ef583a6077b911e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2920/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00460-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Viktorui Onačko,

atsakovo atstovams B. S., V. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Olkusjana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Olkusjana“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūra).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Olkusjana“ (toliau – ir pareiškėjas, įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūros (toliau – ir Agentūra) 2011 m. gruodžio 23 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-17 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. VR-1.7-126 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Agentūros valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius V. M. 2011 m. gruodžio 23 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo pareiškėją: pateikti įmonės gaminių sąrašą, kur skystame ar kietame (ledas) pavidale naudojamas vanduo, tai yra, kas turėtų įtakos susidarančių nuotekų kiekiui; vadovaujantis įmonėje gaminamų gaminių receptūra nurodyti, kiek 1 kg gaminio yra vandens (svorio vienetais); informaciją pateikti apie 2011 metais vykdytą gamybinę veiklą. Nurodė, jog Privalomasis nurodymas buvo apskųstas Departamentui, tačiau minėtu Departamento 2012 m. sausio 19 d. sprendimu skundas atmestas.

Pareiškėjas teigė, kad ginčijamas Privalomasis nurodymas prieštarauja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas, Aplinkos kontrolės įstatymas) 2 straipsnio 6 punkto nuostatai, nurodančiai, kada gali būti duodamas privalomasis nurodymas, nes tokių pagrindų atsakovas nenustatė. Pažymėjo, jog, vadovaujantis Aplinkos kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktu, privalomajame nurodyme turi būti nurodyta, kokius pažeidimus, jų pasekmes arba veiksnius turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius terminus jis tai turi padaryti. Teigė, jog Privalomajame nurodyme jokie pažeidimai ir galinčios kilti neigiamos pasekmės nenustatyti.

Pareiškėjas nurodė, jog Privalomasis nurodymas negali būti grindžiamas Agentūros 2011 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktu Nr. 153 (toliau – ir Aktas), nes šiame akte kalbama apie 2010-2011 metais ūkininkų laukų neva neteisėtą laistymą pareiškėjo gamybos nuotekomis. Teigė, jog nurodytos aplinkybės yra nesusijusios su nurodymu pateikti informaciją apie sunaudoto vandens kiekį. Pažymėjo, kad įmonėje jau daugiau nei 10 metų yra naudojamas įrengtas vandens gręžinys, o iš jo paimamas vandens kiekis apskaitomas metrologinius reikalavimus atitinkančiais apskaitos prietaisais. Nurodė, kad įmonė ne kartą buvo tikrinta aplinkos apsaugos pareigūnų, kuriems žinoma, kad per parą įmonės sunaudojamo vandens kiekis neviršija 5 m3.

Pabrėžė, jog aplinkos apsaugą vykdantiems pareigūnams Aplinkos kontrolės įstatymu garantuota teisė gauti informaciją iš įmonių ir fizinių asmenų yra administracinė našta ūkio subjektams, atitraukianti nuo tiesioginės veiklos. Nurodė, jog skundžiamu Privalomuoju nurodymu pareiškėjui nustatyta prievolė pateikti tokias periodines ataskaitas apie savo ūkinę veiklą, kurių teikimo nenumato nei vienas teisės aktas, nes įmonė nepriskirtina Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nurodytiems vandens vartotojams. Teigė, kad Privalomasis nurodymas pateikti pareiškėjo gaminamų gaminių receptūras su duomenimis apie vandens kiekį šiuose gaminiuose yra neteisėtas ir dėl to, kad kiekvieno gaminio receptūra yra pareiškėjo komercinė paslaptis.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu prašė UAB „Olkusjana“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, taikant regioninės rotacijos principą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Alytaus miesto agentūros pareigūnai atliko pareiškėjo vykdomos veiklos patikrinimą. Nurodė, jog, remiantis šių pareigūnų atlikto patikrinimo rezultatais, užfiksuotais 2011 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. 153, buvo surašytas Privalomasis nurodymas. Pažymėjo, jog Aplinkos kontrolės įstatymo 18 straipsnyje nurodyti privalomųjų nurodymų teikimo atvejai, kurių 1 punktas numato: „kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti“. Todėl teigė, kad Agentūros surašytas Privalomasis nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat pažymėjo, kad Privalomojo nurodymo teikimo pagrindas yra ne tik Aplinkos kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktas, bet ir 12 straipsnio 1 dalies 13 punktas, numatantis, kad pareigūnai turi teisę gauti iš juridinių ir fizinių asmenų informaciją, reikalingą užkirsti kelią aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, išaiškinti pažeidimus ir nustatyti pažeidėjus, patraukti juos atsakomybėn, taip pat gauti informaciją apie ūkinės veiklos poveikį aplinkai, informaciją, susijusią su mokesčiais už aplinkos teršimą bei gamtos išteklių naudojimą. Nurodė, jog, atsižvelgiant į Akte užfiksuotus UAB „Olkusjana“ padarytus aplinkosauginius pažeidimus, vykdant aplinkosauginių pažeidimų prevenciją ir siekiant išvengti tolimesnių aplinkosauginių pažeidimų kartojimo, pareiškėjui buvo pateiktas Privalomasis nurodymas. Pažymėjo, jog, neturint tikslios informacijos apie išgaunamo vandens ir išleidžiamų nuotekų kiekius, negalima tinkamai vykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūra atsiliepimu prašė UAB „Olkusjana“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Agentūra yra struktūrinis Departamento padalinys, todėl jos pozicija sutampa su Departamento teismui pateiktame atsiliepime išdėstyta pozicija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Olkusjana“ skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007 ir kt.). Nustatė, jog Agentūros 2012 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. VR-16.10-18 1.7 punktas patvirtina, kad pareiškėjas Agentūros Privalomajame nurodyme Nr. VR-16.2-13 prašomą informaciją atsakovui pateikė, t. y. ginčijamame akte nustatytus įpareigojimus įvykdė. Darė išvadą, kad Agentūros 2011 m. gruodžio 23 d. Privalomojo nurodymo Nr. VR-16.2-17 panaikinimas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių. Pažymėjo, jog nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008).

III. Pareiškėjas UAB „Olkusjana“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde kartoja tuos pačius argumentus, kaip ir skunde, papildomai nurodo:

1) Pareiškėjas savo teisių pažeidimą įvardijo teismui ne kaip valstybės institucijos reikalavimą pateikti turimus įmonėje duomenis jos įgaliotam asmeniui, o kaip tokio reikalavimo įgyvendinimą netinkama teisine forma, įpareigojant paruošti ir pateikti įmonės veiklos tam tikroje sferoje ataskaitą, kurios teikimo valstybės institucijoms nenumato teisės aktai, be to, prašoma informacija yra įmonės komercinė paslaptis. Teigia, jog teismas nenustatė šių esminių skirtumų tarp informacijos gavimo būdų, juos sutapatino ir neatskleidė bylos esmės. Mano, jog toks ginčo dalyko supratimas lėmė tai, kad atsakovo veiksmai (pareigūnas, išdavęs Privalomąjį nurodymą, atvyko į įmonę ir iš jos dokumentų sužinojo tą informaciją, kurios siekė gauti atskiros ataskaitos pavidalu) teismo sprendime traktuojami, kaip pareiškėjo sutikimas su nurodymu ir jo reikalavimų įvykdymas, dėl ko, anot teismo, išnyko ginčas ir skundas tapo netenkintinu. Nurodo, jog ši teismo išvada prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams, teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

2) Atsakovas teismo posėdžio metu pateikė savo surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 06696, kuriuo konstatavo, kad pareiškėjas UAB „Olkusjana“ neįvykdė trijų privalomųjų nurodymų, kartu ir skundžiamo šioje byloje, dėl ko administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 5114 straipsnio 1 dalį buvo patrauktas įmonės vadovas, jam skiriant 500 Lt baudą. Mano, jog toks atsakovo elgesys reiškia, kad jis nelaiko ginčo išspręstu.

3) Atkreipia teismo dėmesį, kad skundžiamas Privalomasis nurodymas nėra panaikintas ar pasibaigęs jo galiojimas, todėl teigia, jog teismo sprendimo išvada apie ginčo išnykimą yra nepagrįsta.

4) Teismas visiškai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus, savo sprendimą pagrįsdamas suformuota teismų praktika (byla Nr. AS16-420/2007). Ginčija teismo sprendimo išvadą, kad tiek Privalomasis nurodymas, tiek Departamento Sprendimas tiesiogiai nesuponuoja pareiškėjo UAB „Olkusjana“ teisių ir įstatymų saugomų interesų pažeidimo ir nesukelia jokių neigiamų teisinių pasekmių. Mano, jog ši teismo išvada reiškia, kad skundas nėra iki galo išnagrinėtas.

5) Inspektorius V. M. skundžiamą Privalomąjį nurodymą surašė 2011 m. gruodžio 23 d., nustatydamas jo įvykdymo terminą 2012 m. sausio 5 d. Pažymi, jog tą pačią dieną buvo surašyti dar du teismui apskųsti nurodymai, kurių įvykdymo terminas nustatytas 2012 m. sausio 1 d. ir 2012 m. sausio 5 d. Pabrėžia, jog trims didelės apimties praėjusių metų ataskaitoms paruošti apie įmonės gamybinę veiklą buvo nustatytas tik 7 ar 10 kalendorinių dienų terminas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo UAB „Olkusjana“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog, analizuojant Aplinkos kontrolės įstatymo nuostatas, reglamentuojančias privalomųjų nurodymų teikimo procesą, galima daryti išvadą, kad būtent aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas yra įgaliotas nuspręsti, ar pateiktas privalomasis nurodymas yra įvykdytas. Atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos atveju tiek privalomąjį nurodymą pateikė, tiek jo reikalavimo įvykdymą sprendė tas pats aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas. Paaiškina, jog 2012 m. balandžio 4 d., įmonės patikrinimo metu, Privalomojo nurodymo reikalavime nurodyta informacija buvo gauta. Nurodo, jog 2012 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. VR-16.10-18 išvadų 1.7 punkte Privalomąjį nurodymą teikęs pareigūnas aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksavo, kad privalomuose nurodymuose Nr. VR16.2-13, VR16.2-17 prašyta informacija yra gauta atliekamo patikrinimo metu.

Pažymi, jog nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas yra pagrindas daryti išvadą, jog ginčo dalykas yra išlikęs. Paaiškina, jog 2012 m. balandžio 23 d. protokolas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-16.1-9 buvo surašytas pagal ATPK 5114 straipsnio 1 dalį, o pagal nurodytą ATPK straipsnį administracinė atsakomybė kyla už privalomojo nurodymo neįvykdymą laiku.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas UAB „Olkusjana“ skundu, paduotu 2012 m. vasario 17 d., ginčijo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūros 2011 m. gruodžio 23 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-17. Taip pat prašė panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. VR-1.7-126, kuriuo nebuvo patenkintas pareiškėjo 2012 m. sausio 9 d. skundas dėl Privalomojo nurodymo.

Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad Privalomasis nurodymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes savo turiniu prieštarauja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymui, jame reikalaujamos ataskaitos nėra privalomai įtvirtintos teisės aktuose, Privalomajame nurodyme nieko nekalbama nei apie konkrečius pažeidimus, nei apie jų pasekmes. Privalomuoju nurodymu pareiškėjui nustatyta prievolė pateikti tokią ataskaitą apie savo ūkinę veiklą, kurios pateikimo nenumato nei vienas teisės aktas. Taip pat skunde nurodoma, kad reikalavimas pateikti pareiškėjo gaminių receptūras su duomenimis apie jose sudarančią vandens dalį, yra neteisėtas vien tuo pagrindu, kad kiekvieno gaminio receptūra sudaro įmonės komercinę paslaptį.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų, padaręs išvadą, kad Privalomojo nurodymo panaikinimas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Agentūros 2012 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. VR-16.10-18 1.7 punktu, nustatė, kad pareiškėjas Privalomajame nurodyme prašomą informaciją atsakovui Agentūrai pateikė, t. y. įvykdė ginčijamame akte nustatytus įpareigojimus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Agentūra 2011 m. gruodžio 23 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo nurodė pareiškėjui iki 2012 m. sausio 5 d. pateikti įmonės gaminių sąrašą, kur skystame ar kietame (ledas) pavidale naudojamas vanduo, tai yra, kas turėtų įtakos susidarančių nuotekų kiekiui; vadovaujantis įmonėje gaminamų gaminių receptūra nurodyti, kiek 1 kg gaminio yra vandens (svorio vienetais); informaciją pateikti apie 2011 metais vykdytą gamybinę veiklą (b. l. 8). Privalomasis nurodymas grindžiamas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 13 punktu.

Agentūros 2012 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. VR-16.10-18 1.7 punkte nurodyta, kad Privalomuoju nurodymu prašyta informacija yra gauta atliekamo patikrinimo metu. Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad įmonėje 2011 metais vykdyta išleidžiamų nuotekų apskaita buvo netiksli, paimti vandens kiekiai nesutapo su tvarkomų, išvežamų nuotekų kiekiais, dėl ko vykdant aplinkosauginių pažeidimų prevenciją yra reikalinga žinoti susidarančių nuotekų kiekius. Dalis įmonėje išgauto požeminio vandens yra panaudojama gamyboje ir nepatenka į nuotekas. Siekiant nustatyti faktinius ir pagrįstus susidarančių nuotekų kiekius ir buvo surašytas Privalomasis nurodymas (b. l. 44).

Byloje buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjo vadovui 2012 m. balandžio 23 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas nustatytais terminais neįvykdė jam surašytų 2011 m. gruodžio 23 d. privalomųjų nurodymų Nr. VR16.2-12, VR16.2-13, VR16.2.17 ir dėl to buvo pažeisti nustatyti aplinkosauginiai reikalavimai, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalis, kad įmonės vadovas traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 5114 straipsnio 1 dalį (b. l. 49-50). 2012 m. balandžio 23 d. buvo surašytas administracinis nurodymas, vadovaujantis ATPK 2601 straipsniu, ir pasiūlyta pareiškėjo vadovui sumokėti baudą, lygią pusei minimalios baudos, numatytos ATPK 5114 straipsnio 1 dalyje, iki 2012 m. gegužės 3 d. (b. l. 51). Pareiškėjo vadovas sumokėjo 500 Lt baudą (b. l. 52). Pažymėtina, jog ATPK 2601 straipsnio 3 dalis numato, kad asmeniui įvykdžius administracinį nurodymą administracinio teisės pažeidimo bylos teisena baigiama.

Išnagrinėjus ir įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti skundo reikalavimai, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjo skundas.

Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procesą reglamentuoja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (1 straipsnis). Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teises ir pareigas. Pagal minėtos dalies 6 punktą aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai šio įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka duoda privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims.

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalis privalomąjį nurodymą apibrėžia kaip aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimą fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 13 punktas numato, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę gauti iš juridinių ir fizinių asmenų informaciją, reikalingą užkirsti kelią aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, išaiškinti pažeidimus ir nustatyti pažeidėjus, patraukti juos atsakomybėn, taip pat gauti informaciją apie ūkinės veiklos poveikį aplinkai, informaciją, susijusią su mokesčiais už aplinkos teršimą bei gamtos išteklių naudojimą.

Privalomojo nurodymo davimo atvejai įvardyti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 punktą privalomasis nurodymas duodamas, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatas, susijusias su privalomojo nurodymo davimu, yra nurodęs, kad privalomasis nurodymas gali būti duodamas ne tik teisės aktų pažeidimo atvejais, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-243/2010).

Reikalavimai privalomojo nurodymo turiniui įtvirtinti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnyje, kurio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog privalomajame nurodyme turi būti įvardyta, kokius pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius terminus jis tai turi padaryti. Privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas ir teisėtas, t. y. turi atitikti minėtų įstatymų nuostatų reikalavimus, jame turi būti aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1659/2012, 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012; kt.).

Nagrinėjamoje byloje įvertinus ginčijamo Privalomojo nurodymo turinį, Sprendime nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu nebuvo panaikintas Privalomasis nurodymas, byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas aplinkybes, susijusias su informacijos, nurodytos Privalomajame nurodyme, pateikimu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad patikrinimo metu atsakovui buvo pateikta informacija, kurios jis reikalavo, pateikdamas pareiškėjui Privalomąjį nurodymą. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjo ginčijamu Privalomuoju nurodymu nebuvo prašoma pateikti jokių ataskaitų, apie kurias nurodoma skunde. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad iš pareiškėjo buvo reikalaujama pateikti informaciją, kuri pagal savo pobūdį, apimtį nebuvo proporcinga ir tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti, proporcinga pareiškėjo dydžiui ir administraciniams gebėjimams, šios informacijos pateikimas būtų sutrikdęs pareiškėjo veiklą.

Atsakovas, trečiasis suinteresuotas asmuo jokios informacijos, nurodytos Privalomajame nurodyme, po atlikto patikrinimo nereikalauja, nurodo, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas, t. y. Privalomajame nurodyme nurodytas įpareigojimas pareiškėjui nebesukelia objektyvių teisinių pasekmių. Pareiškėjui realias (objektyvią išraiškos formą turinčias) teisines pasekmes sukelia Privalomajame nurodyme nurodytas įpareigojimas pateikti informaciją.

Pareiškėjas, remdamasis atsakovo 2012 m. balandžio 23 d. surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo daryti išvados, jog pareiškėjas įvykdė privalomąjį nurodymą. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes iš minėto administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, kad jis buvo surašytas ne dėl to, kad pareiškėjas neįvykdė Privalomojo nurodymo, o dėl to, kad nustatytu terminu jo neįvykdė. Pareiškėjas nurodo, kad Privalomasis nurodymas nėra panaikintas ar pasibaigęs jo galiojimas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie ginčo išnykimą yra nepagrįsta. Šie argumentai nepripažintini pagrįstais, nes pagal bylos duomenis konstatuoti, kad tarp šalių yra ginčas dėl įpareigojimo pateikti informaciją, nurodytą Privalomajame nurodyme, nėra pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimų, pareikštų šioje administracinėje byloje, patenkinimas pakeistų pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį, jog skundo patenkinimas sukels pareiškėjui teisines pasekmes, bus apgintos pareiškėjo teisės ir apginti įstatymo saugomi interesai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., administracines bylas Nr. A14-261/2007; Nr. AS146-669/2009; AS146-20/2012). Be to, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS822-172/2010; Nr. AS143-560/2010; A502-447/2010; A143-2053/2012).

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis). Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Olkusjana“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė