S-132(7-255/2014) patvirtino VMI 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 68-219 nurodymus pareiškėjai sumokėti į biudžetą 11 519 Eur GPM, 7 157 Eur GPM delspinigių, 1 151 Eur GPM baudą, 440 Eur PSD įmokų, 207 Eur PSD įmokų delspinigių ir 44 Eur PSD įmokų baudą (b. l. 22–36).

II. Pareiškėja V. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį su skundu (b. l. 1–17), prašydama panaikinti: 1) MGK 2015 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. S-132(7-255/2014); 2) VMI 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 68-219; 3) Šiaulių AVMI 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. (51)FR0682-524.

Pareiškėja teigė, kad nagrinėjamu atveju mokestinė nepriemoka jai buvo apskaičiuota neteisėtai ir nepagrįstai, o MGK pareiškėjos skundas buvo netinkamai įvertintas, nes nebuvo atskleista mokestinio ginčo esmė, neįsigilinta į mokestinio ginčo medžiagą bei joje esančius rašytinius įrodymus. Pareiškėja paaiškino, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jos 2003 m. pajamų šaltiniais nepripažino 60 000 dolerių santaupų iš buvusio sutuoktinio J. A. darbo užmokesčio, kai jis dirbo Rusijoje pagal sutartis ir parveždavo pinigų; 50 000 dolerių santaupų, kai ji nuo 1988 m. iki 1996 m. užsiėmė mezgimu ir siuvimu; 100 000 dolerių, padovanotų tėvo P. G.; 54 000 Lt santaupų iš uždarbio nuo 1998 m. grybaujant, uogaujant ir parduodant savo užaugintas sodo gėrybes turgelyje.

Pareiškėja pažymėjo, kad MGK skundžiamame sprendime nepagrįstai palaikė išskirtinai Šiaulių AVMI ir VMI poziciją, kuri iš esmės buvo pagrįsta tik daugybės prielaidų rinkiniu, o nepagrįstai buvo atmesta pareiškėjos pozicija, kurią tiek faktine, tiek teisine prasme pagrindė konkretūs įrodymai, paaiškinimai ir argumentai, kuriais remiantis konstatuotina, jog ji 2003 m. gruodžio 31 d. ne banke turėjo 700 000 Lt, kuriuos sutaupė iš buvusio sutuoktinio atlyginimo, tėvo dovanotų pinigų ir pačios vykdytos mezgimo bei siuvimo veiklos.

Be to, pareiškėja tvirtino, kad 2007 m. gruodžio 31 d. ji turėjo gerokai daugiau santaupų, nei mokesčių administratoriaus nustatytos nulinės santaupos, be to, mokesčių administratorius nepagrįstai jos 2008 m. išlaidoms priskyrė automobilio „Audi Q7“ remonto išlaidas, nes jas patyrė ne ji, o sūnaus sugyventinė O. K., bei 2008–2011 m. išlaidoms – namo statybos išlaidas, nes šio namo statyba buvo baigta 2006 m. Pareiškėja kartu akcentavo, kad Šiaulių AVMI nepagrįstai taikė statistines vartojimo išlaidas, taip pat mokesčių administratorius nepagrindė, jog ji pajamas iš mokesčių administratoriui nežinomų ir jo nenustatytų šaltinių gavo ne iki tikrinamojo laikotarpio pradžios, t. y. 2008 m. sausio 1 d.

Tuo tarpu MGK, neturėdama pagrindo, ginčijamame sprendime akcentavo, išskyrė ir sureikšmino išskirtinai tik pareiškėjos pareigą teikti įrodymus, tačiau visiškai eliminavo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą mokesčių administratoriui pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nesurinko ir nepateikė pakankamai įrodymų (duomenų), pagrindžiančių savo išvadas, kad pareiškėjos sutuoktinis J.

A. negalėjo uždirbti Rusijoje pinigų ir negalėjo jų perduoti jai, nors galėjo ir turėjo galimybę gauti duomenis apie J. A. pajamas iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus (duomenis apie darbovietes, pajamas, turtą, jo paaiškinimus ir kt.). Be to, pagrindžiant pajamas, gautas iš tėvo dovanotų lėšų, buvo pateiktas dovanojimo raštelis, kurio turinys ir forma visiškai atitinka įstatymo reikalavimus, raštelyje dovanotojo valia yra patvirtinta parašu, nurodytas konkretus apdovanotasis. Šiame kontekste pareiškėja pabrėžė, kad nors mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), tačiau negalima nevertinti rašytinių įrodymų, kuriais patvirtinami susiklostę sutartiniai santykiai.

Taigi, pareiškėja nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad ji nepateikė šį faktą pagrindžiančių įrodymų, kadangi pinigus gavo grynaisiais ir tuo metu jų niekur neišleido. Pareiškėja paaiškino, jog tuo metu tai buvo itin didelė suma, dovanotus pinigus ji taupė ateičiai, bendrai šeimos gerovei. Mokesčių administratoriaus teiginį, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių valiutos keitimą banke beveik prieš 20 m., ji laikė ne tik nepagrįstu, bet tiesiog nelogišku, kadangi nė vienas Lietuvos Respublikos įstatymas fizinio asmens neįpareigoja rinkti, kaupti, saugoti tokio pobūdžio dokumentus.

Tuo tarpu aplinkybė, kad nėra tinkamo tuo metu gautų pajamų apskaitymo, negali paneigti pareiškėjos paaiškinimų ir vienkartinėje deklaracijoje nurodytų santaupų ar sudaryti pagrindą kitaip jas apmokestinti. Atitinkamai tinkamas pajamų neapskaitymas nėra pagrindas teigti, jog pareiškėja nurodytų pajamų negavo. Pareiškėja taip pat nurodė, kad namo statybos baigtos 2006 m., o tai, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše statybos pabaigos metai nurodyti 2011 m., patvirtina tik aplinkybę, jog būtent 2011 m. buvo galutinai sutvarkyta su šio namo užbaigimu susijusi dokumentacija ir apie tai duomenys pateikti Registrų centrui.

Šiuo aspektu pareiškėja pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus nedraudžiama naudoti pastatytą gyvenamąjį namą neįforminus jo statybos užbaigimo. Mokesčių administratoriaus teiginį, kad aplinkybė, jog prie namo statybos prisidėjo sūnaus sugyventinė, laikytina ne naujų įrodymų pateikimu, o kaip įrodymais nepagrįstų kontrargumentų teikimu, siekiant sumažinti mokestinės prievolės dydį, pareiškėja vertino kaip nepagrįstą ir nelogišką, kadangi O. K. patvirtino, jog savo turėtas santaupas išleido gyvenamojo būsto statybai ir įrengimui, kuriame ji ir gyvena su šeima.

Pareiškėja, be kita ko, pažymėjo, kad mokesčių administratorius nurodė nepagrįstai dideles galbūt patirtas pragyvenimo išlaidas ir taip padidino patirtų išlaidų sumą. Pareiškėjos manymu, Šiaulių AVMI, atlikdama mokestinį patikrinimą ir priimdama sprendimus, pažeidė beveik visus įstatymuose nustatytus apmokestinimo principus, iš kurių svarbiausias yra teisingumo principas, kuris neatsiejamas nuo MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos mokesčių administratoriaus pareigos, administruojant mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais.

Pareiškėja kartu akcentavo, kad iš patikrinimo akte ir sprendimuose išdėstytų argumentų akivaizdu, jog mokesčių administratorius nėra objektyvus vertindamas susidariusią situaciją, nes atstovauja valstybės interesams, todėl neteisingai vertina surinktus įrodymus ir aplinkybes. Pareiškėja papildomai akcentavo, kad serga (duomenys neskelbtini), kurios vienas iš požymių yra atminties sutrikimas, todėl prieštaravimai, esantys jos paaiškinimuose, atsirado būtent dėl ligos.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 63–69) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai mokestinės prievolės buvo apskaičiuotos nustačius, jog jos išlaidos 2008 m. viršijo pajamas 151 140 Lt, o 2009 m. – 25 340 Lt. Pareiškėja, be savo pateikto paaiškinimo, neturi jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų savo teiginiams dėl lėšų, sutaupytų iš buvusio sutuoktinio, bei santaupų iš mezgimo ir siuvimo veiklos pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėja šias lėšas gavo. Vienintelis jos pateiktas įrodymas dėl iš tėvo gautos 100 000 dolerių dovanos buvo raštelis, kuris neatitiko tuo metu galiojančių įstatymų reikalavimų, todėl, nesant jokių kitokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų dovanos egzistavimui pagrįsti, laikytina, jog pareiškėja negavo 100 000 dolerių dovanos.

Tokią mokesčių administratoriaus poziciją pagrindžia ir tai, kad bankai nepateikė informacijos, jog pareiškėja būtų keitusi pinigų sumas, didesnes nei 100 MGL. Šiame kontekste VMI atkreipė dėmesį, kad beveik visos pajamos, kuriomis pareiškėja grindžia 2003 m. gruodžio 31 d. vienkartinėje gyventojų turėto turto deklaracijoje deklaruotą 700 000 Lt ne banke turimų lėšų likutį, pačios pareiškėjos paaiškinimu, buvo gautos iki 1993 m., o 1993 m. įvedus nacionalinę valiutą litą ir keičiant talonus ar valiutą į litus, bankuose buvo renkama informacija apie valiutos keitimą ir teikiama mokesčių administratoriui, tačiau mokesčių administratorius jokios informacijos apie tai neturi, o pati pareiškėja patikrinimo metu dokumentų, įrodančių valiutos keitimą banke, taip pat nepateikė.

Taigi, VMI teigimu, kompleksiškai vertinant visas išdėstytas aplinkybes, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neturėjo deklaruoto 700 000 Lt piniginių lėšų likučio ne banke 2003 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, buvo nustatomas pareiškėjos turimas piniginių lėšų likutis 2003 m. gruodžio 31 d. Atitinkamai, įvertinus turimą informaciją, buvo nustatyta, jog 1993–2003 m. pareiškėja gavo 63 758 Lt (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio, 6 840 Lt pensijos, 54 000 Lt pajamų iš parduotų žemės ir miško gėrybių.

Tuo tarpu pareiškėja patyrė 96 622 Lt vartojimo išlaidų ir sumokėjo 734 Lt mokesčių. Tai įvertinus, buvo nustatyta, kad pareiškėjos turimų piniginių lėšų likutis ne banke 2003 m. gruodžio 31 d. buvo apie 114 277 Lt. Tačiau, atsižvelgus į pareiškėjos 2004–2007 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kurios viršijo pajamas, laikytina, kad 2008 m. sausio 1 d. pareiškėjos turimų lėšų likutis ne banke buvo lygus nuliui. Tuo tarpu 2008 m. pareiškėja gavo 33 622 Lt pajamų ir patyrė 185 245 Lt išlaidų, o 2009 m. gavo 21 462 Lt pajamų ir patyrė 45 484 Lt išlaidų, t. y. 2008 m. gavo ir panaudojo 151 140 Lt neapmokestintų pajamų, o 2009 m.

– 25 340 Lt neapmokestintų pajamų, jų nedeklaravo ir nesumokėjo nuo jų GPM. Be to, pareiškėja už 2012 m. parduotą automobilį ir priekabą gautų pajamų nedeklaravo kaip už parduotą turtą gautų pajamų bei nesumokėjo nuo jų GPM. Todėl, VMI teigimu, pareiškėjai pagrįstai buvo apskaičiuoti GPM ir PSD įmokos bei su jais susijusios sumos. VMI kartu akcentavo, kad pareiškėja savo paaiškinimuose esančius prieštaravimus grindžia 2003 m. ligoninės išrašu, kuriame nurodyta, jog ji serga (duomenys neskelbtini), tačiau šioje pažymoje nieko neužsimenama apie atminties sutrikimą, kaip vieną iš nurodytos ligos požymių, todėl šis pareiškėjos argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu (b. l. 80–87) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių administratoriui suteikta teisė atitinkamą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, atsižvelgus į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkus savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Atitinkamai MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos realizavimą reglamentuoja VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Šių Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius, t. y. nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (4.1 p.); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi – nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais (4.2 p.); tvarkant apskaitą – apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų (4.3 p.); saugant apskaitos ar kitus dokumentus – dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais (4.4 p.).

Taisyklių 6.1 punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjai mokestinės prievolės buvo apskaičiuotos nustačius, jog jos išlaidos 2008 m. viršijo pajamas 151 140 Lt, o 2009 m. – 25 340 Lt. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2005 m. gegužės 21 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaravo 700 000 Lt ne banke turimų piniginių lėšų. Paprašyta nurodyti šių pajamų šaltinius, pareiškėja nurodė, kad: 60 000 dolerių sutaupė, nes buvęs sutuoktinis J. A. dirbo Rusijoje pagal sutartis ir parveždavo pinigų; 50 000 dolerių ji sutaupė, nes nuo 1988 m. iki 1996 m. užsiėmė mezgimu ir siuvimu; 100 000 dolerių padovanojo tėvas P. G.; 54 000 Lt ji užsidirbo nuo 1998 m. grybaudama, uogaudama ir parduodama savo užaugintas sodo gėrybes turgelyje.

Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos vienkartinio deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje mokesčių administratoriui nustatyta teisė duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą pagrįsti deklaruoto turto (išskyrus turtą, kurio įsigijimo šaltinius nuolatinis Lietuvos gyventojas jau buvo pagrindęs deklaruodamas šį turtą pagal kitus teisės aktus) įsigijimo šaltinius. Tačiau, VMI teigimu, pareiškėja, paprašyta pagrįsti deklaracijoje nurodytas 700 000 Lt ne banke turimas pinigines lėšas, pateikė tik jokiais įrodymais neparemtus paaiškinimus.

Atitinkamai teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. spalio 10 d. paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, jog jos vyras nuo 1980 m. pradėjo pagal sutartis dirbti Rusijoje, dažnai važinėdavo ir parsiveždavo po 10 000 rublių, todėl jai pavyko iš buvusio sutuoktinio atlyginimo sutaupyti apie 60 000 dolerių. Tačiau muitinės informacijoje nėra duomenų apie J. A. deklaruotą pinigų įvežimą į Lietuvos teritoriją. Byloje teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja pateikė 1989 m. balandžio 23 d. P. G. raštelį, kad jis dovanoja savo dukrai V.

A. 100 000 dolerių. Tačiau pagal dovanojimo metu galiojusio Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso 282 straipsnį dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 500 rublių, turėjo būti sudaroma rašytine forma, o dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 1 000 rublių, – notarine forma. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sutartis nebuvo patvirtinta notariškai, be to, byloje nustatyta, kad bankai nepateikė informacijos, jog pareiškėja būtų keitusi pinigų sumas, didesnes nei 100 MGL, todėl VMI pagrįstai teigė, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti šių pajamų gavimo realumą.

Teismas kartu akcentavo, kad VĮ Registrų centre duomenų apie P. G. vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą nėra. VĮ Registrų centro duomenimis, 2006 m. gruodžio 18 d. apskrities viršininko sprendimu pareiškėjai nuosavybės teisė atkurta į 3,67 ha žemės sklypą, kurio vertė 11 605 Lt. Kitų duomenų apie jos paveldėtą turtą ar jai atkurtą nuosavybę teismas nenustatė. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nebuvo įsigijusi patento verstis siuvimo ar mezgimo veikla, nemokėjo pajamų mokesčio. Todėl nesant jokių duomenų apie vykdytą veiklą bei iš šios veiklos gautas pajamas, VMI padarė pagrįstą išvadą, kad 50 000 dolerių pareiškėja negalėjo sutaupyti.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų, kaip paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių apie gautas pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto nuodugnia pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo fakto nepagrindžia.

Vien sandorio galiojimas civiline teisine prasme negali būti traktuojamas kaip pagal sandorį gautų pajamų teisėtumo prezumpcija, o turi būti įrodinėjamas realus piniginių lėšų gavimas (perdavimas). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja, be savo pateikto paaiškinimo, neturi jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų savo teiginiams dėl piniginių lėšų, sutaupytų iš buvusio sutuoktinio bei santaupų iš mezgimo ir siuvimo veiklos, pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ji šias lėšas gavo. Taip pat teismas pažymėjo, kad beveik visos pajamos, kuriomis pareiškėja grindžia 2003 m. gruodžio 31 d. vienkartinėje gyventojų turėto turto deklaracijoje deklaruotą 700 000 Lt ne banke turimų lėšų likutį, remiantis jos pačios paaiškinimu, buvo gautos iki 1993 m., o 1993 m.

įvedus nacionalinę valiutą litą ir keičiant talonus ar valiutą į litus, bankuose buvo renkama informacija apie valiutos keitimą bei teikiama mokesčių administratoriui, tačiau mokesčių administratorius jokios informacijos apie tai neturi, o pati pareiškėja patikrinimo metu dokumentų, įrodančių valiutos keitimą banke, nepateikė. Taigi, teismo vertinimu, VMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neturėjo deklaruoto 700 000 Lt piniginių lėšų likučio ne banke 2003 m. gruodžio 31 d. Todėl nagrinėjamu atveju buvo nustatomas pareiškėjos turėtas piniginių lėšų likutis 2003 m. gruodžio 31 d. ir, įvertinus 1993–2003 m. laikotarpį, buvo nustatyta, kad: pareiškėja gavo 63 758 Lt (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio, 6 840 Lt pensijos, 54 000 Lt pajamų iš parduotų žemės ir miško gėrybių; pareiškėja patyrė 96 622 Lt vartojimo išlaidų (pagal Statistikos departamento pateiktus vartojimo išlaidų koeficientus 1996–2003 m. apskaičiuotas pragyvenimo išlaidas 2 asmenų šeimai (iki 1997 m. ir už sūnų), sumokėjo 734 Lt mokesčių.

Įvertinus minėtus duomenis, buvo nustatyta, kad pareiškėjos turėtų piniginių lėšų likutis ne banke 2003 m. gruodžio 31 d. buvo apie 114 277 Lt. Tačiau įvertinęs tai, kad pareiškėja 2004–2007 m. laikotarpio pradžioje galėjo turėti 114 277 Lt piniginių lėšų likutį ne banke ir turėjo 3 825 Lt piniginių lėšų likutį banke, taip pat gavo 91 675 Lt pajamų, bet patyrė 564 271 Lt išlaidų, teismas sprendė, kad VMI pagrįstai konstatavo, jog 2008 m. sausio 1 d. pareiškėjos turimas piniginių lėšų likutis ne banke buvo lygus nuliui.

Iš bylos medžiagos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2008 m. gavo 33 622 Lt pajamų ir patyrė 185 245 Lt išlaidų. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad ne tik į pareiškėjos išlaidas įtrauktos „Audi Q7“ remonto išlaidos, tačiau vėliau į jos pajamas įtraukta ir iš draudimo gauta kompensacija po minėto automobilio vagystės, o 50 000 Lt namo statybos išlaidos skaičiuotos pagal pareiškėjos 2014 m. birželio 12 d. pateiktą paaiškinimą ir pareiškėjos sūnaus E. A. 2013 m. lapkričio 27 d. paaiškinimą, kad namas baigtas statyti 2011 m. Teismas akcentavo, kad tą patį patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenys, pagal kuriuos minėto namo statybos pabaigos metai – 2011 m., todėl pareiškėjos skunde pateikti argumentai, kad namo statybos buvo baigtos 2006 m., teismo vertinimu, yra nepagrįsti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos paaiškinimai, jog prie statybų prisidėjo O. K., nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais. Be to, įvertinęs 2009 m. laikotarpio pradžioje pareiškėjos turėtą 3 342 Lt piniginių lėšų likutį ne banke, pareiškėjos gautas 21 462 Lt pajamas, patirtas 45 484 Lt išlaidas bei 4 660 Lt turėtą piniginių lėšų likutį banke metų pabaigoje, teismas padarė išvadą, kad VMI pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos išlaidos 2009 m. viršijo pajamas 25 340 Lt. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjai buvo pagrįstai apskaičiuotas GPM. Teismas kartu atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja paaiškinimų keitimą grindžia 2003 m. ligoninės išrašu iš medicininių dokumentų, nurodydama, kad serga (duomenys neskelbtini), o vienas iš šios ligos požymių yra atminties sutrikimas, tačiau pateiktoje pažymoje apie tai nieko neužsimenama, todėl nesant įrodymų apie šios ligos sukeliamus atminties sutrikimus, su jais susijusius pareiškėjos argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 27 straipsnio 1 dalį ir 1996 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. 1-1343 17 straipsnio 8 dalies bei 18 straipsnio nuostatas, nes 2008 m. gavo ir panaudojo 151 140 Lt neapmokestintų pajamų, o 2009 m. gavo ir panaudojo 25 340 Lt neapmokestintų pajamų ir šių neapmokestintų pajamų nedeklaravo GPMĮ nustatyta tvarka. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas sprendė, kad pareiškėjos skundas netenkintinas.

IV. Pareiškėja V. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 90–104), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti MGK 2015 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. S-132(7-255/2014), VMI 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 68-219 bei Šiaulių AVMI 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. (51)FR0682-524. Pareiškėja mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas netinkamu materialinės teisės normų, reglamentuojančių mokestinius teisinius santykius, taikymu ir aiškinimu bei netinkamu ir neadekvačiu faktinių aplinkybių vertinimu. Pareiškėja teigia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir netinkamai įvertino skundo motyvus, neatidžiai išanalizavo ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus bei aktualią teismų praktiką ir nepagrįstai palaikė išskirtinai mokesčių administratoriaus poziciją, kuri iš esmės pagrįsta tik visos eilės prielaidų rinkiniu. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 130–136) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą nepakeistą. VMI mano, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir VMI atsiliepimas į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVMI 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. (51)FR0682-524 (b. l. 47–56) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusios VMI 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 68-219 (b. l. 38–46), kuriuo buvo patvirtintas minėtas Šiaulių AVMI sprendimas dėl pareiškėjai apskaičiuotų mokėtinų 39 774 Lt GPM, 24 712,50 Lt GPM delspinigių, 1 520 Lt PSD įmokų, 715,39 Lt PSD delspinigių ir skirtų 3 977 Lt GPM baudos, 152 Lt PSD įmokų baudos, taip pat MGK 2015 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. S-132(7-255/2014), kuriuo buvo patvirtintas minėtas VMI sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu (b. l. 80–87) pareiškėjos skundą dėl nurodytų sprendimų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėja nesutinka.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pabrėžtina, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią MAĮ 70 straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru (MAĮ 70 str. 2 d.). Vykdydamas pastarąjį pavedimą, VMI viršininkas 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtino Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles.

Kaip matyti iš MAĮ 70 straipsnio 1 dalies, mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010).

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje numatyti mokesčių mokėtojo elgesio atvejai, kada mokestinės prievolės dydis gali būti apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kiek tai susiję su VMI administruojamais mokesčiais, yra detalizuojami Taisyklių 4 punkte. Pagal Taisyklių 4.1 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais).

Atitinkamai nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančių duomenų visumą, nustatyta, kad pareiškėjos 2008–2009 m. išlaidos gana ženkliai viršijo jos gautas pajamas ir pareiškėja iš esmės negalėjo objektyviais įrodymais pagrįsti šių patirtų išlaidų. Taigi, šiuo atveju mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, todėl pagrįstai ir teisėtai taikė mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą ir kvalifikuodamas pareiškėjos pajamas kaip nepagrįstas realiais gavimo šaltiniais.

Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėja GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo už 2012 m. parduotą automobilį ir priekabą gautų pajamų bei nesumokėjo nuo jų GPM. Pabrėžtina, jog pareiškėja šios aplinkybės iš esmės neginčija.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino pareiškėjos paaiškinimus dėl jos gautų pajamų ir kitus surinktus duomenis, aiškiai, išsamiai ir detaliai pagrindė pareiškėjai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusias sumas, kaip tai numato MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, todėl, priešingai nei teigia pareiškėja, ginčijamas Šiaulių AVMI sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu bei nėra jokio pagrindo jį keisti ar naikinti. Atitinkamai tiek mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusios institucijos, tiek pirmosios instancijos teismas motyvuotai, pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjos skundus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), įvertinusi šios administracinės bylos ir MGK bylos Nr. 6.11-05(7-255/2014) medžiagą, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėja, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertinoje byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina šioje administracinėje byloje ir MGK byloje Nr. 6.11-05(7-255/2014) esantys duomenys, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėja iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių objektyvių įrodymų.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas aiškiai, išsamiai bei detaliai išdėstytiems ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Kaip minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrindė jo mokesčių mokėtojui (pareiškėjai) apskaičiuotas mokesčių ir su jais susijusias sumas (pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą), kaip tai numato MAĮ 67 straipsnio 1 dalis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.), tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja tokių duomenų nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-147/2011, 2011 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1427/2011 ir kt.). Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Tačiau apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑1527/2010). Taigi, pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles neigiamos pasekmės dėl neįrodytų aplinkybių, paneigiančių mokesčių administratoriaus argumentus, tenka būtent mokesčių mokėtojui (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑1024/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑862/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑863/2010 ir kt.).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė