2020-06-23 Nr. AB-12767-3-61-3-04387-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1225-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04387-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, kadangi nebuvo užtikrintas minimalus laisvas gyvenamasis plotas. Atėmus iš kameroje esančių baldų (lovų, stalo, sanitarinio mazgo ir kt.) užimamą plotą, vienam kameroje kalinčiam asmeniui tekdavo apie 2,5 kv. m. laisvo ploto. Dėl nurodytų priežasčių kamerose buvo ankšta ir mažai laisvos vietos judėti. Pareiškėjas dėl ploto trūkumo patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškia baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu bei kitais nepatogumais. Įkalinimo įstaigos administracija netinkamų kalinimo sąlygų (šiuo atveju ploto trūkumo) nekompensuoja užimtumu, į dušą nuveda tik kartą per savaitę. Kameroje tenka būti 22 val. 30 min. per parą arba visą parą, jei oro sąlygos lauke nėra tinkamos pasivaikščioti. Pareiškėjas savo poziciją grindė nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais bei teismų praktika.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų ir išvedimo į mankštos kambarį tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1-212, suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą mankštos kambaryje, eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį pagal Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų teikimo grafiką, patvirtintą Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu. Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas savo darbo valandomis išveda asmenis į mankštos kambarį. Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimą į mankštos kambarį Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkų nedarbo valandomis, poilsio ir švenčių dieniomis organizuoja atsakingas Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos korpuso vyresnysis. Nuteistasis taip pat turi teisę į pasimatymą su artimaisiais, paskambinti telefonu, susitikti su advokatais, nueiti pas gydytojus, kiekvieną dieną turi teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, tai vyksta už kameros ribų. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Lukiškių TI-K vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

7. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas pabrėžė, kad Įsakymas nenumato, jog į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas.

8. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, taip pat į byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjui tekusį plotą jam kalint Lukiškių TI-K, teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl teismas padarė išvadą, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

9. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad įkalinimo įstaigos administracija netinkamų kalinimo sąlygų (šiuo atveju laisvo ploto kamerose trūkumo) nekompensuoja užimtumu, į dušą nuveda tik kartą per savaitę; kameroje tenka būti 22 val. 30 min. per parą arba visą parą, jei oro sąlygos lauke nėra tinkamos pasivaikščioti, teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, pažymėjo, jog pareiškėjo užimtumas Lukiškių TI-K buvo užtikrintas pakankamai.

10. Vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 44 punktu, teismas nurodė, kad suteikiant pareiškėjui galimybę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, teisės aktų nuostatos ir pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

11. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į teisės aktus ir teismų praktiką, pareiškėjo skundo bei atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustatęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 12. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas akcentuoja, kad kamerose Nr. 79 ir Nr. 88A buvo laikomas su kitu asmeniu, todėl jam tekęs minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišskaičiavo baldų ploto iš bendro kameros ploto. Pareiškėjo vertinimu, būnant su kitu asmeniu nurodytose kamerose, jam teko 2,5 kv. gyvenamojo ploto, todėl šiuo atveju yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

14. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovo atstovas dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis bei neturtinės žalos atlyginimu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. Š. kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos teisės aktų, reglamentuojančių kalinimo sąlygas, nuostatos, todėl, nenustatęs CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad kamerose Nr. 79 ir Nr. 88A jam teko 2,5 kv. m ploto, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišskaičiavo baldų ploto iš bendro kameros ploto.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tik argumentus, susijusius su jo laikymu kamerose Nr. 79 ir Nr. 88A, taip pat nenustačiusi pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų, teisėjų kolegija pasisako tik dėl šių pareiškėjo argumentų.

20. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto apskaičiavimu, pažymi, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto dydį reglamentavo Įsakymo 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šioje nuostatoje nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

21. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

22. Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K teismui pateiktus duomenis apie kamerų Nr. 79 ir Nr. 88A plotą ir jose buvusių asmenų skaičių, kurių pareiškėjas neginčija (b. l. 52–53), vienam asmeniui kameroje teko nuo 3,65 kv. m iki 7,99 kv. m ploto. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui pagal nurodytą teisinį reglamentavimą turėjusi tekti ploto norma (3,6 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrinta. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl gyvenamojo ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

23. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2343-662/2019). Nenustačius atsakovo atstovo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, negali kilti atsakovo civilinė atsakomybė.

24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Dainius Raižys

Ramutė Ruškytė