ef5828fc-2c50-47be-bb9a-9e508681beb1 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1093/2014Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00401-2012-9Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.17; 114.8.2;114.11.; 126.8. (S)   LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. liepos 1 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų R.

R. ir D. K. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-318-198/2013 pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Daliaus vairavimo mokymo centras“ ieÅ¡kinį atsakovams D. K., R. R., R. K. dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį patikslinęs (t. 1, b. l. 172-175) prašė priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų D.

K., R. R. ir R. K. ieškovui BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ 274 303,98 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad įmonės akcininkais nuo pat jos įsteigimo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo yra atsakovai D. K. ir R. R.. Atsakovė R. R. yra buvusi ir bendrovės vadove – direktore, kuri vadovavo laikotarpiu nuo 2000-08-24 iki 2010-03-01, taip pat nuo 2011-06-21 iki įmonei buvo iškelta bankroto byla.

Atsakovė R. K. įmonei vadovavo laikotarpiu nuo 2010-01-31 iki 2011-06-21. Panevėžio apygardos teismas 2011-10-20 nutartyje, kuria įmonei buvo iÅ¡kelta bankroto byla, konstatavo, kad įmonė jau 2008-12-31 buvo nemoki, nevykdė mokestinių įsipareigojimų, neatsiskaitė su kreditoriais, o pradelsti įsipareigojimai virÅ¡ijo pusę į bendrovės balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. IeÅ¡kovo kreditoriai, ieÅ¡kovui tapus nemokiu, su pareiÅ¡kimu į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo nesikreipė, todėl kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo privalėjo atsakovai remiantis Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Tačiau atsakovai ne tik nevykdė įstatyme numatytos pareigos pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, bet nuo 2008 metų nebeteikė Juridinių asmenų registrui privalomų teikti finansinės atskaitomybės dokumentų. Atsakovai, kaip įmonės akcininkai ir vadovai, privalo atlyginti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė dėl pavėluotai pateikto teismui pareiÅ¡kimo dėl bankroto bylos ieÅ¡kovui iÅ¡kėlimo. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų (neveikimo) ieÅ¡kovo skolos nuolat augo ir tuo buvo pažeisti ieÅ¡kovo ir ieÅ¡kovo kreditorių interesai.

Pradinio ieÅ¡kinio pateikimo dienai (2012-09-21) ieÅ¡kovo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudarė 494 286,98 Lt. Laikotarpiu nuo 2008 metų (nuo nemokumo atsiradimo) iki 2012-01-19 (bankroto bylos iÅ¡kėlimo nutarties įsiteisėjimo diena) ieÅ¡kovės įsiskolinimas kreditoriams padidėjo 297 580,98 Lt suma [494 286,98 – 196 706 (mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2008-12-31 balanso duomenimis)]. Žala padaryta ir pačiai įmonei, kadangi bankroto procedÅ«ros kainuoja. Kreditorių susirinkimo 2012-06-29 nutarimu įmonės bankroto administratoriui yra nustatytas 20 000 Lt atlyginimas už visÄ bankroto procedÅ«rÄ , taip pat 20 000 Lt administravimo iÅ¡laidos (buhalterinė apskaita, teisininkų paslaugos, paÅ¡to iÅ¡laidos, archyvo tvarkymas, patalpų nuoma, kuro iÅ¡laidos ir kt.), iÅ¡ viso 40 000 Lt.

Bendra atsakovų įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala pradinio ieÅ¡kinio pateikimo dienai sudarė 337 580,98 Lt (297 580,98 + 40 000 ). Realizavus įmonės turtÄ bankroto procese buvo visiÅ¡kai apmokėtos bankroto administravimo iÅ¡laidos bei iÅ¡ dalies atsiskaityta su įmonės kreditoriais, taigi bendra jų finansinių reikalavimų suma sumažėjo 23 277 Lt. Todėl praÅ¡omos priteisti žalos dydį mažina iki 274 303,98 Lt (337 580,98 – 40 000 – 23 277). Jei atsakovai bÅ«tų pateikę pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kai paaiÅ¡kėjo ieÅ¡kovo nemokumas, tuo metu turimo ieÅ¡kovo įmonės turto (206 108 Lt) bÅ«tų užtekę atsiskaityti su įmonės kreditoriais (196 706 Lt) ir jiems nebÅ«tų padaryta žala arba ji bÅ«tų mažesnė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Panevėžio apygardos teismas 2013-12-30 sprendimu (t. 2, b. l. 58-63) ieÅ¡kinį patenkino ir priteisė solidariai iÅ¡ atsakovų 274 303,98 Lt žalai atlyginti, 5 procentus metinių procesinių palÅ«kanų bei po 2 175 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų iÅ¡ kiekvieno atsakovo valstybei.Teismas nurodė, kad bylai reikÅ¡minga aplinkybė - įmonės nemokumas jau nuo 2008-12-31 - yra nustatytas teismo procesiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-1107-544/2011. Kadangi finansinės atskaitomybės dokumentai VÄ® Registrų centrui laiku teikiami nebuvo, o vėliau pateikti balansai buvo parengti neturint visų buhalterinės apskaitos dokumentų (iÅ¡eitinių duomenų), tai finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie pateikti Å iaulių banko Panevėžio filialui, siekiant gauti iÅ¡ banko 200 000 Lt paskolÄ , pakeisti kreditavimo sutarties Nr. IL-2006-060-015 sÄ lygas bei koreguoti kredito grÄ Å¾inimo grafikÄ , ir kuriais remiasi atsakovai, siekdami įrodyti, kad įmonė 2008 metais buvo moki, teismas įvertino kritiÅ¡kai nurodęs, jog jie nepatvirtina tikrosios įmonės bÅ«klės. Atsakovai turėjo žinoti, kad įmonėje buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma, žinojo ir apie įmonės nemokumÄ , o už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymÄ atsakovė R.

K. P. miesto apylinkės teismo 2013-11-25 nuosprendžiu buvo nuteista. Atsakovų nesikreipimas į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, žinant įmonės finansinę padėtį, yra neteisėtas veiksmas, didinantis įmonės įsiskolinimus kreditoriams.Spręsdamas žalos dydžio klausimÄ , teismas nustatė, kad nuo įmonės nemokumo atsiradimo, t.y. 2008-12-31, iki nutarties dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo įsiteisėjimo dienos (2012-01-19) įmonės įsiskolinimas kreditoriams padidėjo 297 580,98 Lt (494 286,98 Lt galutinė kreditorinių reikalavimų suma – 196 706 Lt įsipareigojimai buvę 2008-12-31).

Ä®monės bankroto procedÅ«ros metu pardavus bankrutavusios įmonės turtÄ , iÅ¡ dalies buvo patenkinti įmonės kreditorių kreditoriniai reikalavimai ir įsiskolinimas kreditoriams sumažėjo 23 277 Lt. Todėl likusiÄ bankrutavusios įmonės kreditoriams padarytÄ 274 303,98 Lt žalÄ teismas priteisė iÅ¡ atsakovų solidariai (CK 6.6 str. 3 d., 6.279 str.). Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad apmokėtos bankroto administravimo 40 000 Lt iÅ¡laidos nėra žala įmonei, kadangi net ir laiku kreipiantis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo jos bÅ«tų patirtos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Atsakovai R. R. ir D. K. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 65-68) praÅ¡o panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013-12-30 sprendimÄ dalyje ir priimti naujÄ sprendimÄ - apeliantų atžvilgiu ieÅ¡kinį atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Teismas konstatuodamas, kad įmonė 2008-12-31 dienai buvo nemoki vien remdamasis 2011-10-20 nutartimi bankroto byloje Nr. B2-1107-544/2011 kaip prejudiciniu faktu pažeidė procesines nuostatas, nes apeliantai bankroto byloje nedalyvavo, todėl jų atžvilgiu prejudicija netaikoma (CPK 182 str. 2 d.).2.

Teismas nebuvo nuoseklus, viena vertus, remdamasis 2008-12-31 balansu ir pagal jo duomenis spręsdamas dėl pradelstų įsiskolinimų buvimo, kita vertus, pripažindamas, kad jis yra neteisingas. IÅ¡ Å¡io balanso matyti, kad 2008-12-31 dienai įmonė turėjo turto už 206 108 Lt, o įsipareigojimai sudarė 196 706 Lt, tačiau iÅ¡ per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 58 922 Lt (19 eilutė), taigi tai nesudarė pusę į balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2008-12-31 įmonė buvo nemoki.

Aplinkybė, kad VÄ® Registrų centrui tik 2009 metais buvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, nereiÅ¡kia, kad atskaitomybė neteisinga ar visai nebuvo vedama. Atsakovė R. K. buvo nuteista už aplaidų, o ne apgaulingÄ buhalterijos tvarkymÄ .

3. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naÅ¡tÄ . IeÅ¡kovo pareiga buvo įrodyti, kad įmonė 2008-12-31 buvo nemoki ir kilo atsakovų pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Pas ieÅ¡kovÄ yra ir visi įmonės finansiniai duomenys. Teismas neatsižvelgė į atsakovų praÅ¡ymÄ iÅ¡reikalauti iÅ¡ ieÅ¡kovo įrodymus apie tai, kokia dalis įmonės 196 706 Lt skolos buvo pradelsta 2008-12-31 dienai.4. Teismas, vertindamas įrodymus, turi bÅ«ti objektyvus ir neÅ¡aliÅ¡kas, tačiau pateiktas atsakovų bankui teiktas ataskaitas atmetė remdamasis prielaida dėl jų neteisingumo.5.

Spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės teismas nevertino faktinių duomenų, kad 2011 metais, vadovaujant atsakovei R. K., nebuvo Å¡aukiami visuotiniai akcininkų susirinkimai, neteikti finansinės atskaitomybės dokumentai, nebuvo žinoma įmonės finansinė padėtis, dėl ko įmonės vadovė ir buvo nuÅ¡alinta. Tik ji, bÅ«dama administracijos vadove ir kartu ieÅ¡kovo įmonės kreditoriaus UAB „Idea & Realty“, iÅ¡ kurio buvo nuomojamos patalpos, darbuotoja, geriausiai žinojo įmonės padėtį, tačiau informacijos apie tai įmonės akcininkams neteikė, elgėsi nesÄ Å¾iningai ir sudarė galimybę Å¡iam kreditoriui nepagrįstai pasididinti kreditorinį reikalavimÄ , kelis kartus užskaitė tÄ pačiÄ skolÄ kreditoriui ir neskundė teismo įsakymo dėl nuomos mokesčio priteisimo, dėl ko skola minėtam kreditoriui nepagrįstai padidinta daugiau nei 50 000 Lt.

Todėl dėl nesavalaikio kreipimosi į teismÄ turi atsakyti bÅ«tent R. K., kurios vadovavimo metu įmonė ir tapo nemoki.             6. Akcininkų ir administracijos vadovų atsakomybė yra skirtinga ir ji negali bÅ«ti solidari. IeÅ¡kovas BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ atsiliepime į atsakovų D. K. ir R. R. apeliacinį skundÄ (t. 2, b. l. 70-73) praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir sprendimÄ palikti nepakeistÄ , priteisti iÅ¡ apeliantų mokėtinÄ Å¾yminį mokestį valstybės naudai.

AtsiliepimÄ Ä¯ skundÄ grindžia tokiais argumentais:1. Įmonės nemokumas 2008-12-31 dienai konstatuotas Panevėžio apygardos teismo 2011-10-20 nutartyje c. b. Nr. B2-367-544/2012, taigi sutinkamai su CPK 182 straipsnio 2 dalimi Å¡ių aplinkybių atskirai įrodinėti nereikia. Apeliantai (akcininkai) su 2011-10-20 teismo nutartimi ir joje iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis buvo susipažinę ir su iÅ¡vadomis sutiko, nutarties neskundė.2. Apeliantai nutyli faktinę aplinkybę, kad 137 784 Lt ilgalaikiai įsipareigojimai - tai AB „Šiaulių bankas“ likusi negrÄ Å¾inta paskola ir kad nuo 2008-12-05 paskolos grÄ Å¾inimas buvo nutrauktas.

Nors Å¡ios paskolos mokėjimas vėliau du kartus buvo atidėtas, 2011-06-02 raÅ¡tu Nr. 143 kreditorius pranešė, kad kreditavimo sutartį vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukia. 2008-12-31 įmonės turtÄ sudarė – 206 108 Lt, įsipareigojimai – 196 706 Lt, bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienÄ turtas sudarė 126 013 Lt, įsiskolinimai – 494 286,98 Lt.3. Nesutinka su apeliantais, kad bankui teiktų ataskaitų apie įmonės finansinę bÅ«klę ir balansų duomenys sutampa, todėl teismas teisingai konstatavo, jog bankui teiktos ataskaitos vertintinos kritiÅ¡kai.4.

PareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo turėjo visi trys atsakovai, jie tai galėjo daryti visi kartu arba kiekvienas atskirai, todėl jų atsakomybė yra solidarioji.5. Paneigti atsakovų kaltės prezumpcijÄ privalo jie patys. IeÅ¡kovas neprivalo įrodinėti bendrovės vadavo, akcininko kaltės. Teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naÅ¡tÄ , sprendžiant klausimÄ dėl atsakovų atsakomybės. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai Apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės administracijos vadovų (skirtingais laikotarpiais) bei akcininkų civilinės atsakomybės klausimas, susijęs su jų pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonei esant nemokiai.

Pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui (akcininkui) (Ä®BÄ® 2 str. 9 p., 8 str. 1 d.).Nustatyta, kad į teismÄ dėl UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ bankroto iÅ¡kėlimo kreipėsi įmonės kreditoriai. Panevėžio apygardos teismo 2011-10-20 nutartimi, UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ iÅ¡kelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Verslo konsultavimo biuras“ (t. 1, b. l. 22-25).

Apeliantas D. K. buvo UAB ,, Daliaus vairavimo mokymo centras“ akcininku nuo įmonės įsteigimo 2000-08-22 (t. 1, b. l. 8-10). Apeliantė R. R. buvo įmonės akcininkė bei laikotarpiu nuo 2000-08-24 iki 2010-03-01 ir nuo 2011-06-21 iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo vadovavo įmonei (t. 1, b. l. 8-13). Atsakovė R. K. laikinai vadovavo įmonei nuo 2010-01-31 iki 2010-02-28, o nuo 2010-03-01 iki 2011-06-21 tapo nuolatine jos vadove (t. 1, b. l. 13). Dėl bendrovės vadovo ir įmonės dalyvio (akcininko) atsakomybės atsiradimo pagrindo bei rÅ«Å¡ies Kadangi apeliantai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo taikytos solidariosios atsakomybės teisėtumÄ , teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl jos taikymo (ne)pagrįstumo.

Formuodamas teismų praktikÄ , Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo ir dalyvio (akcininko) atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatÅ«s. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Ä®monės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – CK 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-244/2009; 2012-02-01 nutartis c.b.

Nr. 3K-3-19/2012). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 str. 10 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat yra išaiškinta, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Vadovo veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra.

Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 d.), nes neatlieka valdymo organui bÅ«dingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas, neiÅ¡eidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-05 nutartis c.b. Nr. 3K-3-168/2009; 2012-02-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-19/2012 ). Atsižvelgiant į Å¡ių funkcijų skirtingumÄ , civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui bÅ«dingas funkcijas.

Å ie kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai lemia, jog dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvių funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo paprastai negali bÅ«ti solidari. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-12 nutartis c.b. Nr. 2A-524/2013; 2012-09-28 nutartis c.b. Nr. 2A-1388/2012, 2012-03-28 nutartis c.b. Nr. 2A-744/2012). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas solidariÄ visų trijų atsakovų (vadovų ir akcininko) atsakomybę, laiku nesikreipiant į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tokios savo iÅ¡vados (dėl jų veiksmų ar neveikimo bendrumo) iÅ¡ esmės visiÅ¡kai nemotyvavo, nors turėjo pareigÄ nagrinėti ir vertinti aplinkybes, kurių pagrindu bÅ«tų galima konstatuoti žalos padarymÄ bendrais atsakovų veiksmais.

Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma, kai:

1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių;

2) sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu;

3) sieja bendra kaltė;

4) kai padaro žalos ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo;

5) kai pareiga atlyginti žalÄ atsiranda skirtingu pagrindu;

6) kai žalÄ padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už Å¡io asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis c.b. Nr. 3K-7-59/2008). Tokių faktinių aplinkybių dėl visų trijų atsakovų neteisėtų veiksmų bendrumo neįrodinėjo ir ieÅ¡kovas, o pirmosios instancijos teismas, minėta, nevertino. Byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti iÅ¡vados, kad tiek apeliantas D. K. (tik įmonės dalyvis, akcininkas), tiek apeliantė R. R. (įmonės vadovė ir kartu akcininkė), tiek atsakovė R.

K. (įmonės vadovė) bendrais veiksmais padarė žalÄ ieÅ¡kovui.Apibendrindama Å¡iuos argumentus teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieÅ¡kinį dėl solidariosios atsakomybės taikymo, visiÅ¡kai nevertindamas kiekvieno atsakovo atsakomybės apimties atskirai, neanalizuodamas, ar ginčo atveju nėra pagrindo taikyti dalinę atsakomybę, atsižvelgiant į subjektų veiksmus skirtingu laiku, skirtingas jų funkcijas, galimai skirtingÄ kaltės formÄ , pažeidė materialinės teisės normas (CK 6.6 str., 279 str. 4 d.).

Dėl įmonės vadovo bei akcininko civilinės atsakomybės nevykdžius pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo Kasacinio teismų praktikoje ne kartÄ buvo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad administracijos vadovÄ ir jo vadovaujamÄ Ä¯monę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rÅ«pestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viskÄ , kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įmonei tapus nemokiai;

Ä®BÄ® 8 str. 1 d.), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 str. 7 d.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigÄ Ä¯vykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rÅ«pestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matÄ . Pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymÄ Ä¯monės vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c.b.

Nr. 3K-3-496/2013). Pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad Å¡is subjektas geriausiai žino įmonės finansinę bÅ«klę, o pavėluotas bankroto bylos iÅ¡kėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei Å¡ie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumÄ , tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieÅ¡tarauja geriems verslo standartams.

Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iÅ¡kėlimo suteikiamomis sÄ lygomis, nes dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įskaitant palÅ«kanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimÄ , iÅ¡ieÅ¡koti skolas iÅ¡ Å¡ios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palÅ«kanų už visas įmonės prievoles, pavėluotÄ mokėjimÄ , skaičiavimas, negali bÅ«ti nustatoma priverstinė hipoteka (Ä®BÄ® 10 str. 7 d. 3 p.).Teismų praktikoje, sprendžiant klausimÄ dėl įmonės akcininko atsakomybės laiku nesikreipiant į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, yra pasisakyta, kad paprastai akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis bÅ«tų įmonės valdymo organo narys), taip pat ir santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimais jiems nedalyvauja.

TokiÄ veiklÄ vykdo ir visų pirma atsakingas už jÄ yra įmonės vadovas, jis geriausiai žino įmonės finansinę situacijÄ , taigi, ir Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla jam. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas solidariÄ (t. y. bendrÄ , vienodÄ ) visų trijų atsakovų atsakomybę nurodytos aplinkybės, kad apeliantas D. K. buvo tik įmonės akcininkas ir nėra niekada oficialiai vadovavęs įmonei, nevertino, atsižvelgęs vien į tai, kad pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo numato Ä®BÄ® 8 straipsnio nuostatos.

Pats faktas, kad apeliantas D. K. buvo įmonės akcininkas savaime nelemia jo civilinės atsakomybės. BÅ«tina įvertinti faktines aplinkybes, kokiu konkrečiu ar bent apytikriu momentu apeliantui D. K., kaip įmonės akcininkui, atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kokie įrodymai patvirtina, jog apeliantas apie tai neabejotinai turėjo žinoti ir žinojo. Tuo tarpu nenustačius, kad apeliantas D. K. bÅ«tų vykdęs kokius nors vadovui bÅ«dingus veiksmus per laikotarpį nuo 2008 metų iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , jog apeliantui buvo žinoma ar jis, kaip juridinio asmens dalyvis, privalėjo kontroliuoti bei žinoti apie kasdienę įmonės veiklÄ ir situacijos, kuomet kilo pareiga inicijuoti bankroto bylÄ , atsiradimÄ .

Tokios faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismo neanalizuotos ir visiÅ¡kai nevertintos. Dėl sÄ lygų įmonės vadovo ir savininko civilinei atsakomybei kilti Tam, kad bÅ«tų galima taikyti įmonės vadovo (savininko) civilinę atsakomybę, bÅ«tina savarankiÅ¡kai nustatyti Å¡io asmens civilinės atsakomybės sÄ lygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusiÄ Å¾alÄ , priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimÄ , jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieÅ¡kovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas (ar savininkas) kaltas.

Paneigti Å¡iÄ prezumpcijÄ , siekdamas iÅ¡vengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-420/2013). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija, vadovas (savininkas) atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiÅ¡kiančio aiÅ¡kiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės Å«kinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų bÅ«ti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu.

Todėl nustačius, kad įmonės vadovas (savininkas), nors ir esant tam sÄ lygoms, nesikreipė dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, bet toliau vykdė veiklÄ , siekdamas iÅ¡saugoti įmonę, atgaivinti jos veiklÄ , vien dėl bankroto bylos neinicijavimo negalima taikyti civilinės atsakomybės. PrieÅ¡ingu atveju bÅ«tų paneigta įmonės vadovo teisė veikti savarankiÅ¡kai, priimti rizikingus sprendimus, ieÅ¡koti parterių, tuo pačiu bÅ«tų paneigta ir įprasta verslo praktika. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena bÅ«tinųjų civilinės atsakomybės sÄ lygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimÄ ) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-16 nutartis c. b.

Nr. 3K-3-493/2012). Pirmiau konstatavus, kad dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvio funkcijų apeliantų bei atsakovės R. K. atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo negali bÅ«ti solidari (nebent bÅ«tų nustatytas neteisėtų veiksmų bendrumas), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino priežastinio ryÅ¡io tarp kiekvieno atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos pobÅ«džio bei civilinės atsakomybės apimties kiekvieno jų atžvilgiu. Kreditoriams Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žala atsiranda ne per se dėl to, kad asmenys, turintys pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, nesikreipė dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o dėl to, kad, atsiradus Å¡iems asmenims tokiai pareigai, jie jos laiku neįvykdė ir bÅ«tent tai kreditoriams sÄ lygojo naujų nuostolių atsiradimÄ ar ankstesnių padidėjimÄ .

Todėl svarbu nustatyti, ar (ir kada) tokia pareiga Å¡iems asmenims atsirado ir kokius nuostolius jos neįvykdymas ar nesavalaikis įvykdymas sukėlė, t.y. kokia apimtimi kiekvieno jų (ne)veikimas įtakojo įmonei ir kreditoriams padarytÄ Å¾alÄ . Pažymėtina, kad vertinant veiksmų (ne)teisėtumÄ svarbu nustatyti ir tai, ar sprendimas nesikreipti į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, laikytinas siekiu iÅ¡saugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklÄ , o galbÅ«t įmonės vadovai veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine Å«kine veikla.

Iš byloje pateikto 2013-11-25 įsiteisėjusio nuosprendžio (dėl atsakovės R. K. nusikalstamų veiksmų; baudžiamoji byla Nr. 1-277-768/2013) turinio matyti, kad su įmonės veikla susiję asmenys teikė paaiškinimus apie jų siekį įmonę išsaugoti, apribojant išlaidas, sumažinant atlyginimus ir pan. Liudytojų parodymais, vairavimo pamokos nebevyko 2011 m. kovo mėnesį (t. 2, b. l. 26-41). Įmonei aktualių patalpų nuomos sutartis 2010-04-14 papildomu susitarimu Nr. 1 buvo pratęsta iki 2015-12-31 (t. 1, b. l. 97), kuri nutraukta nuo 2011-04-30 (t. 1, b. l. 98).

Kreditavimo sutartis su AB „Šiaulių bankas“ nutraukta 2011-08-11 (t. 1, b. l. 73-81), prieÅ¡ tai 2009 m. kovo ir lapkričio mėnesį, pakeičiant kreditavimo sutarties sÄ lygas dėl įmokų grÄ Å¾inimo ir prievolės įvykdymo papildomo užtikrinimo (t. 1, b. l. 82-85). Nurodyta faktų visuma leistų daryti tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad 2008 metų pabaigoje, kai įmonė buvo faktiÅ¡kai nemoki, jos veikla dar nebuvo nutrÅ«kusi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad siekiant nustatyti civilinės atsakomybės (ne)buvimo prielaidas, nesikreipus į teismÄ kelti nemokiai įmonei bankroto bylÄ , svarbu iÅ¡siaiÅ¡kinti ne tik nuo kurio momento įmonės pradelstų įsipareigojimų suma virÅ¡ijo pusę į balanso įraÅ¡yto turto vertės (teisinis nemokumas), bet ir nuo kurio momento įmonė visiÅ¡kai nebevykdė įsipareigojimų pagal anksčiau sudarytas sutartis, nebevykdė normalios Å«kinės veiklos, nebesudarinėjo sandorių ir pan. (faktinis nemokumas).

Taip pat nustatytina, ar įmonės vadovas ar savininkas (akcininkai) turėjo pakankamai pagrindo tikėtis, kad įmonė atkurs mokumÄ , atsiskaitys su kreditoriais bei iÅ¡saugos darbo vietas. Neanalizavus tokių teisiÅ¡kai reikÅ¡mingų faktų pirmosios instancijos teisme, to negalima padaryti ir apeliacinės instancijos teisme. Pabrėžtina, kad bankroto byla paprastai keliama bendrovei ne tik tuomet, kai ji formaliai atitinka Ä®BÄ® nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu nustačius ir tai, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamÄ situacijÄ .

Visuomenės, o kartu ir vieÅ¡Ä jį interesÄ atitinka siekis iÅ¡saugoti veikiantį verslo subjektÄ , jei jis nėra faktiÅ¡kai nemokus. Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės finansinės padėties nustatymu Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonės nemokumas 2008-12-31 dienai yra nustatytas bankroto byloje Panevėžio apygardos teismo 2011-10-20 nutartimi c. b. Nr. B2-1107-544/2011, taigi iÅ¡ naujo Å¡io fakto neanalizavo (CPK 182 str. 2 p.), konstatuodamas visų trijų atsakovų pažeistÄ Ä¯statyminę pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiÅ¡kinimo ir taikymo kasacinis teismas yra nurodęs, jog prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galiÄ tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, iÅ¡skyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas bÅ«tų reikÅ¡mingas abiejose bylose; tam, jog prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, t.y. sukeltų teisinius padarinius ne tik proceso dalyviams, bet ir jame nedalyvavusiems asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių paprastai turi bÅ«ti pasisakyta teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-18 nutartis c. b.

Nr. 3K-3-484/2006; 2009-04-14 nutartis c. b. Nr.3K-3-180/2009; 2010-04-26 nutartis c. b. Nr. 3K-7-173/2010; 2012-12-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-587/2012). Taigi nagrinėjančiam bylÄ teismui privalomÄ reikÅ¡mę turi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės, tačiau tai nevaržo teismo kitaip negu ankstesnėje byloje aiÅ¡kinti taikytinÄ nagrinėjamoje byloje įstatymÄ ar kitaip teisiÅ¡kai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-06 nutartis c. b.

Nr. 3K-3-639/2013). Bankroto bylos iÅ¡kėlimas yra teisinis nemokumo bÅ«klės pripažinimas ir atitinkamų procedÅ«rų pripažinimas, o nemokumas, kaip ekonominė įmonės bÅ«klė, kuri Å¡iuo atveju aktuali sprendžiant civilinės atsakomybės klausimÄ , yra nustatomas ne tik remiantis balanso duomenimis, bet ir vertinant kitus faktorius, t. y. ar įmonė atsiskaito su kreditoriais, ar yra perspektyvus bei pagrįstas veiklos tęsimas ir pan. Teisėjų kolegija spręsdama klausimÄ , ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip prejudiciniu faktu rėmėsi nutartyje dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo konstatuotu 2008-12-31 dienai ieÅ¡kovo įmonės nemokumo faktu, atsižvelgia į tai, kad bankroto byloje nemokumas minėtai datai buvo nustatytas tik pagal įmonės 2008 metų balanso duomenis bei turimo turto vertės ir visų įsipareigojimų santykį.

To aiškiai nepakanka sprendžiant dėl apeliantų veiksmų (ne)teisėtumo ir jų civilinės atsakomybės taikymo Kitos teisiškai reikšmingos jų civilinei atsakomybei taikyti aplinkybės nebuvo įrodinėjimo dalyku bankroto byloje. Antra vertus, teismų praktikoje dėl įmonės nemokumo nustatymo yra akcentuojama, jog reikšminga yra ne visų įsipareigojimų absoliuti suma, o tik pradelsti įsipareigojimai (per vienerius mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai). Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliantų skundo argumentais, kad ir šiuo atveju sprendžiant dėl įmonės nemokumo nustatymo 2008 metų pabaigai aktualus yra ne visų be išimties įmonės įsipareigojimų dydžio ir turto santykis, o tik per vienerius metus mokėtinų sumų ir turto santykis.

Vertinant turto (206 108 Lt) ir per vienerius metus mokėtinų sumų (58 922 Lt) santykį, konstatuoti įmonės nemokumo 2008 m. pabaigai nebÅ«tų faktinio pagrindo (t. 1, b. l. 14-15). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apskritai įmonės finansinės bÅ«klės per laikotarpį nuo 2008 metų iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo (2011 m. spalio mėn.) skundžiame sprendime netyrė ir neanalizavo, jos pokyčių bÅ«klės nevertino, nors apeliantai teikė į bylÄ Ä¯rodymus, pagrindžiančius per vienerius metus mokėtinas sumas kreditoriams (t. 1, b. l. 139-150), o ieÅ¡kovas į bylÄ pateikė 2008-2011 metų balansÄ ir pelno (nuostolių) ataskaitas, kurių duomenų teisingumas kitais objektyviais duomenimis byloje nepaneigtas ir nenuginčytas.

Sutiktina su apeliantų pozicija ir dėl balanso patikimumo vertinimo nenuoseklumo, o vien tai, kad atsakovė R. K. buvo nuteista už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymÄ 2011 metais (t. 2, b. l. 26-41, LITEKO duomenimis nuosprendis įsiteisėjęs), kad finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti pavėluotai, nepaneigia minėtų dokumentų duomenų (turinio) pagrįstumo ir teisingumo už laikotarpį nuo 2008 iki 2011 metų. Pažymėtina, kad 2010 m. pelno (nuostolio) ataskaitoje nurodytas 6 197 Lt pelnas (t. 1, b. l. 19).

Vadinasi, vienareikÅ¡miÅ¡kai daryti iÅ¡vadÄ , kad įmonė buvo jau nemoki ir nebepajėgi vykdyti Å«kinę-komercinę veiklÄ 2008 metais, negalima, neįvertinus kitų finansinių duomenų. Tokio pobÅ«džio bylose teismas turėtų bÅ«ti aktyvus, turi savo iniciatyva aiÅ¡kintis paminėtas aplinkybes ir pareikalauti bankroto administratoriaus pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius finansinės atskaitomybės duomenis, ir tik po to daryti iÅ¡vadas apie finansinių dokumentų duomenų nepatikimumÄ bei apie civilinės atsakomybės kilimo sÄ lygas (CPK 179 str. 2 d.).

IÅ¡ apeliantų procesinio dokumento (t. 1, b. l. 43-44) matyti, kad teikdami atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį jie teismo prašė iÅ¡reikalauti duomenis iÅ¡ ieÅ¡kovo (veikiančio per administratorių), kokia dalis įsipareigojimų kreditoriams buvo pradelsta 2008-12-31 dienai. Byloje nesama duomenų, kad pirmosios instancijos teismas bÅ«tų reikalavęs į bylÄ pateikti apeliantų praÅ¡omus dokumentus ar bÅ«tų siÅ«lęs ieÅ¡kovui pateikti kitus įrodymus, galinčius turėti įtakos byloje esančių įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų turinio patikimumui, priimant domėn aplinkybę, kad bÅ«tent bankroto administratorius disponuoja įmonės finansiniais dokumentais.

Dėl bylos grÄ Å¾inimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui IeÅ¡kovo ieÅ¡kinys buvo grindžiamas tuo, kad visi trys atsakovai nevykdė Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir dėl to turi atlyginti Å¡ios pareigos pažeidimu padarytÄ Å¾alÄ Ä¯monei ir jos kreditoriams (Ä®BÄ® 8 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vadovų bei akcininko civilinės atsakomybės klausimÄ , neteisėtai konstatavo solidarios civilinės atsakomybės faktÄ , nepagrįstai neiÅ¡siaiÅ¡kino aplinkybių, kada vadovėms bei akcininkui kilo įstatyminė pareiga kreiptis dėl bankroto iÅ¡kėlimo (teisinis ir faktinis nemokumas), žinant įmonės finansinę padėtį, kokia vykdoma reali Å«kinė veikla galėjo pateisinti sprendimÄ nesikreipti į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, siekiant iÅ¡saugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklÄ , nors įmonės finansiniai rodikliai ir nebuvo geri.

Pats nesikreipimas laiku savaime dar nereiÅ¡kia žalos padarymo, taigi svarbu nustatyti, ar įmonės vadovai bei akcininkas veikė apgalvotai ir suderinamai su įprastine Å«kine veikla. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad bylos esme suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės; kad sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sÄ lygos, turi bÅ«ti atsižvelgiama į neiÅ¡tirtų aplinkybių apimtį ir pobÅ«dį, įrodymų gavimo galimybes.

Jeigu byla apeliacinės instancijos teisme turi bÅ«ti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiÅ¡kia, kad yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimÄ pirmosios instancijos teisme kaip pagrindÄ perduoti bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-20 nutartis c.b. Nr. 3K-3-121/2009).Ä®vertinusi iÅ¡dėstytų aplinkybių visumÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įmonės vadovais bei akcininku buvusių atsakovų deliktinės atsakomybės, neatskleidė bylos esmės, neįvertino visų ieÅ¡kinio reikalavimų iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingų faktinių ir teisinių aspektų, kad patenkindamas ieÅ¡kovo reikalavimÄ priteisti žalos atlyginimÄ iÅ¡ atsakovų solidariai galėjo neteisingai iÅ¡spręsti bylÄ .

Dėl pirmiau nurodytų neištirtų faktinių ir teisinių aplinkybių apimties ir pobūdžio yra pagrindas išvadai, kad byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais. Todėl konstatuotinas bylos esmės neatskleidimas, kuris yra vertinamas esminiu proceso teisės normų pažeidimu (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Tokiu atveju byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimÄ panaikinti ir bylÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.                     Teisėjai             Dalia Kačinskienė              Danguolė Martinavičienė              Donatas Å ernas