2017-02-08 Nr. AB-3171-3-61-3-02233-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1642-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02233-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Prekybos namai „Lina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Prekybos namai „Lina“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė Prekybos namai „Lina“ (toliau – ir pareiškėjas, BUAB PN „Lina“) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Agentūra) 2014 m. vasario 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2014 m. kovo 10 d. sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu (b. l. 126–130) pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 135–136) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 6 d. sprendimu (b. l. 147–154) bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Prekybos namai „Lina“ apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2014 m. vasario 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-1133 bei perdavė bylą (klausimą dėl ginčo atliekų pašalinimo) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai nagrinėti iš naujo.

Teismas konstatavo, kad 2014 m. vasario 17 d. privalomajame nurodyme esantys viešojo administravimo subjekto patvarkymai yra suprantami, nukreipti į konkretų asmenį, tačiau teisiškai nebuvo pagrįsti. Priimant privalomąjį nurodymą buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu (privalomas nurodymas gali būti duodamas, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti – redakcija, galiojusi 2014 m. vasario 17 d.), kuris apsprendžia, kada gali būti duodamas privalomas nurodymas, bet neatleidžia viešojo administravimo sistemos subjekto nuo pareigos individualiame teisės akte aiškiai įvardyti, kokia teisei priešinga veika pažeista ar gali būti pažeista ir, kodėl turi būti imamasi būtent tų veiksmų, kurie nurodomi 2014 m. vasario 17 d. dokumente, kas nepadaryta.

Privalomame nurodyme minimas ir 2014 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. VR-14.7-78, kuriame nurodoma, koks objektas buvo tikrinamas bei, kas patikrinimo metu nustatyta – sukauptos mišrios statybinės ir griovimo atliekos (4 kaupai), bet kaip tai prasilenkia ar gali ateityje prasilenkti su konkrečiu teisiniu reguliavimu taip pat neįvardijama. Departamento 2014 m. kovo 10 d. surašytu dokumentu bandoma taisyti padėtį, bet, pirma, pabrėžtina, jog teisines pasekmes (nurodoma konkreti prievolė) sukelia būtent privalomas nurodymas, kurį ir nurodyta įvykdyti, antra, įvardijamas teisinis reguliavimas bendro pobūdžio, su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis siejamas gana abstrakčiai, todėl tenka daryti prielaidas, kuriomis negali būti grindžiamas teismo priimtinas sprendimas, nes bet kokia abejonė gali lemti neteisėto bei neteisingo sprendimo priėmimą.

Visa tai lemia, kad priimant privalomąjį nurodymą buvo iš esmės nukrypta nuo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. O esant privalomojo nurodymo trūkumams, pirmosios instancijos teismui nekilo pareiga pačiam apibrėžti teisinio reguliavimo bei teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių – tai viešojo administravimo sistemos subjekto teisė ir pareiga. Būtent administracines funkcijas vykdantis teisinis vienetas, priimdamas individualų teisės aktą, kuriuo keičiasi konkretaus asmens teisių bei pareigų apimtis, privalo jį pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o pritaikytas poveikio priemones motyvuoti.

Taip yra užtikrinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, reiškiantis, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekvienam valdžios organui suteikiama jo paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo to organo vietos tarp kitų valdžios organų, jo įgaliojimų santykio su kitų organų įgaliojimais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimą).

Nekyla abejonių, kad tikrinamoje administracinėje byloje esantis ir apskųstas 2014 m. vasario 17 d. privalomas nurodymas yra su esminiu trūkumu – neaišku, kokia teisei priešinga veika buvo padaryta ar galėjo būti padaryta, dėl ko ir priimtas skundžiamas sprendimas (Privalomas nurodymas). Tik pašalinus minimą trūkumą, taptų aiški bylos nagrinėjimo apimtis, o pirmosios instancijos teismui liktų tik patikrinti, ar teisėtas ir pagrįstas skundžiamas teisės aktas, t. y. įvykdyti teisingumą. Dėl išdėstytų aplinkybių ir siekiant užtikrinti ekologinius visuomenės poreikius (valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga), skundžiamas sprendimas negali būti paliktas galioti – atsakovas turi iš naujo išspręsti klausimą dėl ginčo atliekų pašalinimo, dėl ko apeliacinis skundas tenkintas iš dalies.

II. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2017 m. sausio 11 d. elektroninių ryšių priemonėmis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl teismo sprendimo išaiškinimo (b. l. 158–159), o būtent prašo: išaiškinti, kaip turi būti vykdomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1642-556/2016, t. y., ar šį sprendimą privalo vykdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavedimu kitas Departamento struktūrinis padalinys.

Atsakovas nurodo, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) ir siekdamas priimto 2016 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-1642-556/2016 neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimo, teikia prašymą išaiškinti konkrečią teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo rezoliucinę dalį „perduoti bylą (klausimą dėl ginčo atliekų pašalinimo) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai nagrinėti iš naujo.“ Pažymi, kad paminėta teismo sprendimo rezoliucinė dalis gali būti traktuojama nevienareikšmiškai. Teismo sprendimo vykdymo stadijoje iškyla keletas neaiškumų. Pirma, ar teismas, nurodydamas Agentūrą, tokiu būdu konkrečiai šį Departamento struktūrinį padalinį ir įpareigojo vykdyti sprendimą, t. y. iš naujo nagrinėti bylą (klausimą dėl ginčo atliekų pašalinimo). Antra, kyla pagrįstas klausimas, kad teismo sprendimą kaip administracinės bylos šalis privalo vykdyti Departamentas ir Departamento direktorius pavedimu gali pats nuspręsti, kuris Departamento struktūrinis padalinys nagrinėjamu atveju būtų tinkamiausias vykdyti sprendimą, t. y. iš naujo nagrinėti bylą (klausimą dėl ginčo atliekų pašalinimo). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Agentūroje šiuo metu yra didelė darbuotojų kaita ir dėl šios priežasties yra susidaręs didelis darbo krūvis. Tuo metu Departamento Mokesčių ir atliekų skyriuje (kitas, kaip ir Agentūra, Departamento struktūrinis padalinys) yra pakankamai kvalifikuotų ir ilgą darbo patirtį turinčių darbuotojų, kurie galėtų tinkamai įvykdyti sprendimą, t. y. iš naujo nagrinėti bylą (klausimą dėl ginčo atliekų pašalinimo). Todėl Departamentas, vadovaudamasis proceso operatyvumo principu, manytų, kad būtų pagrįsta, jog direktoriaus pavedimu sprendimą vykdytų Departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyrius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas. Pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-807/2014; 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-851-261/2016).

Tikrinamu atveju Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui kilo abejonės dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo rezoliucinės dalies „perduoti bylą (klausimą dėl ginčo atliekų pašalinimo) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai nagrinėti iš naujo.“) aiškumo. Prašoma išaiškinti, kaip teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1642-556/2016 turi būti vykdomas, t. y., ar šį sprendimą privalo vykdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavedimu kitas Departamento struktūrinis padalinys.

Akcentuotina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybės valdžios organizavimas ir veikla yra grindžiama valdžių padalijimo principu (Konstitucijos 5 str.). Pagal šį principą įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai nustatoma jos paskirtį atitinkanti kompetencija. Teisinėje valstybėje kiekviena valdžia (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminė) vykdo jai pavestas funkcijas ir realizuoja savo kompetenciją. Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, nė viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1995 m. spalio 26 d., 1999 m. gegužės 11 d., 2001 m. balandžio 26 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija yra vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 str. 1 d.). Teisingumo vykdymas – tai teisinių konfliktų sprendimas, priimant teisinius sprendimus. Teisingumas vykdomas taikant specialias procesines formas, kurių paskirtis – užtikrinti asmens teises teismo procese, palengvinti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Teisingumo vykdymo funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas. Atitinkamai, teisminė valdžia negali iš viešojo administravimo sistemos subjekto perimti jam priskirtų vykdytinų administracinių funkcijų.

Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 6 d. sprendimu bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Prekybos namai „Lina“ apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2014 m. vasario 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-1133 bei perdavė bylą (klausimą dėl ginčo atliekų pašalinimo) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai nagrinėti iš naujo. Vadinasi, teismas jam pavestą funkciją įvykdė. LVAT sprendimas, jo vykdymo požiūriu, yra aiškus ir nedviprasmiškas. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra minėtu sprendimu aiškiai įpareigota iš naujo nagrinėti klausimą dėl ginčo atliekų pašalinimo.

Iš atsakovo prašymo išaiškinti teismo sprendimą turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju atsakovo pateiktas klausimas yra nukreiptas ne į paties teismo sprendimo neaiškumą, o į po sprendimo susiklosčiusios situacijos teisinį aiškinimą, tačiau toks aiškinimas teismo yra atliekamas tik kai sprendžiamas individualus ginčas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ABTĮ įtvirtintą normą, reglamentuojančią sprendimo išaiškinimą. ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nelemia teismo pareigos faktinės situacijos teisiniam vertinimui po įsiteisėjusio teismo sprendimo.

Dar kartą pažymėtina, kad teismai vykdo teisingumą konkrečiose bylose ir neturi teisinio pagrindo teisiniams patarimams administracinės bylos proceso dalyviams.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašomas išaiškinti teismo sprendimas yra aiškus ir suprantamas. Prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą neatitinka ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, dėl ko negali būti patenkintas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo išaiškinimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius