2023-08-02 Nr. AB-14286-3-61-3-01388-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-637-525/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01388-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 18.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Žemės tvarkymo ir administracijos skyriaus 2021 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. A51-25641/21 (2.14.2.12E-ŽEM) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą parengti visus teisės aktuose nustatytus būtinus dokumentus ir perduoti juos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisėms atkurti dabartiniame (duomenys neskelbtini); 3) pareiškėjos naudai iš atsakovo priteisti byloje patirtas išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. O. (A. O.) žemę dabartiniame (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo, inter alia (be kita ko), patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka), nuostatomis, pareiškėja 2021 m. vasario 5 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu atlikti veiksmus.

3. Pareiškėja paaiškino, kad, susipažinusi su interneto puslapyje www.regia.lt esančia informacija, pamatė, kad dabartinėje (duomenys neskelbtini) teritorijoje yra laisvos ir neužstatytos žemės plotų, į kuriuos, remiantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, gali būti atkurtos pareiškėjos ir kitų pretendentų nuosavybės teisės. Pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjos atstovui tik 2021 m. kovo 23 d. įteikė Sprendimą, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjos prašymo priede nurodytame apytiksliame laisvame valstybinės žemės plote nėra galimas, kadangi: 1) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 30-1224 ir 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 30-2049 laisvoje (neužstatytoje) žemėje suformavo atitinkamai 0,5400 ha ir 0,3071 ha grąžintinus natūra žemės sklypus; 2) pareiškėjos prašymu pateiktose schemose nurodytos teritorijos Nr. 1 ir Nr. 3 užimtos gyventojų viešiesiems poreikiams naudojamais susisiekimo infrastruktūros objektais – pėsčiųjų takais, šaligatviais, automobilių stovėjimo aikštele, želdynais. Pareiškėja manė, jog viešai prieinamų duomenų analizė leido daryti aiškią ir vienareikšmę išvadą, kad atsakovo Sprendime nurodomi argumentai, pateikiamos tariamo negalimumo ginčo teritorijoje atkurti nuosavybės teises priežastys neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad atsakovas šių melagingų aplinkybių pagrindu negalėjo atsisakyti vykdyti Atkūrimo įstatyme imperatyviai atsakovui nustatytas funkcijas, paneigti pareiškėjos ir kitų teisėtų pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą teises ir teisėtus interesus. Akcentavo, kad pateiktu skundu ginčijamas atsakovo Sprendimas neabejotinai sukuria pareiškėjai atitinkamas teisines pasekmes – Sprendimu (nepagrįstu ir priimtu remiantis neteisingomis faktinėmis aplinkybėmis) konstatuojamas tariamas negalimumas įgyvendinti pareiškėjos teisę, t. y. de facto tokia teisė yra paneigiama.

4. Pareiškėja pastebėjo, kad atsakovas Sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos siūlomos teritorijos Nr. 2, taip patvirtindamas pareiškėjos teiginius apie formalų, biurokratinį jos prašymo sprendimą. Pabrėžė, kad sutinka su pirmuoju atsakovo Sprendime nurodomu argumentu, jog dalis žemės jau grąžinta suformavus sklypus, todėl negalimas žemės atkūrimas natūra, tačiau atkreipė dėmesį, kad net ir sutinkant su juo yra visiškai aišku, kad pareiškėjai nėra grąžinta visa nuosavybė ar didesnė jos dalis, o grąžinta tik menka jos dalis. Todėl atsakovui neišnyko Atkūrimo įstatymo jai nustatyta pareiga ir toliau ieškoti galimybių surasti laisvos žemės ir atkurti nuosavybės teises natūra į kiek įmanoma didesnę dalį. Teigė, kad atsakovo argumentai net ir tokiu atveju yra nepagrįsti ir nei atskirai, nei kartu nesudarė pagrindo atsisakyti vykdyti atsakovui Atkūrimo įstatymo priskirtas funkcijas įgyvendinti pareiškėjos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

5. Pareiškėja nesutiko su atsakovo Sprendime nurodytu argumentu, kad nebuvo galima pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros dėl to, kad ginčo teritorija yra užimta gyventojų viešiesiems poreikiams naudojamais susisiekimo infrastruktūros objektais – pėsčiųjų takais, šaligatviais, automobilių stovėjimo aikštele, želdynais. Nurodė, kad susipažinusi su ginčo teritorijos ortofotografiniu žemėlapiu pareiškėja neginčija paties fakto, kad pažymėta teritorija Nr. 3 iš dalies apima atsakovo nurodytus objektus – stovėjimo aikštelę, želdinius ir kitus nurodytus objektus.

Tačiau pažymėjo, kad jos siūlomas sprendimas yra preliminarus ir apytiksliai brėžiantis potencialaus grąžintino sklypo ribas. Pažymėta teritorija nurodo apytikres potencialaus žemės sklypo ribas nuosavybės teisėms atkurti, todėl teigti, kad siūlomoje teritorijoje nėra galimybės suformuoti mažesnį ir (arba) kitokios konfigūracijos žemės sklypą, nebuvo pagrindo. Tačiau atsakovas net nebandė ieškoti galimybių suderinti siūlomo žemės ploto ribas, pavyzdžiui, nuosavybės teisėms atkurti formuodamas sklypą neapimdamas stovėjimo aikštelės, pėsčiųjų takų, šaligatvių, tačiau numatydamas tokį plotą menkaverčiuose želdynuose, kurie atsižvelgiant į aerofotografinę nuotrauką toje teritorijoje dominuoja.

Teigė, kad iš viešai prieinamų ginčo teritorijos ortofotografinių žemėlapių interneto svetainėje regia.lt buvo matyti, jog nors ginčo teritorijoje yra suformuotų žemės sklypų, tačiau, pareiškėjos žiniomis, joje egzistuoja ir nesuformuotų galimų žemės plotų, kuriuose, tikėtina, pretendentams būtų galima atkurti nuosavybės teises. Pareiškėja pateikė paveikslėlio Nr. 3 iškarpą, kuri patvirtino, kad mėlyna spalva apibrėžtame plote želdynų, kaip Sprendime teigė atsakovas, nėra. Buvo galima teigti, kad yra tik vienas želdinys, o tai savaime nesudarė jokių racionalių kliūčių patenkinti pareiškėjos prašymą atsižvelgiant į protingumo ir proporcingumo principus.

Paveikslėlio Nr. 4 iškarpa, irgi patvirtino, kad mėlyna spalva apibrėžtame plote želdynų, kaip Sprendime teigia atsakovas, nėra. Pareiškėja akcentavo, kad atsakovas Sprendime nepateikė tokių duomenų apie želdyno ginčo teritorijoje inventorizavimą ir jo charakteristikas, o tik abstrakčiai nurodė želdyno (-ų) buvimą kaip priežastį atsisakyti vykdyti pareiškėjos prašymą. Teigė, kad atsakovo viešuose informacijos šaltiniuose pateikiama informacija nurodė, jog ginčo teritorijoje nėra jokio inventorizuoto (-ų) želdyno (-ų), kaip teigė Sprendime atsakovas.

Tai parodė pateikiama paveikslėlio Nr. 5 iškarpa iš atsakovo struktūrinio padalinio – Želdynų skyriaus interneto svetainės adresu https://zeldiniai-vplanas.hub.arcgis.com/. Pareiškėja pažymėjo, kad iš viešai prieinamų ginčo teritorijos ortofotografinių žemėlapių interneto svetainėje regia.lt buvo matyti, kad nors ginčo teritorijoje yra suformuotų žemės sklypų, tačiau pareiškėjos siūlomos teritorijos Nr. 2 atveju joje tokių sklypų nėra. Todėl šiame plote, tikėtina, būtų galima atkurti nuosavybės teises pretendentams.

Nurodė, kad potencialiame plote nėra ne tik želdynų, bet net ir atskirų želdinių, todėl visiškai nesuprantama, kodėl atsakovas ignoravo šią aplinkybę bei pasiūlytą galimybę ir visiškai nepasisakė dėl šio prašymo aspekto.

6. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad Sprendimu nebuvo priimtas joks galutinis sprendimas dėl pareiškėjos 2021 m. vasario 5 d. prašymo. Skundžiamu raštu pareiškėja viso labo buvo informuota, jog jos pateiktose schemose pažymėti plotai priskirti valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinami, o už žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei, piliečiams atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį. Teigė, jog Administracijos raštas laikytinas informacinio pobūdžio pranešimu, kuris savo turiniu ir esme nebuvo ir negalėjo būti laikomas individualiu administraciniu aktu, kadangi šiame rašte pateikiama tik informacija apie galimybių pradėti nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjos nurodomose teritorijose nebuvimą, o ne tokios pareiškėjos teisės nebuvimą apskritai. Teigė, jog ginčijamas raštas negalėjo būti laikomas galutiniu sprendimu dėl pareiškėjos prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, šis raštas niekaip neužkerta kelio pareiškėjai įgyvendinti jai įstatymo suteiktą teisę į nuosavybės teisės atkūrimą natūra. Akivaizdu, kad tokiu informacinio pobūdžio pranešimu, tarpiniu dokumentu, nebuvo daroma įtaka pareiškėjos teisėms.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Administracija ginčijamame rašte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog pareiškėjos pateiktoje schemoje nurodyta teritorija negali būti grąžinta natūra. Paaiškinta, jog Atkūrimo įstatymas nustato, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei (Atkūrimo įstatymo 4 str. 2 d.). Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad žemė išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų;

žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui;

įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti gražintinoje piliečiui žemėje. Nurodė, kad analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 34 punkte.

Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju pateiktose schemose nurodytos teritorijos Nr. 1 ir Nr. 3 užimtos gyventojų viešiesiems poreikiams naudojamais susisiekimo infrastruktūros objektais – pėsčiųjų takais, šaligatviais, automobilių stovėjimo aikštele, želdynais. Šios objektyviai egzistuojančios kliūtys, kurių realumą patvirtino ir atsakovo pridedamos aerofotografinės nuotraukos, Administracijos teigimu, neleido pritarti pareiškėjos argumentams dėl jos pasirinktose teritorijose nuosavybės teisių atkūrimo galimumo.

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos pažymėti plotai dėl juose esančių pėsčiųjų takų, šaligatvių, automobilių stovėjimo aikštelių, želdynų yra priskirti valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinami. Nagrinėjamu atveju ne ką mažiau svarbu pabrėžti ir tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei, taigi želdynai ar tiesiog erdvės su žole yra tarsi atskirtis tarp daugiabučių, ar nuo gatvės (kaip teritorijoje Nr. 1 nuo (duomenys neskelbtini) gatvės). Šios aplinkybės kartu sudarė pagrindą spręsti dėl negalimumo atkurti nuosavybės teises į teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, atsakovas teigė, kad skundžiamas Administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus raštas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra paliktinas galioti, o pareiškėjos reikalavimas panaikinti skundžiamą raštą yra atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat atmestini ir kiti išvestiniai pareiškėjos reikalavimai įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atlikti veiksmus – parengti visus teisės aktuose nustatytus būtinus dokumentus ir perduoti juos NŽT Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisėms atkurti.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjos J. J. skundą kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad:

11.1. Administracijoje 2021 m. vasario 5 d. buvo gautas pareiškėjos atstovo prašymas „Dėl veiksmų atlikimo“ parengti visus būtinus dokumentus ir perduoti juos NŽT Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisėms atkurti pretendentams dabartiniame (duomenys neskelbtini).

11.2. Administracija ginčijamu 2021 m. kovo 23 d. raštu Nr. A51-25641/21(2.14.2.12E-ŽEM) „Dėl papildomų grąžintinų natūra žemės sklypų suprojektavimo A. O. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose“ informavo pareiškėją, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjos schemose pažymėti plotai priskirti valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinami. Be kita ko, Administracija informavo ir apie tai, kad visa laisva (neužstatyta) žemė A. O. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose jau yra grąžinta piliečiams natūra ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija dar 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27539/15 (2.14.49.23)-182 pagal kompetenciją apie šią aplinkybę informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių.

12. Teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymo „Dėl Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 313 punkto nuostatomis, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatė, kad, kaip ir nurodyta Sprendime, pareiškėjos pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimas apytiksliame laisvame valstybinės žemės plote nėra galimas, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 30-1224 ir 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 30-2049 laisvoje (neužstatytoje) žemėje suformavo atitinkamai 0,5400 ha ir 0,3071 ha grąžintinus natūra žemės sklypus. Teismas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pateiktose schemose nurodytos teritorijos Nr. 1 ir Nr. 3 užimtos gyventojų viešiesiems poreikiams naudojamais susisiekimo infrastruktūros objektais – pėsčiųjų takais, šaligatviais, automobilių stovėjimo aikštele, želdynais. Šios objektyviai egzistuojančios kliūtys, kurių realumą patvirtino atsakovo pridedamos aerofotografinės nuotraukos, neleido pritarti pareiškėjos argumentams dėl jos pasirinktose teritorijose nuosavybės teisių atkūrimo galimumo. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei, taigi želdynai ar tiesiog erdvės su žole yra tarsi atskirtis tarp daugiabučių ar nuo gatvės (kaip teritorijoje Nr. 1 nuo (duomenys neskelbtini) gatvės). Šios aplinkybės kartu sudarė pagrindą spręsti dėl negalimumo atkurti nuosavybės teises į teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini).

13. Teismas nurodė, jog, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjos schemose pažymėti plotai yra priskirti valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinami. Teismas taip pat pažymėjo, jog laisva žemė A. O. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose jau yra grąžinta piliečiams natūra, Administracija dar 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27539/15 (2.14.49.23)-182 pagal kompetenciją apie tai informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių.

14. Teismas darė išvadą, kad Administracija Sprendime tinkamai išdėstė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Nepatenkinus šio pareiškėjos skundo reikalavimo, teismo netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą parengti visus teisės aktuose nustatytus būtinus dokumentus ir perduoti juos NŽT Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisėms atkurti dabartiniame (duomenys neskelbtini). Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos skundas teismo atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

15. Pareiškėja taip pat prašė atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismui nepatenkinus pareiškėjos skundo reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistas.

III. 16. Pareiškėja J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nevertino realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio, kuris neva turėjo paneigti nuosavybės teisės natūra grąžinimą. Taip pat atsakovo nebuvo pateikti duomenys, ar detalusis planas buvo ir kokie jo sprendiniai, nors net ir detaliojo plano nebuvimas neužkerta kelio nuosavybės grąžinimo procedūroms atlikti ir įgyvendinti. Taigi, teismo sprendimas priimtas neišnagrinėjus visų faktinių aplinkybių, netinkamai pritaikius įstatymų reikalavimus ir tokiu būdu naikintinas.

17.2. Abstraktus aplinkybių (pėsčiųjų takais, šaligatviais, automobilių stovėjimo aikštele, želdynais) išvardijimas atsakovo procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teismui nesudarė pagrindo išvadoms, kurios nurodytos teismo sprendime, atmetant pareiškėjos skundą. Teismas padarė išvadą, kad „Administracija Sprendime tinkamai išdėstė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Nepatenkinus šio pareiškėjos skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovę parengti visus teisės aktuose nustatytus būtinus dokumentus ir perduoti juos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisėms atkurti dabartiniame (duomenys neskelbtini).“ Pareiškėja pabrėžia, kad sutinka su teismo pirmuoju argumentu, tačiau net ir sutinkant su juo yra visiškai aišku, kad pareiškėjai nėra grąžinta nuosavybė visa apimtimi ar didesnė jos dalis, o tik menka jos dalis. Todėl atsakovui neišnyko įstatymo jam nustatyta pareiga ir toliau ieškoti galimybių laisvai žemei surasti ir atkurti nuosavybės teises natūra įmanomai didesne dalimi. Todėl atsakovo argumentai net ir tokiu atveju yra nepagrįsti ir nei atskirai, nei kartu nesudaro pagrindo atsisakyti vykdyti atsakovui Atkūrimo įstatymo priskirtas funkcijas pareiškėjos teisei į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinti. Be to, teismas iš esmės atkartojo atsakovo argumentus, tuo pačiu ignoruodamas ir neaptardamas aplinkybės dėl pareiškėjos siūlomos teritorijos Nr. 2 atskirai, o tiesiog apibendrintai pasisakydamas dėl siūlomų variantų, kaip netinkamų formuoti grąžintinus žemės sklypus. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas duomenų, kad želdiniai yra vertingi ar inventorizuoti, nepaisant žemės nuosavybės formos, nepateikė. Todėl kaip nurodyta įstatyme (Želdynų įstatymo 18 str. 2 d.), nuosavybės formos pakeitimas – žemės sklypo suformavimas ir grąžinimas pareiškėjai – jokiais būdais net ir įstatymo reikalavimų, kalbant apie želdynus, nepažeistų. Teismo sprendimas reiškia, kad teismas neišanalizavo visų faktinių aplinkybių, netinkamai taikė įstatymą ir priimtas sprendimas yra neteisėtas bei naikintinas.

17.3. Nagrinėjamu atveju teismas remiasi tuo, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei, taigi želdynai ar tiesiog erdvės su žole yra tarsi atskirtis tarp daugiabučių ar nuo gatvės (kaip teritorijoje Nr. 1 nuo (duomenys neskelbtini) gatvės), tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, kad toks visuomenės poreikis turi būti realus ir pagrįstas bei jis objektyviai negalėjo būti patenkintas kitaip nei negrąžinant žemės natūra jos buvusiems savininkams. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino, o tiesiog atkartojo atsakovo argumentus, nors pareiškėja pateikė svarius argumentus, kad atsakovo nurodytos aplinkybės tiesiog prasilenkia su tiesa ir ten kur atsakovo nurodoma, kad yra želdiniai, tiesiog yra menkaverčiai želdynai, kur vaikų žaidimo aikštelė – automobilių stovėjimo aikštelė ir pan. Tokie abstraktūs ir neargumentuoti teismo vertinimai pažeidžia ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

17.4. Pareiškėja dėl įrodymų vertinimo teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl galiojančio detaliojo plano, nustatančio pareiškėjos nurodytoms teritorijoms 1–3 konkrečius sprendinius, sudarančius pagrindą jas priskirti prie valstybės išperkamo nekilnojamojo turto. Kadangi teismas nepasisakė dėl detaliojo plano reikšmingumo šios bylos kontekste, tai reiškia, jog teismas nukrypo ir nuo teismų praktikos. Teismų praktikoje (Administracinė byla Nr. eA-495-415/2019), teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei objektyviai negali būti patenkintas kitaip kaip negrąžinant žemės natūra jos buvusiems savininkams. Detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemės grąžinimui. Teismas iš esmės atkartojo tik atsakovo procesiniuose dokumentuose pateiktus įrodymus, tačiau liko nepaneigti kiti įrodymai, suteikiantys kitokių duomenų apie tai, kad nurodytame žemės plote liko laisvos (neužstatytos) žemės, kuri nėra valstybės išperkama pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas ir gali būti panaudojama nuosavybės teisėms atkurti į žemės sklypą natūra. Tokiu būdu, teismas tinkamai nevertino ir neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų ir padarė netinkamas išvadas bei priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas.

18. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

19.1. Visų pirma, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos pateiktas apeliacinio skundo turinys (iš esmės visi jame išdėstyti argumentai) yra kone identiški pirmosios instancijos teismui pateiktam skundui, didžioji dalis apeliacinio skundo grindžiama neva precedentine teismų praktika, cituojant teismų sprendimus visiškai skirtingose administracinėse bylose. Tokiu būdu pareiškėja galimai stengiasi bent formaliai įgyvendinti teisę į apeliaciją. Atsižvelgiant į pateiktą apeliacinio skundo turinį, matyti, kad jame nėra tinkamai suformuluoto apeliacinio skundo pagrindo, t. y. iš esmės analogiškai nukopijuotas skundas, cituojama teismų praktika (kone 5 iš 7 puslapių, kuriuose nurodyti neva apeliacinio skundo motyvai, cituojama teismų praktika, kuri iš esmės taikoma kiekvienoje byloje dėl nuosavybės atkūrimo ir neturi esminės reikšmės šiai nagrinėjamai bylai, be kita ko, dalies cituojamų bylų faktinės aplinkybės visiškai nėra analogiškos šiai nagrinėjamai bylai), tačiau net nemėginta įrodyti dėl kokių priežasčių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Tokiu būdu, manytina, pareiškėja pažeidžia apeliacijos prasmę. Taigi, apeliacinis skundas yra grindžiamas prielaidomis, subjektyviu ir klaidingu ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimu, pertekline teismų praktika, iš esmės pakartojami skundo argumentai, o tai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui.

19.2. Nesuprantama dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą pasisakyti dėl detaliojo plano sprendinių, jei pareiškėja nei skunde, nei bylą nagrinėjant teismo posėdyje neiškėlė klausimo dėl detaliojo plano (ne)buvimo. Jei šis pareiškėjos argumentas nebuvo nurodytas rašytiniuose ar žodiniuose paaiškinimuose, Administracijos įsitikinimu, teismas neprivalo pateikti papildomų išaiškinimų dėl klausimų, kurie nebuvo keliami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vien dėl šios priežasties akivaizdu, kad pareiškėja siekia klaidinti apeliacinės instancijos teismą arba nesąmoningai klysta, neįsigilinusi į bylos faktines aplinkybes.

19.3. Pareiškėjos pateiktose schemose nurodytos teritorijos užimtos gyventojų viešiesiems poreikiams naudojamais susisiekimo infrastruktūros objektais – pėsčiųjų takais, šaligatviais, automobilių stovėjimo aikštele, želdynais. Šios objektyviai egzistuojančios kliūtys, kurių realumą patvirtinta ir atsakovo prie atsiliepimo į skundą pridedamos ortofoto, neleidžia pritarti pareiškėjos argumentams dėl jos pasirinktose teritorijose nuosavybės teisių atkūrimo galimumo. Kaip matyti iš pateiktų ištraukų, pareiškėjos prašomi atkurti sklypai yra specializuotuose kompleksuose, tarp gyvenamųjų namų, patenka į viešąsias erdves, kurios yra itin svarbios bendruomenei. Administracijos įsitikinimu privatus pareiškėjos interesas negali būti aukščiau už viešąjį (bendruomenės teisės į viešąsias erdves įgyvendinimas). Nagrinėjamu atveju prioritetas turi būti suteiktas viešajam interesui – ekologinės situacijos ir susisiekimo infrastruktūros mieste plėtojimui, o ne privačiam interesui – pareiškėjos norui privatizuoti visuomenei reikalingą žemės sklypą. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad nurodomas žemės plotas negali būti traktuojamas kaip laisva valstybinė žemė, o priskirtinas valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei natūra negrąžinamas.

19.4. Papildomai pažymi, kad Administracijos nuomone, Sprendimas negali būti administracinės bylos dalyku, nes Sprendime yra informacinio pobūdžio pranešimas, nesukeliantis jokių pasekmių pareiškėjai. Skundžiamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus raštu nebuvo priimtas joks galutinis sprendimas dėl pareiškėjos 2021 m. vasario 5 d. prašymo. Būtina įvertinti, kad pareiškėjos prašymas dėl žemės sklypo grąžinimo natūra Vilniaus (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime nėra iki galo išspręstas, o skundžiamas Sprendimas turėtų būti vertinamas kaip tarpinis dokumentas šio klausimo sprendimo procedūroje. Pareiškėjai nurodžius teritoriją, kuri bus laikoma laisva ir neužstatyta, prašymas dėl žemės sklypo grąžinimo natūra bus toliau nagrinėjamas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Administracijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Administraciją atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti atsakovą parengti visus teisės aktuose nustatytus būtinus dokumentus ir perduoti juos NŽT Vilniaus miesto skyriui nuosavybės teisėms atkurti dabartiniame (duomenys neskelbtini).

21. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą panaikinti skundžiamą Sprendimą kaip nepagrįstą, nustatęs, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjos schemose pažymėti plotai yra priskirti valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinami, bei padaręs išvadą, kad Administracija Sprendime tinkamai išdėstė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Nepatenkinęs šio pareiškėjos skundo reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą parengti visus teisės aktuose nustatytus būtinus dokumentus ir perduoti juos.

22. Pareiškėja apeliaciniame skunde su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Jos nuomone, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių aplinkybių, netinkamai pritaikė įstatymų reikalavimus. Be to, kadangi teismas nepasisakė dėl detaliojo plano reikšmingumo šios bylos kontekste, nukrypo ir nuo teismų praktikos.

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

25. Pastebėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde pateikia naujas aplinkybes, t. y. pareigą teismui pasisakyti dėl detaliojo plano sprendinių, kurių nenurodė skunde pirmosios instancijos teismui, kadangi nenustatyta priežasčių dėl kurių pareiškėja šių aplinkybių negalėjo nurodyti anksčiau, todėl teisėjų kolegija jų netiria (ABTĮ 142 str. 3 d.).

26. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

27. Byloje nustatyta, kad Administracija Sprendime informavo pareiškėją, jog, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjos schemose pažymėti plotai priskirti valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinami. Taip pat, Administracija informavo ir apie tai, kad visa laisva (neužstatyta) žemė A. O. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose jau yra grąžinta piliečiams natūra ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija dar 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27539/15 (2.14.49.23)-182 pagal kompetenciją apie šią aplinkybę informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių.

28. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato atvejus, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tai reiškia, kad žemė, atitinkanti šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Iš šio straipsnio matyti, jog minėti kriterijai pasireiškia tuo, kad siekiama susigrąžinti natūra žemė turi specialų statusą arba tuo, kad ji yra užimta šiame straipsnyje išvardintų objektų (žr. pvz., 2005 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-799-05; 2006 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-962-06; 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-401-09, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-1913/14).

30. Tiek viešieji visuomenės poreikiai, tiek teritorijų planavimo tikslai bei procesai nėra statiški reiškiniai, yra kintantys laikui bėgant, todėl individualiu atveju sprendžiant, ar yra išlikęs visuomenės poreikis konkrečiai teritorijai, ar teritorijų planavimo dokumentuose numatyti sprendiniai vis dar aktualūs, turi būti įvertintos tos aplinkybės, kurios objektyviai egzistuoja tarp šalių sprendžiamo ginčo metu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020).

31. Nagrinėjamu atveju Sprendime nurodyta, jog pareiškėjos pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimas apytiksliame laisvame valstybinės žemės plote nėra galimas, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 30-1224 ir 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 30-2049 laisvoje (neužstatytoje) žemėje suformavo atitinkamai 0,5400 ha ir 0,3071 ha grąžintinus natūra žemės sklypus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju pateiktose schemose nurodytos teritorijos Nr. 1 ir Nr. 3 užimtos gyventojų viešiesiems poreikiams naudojamais susisiekimo infrastruktūros objektais – pėsčiųjų takais, šaligatviais, automobilių stovėjimo aikštele, želdynais. Šios objektyviai egzistuojančios kliūtys, kurių realumą patvirtino atsakovo pridedamos aerofotografinės nuotraukos, neleido teismui pritarti pareiškėjos argumentams dėl jos pasirinktose teritorijose nuosavybės teisių atkūrimo galimumo. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei, taigi želdynai ar tiesiog erdvės su žole yra tarsi atskirtis tarp daugiabučių ar nuo gatvės (kaip teritorijoje Nr. 1 nuo (duomenys neskelbtini) gatvės). Šios aplinkybės kartu sudarė teismui pagrindą spręsti dėl negalimumo atkurti nuosavybės teises į teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nepateikė argumentų ar objektyvių įrodymų, galinčių kelti abejones dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl pareiškėjos schemoje pažymėtų žemės sklypų Nr. 1–3 pagrįstumo, bei dėl negalimumo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos nurodytą schemose teritoriją. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su Sprendime padarytomis išvadomis ir padarė pagrįstą išvadą, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjos schemose pažymėti plotai yra priskirti valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinami. Teismas, vertindamas aktualią situaciją, pagrįstai atsižvelgė ir į tai, jog laisva žemė A. O. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose jau yra grąžinta piliečiams natūra, Administracija dar 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27539/15 (2.14.49.23)-182 pagal kompetenciją apie tai informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių.

33. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių aplinkybių, o tiesiog atkartojo atsakovo argumentus.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nurodyto atsakovo argumento, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat, teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjos skundą, rašytinius paaiškinimus, kitą byloje esančią medžiagą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjos skundas buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, kuriais remdamasis priėjo prie išvadų, jog Administracija Sprendime tinkamai išdėstė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Taigi pareiškėjos argumentai aptariamu aspektu yra nepagrįsti.

36. Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, teisėjų kolegija pažymi, kad, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

37. Akcentuotina, jog teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis, priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3021/2012 ir kt.).

38. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nepateikė detalios teismo sprendimų, kurių aplinkybės galbūt yra panašios nagrinėjamai bylai, analizės, neatsižvelgė į teisinio reglamentavimo pasikeitimus ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šiuos pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

39. Teisėjų kolegija, apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

40. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, ji neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Gintaras Kryževičius

Dalia Višinskienė