2013-10-02 Nr. AB-5729-3-61-3-00292-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2007/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00292-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2013 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1D-590(11) (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo;

3) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 1 087,36 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. liepos mėn. jam buvo paskirta 727,36 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, taip pat mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas. Tačiau vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, pareiškėjui yra mokama sumažinto dydžio pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra pripažinęs, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Vadinasi, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų, kylančių iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnio nuostatų. Kiekvieną mėnesį pareiškėjui yra mokama sumažinta 908,60 Lt dydžio pensija. Vadovaudamasis Konstitucijos 52 straipsniu ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija, pareiškėjas manė, jog yra įgijęs teisę reikalauti, kad atsakovas išmokėtų susidariusią pensijos nepriemoką.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime į skundą (b. l. 22–23) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad mokėdama pareiškėjui sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, Vidaus reikalų ministerija vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė teisėtai. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nes Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota, nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad Vidaus reikalų ministerijos veiksmais nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 ir 2 dalis. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol minėtos normos neteko galios.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A552-519/2013. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2011 m. rugpjūčio mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. sausio 8 d. Teismas, paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, ir atsižvelgdamas į tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi per trejų metų terminą, konstatavo, kad A. B. turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka, ir termino kreiptis į teismą nepraleido.

Bylos duomenys tvirtino ir ginčo dėl to nebuvo, kad nuo 2011 m. liepos mėn. pareiškėjui A. B. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija bei kartu mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas buvo perskaičiuoti vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, nuo 2011 m. liepos mėn. ribojant A. B. mokamos valstybinės pensijos dydį nurodytu mastu, pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti jo reikalavimą ir priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos yra galiojančios, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjui mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 1 087,36 Lt, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Konstatuota, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2013 m. sausio 8 d. prašymą ir išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. Vidaus reikalų ministerija perskaičiuodama pareiškėjo valstybinę pensiją elgėsi teisėtai ir pagrįstai, todėl jai nekilo pareiga tenkinti pareiškėjo reikalavimų. Sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nebuvo teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 36-38) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, Konstitucinio Teismo doktriną, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybei, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 42-43) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Išdėsto, jog pirmosios instancijos teismas dalyje dėl atmestų apelianto skundo reikalavimų tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialines teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl priėmė teisėtą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 46-47) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialines bei procesines teisės normas, o visos pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pabrėžia, jog šalys visus savo argumentus, įrodymus buvo pateikusios teismui nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o naujų įrodymų bei argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti ar kurių teismas neįvertino, pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad pareiškėjui A. B. nuo 2011 m. liepos 5 d. neterminuotai paskirta 727,36 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 14), kuri kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) sudarė 1 087,36 Lt (b. l. 5-6), ir kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant šį socialinių išmokų perskaičiavimo būdą pareiškėjo gaunama valstybinė pensija sumažėjo iki 908,60 Lt (b. l. 7). Manydamas, kad laikinai sumažindama paskirtas socialines išmokas valstybė nukrypo nuo įstatymu prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, A. B. 2012 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Atsakovui šio prašymo nepatenkinus, A. B. 2013 m. sausio 24 d. kreipėsi į teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (16,44 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos A. B. teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką ir panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1D-590(11).

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius