ef43fa68-c697-4700-97e4-bdcf16b4a180 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-533-307/2016Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28896-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.4.1, 2.1.7.4.1., 2.2.2.3.1.1, 2.4.7 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. rugsėjo 30 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,teisėjų Valdimaro Bavėjano, Daivos Pranytės-Zalieckienės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,gynėjui advokatui Ričardui Varnui,nuteistajam V.

K.,nukentėjusiojo A. D. atstovui advokatui Irmantui Ruželei,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Ričardo Varno (toliau – ir apeliantai) apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas nuteistajam V.

K. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atsipraÅ¡yti nukentėjusiojo ir neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo.IÅ¡ V. K. nukentėjusiajam A. D. priteista 5 000,00 Eur (penki tÅ«kstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti bei nuspręsta iÅ¡ieÅ¡koti proceso iÅ¡laidas: nukentėjusiajam A. D. – 950,00 Eur (devynis Å¡imtus penkiasdeÅ¡imt eurų) už atstovo paslaugas; valstybei – 62,00 Eur (Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt du eurus) proceso dalyvių kelionių iÅ¡laidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: V. K. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 16 d., laikotarpiu nuo 03.39 val. iki 03.55 val., RokiÅ¡kyje, (duomenys neskelbtini), VÅ¡Ä® RokiÅ¡kio rajono ligoninės kieme, iÅ¡ pykčio du kartus ranka smogė nukentėjusiajam A. D. į deÅ¡inės pusės priekinę – Å¡oninę pilvo sienos sritį, taip padarydamas jam pavirÅ¡inius plyÅ¡imus kepenų apatiniame pavirÅ¡iuje, deÅ¡inės priekinės – Å¡oninės pilvo sienos pasieninės pilvaplėvės įplyÅ¡imus, kas komplikavosi kraujavimu į pilvo ertmę ir pilvaplėvės uždegimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymÄ .Apeliaciniame skunde nuteistasis V.

K. ir jo gynėjas praÅ¡o panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir priimti naujÄ , iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį bei atmesti civilinį ieÅ¡kinį.Apeliaciniame skunde teigiama, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nes apkaltinamÄ jį nuosprendį grindė prielaidomis. Byloje priimtas nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas ir priimtas naujas, iÅ¡teisinamasis nuosprendis, nes byloje nebuvo įrodyta, kad V.

K. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ .Apeliantų teigimu, apygardos teismo iÅ¡vada, jog nukentėjusįjį sužalojo bÅ«tent V. K., yra nepagrįsta. Nukentėjusysis A. D. apibÅ«dindamas jį sumuÅ¡usį apsaugos tarnybos darbuotojÄ nurodė, kad jis buvo trumpai kirptas, stambesnis ir aukÅ¡tesnis už kitÄ Ä¯vykio metu buvusį apsaugos darbuotojÄ . Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiÅ¡kėjo, jog iÅ¡ dviejų įvykio metu su A. D. bendravusių apsaugos darbuotojų stambesnis ir aukÅ¡tesnis yra ne V.

K., o liudytojas E. G.. Apeliantų vertinimu, apygardos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl V. K. kaltės nurodydamas, jog nukentėjusysis savo parodymuose akcentavo jį sumuÅ¡usio asmens iÅ¡skirtinį bruoÅ¾Ä , t. y. trumpÄ plaukų kirpimÄ , o įvykio metu taip apsikirpęs buvo bÅ«tent V. K.. Tačiau 2015 m. gegužės 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 11 d. vykusių apklausų metu, 2015 m. rugsėjo 11 d. parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis akcentavo, kad smÅ«gius jam sudavė stambaus sudėjimo apsaugos darbuotojas. 2015 m. rugsėjo 16 d. akistatos protokole taip pat užfiksuota, kad A.

D. jį galimai sumuÅ¡usį apsaugos darbuotojÄ apibÅ«dino kaip „stambesnį“. Å iÄ aplinkybę jis nurodė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Taigi, prieÅ¡ingai nei nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis savo parodymuose labiau akcentavo jį sumuÅ¡usio apsaugos darbuotojo Å«gį ir kÅ«no sudėjimÄ , o ne Å¡ukuosenÄ . Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusiojo A. D. parodymai yra nepatikimi. IÅ¡ kitų byloje surinktų ir teismo posėdyje iÅ¡tirtų objektyvių duomenų, t. y.

A. D. įvykio dienos telefoninių skambučių Bendrajam pagalbos centrui išklotinių ir garso įrašų, juose užfiksuotų minėto asmens balso, kalbėjimo manieros, dėstomų minčių nenuoseklumo, matyti, kad nukentėjusysis įvykio naktį buvo tokios būklės, kuri leidžia pagrįstai abejoti jo gebėjimu suprasti ir įsiminti tos nakties įvykius ar aplinkybes taip tiksliai ir gerai, kad vėliau galėtų apie jas duoti nuoseklius, tvirtus ir tikrus parodymus. Tai matyti ir iš A.

D. apklausos teisiamojo posėdžio metu, kurios metu paaiškėjo, kad nemažai įvykio nakties įvykių jis iš viso negalėjo prisiminti, kitas prisiminė labai netiksliai. 2015 m. rugsėjo 16 d. vykusios akistatos su liudytoju E. G. metu A. D. taip pat neprisiminė, ar pastarasis buvo vienas iš įvykyje dalyvavusių asmenų, nes įvykio metu buvo neblaivus. Be to, nukentėjusysis negalėjo įsidėmėti jį galimai sumušusio apsaugininko ir dėl objektyvių priežasčių. Liudytojai E. G. ir S. S. parodė, kad įvykio metu ligoninės priimamajame buvo prietema, o ligoninės kieme tamsu.

Taigi, apeliantų vertinimu, A. D. neturėjo galimybės įsižiÅ«rėti su juo bendravusių apsaugininkų veidų ar tiksliai įsiminti tokius požymius, kaip pastarųjų Å¡ukuosenos. Aplinkybę, kad A. D. ne tik neturėjo galimybių įsižiÅ«rėti apsaugininkų veidų ir kitų požymių, tačiau iÅ¡ tikrųjų jų neįsiminė, patvirtina ir tai, kad akistatos su E. G. metu A. D. jo nepažino, nurodė, kad mato pirmÄ kartÄ . Apeliantų vertinimu, neįmanoma, kad iÅ¡ dviejų su nukentėjusiuoju tuo pačiu metu bendravusių asmenų vienÄ A.

D. vėliau atpažintų iÅ¡ veido bruožų, o kito net neatsimintų. Be to, apygardos teismas neįvertino, jog nukentėjusysis ir pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikęs pareigÅ«nas liudytojas V. L., apklausiami teisme nurodę, kad nuteistasis V. K. po įvykio numetė svorio, buvo suinteresuoti pateikti paaiÅ¡kinimÄ , dėl ko įtariamuoju buvo pasirinktas V. K., o ne E. G.. Tačiau bÅ«tent pastarasis, kaip paaiÅ¡kėjo teisiamojo posėdžio metu, yra stambesnis ir aukÅ¡tesnis už nuteistÄ jį V.

K.. Jokių objektyvių duomenų apie tai, kad V. K. po įvykio bÅ«tų sulieknėjęs, byloje nėra, o pats V. K. parodė, kad jo svoris iÅ¡liko toks pat. Be to, apygardos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusysis dėl tikslios jį sumuÅ¡usio asmens iÅ¡vaizdos (kÅ«no sudėjimo) įvykio metu galėjo sÄ Å¾iningai suklysti, nes įvykis buvo naktį, apsaugininkai vilkėjo tarnybines uniformas, A. D. patyrė stresÄ . Apeliantų vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, nukentėjusysis lygiai taip pat galėjo apsirikti ir dėl jį sumuÅ¡usio asmens iÅ¡vaizdos.

Apeliantų teigimu, priešingai nei nurodė teismas, aplinkybė, kad liudytojas E. G. po įvykio savo automobilyje vežė A. D. iš ligoninės priimamojo, o V. K. važiavo kitu automobiliu iš paskos, neduoda pagrindo išvadai, kad A. D. sumušė būtent V. K.. Duomenis, kad nukentėjusįjį sumušė vienas apsaugininkas, o vėliau automobiliu vežė kitas, nurodė tik pats A. D.. Šios aplinkybės be nepatikimų A. D. parodymų daugiau nepatvirtina jokia baudžiamosios bylos medžiaga.Apeliantų vertinimu, apygardos teismas, spręsdamas jog neilgas laiko tarpas, trukęs 1-2 sekundes, kurio metu E. G. nematė nukentėjusiojo ir V.

K., buvo pakankamas smÅ«giams suduoti, neįvertino visų reikÅ¡mingų aplinkybių. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nuo smÅ«gio parkrito kniÅ«bsčias ant žemės ir vėliau stojosi bei mėgino vėl eiti į ligoninės priimamÄ jį, kur jį ant laiptų sustabdė apsaugininkas, atvedė prie automobilio ir į jį įsodino nukentėjusįjį. Apeliantų teigimu, liudytojas E. G., net ir nematydamas nukentėjusiojo, turėjo pastebėti jei ne pačių smÅ«gių sudavimÄ , tai bent jau A.

D. parkritimÄ ir kėlimÄ si nuo žemės. Tačiau Å¡is liudytojas apklausų metu tokių aplinkybių nenurodė. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad A. D. parodė, kad smÅ«giai jam buvo suduoti Å¡alia esant abiems apsaugos darbuotojams. Po suduotų smÅ«gių suklupęs, tačiau vėliau atsistojęs ir norėjęs eiti atgal į ligoninės priimamÄ jį, tačiau ant laiptų buvo sustabdytas, parvestas atgal ir tik tada sodinamas į automobilį. Tačiau liudytojas E. G. parodė, kad nukentėjusįjį ir nuteistÄ jį iÅ¡ savo akiračio galimai buvo iÅ¡leidęs tuo metu, kai A.

D. buvo sodinamas į automobilį. Anot apeliantų, Å¡ios aplinkybės patvirtina iÅ¡vadÄ , jog tuo atveju, jeigu V. K. bÅ«tų sudavęs smÅ«gius nukentėjusiajam, kaip pastarasis nurodo, liudytojas E. G. bÅ«tų tai matęs. Pirmosios instancijos teismas Å¡io prieÅ¡taravimo byloje nepaÅ¡alino bei nepagrįstai nusprendė, kad liudytojo E. G. parodymai nepatvirtina V. K. versijos, kad jis nukentėjusiojo nemušė.Apygardos teismas nuosprendyje neįvertino, kad ikiteisminio tyrimo metu V. K. buvo atpažintas pagal fotonuotraukas, nors pagal galiojančias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas jis turėjo bÅ«ti parodytas atpažinti tarp kitų tos pačios lyties asmenų.

Apeliantai nurodo, jog 2015 m. rugsėjo 11 d. atpažinimo pagal fotonuotraukas protokole nukentėjusysis A. D. nurodė ne tuos nuteistojo požymius, kuriuos buvo nurodęs apklausos, vykusios prieÅ¡ atliekant šį procesinį veiksmÄ , metu. Minėtos apklausos metu nukentėjusysis pakartotinai nurodė, kad jį sumušė aukÅ¡tesnis ir stambesnio sudėjimo apsaugininkas. Tuo tarpu atpažinimo pagal fotonuotraukÄ protokole nurodyta, kad V. K. nukentėjusysis atpažino iÅ¡ veido bruožų, nors iki atpažinimo jis nė karto neminėjo, kad įsiminė jį sumuÅ¡usio asmens veido bruožus.

Be to, teisiamojo posėdžio metu A. D. parodė, kad iki oficialiai užprotokoluoto atpažinimo jam buvo parodytos tiek nuteistojo V. K., tiek liudytojo E. G. nuotraukos. Esant nurodytoms aplinkybėms, anot apeliantų, V. K. atpažinimas ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas ydingai, todėl 2015 m. rugsėjo 11 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ protokolas negali bÅ«ti patikimu įrodymu byloje. Pripažinus, kad Å¡iuo įrodymu vadovautis negalima, likę bylos įrodymai nesudaro patikimos įrodymų visumos, leidžiančios pripažinti, kad V.

K. padarė jam inkriminuotÄ nusikaltimÄ . Atsiliepime į apeliacinį skundÄ nukentėjusiojo A. D. atstovas advokatas Irmantas Ruželė (toliau – ir nukentėjusiojo atstovas) praÅ¡o nuteistojo V. K. ir jo gynėjo apeliacinį skundÄ atmesti, o nukentėjusiojo iÅ¡laidas, patirtas teisinėms paslaugoms apmokėti, pripažinti proceso iÅ¡laidomis ir priteisti iÅ¡ V. K. nukentėjusiojo naudai.Atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodoma, kad aplinkybė, jog nukentėjusiojo pateiktas jį sumuÅ¡usio asmens kÅ«no sudėjimo apibÅ«dinimas ne visiÅ¡kai atitiko V.

K. fiziologinius duomenis, teisiamojo posėdžio metu buvo tinkamai iÅ¡tirta. Bylos nagrinėjimo teisme metu, kuris vyko nuo įvykio praėjus beveik metams, ne vienas liudijęs asmuo patvirtino, kad įvykio metu nuteistasis buvo stambesnio sudėjimo, tačiau sulieknėjo. Be to, nustatyta, kad nuteistasis nusikalstamÄ veikÄ padarė dirbdamas apsaugininku, vilkėdamas specialius drabužius (liemenę), kuriuose turėjo įsidėjęs specialiÄ sias priemones. Tokios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nukentėjusysis galėjo objektyviai suklysti dėl nuteistojo kÅ«no sudėjimo, jo stambumo.

Nukentėjusysis taip pat galėjo objektyviai klysti dėl nuteistojo ūgio apibūdinimo, nes apsaugos darbuotojų iki įvykio nepažinojo, pats įvykis buvo tamsiu paros metu, o atsižvelgiant į tai, kokioje padėtyje kiekvienas iš įvykio metu dalyvavusių asmenų bendravo su nukentėjusiuoju, jam galėjo atrodyti, kad prieš jį smurtavo aukštesnis asmuo. Kita vertus, minimalus ūgio ir kūno sudėjimo skirtumas tarp liudytojo E. G. ir nuteistojo V. K. yra ne esminis kriterijus, pagal kurį buvo neginčijamai identifikuotas smurtavęs asmuo.

IÅ¡ apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis savo gynybinę versijÄ grindžia tuo, kad apygardos teismas neginčijamai nenustatė, kuris iÅ¡ apsaugos darbuotojų atliko smurto veiksmus, tačiau neginčija kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vietos ir laiko. IÅ¡ kitų įvykio eigos aplinkybių, t. y. kad nukentėjusiajam buvo suduota jį sodinant į tarnybinį automobilį, kad nukentėjusysis buvo sodintas į kitÄ nei atvyko nuteistasis, automobilį, taip pat nukentėjusiojo atsiminta nuteistojo pasakyta frazė dėl filmavimo kamerų ligoninės teritorijoje nebuvimo, nukentėjusiojo parodymai, kad jį vežė kitas apsaugos darbuotojas, nei jį mušęs, visumos matyti, jog nukentėjusįjį sunkiai sužalojo nuteistasis V.

K.. PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pačiÄ nusikalstamos veikos prieÅ¡ A. D. esmę, reikÅ¡mingus faktus, patvirtina ir kita bylos medžiaga, todėl netikėti jo parodymais nėra pagrindo. Nukentėjusiojo atstovas taip pat pažymi, kad liudytojas E. G. yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes nuteistasis buvo jo kolega. Be to, Å¡is liudytojas nurodė, kad nuteistÄ jį ir nukentėjusįjį iÅ¡ akiračio buvo iÅ¡leidęs apytikriai 1-2 sekundes, tačiau Å¡is laiko intervalas, galėjo bÅ«ti ilgesnis ir visiÅ¡kai pakankamas sunkiai sužaloti nukentėjusįjį.

Apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistojo atpažinimas ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas pagal fotonuotraukas, o ne parodant atpažinti jį tarp kitų asmenų, nukentėjusiojo atstovo vertinimu, nepaneigia atlikto procesinio veiksmo ir jo metu gautų duomenų teisingumo.Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis V. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundÄ atmesti.Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.IÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su nuosprendyje aptartų ir iÅ¡analizuotų įrodymų vertinimu ir nurodo, jog nuteistojo V.

K. kaltė pagrįsta tik nukentėjusiojo A. D. nepatikimais parodymais bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų neatitinkančiu asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ protokolu, nors jokių kitų patikimų įrodymų, kad nukentėjusįjį A. D. sumušė bÅ«tent V. K., byloje nėra.Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl nuteistojo V.

K. kaltės padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Pirmosios instancijos teismas savo iÅ¡vadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų įrodymų visuma, kas nepagrįstai ginčijama apeliaciniame skunde. Ä®rodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nors apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis dėl nuteistojo V.

K. kaltės, tai neduoda pagrindo konstatuoti, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiÅ¡kinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir iÅ¡orinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , pastangas juos padarant, ir pan.

Svarbi įrodymų vertinimo sÄ lyga yra ta, kad turi bÅ«ti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl iÅ¡vadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantams nepriimtinos teismo iÅ¡vados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali bÅ«ti laikomos prieÅ¡taraujančios įstatymui.

Apygardos teismo nuosprendžiu V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 16 d., laikotarpiu nuo 03.39 val. iki 03.55 val., RokiÅ¡kyje, (duomenys neskelbtini), VÅ¡Ä® RokiÅ¡kio rajono ligoninės kieme, iÅ¡ pykčio į du kartus ranka sudavė nukentėjusiajam A. D. į deÅ¡inės pusės priekinę – Å¡oninę pilvo sienos sritį, taip padarydamas jam pavirÅ¡inius plyÅ¡imus kepenų apatiniame pavirÅ¡iuje, deÅ¡inės priekinės – Å¡oninės pilvo sienos pasieninės pilvaplėvės įplyÅ¡imus, kas komplikavosi kraujavimu į pilvo ertmę ir pilvaplėvės uždegimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymÄ .Pagal 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluoÅ¡intas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichikÄ , arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kÅ«nas.Byloje nėra ginčo dėl nukentėjusiajam A.

D. padarytų sužalojimų pobÅ«džio ir masto, kurie specialisto iÅ¡vadoje kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l.59-60). Apeliantai taip pat neginčija byloje nustatytų aplinkybių, kad nukentėjusysis buvo sužalotas nuosprendyje nurodytu metu, t. y. tuo momentu, kai jis buvo iÅ¡praÅ¡ytas iÅ¡ ligoninės priėmimo skyriaus (2015 m. gegužės 16 d., laikotarpiu tarp 03.45 val. iki 03.55 val.), kÄ patvirtina ir byloje esantys duomenys. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis A.

D. tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje visÄ laikÄ nuosekliai tvirtino, kad išėjus iÅ¡ ligoninės priėmimo skyriaus į kiemÄ , vienas iÅ¡ saugos tarnybos darbuotojų jam du kartus kumščiu stipriai sudavė į pilvÄ . Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio metu su nukentėjusiuoju bendravo du apsaugos darbuotojai – nuteistasis V. K. ir liudytojas E. G.. Tiek nuteistasis V. K., tiek liudytojas E. G. apklausiami apie įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teisme iÅ¡ esmės vienodai nurodė, kad jie kartu su nukentėjusiuoju išėjo iÅ¡ ligoninės priėmimo skyriaus, nulipo laiptais, priėjo prie apsaugos darbuotojo automobilio, ir kadangi nukentėjusysis nenorėjo sėstis į E. G. automobilį, tai V.

K. paėmė jį už rankos ir įsodino į automobilį. Po to E. G. vežė nukentėjusįjį iki „Senukų“ prekybos centro, nuteistasis važiavo jiems iš paskos. Iš byloje esančių duomenų apie nukentėjusiojo elgesį įvykio (2015 m. gegužės 16 d.) naktį (liudytojų S. S., V. S., B. P. parodymų, nukentėjusiojo pokalbių išklotinės paskambinus telefonu 112) matyti, kad jis (nukentėjusysis) pirmos apžiūros metu (apie 03.00 val. nakties) ligoninės priėmimo skyriuje nesiskundė skausmais pilve, šone, nesakė, kad yra sumuštas ir jam dėl to reikia pagalbos.

Bendrosios pagalbos centre nuo 03.55 val. užfiksuoti nukentėjusiojo skambučiai, kurių pokalbių metu nukentėjusysis nurodė, kad jį ligoninės kieme sumušė apsauginiai (t. 1, b. l. 84-110). Å is momentas sutampa su nuteistojo ir liudytojo E. G. parodymais, kad jie maždaug tuo metu nukentėjusįjį iÅ¡sivedė į kiemÄ , įsodino į automobilį ir iÅ¡sivežė.Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jis kontaktavo su nukentėjusiuoju įvykio vietoje. Jis nurodė, kad nukentėjusysis A.

D. nesėdo į kolegos automobilį, tačiau jėga prieš nukentėjusįjį buvo panaudota tik tada, kai jis lipo laiptais atgal į ligoninės priėmimo skyrių. Nuteistojo teigimu, būtent tada jis paėmė nukentėjusįjį už dešinės rankos ir vedė į kolegos automobilį, laikydamas už rankos padėjo jam įsėsti į automobilį. Be to, nuteistasis pirmosios instancijos teisme patikslino, kad jo kolega E. G. prie A. D. nebuvo prisilietęs. Liudytojas E. G. apklausiamas teisme patvirtino, jog nukentėjusįjį paėmęs už rankos į automobilį įsodino nuteistasis.

Minėtas liudytojas taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo nemušė, kelias sekundes buvo nusisukęs ir nuteistojo veiksmų nematė, tačiau pažymėjo, kad jam matant nuteistasis smÅ«gio nukentėjusiajam nesudavė. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad įvykio vietoje buvo tik nukentėjusysis, nuteistasis ir liudytojas E. G., pastarajam ir nuteistajam teigiant, jog prie nukentėjusiojo E. G. nemušė, nekyla jokių abejonių, kad niekas kitas, iÅ¡skyrus nuteistÄ jį V. K., negalėjo sužaloti nukentėjusiojo.

Juo labiau, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtino, kad jį mušė nuteistasis ir, kad bÅ«tent jį jis atpažino ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantai skunde akcentuoja, jog nukentėjusiojo parodymai apie jį sumuÅ¡usio asmens požymius yra prieÅ¡taringi, nes ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis jį sumuÅ¡usį asmenį apibÅ«dino požymiais, kurie teisminio bylos nagrinėjimo metu neatitiko V. K. požymių. Apeliantai nurodo, kad nukentėjusysis, apibÅ«dindamas jį sumuÅ¡usį apsaugos darbuotojÄ , akcentavo Å¡io asmens stambų kÅ«no sudėjimÄ , jo fizinius duomenis ir Å«gį, o teismo posėdžio metu paaiÅ¡kėjo, kad iÅ¡ dviejų įvykio naktį su nukentėjusiuoju ligoninės kieme bendravusių apsaugos darbuotojų aukÅ¡tesnis ir stambesnis yra E. G., o ne nuteistasis V.

K..Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, nukentėjusysis, 2015 m. gegužės 19 d. apklaustas liudytoju, apibÅ«dindamas jį sumuÅ¡usį apsaugos darbuotojÄ , nurodė, kad iÅ¡ atvykusių dviejų apsaugos darbuotojų vienas buvo stambus, trumpai nusikirpęs, apie 180-190 cm Å«gio, kitas neaukÅ¡tas, apie 170 cm Å«gio. Jie nukentėjusįjį iÅ¡sivedė iÅ¡ priėmimo skyriaus ir stambusis apsaugos darbuotojas du kartus stipriai kumščiu sudavė jam į pilvÄ (t. 1, b. l. 22). 2015 m. rugsėjo 11 d. liudytojo papildomos apklausos metu nukentėjusysis A.

D., apibÅ«dindamas atvykusius apsaugos darbuotojus, vėl nurodė, kad vienas jų buvo stambus, aukÅ¡tas, trumpai kirptų plaukų, galėjo bÅ«ti skustas ar vos paaugusiais plaukais. Kitas apsaugos darbuotojas buvo lieknesnio sudėjimo, apie 173 cm Å«gio, tamsių, vidutinio ilgio plaukų. Jie abu vilkėjo apsauginių uniformas (t. 1, b. l. 25-27). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ metu A. D. iÅ¡ veido bruožų atpažino V. K. kaip apsaugos darbuotojÄ , kuris sudavė jam du smÅ«gius į pilvÄ (t. 1, b. l.28-32). 2015 m. rugsėjo 11 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole nukentėjusysis nurodė, kad „stambusis apsauginis, kurį jis atpažino iÅ¡ pateiktų nuotraukų, prilaikydamas ar tai suėmęs už peties, ar tai sugriebęs už drabužių, du kartus jam ranka smogė į pilvo sritį“ (t. 1, b. l. 33-37).

Taigi, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apibÅ«dindamas jį sumuÅ¡usį asmenį, nukentėjusysis kaip vienÄ iÅ¡ skiriamųjų požymių nurodė Å¡io asmens trumpai kirptų plaukų Å¡ukuosenÄ . Byloje ginčo dėl apsaugos darbuotojų Å¡ukuosenų nėra, nes liudytojas E. G. patvirtino, kad jis visada neÅ¡ioja vidutinio ilgumo plaukus, trumpai ar plikai nesikerpa (t. 1, b. l. 77). IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad trumpų plaukų Å¡ukuosenÄ Ä¯vykio metu neÅ¡iojo bÅ«tent V. K..

Pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikęs liudytojas V. L. pirmos instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad esminis nukentėjusįjį sužalojusio asmens požymis buvo jo trumpų plaukų Å¡ukuosena. Nors nukentėjusysis apibÅ«dindamas jį sumuÅ¡usį apsaugos darbuotojÄ ir nurodė, kad Å¡is asmuo buvo stambesnis ir aukÅ¡tesnis už kitÄ , o pirmos instancijos teismo posėdžio metu vizualiai buvo nustatyta, kad liudytojas E. G. yra apytikriai 5 cm aukÅ¡tesnis ir gal kiek stambesnis už nuteistÄ jį, pažymėtina, kad Å¡ie skirtumai nėra esminiai.

Tiksliai nustatyti žmogaus Å«gį jo neiÅ¡matavus, neįmanoma. Todėl vien ta aplinkybė, kad nukentėjusiojo parodymuose neatitikimas dėl nuteistojo ir liudytojo E. G. Å«gio, neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Aptariant nuteistojo kÅ«no sudėjimÄ pažymėtina ir tai, kad nuo įvykio iki pirmo teismo posėdžio praėjo beveik aÅ¡tuoni mėnesiai, dėl to V. K. kÅ«no sudėjimas galėjo pakisti. Juo labiau, kad teismo posėdžio metu tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas V.

L. parodė, kad vizualiai nuteistasis Å¡iuo metu yra lieknesnis nei įvykio metu. Be to, apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad įvykio metu tiek V. K., tiek liudytojas E. G. vykdė tarnybines pareigas, turėjo liemenes, specialiÄ sias priemones, kurios vizualiai pakeičia žmogaus iÅ¡vaizdÄ . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad nukentėjusysis buvo sumuÅ¡tas nakties metu, patyrė stresÄ , todėl apibÅ«dindamas nuteistojo kÅ«no sudėjimÄ ir Å«gį galėjo sÄ Å¾iningai klysti.

Nepaisant to, jo parodymai apie jį sumuÅ¡usį asmenį viso proceso metu buvo nuoseklÅ«s, o byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurių visetas leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad prieÅ¡ nukentėjusįjį smurtavo bÅ«tent nuteistasis.Apeliantai skunde nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi, nes iÅ¡ byloje esančių duomenų (nukentėjusiojo telefoninių skambučių Bendrajam pagalbos centrui iÅ¡klotinių ir garso įrašų, juose užfiksuotų nukentėjusiojo balso, dėstomų minčių nenuoseklumo) matyti, kad nukentėjusysis įvykio naktį buvo neblaivus, dėl to galėjo netiksliai įsiminti įvykio aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusysis neneigia, kad įvykio naktį buvo išgėręs alaus. Tačiau Rokiškio ligoninės priimamajame budėjusios medicinos darbuotojos liudytojos S. S. parodymai patvirtina, kad nors nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau didelio girtumo ji nepastebėjo. Medicinos įstaigos darbuotoja liudytoja B. P. teisme taip pat parodė, kad nukentėjusysis vizualiai girtas neatrodė. Pažymėtina, kad teismų praktikoje asmens girtumas nesudaro pagrindo visiškai atmesti jo parodymus ir jais nesivadovauti.

Tokio asmens parodymų patikimumas įvertinamas juos lyginant su kitais įrodymais, dėl ko daromos iÅ¡vados, ar pakanka duomenų pripažinti bylos aplinkybes įrodytomis. Nors nagrinėjamu atveju nukentėjusysis įvykio naktį buvo neblaivus, esmines įvykio aplinkybes įsiminė ir suprato tinkamai, nes tiek liudytojas E. G., tiek pats nuteistasis tas pačias įvykio aplinkybes (iÅ¡skyrus smÅ«gių sudavimÄ ) patvirtino. Tai leidžia teigti, kad nukentėjusiojo parodymai yra pakankamai nuoseklÅ«s, patikimi ir jais buvo galima remtis konstatuojant, kad nukentėjusįjį sužalojo bÅ«tent nuteistasis.

Duomenų, kad nukentėjusysis turėtų pagrindÄ apkalbėti nuteistÄ jį V. K., byloje nėra, nes iki įvykio jie nebuvo pažįstami, bylos duomenimis nenustatyta, kad iki įvykio jie turėjo tarpusavio konfliktų.Dėl apeliantų skundo argumento, kad nukentėjusysis negalėjo tinkamai matyti ir įsidėmėti jį sumuÅ¡usio asmens požymių dėl objektyvių priežasčių, nes įvykio metu ligoninės priimamajame buvo prietema, o ligoninės kieme buvo tamsu, pažymėtina, kad pats nuteistasis teisme parodė, jog ligoninės kieme apÅ¡vietimas buvo, t. y. užsidegdavo judesio lempa.

IÅ¡ liudytojų S. S. bei B. P. parodymų taip pat matyti, kad ligoninės priimamajame Å¡viesa buvo tik prigesinta ir nebuvo visiÅ¡kai tamsu. Taigi, nėra jokio pagrindo iÅ¡vadai, kad nukentėjusysis neturėjo galimybių matyti ir įsidėmėti jam smÅ«gius sudavusį asmenį.Apeliantai skunde taip pat nurodo, kad asmens parodymo atpažinti procedÅ«ra atlikta pažeidžiant proceso reikalavimus, nes parodymas atpažinti buvo atliktas pagal nuotraukas, nors nebuvo nurodyta jokių aplinkybių, trukdžiusių parodyti atpažinti patį asmenį, o ne jo nuotraukÄ .

Be to, apeliantų teigimu, nukentėjusiojo nurodyti požymiai, pagal kuriuos jis atpažino nuteistÄ jį (iÅ¡ veido bruožų) yra pernelyg abstraktÅ«s. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nedraudžia atpažinimÄ vykdyti iÅ¡ nuotraukų. Pagal BPK 191–192, 195 straipsnius, prieÅ¡ atliekant procesinį veiksmÄ â€“ parodymÄ atpažinti (nesvarbu, ar parodomas atpažintinas asmuo, ar atpažinimas daromas pagal jo nuotraukÄ ), atpažįstantis asmuo turi bÅ«ti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintinÄ asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tÄ asmenį.

Nagrinėjamu atveju, parodymo atpažinti iš nuotraukų procedūra buvo atlikta laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų, t. y. A. D. prieš tai buvo apklaustas, jis nurodė jį sumušusio asmens bruožus, kad tai buvo „stambus, aukštas, trumpai kirptų plaukų, galėjo būti ir skustas ar vos paaugę plaukai“, tuo tarpu kitas apsaugos darbuotojas buvo „lieknesnio sudėjimo, apie 173 cm ūgio, tamsių, vidutinio ilgio plaukų“. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad galėtų atpažinti jam smūgius sudavusį apsauginį (t. 1, b. l.25-27).

Nuteistojo nuotrauka atpažinimui parodyta su trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal pateiktas atpažinti keturias nuotraukas, A. D. nurodė, kad nuotraukoje Nr. 3 pagal veido bruožus atpažįsta asmenį, kuris sudavė jam du smÅ«gius į pilvo sritį (t. 1, b. l. 28-32). Atlikto procesinio veiksmo rezultatai užfiksuoti tinkamai. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistÄ jį nukentėjusysis atpažino iÅ¡ veido bruožų, nors iki atpažinimo nukentėjusysis nė karto neminėjo, kad įsiminė jį sumuÅ¡usio asmens veido bruožus.

Pažymėtina, kad atpažįstantysis apklausos metu ne visada gali nurodyti visus atpažintino objekto požymius ar tiksliai juos apibÅ«dinti. Tik kai pamato atpažintinÄ objektÄ , jis gali prisiminti ir nurodyti tokius požymius, kurių nepaminėjo apklausoje. Tai psichologiÅ¡kai paaiÅ¡kinamas procesas, todėl nagrinėjamu atveju kolegijai nekyla abejonių dėl tyrimo metu atlikto atpažinimo proceso pagrįstumo. Juo labiau, kad nukentėjusysis ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuosekliai nurodė atpažįstantis V.

K., kaip jį įvykio metu sumušusį asmenį. Be to, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nukentėjusysis nenurodė, jog tyrimo metu jam iš anksto buvo parodytos nuteistojo nuotraukos ir nurodyta atpažinti būtent jį. Kolegija sutinka, kad byloje nėra duomenų, jog egzistavo objektyvios aplinkybės, trukdžiusios parodyti atpažinti V. K. gyvai, o ne pagal jo nuotraukas, tačiau vien tai nepaneigia šio procesinio veiksmo teisėtumo. Juo labiau, kad jo metu gauti duomenys nėra vieninteliai nuteistojo kaltės įrodymai.Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam iš nuteistojo priteista 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad bÅ«tų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bei gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimÄ (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiÅ¡ko žalos atlyginimo principas objektyviai negali bÅ«ti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokiÄ piniginę kompensacijÄ , kad kiek įmanoma teisingiau bÅ«tų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie kriterijai, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį: nusikalstamos veikos pasekmės, žalÄ padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikÅ¡mės bylai aplinkybės, taip pat sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.Nukentėjusiajam A.

D. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Nekyla abejonių dėl to, kad nukentėjusiajam dėl jo sužalojimo buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi bÅ«ti atlyginta. Dėl nuteistojo smurtinių veiksmų nukentėjusysis neabejotinai patyrė emocinį ir dvasinį sukrėtimÄ , padaryti sužalojimai sukėlė fizinį skausmÄ , nepatogumus, nukentėjusysis buvo operuotas, gydomas ligoninėje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, į vertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ženkliai sumažino nukentėjusiojo praÅ¡omÄ priteisti neturtinės žalos dydį.

Dėl to apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteista 5 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra adekvati byloje nustatytoms aplinkybėms, atitinka sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo principus bei teismų praktikÄ . Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas dviem metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atsipraÅ¡yti nukentėjusiojo ir neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, t. y. atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė tyčinį, sunkų, smurtinį baigtÄ nusikaltimÄ , sukeliantį didelį pavojų visuomenei. Taip pat teismas atsižvelgė į nuteistÄ jį teigiamai apibÅ«dinančius duomenis, t. y. kad nuteistasis anksčiau neteistas, neturi administracinių nuobaudų, turi Å¡eimÄ , iÅ¡laiko du nepilnamečius vaikus, dirba, darbovietėje charakterizuojamas gerai.

Teismas įvertino ir tai, kad nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o nuteistojo veika nors ir pavojinga, tačiau rimtesnių padarinių nukentėjusiojo sveikatai nesukėlė. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir tokiu bÅ«du suÅ¡velninti nuteistajam paskirtÄ bausmę.Ä®vertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamÄ jį nuosprendį, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga.

Keisti nuosprendį apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais nėra pagrindo.Nukentėjusiojo atstovas praÅ¡o priteisti iÅ¡ nuteistojo nukentėjusiojo A. D. patirtas 550,00 Eur dydžio iÅ¡laidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali Å¡ių iÅ¡laidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Å ios nuostatos taip pat galioja nagrinėjant bylÄ apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau Å¡iuo atveju, priteisiant iÅ¡laidas advokato paslaugoms apmokėti, bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundÄ buvo nagrinėta byla ir koks yra Å¡io skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, Nr. 2K-271/2010, 2K-431/2012, Nr. 2K-147/2013 ir kt.).

Å ioje byloje apeliacinis skundas, kurį padavė nuteistasis ir jo gynėjas, atmetamas kaip nepagrįstas. IÅ¡ apeliacinės instancijos teismui pateikto pinigų priėmimo kvito Nr. 655677 matyti, kad nukentėjusysis A. D. advokatui Irmantui Ruželei už teisines paslaugas, suteiktas suraÅ¡ant atsikirtimus į apeliacinį skundÄ ir atstovavimÄ nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme, sumokėjo 550,00 Eur (t. 2, b. l. 108). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, nukentėjusiojo atstovas pateikė atsikirtimus į apeliacinį skundÄ , dalyvavo bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ankščiau nurodytos iÅ¡laidos advokato paslaugoms apmokėti priteistinos iÅ¡ nuteistojo V.

K.. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Ričardo Varno apeliacinį skundÄ atmesti.Priteisti iÅ¡ nuteistojo V. K. nukentėjusiojo A. D. naudai 550,00 Eur advokato teisinių paslaugų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui. Kolegijos pirmininkas                                                                               Albinas Bielskis Teisėjai                                                                                                      Valdimaras Bavėjanas                                                                                                                   Daiva Pranytė-Zalieckienė