2018-01-02 Nr. AB-230-3-61-3-03111-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3023-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03111-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 1–18), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 31 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei netaikyti senaties termino arba jį atnaujinti.

1.1. Nurodė, kad nuo 2012 m. iki 2016 m. birželio mėn. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas perpildytose kamerose. Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, nepakankamai buvo užtikrinami kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginiai. Nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti ir pan. Taigi pareiškėjui nebuvo kompensuotas mažas patalpų plotas.

1.2. Atkreipė dėmesį į tai, kad kameroje buvo tik dvi kėdės, o lovos ir kili baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto, o suimtieji gyveno trise, keturiese, šios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, ribojama judėjimo laisvė. Gultai buvo įrengti taip, kad tarp miegojimo vietų nebuvo net minimalaus atstumo. Dėl didelio suimtųjų skaičiaus tekdavo valgyti atšalusį maistą.

1.3. Teigė, kad Lukiškių TI-K pirmo ir trečio korpuso gyvenamose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, iškviesti budintį pareigūną. Antro korpuso gyvenamose kamerose tokie mygtukai yra, tačiau jie neveikia, sugedę, tenka daužyti duris, kad išsikviestų pareigūnus. Taip pat ir po išsimaudymo dušo patalpose. Tokiu būdu nėra užtikrinamas ir saugumas kameroje.

1.4. Pažymėjo, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui (pagal kurį asmuo turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandų pasivaikščiojimą). Taip pat Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, t. y. nebuvo jokių šiukšlių kibirų, peleninių, nuolat buvo šiukšlina, suoliukas sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio, taip pat nebuvo periodiškai valomi, jeigu dulka – nelaistomi. Be to, juose buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto. Taip pat asbestas yra sienose, kanalizacijoje. Tai sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai, kiekvieną dieną ją žalojo.

1.5. Pabrėžė, jog be to, kad kamerose ventiliacija neveikė, švaraus oro kiekis neatitiko norminio oro švarumo, langą uždengia keturių eilių grotos, kas stipriai ribojo tiek vėjo, tiek šviežio oro srautus. Dėl per didelės drėgmės čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija.

1.6. Teigė, kad nebuvo tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia, o įrengtas dirbtinis apšvietimas buvo labai stiprus, todėl nuo jo nuolat skaudėdavo galvą ir akis. Apšvietimas iš laiko buvo nepakankamas, nes langą užgožė keturios poros grotų.

1.7. Nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinama pakankamai tinkama temperatūra. Žiemą kamerose buvo šalta, o vasarą per karšta. Taip pat kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Dėl to pareiškėjui nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra.

1.8. Pažymėjo, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, išduodavo vieną paklodę ir užvalkalą pagalvei, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik vieną virtuvinį rankšluostį. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami. Apatinio trikotažo iš pradžių neplaudavo, vėliau, tik jei suimtasis turi specialiai tam tikslui skirtą skalbimo maišą. Jeigu sąskaitoje nėra pinigų, suimtiesiems viršutiniai drabužiai plaunami vieną kartą per du mėnesius. Dėl to kamerose kildavo konfliktai, dėl nešvarių rūbų įsiveisė ir visokie kūno parazitai. Pačiam išsiplovus rūbus, džiovinti jų sąlygų nebuvo. Kameroje taip pat nebuvo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus (dviem savaitėms būdavo skiriama pusė rulonėlio, kurio neužtekdavo). Be to, šiukšlių konteineriai yra prie gyvenamųjų kamerų langų, todėl tekdavo nuolat uosti nemalonų kvapą.

1.9. Pabrėžė, jog nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, nes sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos atitverti tik 1,35 m aukščio sienele. Taip pat kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, nebuvo atskiros ventiliacijos, todėl kamerose nuolat tvyrojo nemalonus kvapas. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, dvasinius, psichologinius išgyvenimus bei diskomfortą.

1.10. Teigė, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto (karšto) vandens ir nebūna sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsiradus šiltam vandeniui, pareiškėjas nebuvo nuvestas nusiprausti be eilės. Be to dušo patalpos neatitinka HN 76:2010 reikalavimų, patalpos nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti.

1.11. Nurodė, kad kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių. Administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai nebuvo atliekama laiku arba buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų, o atlikta deratizacija, dezinfekcija buvo neefektyvi, be to, iš karto po tokios procedūros, neišvėdinus kameros, suimtieji buvo vedami atgal į kamerą ir priversti kvėpuoti nuodais.

1.12. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K taip pat neužtikrino maisto kokybės, nes daviniai buvo per maži, kalorijų kiekis neatitiko dienos normos, maistas buvo neskanus ir atšalęs, dalinamas be pirštinių.

1.13. Teigė, jog viso sulaikymo metu jam nebuvo užtikrinama galimybė turėti ilgalaikius pasimatymus su jo drauge, nebuvo ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos.

1.14. Pažymėjo, jog dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, buvo pažemintas jo orumas, reputacija, patyrė dvasinius sukrėtimus, emocinius ir dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 52–67) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą bei priteisti iš pareiškėjo 8,40 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

2.1. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

2.2. Nurodė, kad negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius.

2.3. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareigūnai privalo nuolat stebėti asmenis, esančius kamerose per įrengtas duryse stebėjimo akutes. Sanitarinių įrenginių atitvėrimai negali būti įrengti, kitaip nebūtų užtikrinamas kamerų stebėjimas ir saugumas, jose esančių asmenų kontrolė. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi etikos taisyklių, vidaus tvarkos taisyklių.

2.4. Pabrėžė, jog iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti.

2.5. Pažymėjo, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja ir gadina kamerose esantį turtą, todėl dažnai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

2.6. Taip pat paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai įrengtos didesnės ar mažesnės lentynos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, deja, suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją.

2.7. Teigė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsniu, pareiškėjas kiekvieną dieną vienai valandai yra vedamas pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinta tik jei suimtasis su tuo sutinka, o pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Tokia pasivaikščiojimų organizavimo tvarka neprieštarauja jokiems teisės aktams. Be to, gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai Lukiškių TI-K nenaudojami.

2.8. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ir HN 134:2015) reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

2.9. Atkreipė dėmesį į tai, kad maitinimas vyksta vadovaujantis SVĮ 44 straipsnio 5 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtinimo“. Valgiaraščius parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

2.10. Teigė, kad patalynė išduodama pagal suimtųjų ir nuteistųjų materialinio buitinio aprūpinimo normas. Yra sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti apatinius ir viršutinius rūbus, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią paslaugą. Jei asmuo neturi pakankamai pinigų sumokėti už šią paslaugą, jis turi teisę kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės drabužius išsiskalbti nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi.

2.11. Pabrėžė, kad pasimatymai organizuojami vadovaujantis SVĮ 22 straipsniu bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punktu bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89 patvirtintu „Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu“. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka bei ilgalaikių pasimatymų kambarių įrengimas nėra numatytas.

2.12. Pažymėjo, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nepateikti jokie įrodymai dėl žalos dydžio. Tam tikras suimtųjų nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Šiuo atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu (II t., b. l. 46–53) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 370 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Netenkino atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2016 m. birželio mėn., o skundą teismui išsiuntė 2016 m. liepos 29 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 44). Todėl, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad jis tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodamas skundą teismui. Pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Be to, skunde pareiškėjas pats nurodė, jog ginčo laikotarpiu jautė dvasinius sukrėtimus, emocinius ir dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Teismas pažymėjo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų administraciniuose teismuose yra išnagrinėta daug kalinamųjų skundų, todėl pareiškėjas turėjo realias galimybes žinoti apie savo teisių pažeidimus, tačiau jas ginti delsė nepagrįstai ilgai. Atsižvelgęs į tai, teismas taikė ieškinio senatį laikotarpiui nuo 2012 m. iki 2013 m. liepos 28 d. imtinai.

5. Teismas iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (I t., b. l. 42–46), nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo kalinamas nuo 2013 m. lapkričio 25 d. Bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. balandžio 20 d. (pareiškėjas nurodo 2016 m. birželio mėn., tačiau iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad 2016 m. balandžio 20 d. jis išvyko į Pravieniškių pataisos namus) – iš viso 163 dienas, 126 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 37 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos. Todėl, įvertinęs minėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros, be kita ko, buvo užstatytos suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas buvo mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, o kalinimas tokiomis sąlygomis buvo gana ilgas, todėl yra pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

6. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkto reikalavimais, Lukiškių TI-K paaiškinimais, kad visi sanitariniai mazgai atskirti 1,5 m sienele, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu jokių pažeidimų dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo gyvenamosios patalpos nenustatyta, todėl pripažino, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių. Kita vertus, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje S. prieš Lietuvą, kt.), atsižvelgęs į tai, jog duomenų apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) byloje nėra, šiuo aspektu pareiškėjo teises pripažino pažeistomis.

7. Pareiškėjas taip pat teigia, jog kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, nuo sienų ir lubų buvo atsilupę dažai, sienos nepritaikytos valymui, buvo pelėsio ir grybelio, natūralus apšvietimas į kameras nepatenka, o įrengtas dirbtinis apšvietimas yra labai stiprus, žiemą kamerose buvo šalta, o vasarą per karšta.

8. Dėl kitų higienos sąlygų teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatomis ir pažymėjo, jog Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka higienos normos reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Įvertinęs patikrinimo aktus, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant konkrečioje kameroje Visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas tik vieną kartą kameroje Nr. 108. Šio patikrinimo metu jokių neatitikimų higienos normų reikalavimams nenustatyta (I t., b. l. 178–179). Iš kitais laikotarpiais atliktų Visuomenės sveikatos centro patikrinimų matyti, jog pažeidimų dėl netinkamos ventiliacijos ir šilumos nei karto nenustatyta, tačiau buvo nustatyti kiti higienos normų pažeidimai, t. y. apšvietos, atsilupę dažai, sienos netinkamos valymui, pelėsis (I t., b. l. 68–190). Be kita ko, teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į administraciją. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo neužtikrinti minėti higienos normų reikalavimai.

9. Dėl teiginių, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu teismas, remdamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto nuostatomis, atsakovo paaiškinimais, jog pareiškėjas į dušą buvo vedamas kartą per savaitę 15 min., teismas pažymėjo, jog abejoti tokiais valstybės institucijos teiginiais nėra pagrindo.

10. Dėl neaprūpinimo patalyne, rankšluosčiais, čiužinių nedezinfekavimo, apatinio trikotažo neplovimo teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų yra abstraktūs ir nepagrįsti. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, t. y. vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Be to, viršutinius drabužius galima skalbti naudojantis ir mokama skalbimo paslauga. Taigi pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti drabužius, o pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga, o neturint tam lėšų – kreiptis su prašymu dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog Lukiškių TI-K šiuo aspektu jokių pareiškėjo teisių nepažeidė.

11. Dėl pasivaikščiojimo trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių būklės teismas, remdamasis SVĮ 29 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, todėl jo teisių pažeidimas šiuo atžvilgiu nenustatytas. Be to, įvertinęs atsakovo atsiliepime pateiktą informaciją, teismas padarė išvadą, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti – jie yra nuolat valomi, o abejoti šiais teiginiais nėra jokio pagrindo. Pareiškėjo skundo argumentas, kad Lukiškių TI-K kiemelyje yra asbesto, atmestas kaip nepagrįstas, nesant byloje tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad tokių pažeidimų nėra. Be to, teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kiemeliai įrengti iki Vyriausybės nutarimo draudžiančio naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog Lukiškių TI-K pareiškėjui dviem savaitėms buvo išduoda tik pusė rulonėlio tualetinio popieriaus, nes iš teismui pateiktos Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. gruodžio 6 d. pažymos Nr. 24-9033 (II t., b. l. 38) matyti, kad tualetinis popierius yra išduodamas du kartus per mėnesį (1 rulonas) pagal nustatytą bendrą tvarką asmenų aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl tualetinio popieriaus neišdavimo ar jo trūkumo, o netikėti Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytais faktais, kad visos priemonės išduodamos laikantis teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo.

13. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, todėl kamerose būna nutrupėjusių ir atsilupusių dažų, tačiau nustačius tokius pažeidimus Lukiškių TI-K stengiasi šiuos pažeidimus šalinti ir atitinkamai sudaryti geresnes laikymo sąlygas asmenims. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, neaišku, kokią žalą abstrakčiai nurodytos, jo vertinimu, netinkamos sąlygos, išskyrus per mažą kamerų plotą, jam darė. Teismas pažymėjo, kad remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes. Pagal pateiktas sutartis atliekami kenkėjų naikinimo darbai (II t., b. l. 13–19), todėl nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, jog kameros buvo nedezinfekuojamos, veisėsi parazitai.

14. Teismas nesutiko ir su pareiškėjo argumentu, jog kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, nes Visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu tokie pažeidimai nustatyti nebuvo, o Lukiškių TI-K savo atsiliepime nurodė, kad jie yra įrengti. Abejoti tokiais teiginiais nėra jokio pagrindo, nes byloje nėra tai paneigiančių įrodymų.

15. Dėl maisto kokybės teismas, vadovaudamasis SVĮ 44 straipsnio 5 dalimi, Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 9 punktu, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, be to, Lukiškių TI-K nurodė, kad maisto dalinimas vykdomas pagal teisės aktais nustatytas normas, konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrinamas tinkamas maisto tiekimas. Teismas pažymėjo, jog jokie teisės aktai nenumato, kad maistas turi būti dalinamas su pirštinėmis.

16. Dėl ilgalaikių pasimatymų teismas pažymėjo, jog tokie pasimatymai skiriami tik pataisos namuose bei nepilnamečių pataisos namuose laikomų ir lengvajai bei paprastajai grupei priskirtiems asmenims (BVK 73, 74, 79, 80 str.), tačiau kalėjimuose tokie pasimatymai neorganizuojami. Lukiškių TI-K pažymėjo, jog pasimatymai organizuojami laikantis teisės aktų reikalavimų, abejoti šiais valstybės institucijos teiginiais teismas neturėjo jokio pagrindo.

17. Apibendrinęs visa tai, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju konstatuotas ploto, tenkančio vienam asmeniui, pažeidimas bei tam tikri kameroms keliamų higienos reikalavimų pažeidimai, tai, kad pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, kalinimas netinkamomis sąlygomis truko gana laiką, be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

18. Taigi teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 370 Eur.

19. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, bei atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, teismas konstatavo, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmestas.

III. 20. Pareiškėjas K. J. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 63–65), kuriame prašo jo skundą išnagrinėti iš naujo ir išreikalauti iš Lukiškių TI-K administracijos kamerų foto ar vaizdo įrašus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. EŽTT praktikoje senaties terminas nėra taikomas. Be to, pareiškėjas yra specifinėje situacijoje – jo teisės ir laisvė yra apribotos, neturi teisinio išsilavinimo, dėl to negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, nes nežinojo, kaip tai padaryti. Todėl prašo teismo netaikyti senaties termino.

20.2. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė EŽTT praktika ir dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto. Neįskaičiavo užimamo sanitarinio mazgo ir kameros baldų ploto.

20.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pats vėdinti kameros per langus negalėjo, kadangi žiemos metu, esant minusinei lauko temperatūrai, būtų pakenkęs savo sveikatai. Be to, kameros lango atidaryti rankomis neįmanoma, nes iš vidaus kameroje prieš langą yra grotos.

20.4. Kamerose sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies buvo atitvertas 1,35 m aukščio sienele, o nuo kameros durų nebuvo jokio atitvėrimo.

20.5. Nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai.

20.6. Lukiškių TI-K administracija pateikia tikrovės neatitinkančius faktus, neįrodo to jokiais objektyviais duomenimis (pvz., nuotraukomis), o pareiškėjas savo teiginių neturi galimybės įrodyti dėl apribotos laisvės ir teisių.

21. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 68–71) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos (nekonkretizuoja, kuo ji pasireiškė, nepateikia jokių faktinių aplinkybių). Žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

21.2. Šiuo atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

21.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

21.4. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo K. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 370 Eur neturtinei žalai atlyginti.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė nuo 2012 m. iki 2013 m. liepos 28 d., taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir šią skundo dalį atmetė.

25. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. balandžio 20 d. pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K, iš viso 163 dienas, asmeniui tenkantis plotas 37 dienas neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos minimalios ploto normos – 3,6 kv. m, ir konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas taip pat konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas kameroje neužtikrina asmens privatumo juo naudojantis, jog kameros neatitiko tam tikrų teisės aktų keliamų higienos normų reikalavimų. Kitų pareiškėjo argumentų teismas nepripažino pagrįstais ir juos atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kartoja tuos pačius pažeidimus, kuriuos įvertino pirmosios instancijos teismas, nurodo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti ieškinio senatį.

26. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

27. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

28. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

29. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimų sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. liepos 29 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2016 m. birželio mėn. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

32. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, nes pareiškėjas nurodo, jog jo laikymo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios. Taigi nuo šio momento, kai kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

34. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2013 m. liepos 28 d.

35. Vertinant likusį laikotarpį, kuriam netaikyta senatis, pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

36. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.).

37. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Laiko tarpas, kuriuo asmuo yra laikomas konkrečiomis sąlygomis, taip pat turi būti vertinamas (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01) 50 p.). Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.

38. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo laikymo pernelyg mažo ploto kamerose pažeidimo, jo trukmės ir intensyvumo bei pažeidimo kvalifikavimo kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris draudžia kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, todėl nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, remiasi padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas 37 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų. Šie duomenys nustatyti remiantis atsakovo pateikta informacija, laikytini patikimais.

39. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl kitų (ne dėl asmeniui tenkančio ploto) pareiškėjo įvardytų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus.

40. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Byloje nustatyta, kad iš esmės visą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto buvo atitverta tik 1,5 m aukščio pertvara, bet nebuvo visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tokios sąlygos, atsižvelgiant į kitus nustatytus pažeidimus (ploto kamerose trūkumą, kt.), jų ilgai besitęsiantį kumuliatyvų poveikį pareiškėjo patiriamai neturtinei žalai, pripažintinos Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, draudžiančių kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, pažeidimu.

41. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokio požiūrio yra laikomasi ir aktualioje EŽTT praktikoje, kad tokio pobūdžio netinkamos kalinimo sąlygos, net ir nesant asmens teisės į tam tikrą laisvės atėmimo vietos, kurioje jis laikomas, plotą pažeidimo, kai neužtikrinamas naudojimosi tualetu privatumas, higienos reikalavimai ir pan., lemia jo teisės į orumą pažeidimą, kartu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (D. Z. pareiškimo Nr. 70065/13) 148, 156 p.). Konstatavus, kad tokios kalinimo sąlygos prilygo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo ir už tuos laikotarpius, kai nebuvo nustatytas ploto pažeidimas, bet yra nustatytas privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui priteistinas 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti, priteisiant pareiškėjui K. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius