2016-10-04 Nr. AB-18807-3-61-3-01184-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2958-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01184-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) išspręsti ginčą dėl atsakovės neveikimo ir vilkinimo, įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės (toliau – ir Prezidentė) veiksmai ir neveikimas pagal pareiškėjo pateiktus skundus neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija); 3) kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro Dariaus Valio ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas nagrinėjant pareiškėjo 2013 m. lapkričio 21 d. skundą, neprieštarauja Konstitucijos 118 str. 1 ir 2 dalims; 4) kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 str. 2 d. neprieštarauja Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams, ar Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 dalims bei demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisingumo ir teisinės valstybės principams (I t. b. l. 1–23).

Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas neatliko arba netinkamai atliko savo funkcijas bei pareigas ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų normas. Teigia, kad Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija (toliau – ir Kanceliarija) vilkina atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir taip pažeidžia pareiškėjo teisę į gerąjį viešąjį administravimą, tinkamą piliečių aptarnavimą. Nurodo, kad atsakovas minėtais pareiškėjo skundais buvo informuotas apie valdžios pareigūnų neteisėtus veiksmus ir neveikimą, funkcijų ir pareigų neatlikimą, politinę ir teisinę korupciją bei kitus nusikaltimus, tačiau jokių veiksmų nesiėmė.

Dėl tokio neveikimo yra padaryta turtinė ir neturtinė žala. Mano, kad jo skundai liko išsamiai ir kokybiškai neišnagrinėti. 2015 m. sausio 15 d. skundu pareiškėjas kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos Seimo etikos ir procedūrų komisijos pirmininko Valentino Stundžio galimai šiurkščių teisės aktų pažeidimų, priesaikos sulaužymo, neveikimo bei negauto jokio atsakymo į pareiškėjo skundą. 2015 m. sausio 21 d. skundu pareiškėjas kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko neveikimo, galimai šiurkščių teisės aktų pažeidimų, priesaikos sulaužymo, funkcijų ir pareigų neatlikimo, žmogaus teisių diskriminacijos ir negauto jokio atsakymo į pareiškėjo 2014 m. kovo 26 d. skundą.

Tą pačią dieną pareiškėjas kreipėsi su kitu skundu, kuriuo kreipėsi dėl Europos Parlamento nario Zigmanto Balčyčio ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos pareigūnų šiurkščių teisės aktų pažeidimų, funkcijų ir pareigų neatlikimo, neteisėtų veiksmų ir neveikimo, priesaikos sulaužymo bei veikų, turinčių korupcijos ir nusikaltimo požymių. 2015 m. sausio 26 d. skundu pareiškėjas kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos neveikimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo, biurokratizmo ir vilkinimo, netinkamo viešojo administravimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 2015 m. sausio 28 d. kreipėsi dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo Arūno Kaminsko galimai šiukščių teisės aktų pažeidimų, funkcijų ir pareigų neatlikimo, neteisėtų veiksmų ir neveikimo, tyčinio administracinės bylos Nr. I-4986-561/2015 vilkinimo, veikų turinčių korupcijos ir nusikaltimo požymių. 2015 m. vasario 9 d. pateikė skundą, kuriuo kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo, politinės ir teisinės korupcijos nusikaltimų požymių, biurokratizmo ir vilkinimo bei tęsiamų Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų ir kitų asmenų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo, neteisėto vilkinimo kreiptis į Konstitucinį Teismą. 2015 m. vasario 12 d. pateikė skundą dėl pažeistos teisės į gerą viešąjį administravimą, teisės į tinkamą piliečių aptarnavimą Kanceliarijoje nagrinėjant jų pareiškimus, prašymus ir skundus bei galimos politinės ir teisinės korupcijos.

Į šį skundą atsakymas nėra gautas. Mano, kad Prezidentė šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, nes neįvykdė rinkėjams duotų pažadų, jos neveikimas, turint objektyvią informaciją apie G. K. diskriminaciją ir konstitucinių teisių pažeidimus, korupciją ir nusikaltimus bei kitą informaciją apie valstybės tarnautojų antikonstitucinius veiksmus ir neveikimą, apie teisės aktų prieštaravimą Konstitucijai yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos Prezidento galiomis. Mano, jog dėl tokio neveikimo turėtų būti pradėtas apkaltos procesas.

Atsakovas Kanceliarija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (II t., b. l. 1–2).

Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjo skundus išnagrinėjo tinkamai ir išsamiai atsakė į pareiškėjo pateiktus klausimus ir prašymus atlikti veiksmus, pareiškėjas minėtuose skunduose prašė atlikti tokius veiksmus, kurių Prezidentė ir Kanceliarija vadovaujantis Konstitucija yra neįgaliotos atlikti. Nurodo, kad tenkinus pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, būtų pažeistas valdžių padalijimo principas bei remiasi Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimu. Pažymėjo, jog atsakymo į pareiškėjo 2015 m. vasario 12 d. skundą Kanceliarija nespėjo pateikti, nes jis jau po 6 dienų kreipėsi į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad iš teismui pateiktų skundų turinio matyti, jog pareiškėjas visais skundais kreipėsi iš esmės dėl įvairių institucijų pareigūnų neteisėtų ir galimai nusikalstamų veiksmų bei neveikimo, netinkamo piliečių aptarnavimo bei diskriminacijos. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymus sutiko su atsakovo pozicija, jog Kanceliarija nėra įgaliota atlikti veiksmus, kurių prašė pareiškėjas, nes tų klausimų išsprendimas priklauso kitų valstybės institucijų kompetencijai. Kanceliarija, atsakydama į pareiškėjo skundus, nurodė kokiais konkrečiai teisės aktais vadovaujantis ir kam gali būti skundžiami atitinkamų institucijų pareigūnų veiksmai ir neveikimas. Paaiškino, kodėl tam tikrų pareigūnų veiksmai ir neveikimas yra neskundžiami, išdėstė valdžių padalijimo principo esmę ir paaiškino kodėl Kanceliarija negali atlikti pareiškėjo prašomų veiksmų. Kanceliarijos pateiktas atsakymas į pareiškėjo skundus grindžiamas galiojančiomis teisės normomis (IV t., b. l. 48–52).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerio 2006 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 25A - 175 patvirtinto Pareiškėjų aptarnavimo Respublikos Prezidento kanceliarijoje tvarkos aprašo 26 p. nustato, jog prašymai ar skundai išnagrinėjami ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jų gavimo Priimamajame dienos. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog visi pareiškėjo skundai yra išnagrinėti laiku, t. y. per 30 dienų, todėl šiuo pagrindu Kanceliarijos veiksmai yra taip pat teisėti ir pagrįsti. Kanceliarija, vadovavosi gero viešojo administravimo principu, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 10 p., persiuntė ne jai adresuotus pareiškėjo skundus kitai, kompetentingai institucijai (IV t., b. l. 39).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti, ar Prezidentės veiksmai ir neveikimas pagal pareiškėjo pateiktus skundus neprieštarauja Konstitucijai, ar Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro Dariaus Valio ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas nagrinėjant pareiškėjo 2013 m. lapkričio 21 d. skundą, neprieštarauja Konstitucijos 118 str. 1 ir 2 dalims, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 str. 2 d. neprieštarauja Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams, ar Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 dalims bei demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Teismas nurodė, kad Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d., jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Administraciniai teismai turi teisę kreiptis į Konstitucinį teismą tik dėl teisės akto, kuris taikomas byloje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos Prezidento aktų neprieštaravimo Konstitucijai. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Prezidentės ar Generalinio Prokuroro bei jam pavaldžių prokurorų veiksmų ar neveikimo, todėl šie pareiškėjo prašymai atmetami.

Teismas taip pat, atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimo prieštaravimo Konstitucijos nuostatoms. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 59 str. Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 62 str. Konstitucinio Teismo nutarimas gali būti peržiūrėtas jo paties iniciatyva. Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas neturi teisės šiuo klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2528/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 3 d. nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimą, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl apelianto išvardintų teisės normų, informuoti Lietuvos Respublikos Seimą apie Generalinio prokuroro, Respublikos Prezidento ir kitų pareigūnų neteisėtus veiksmus, pakviesti liudytojus, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad teismo nutartis neteisėta, neteisinga, nepagrįsta, nemotyvuota, priimta šališko teismo. Teismas nagrinėdamas bylą pažeidė daug Konstitucijos normų, tarptautinius teisės aktus. Vilniaus apygardos administracinis teismas buvo informuotas apie Lietuvos valdžios ir valstybės pareigūnų, neteisėtus veiksmus ir neveikimą, funkcijų ir pareigų neatlikimą, tačiau nereagavo. Teisėjai žinojo, kad pareiškėjas jais nepasitiki ir todėl negalėjo nagrinėti bylos. Teismas pažeidė jo teisę į informaciją, teisę apskųsti nutartį bei skaidrumo ir viešumo principus. Į teismą nebuvo pakviesta svarbūs liudininkai - Lietuvos Respublikos Prezidentė ir buvęs Prezidentas taip pat kiti pareigūnai, taip teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Teismas byloje nenorėjo nustatyti objektyviosios tiesos. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas be motyvų. Procesas administracinėje byloje buvo neskaidrus, posėdis atidėtas sąmoningai, tikslu pasitarti su kažkokiais tai asmenimis. Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo savo skundo argumentus.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepime į pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl viešojo administravimo veiksmų atliktų pareiškėjo V. K. atžvilgiu.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas daugelyje dokumentų, pateiktų teismui, piktinosi įvairiais pareigūnais, tame tarpe ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjais. Teisėjų kolegijai ar atskiriems šią bylą nagrinėjantiems teisėjams pareiškėjas nušalinimo nepareiškė, bendro pobūdžio samprotavimų nesusijusių su šia byla teismas nevertina kaip pareikšto nušalinimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi, minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Paprastai žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma.

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas V. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu dalyvavo (V t. b. l. 69). Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas vadovaudamasis šiomis nuostatomis patikrino bylą. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai konstatavo, kad Kanceliarija, atsakydama į pareiškėjo skundus, tinkamai nurodė, kokiais konkrečiais teisės aktais vadovaujantis ir kam gali būti skundžiami atitinkamų institucijų pareigūnų veiksmai ir neveikimas ir paaiškino institucijų kompetenciją. Visi pareiškėjo skundai yra išnagrinėti laiku, t. y. per 30 dienų, todėl šiuo pagrindu Kanceliarijos veiksmai yra taip pat teisėti ir pagrįsti. Šioje byloje kokių nors teisės normų konstitucingumo klausimas nekyla, tai ir pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Apeliantas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra be motyvų. Teisėjų kolegija patikrinusi skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimą konstatuoja, kad sprendime motyvai yra. Teismas atsakė į visus reikšmingus bylos klausimus. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą.

Apeliantas nurodo, kad teismas buvo šališkas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylos medžiagą konstatuoja, kad teisėjų šališkumo požymių byloje nėra.

Pareiškėjas prašydamas iškviesti liudytojus, iš esmės jiems formuluotinų klausimų nenurodė, nepagrindė, kodėl bylos aplinkybių negalima nustatyti tik rašytine bylos medžiaga. Papildomai akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė