2019-11-27 Nr. AB-22453-3-61-3-01527-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2292-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01527-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 269 netinkamomis sąlygomis, nes virš lango buvo akivaizdžiai matomas pelėsis, kuris ateityje gali sukelti sveikatos sutrikimus. Dėl netinkamų sąlygų minėtoje kameroje pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, Visuomenės sveikatos centrą, kuris buvo nurodęs, kad kamera Nr. 269 neatitinka higienos reikalavimų, tačiau Lukiškių TI-K tyčia savo veiksmais (neveikimu) pažeidžia galiojančius įstatymus. Be to, kameroje buvo įrengtos grotos, kurios trukdė atidaryti langą ir išvėdinti kamerą. Dėl nurodytų higienos reikalavimų pažeidimų pareiškėjas patyrė depresiją, sveikatos pablogėjimą, nepatogumus, jam atlygintina 3 000 Eur neturtinė žala.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas jau ne kartą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais. Teismo žinioje yra administracinės bylos tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu, dalis laikotarpio sutampa.

5. Pareiškėjas kameroje Nr. 269 buvo laikomas nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. Vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Kadangi nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinką, taip pat yra įdėtos ir vidinės metalinės grotos. Gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos turi būti įrengtos ir iš lauko, ir iš vidinės pusės. Tokių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais ir neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo A. B. teisė būti apgyvendintam Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 39 punkto reikalavimus atitinkančioje kameroje, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

7. Teismas nurodė, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. higienos normų neatitinkančios kameros. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K atlyginimo, tačiau nagrinėjamoje byloje nurodyti pareiškėjo nusiskundimai nesutapo su kitose teismo nagrinėtose bylose vertintomis aplinkybėmis. Todėl teismas nesutiko su Lukiškių TI-K argumentais, kad jau yra teismo žinioje analogiškų pareiškėjo skundų.

8. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą – pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 269, į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2017 m. lapkričio 22 d. patikrinimo aktas Nr. PA.10-1885(16.16.8.10.12) patvirtino, kad kameroje Nr. 269 ant sienos ties langu iš tiesų buvo matomas pelėsis. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimus.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl grotų įrengimo, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktu, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punktu. Teismo vertinimu, pagal šias nuostatas leidžiama įrengti grotas iš vidinės ir lauko pusės, taip pat iš lauko pusės leidžiama įrengti metalinį tinklą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę vėdinti kamerą natūraliu būdu.

11. Teismas pripažino Lukiškių TI-K pažeidusiu higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimus. Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, kurioje konstatuota, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, įvertinęs Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį ir trukmę, tai, kad kiti pareiškėjo nusiskundimai nepasitvirtino, teismas nenustatė pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti atlygintina pinigais neturtine žala. Teismas darė išvadą, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

III. 12. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylą išnagrinėti iš naujo ir priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme 2019 m. lapkričio 7 d. gautas pareiškėjo atsikirtimas į atsakovo, atstovaujamo Lukiškių TI-K, atsiliepimą, kuriame pareiškėjas nurodo, kad jo teisės buvo pažeistos – Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjui tekęs gyvenamosios kameros plotas, bendra kamerų būklė ir higiena neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų suėmimo sąlygų Lukiškių TI-K.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 7 d. pateikė atsikirtimą į Lukiškių TI-K, atstovaujančio Lietuvos valstybei, atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. ABTĮ normos, reguliuojančios bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, neįtvirtina galimybės suinteresuotai šaliai tikslinti priimtą apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Todėl pareiškėjo atsikirtimas dėl Lukiškių TI-K atsiliepimo į apeliacinį skundą nelaikytinas pareiškėjo apeliacinio skundo dalimi ir jame nurodyti argumentai apeliacinės teisėjų kolegijos vertinami nebus.

18. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

19. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Dėl apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

20. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertintas kiekvienas pareiškėjo argumentas dėl jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizavo, su kuriomis, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytus laikymo sąlygų neatitikimus, pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

21. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad kameroje Nr. 269 ant sienos ties langu iš tiesų buvo matomas pelėsis, taigi, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 str.; pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėtų būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

22. Grotų bei tinklo įrengimas ant langų įtvirtintas ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte. Lukiškių TI-K paaiškino, kad langai yra pritaikyti kameroms vėdinti. Šiuos paaiškinimus paneigiančių objektyvių įrodymų byloje nėra, taigi pareiškėjo nusiskundimai grotomis yra nepagrįsti.

23. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan