2013-03-27 Nr. AB-871-3-61-3-00565-2011-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -740/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00565-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2; 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjai L. F., jos atstovui advokatui Algimantui Medeliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. F. (pareiškėjo teisių perėmėjos L. F.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. F. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-24) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1D-1301-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir Pensija) dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos; 3) priteisti iš Ministerijos neišmokėtą pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos; 4) priteisti iš Ministerijos ir Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos Ministerijos, neturtinę 1 000 Lt žalą; 5) priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

I. F. nurodė, kad nuo 2010 m. sausio mėn. Ministerija į jo asmeninę sąskaitą kiekvieną mėnesį perveda sumažintą pensiją – 1 364,06 Lt, nors ji 2009 metais kiekvieną mėnesį mokėjo 1 695,30 Lt pensijos, paskirtos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą (toliau - PKVPĮ) ir Valstybinių pensijų įstatymą (toliau – ir VPĮ). Pareiškėjo manymu, pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau - Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, taikant Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę pareiškėjo pensija neteisėtai sumažėjo ir nėra numatyta jokio teisinio mechanizmo dėl jos grąžinimo, todėl šiais atsakovo veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės ir interesai. Pareiškėjo nuomone, įstatymais nustačius jam pensijos rūšį, jis turi teisę į pensiją, kuri mokama neterminuotai iki jo mirties. Valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). jam priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį turtinio pobūdžio įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime išaiškino, kad lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Pareiškėjo nuomone, atsakovai - įstatymo leidėjas, Vyriausybė ir Ministerija - kartu stengėsi, kad būtų priimtos įstatymų nuostatos, prieštaraujančios įstatymui, ir neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo nuostatas. Keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia principo lex retro non agit - teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų. Įstatymu nustatyta pensija reiškia, kad valstybė įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio pinigines išmokas asmenims dėl jų tarnybos Lietuvos valstybei, jeigu šie asmenys atitinka įstatyme nustatytas sąlygas. Taigi pareiškėjui, atitinkančiam šias sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį turtinio pobūdžio įsipareigojimą. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 4 dalimi bei VPĮ 3 straipsnio 3 dalimi nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia iš Konstitucijos 23, 29, 30 ir 52 straipsnių kylantį imperatyvą, todėl šioje administracinėje byloje kyla civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymo klausimas. Pareiškėjo manymu, Ministerija nepagrįstai ir neteisėtai nevykdo nustatytų turtinių įsipareigojimų ir taip diskriminuoja jį bei nukrypsta nuo Konstitucijoje, inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Todėl ginčijamų įstatymų nuostatos prieštarauja Konstitucijai, o Seimui priėmus šias įstatymų nuostatas ir nustačius, kad nėra valstybinių pensijų grąžinimo, buvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis, garantuojantis pareiškėjo teisę į nuosavybę.

Mano, kad šiuo atveju yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, kadangi Pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurią rengė ir teikė atsakovas, todėl Ministerijos veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti įstatymu. Pareiškėjo manymu, šioje administracinėje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu turi būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273 straipsnis). Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti jo nuosavybės teisės į pensiją. Valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos pensijos. Tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro teisinį pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, nes buvo priimti socialiai neteisingi sprendimai įstatymo forma. Pagal Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. ir kt.). Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Pareiškėjas taip pat siekia neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, nes Pensijos dalies nemokėjimas sukėlė pareiškėjui sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą. Ministerija vienašališkai priėmė sprendimą, tuo pažemino pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, orumą, garbę, vertė jaustis nereikalingu savo valstybėje, kurią kūrė. Jis buvo priverstas apriboti savo ir šeimos poreikius.

Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos (b. l. 31-34) prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodę, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuria remiantis, įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos pensijos perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal minėtą formulę perskaičiavus pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą ir jį pritaikius, pareiškėjui buvo išmokėta atitinkamai sumažinta pensija. Ministerija 2011 m. vasario 18 d. raštu Nr. 1D-1301-(2) išsamiai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pensijos mažėjimą ir pensijos perskaičiavimo metodiką. Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo pensija, galioja, nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pabrėžė, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Pareiškėjas, reikalaudamas iš Ministerijos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pareiškėjo prašyme minima patirta neturtinė žala nėra pagrįsta įrodomaisiais faktais, kurių pagrindu būtų galima logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas.

Atsakovas Tarnyba (b. l. 36-38) prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodęs, kad buvusiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams ir kariams pensijos skiriamos, perskaičiuojamos, jų mokėjimas nutraukiamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ar jo įgalioto ministerijos kanclerio sprendimu. Pareiškėjui 1998 m. vasario 2 d. buvo paskirta 1 695,30 Lt pensija už tarnybą nuo 1998 m. sausio 1 d. neterminuotai (pagrindas – 1998 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. 14266). Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas - 360 Lt - pareiškėjui kartu su pensija mokamas nebuvo, nes pareiškėjas nuo 2009 m. rugsėjo 13 d. įgijo teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir tapo valstybinės socialinio draudimo pensijos gavėju - 948,55 Lt (2009 m. gruodžio 31 d. duomenys). Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos pensijos (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal minėtą formulę 2010 m. sausio – birželio mėnesiais apskaičiuotas koeficientas buvo 0,8052. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius minėtą koeficientą, pareiškėjui 2010 m. sausio - birželio mėn. buvo mokėta 1 365,06 Lt dydžio pensija. Aukščiau minėtas koeficientas už 2010 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn. yra 0,8054. Pritaikius šį koeficientą, pareiškėjui už 2010 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn. buvo mokėta 1 362,54 Lt dydžio pensija. Už 2010 m. spalio, lapkričio, gruodžio ir 2011 m. sausio ir vasario mėn. numatytas koeficientas buvo 0,8052. Pritaikius šį koeficientą, pareiškėjui 2010 m. lapkričio, gruodžio ir 2011 m. sausio, vasario ir kovo mėn. už 2010 m. spalio, lapkričio, gruodžio ir 2011 m. sausio ir vasario mėn. buvo išmokėta 1 365,06 Lt dydžio pensija.

Atkreipė dėmesį, kad Tarnyba neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip, negu nustato Laikinasis įstatymas ir mokėti pareiškėjui 1 695,30 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos, nes Laikinasis įstatymas yra galiojantis ir nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Nenustačius, kad valstybės ar savivaldybės priimti aktai yra neteisėti, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu (b. l. 67-74) bylos dalį, kuria prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. vasario 18 d. raštą Nr. 1D-1301-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ nutraukė. Pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisė 10,65 Lt dydžio valstybinės pareigūno pensijos nepriemoką.

Teismas nustatė, kad Ministerijos sekretorius 1998 m. vasario 2 d. patvirtino išvadą Nr.14266, kad pareiškėjas turi teisę nuo 1998 m. sausio 1 d. neterminuotai gauti 1 474,17 Lt dydžio pensiją. Ministerijoje 2011 m. sausio 20 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas pranešti, kokiu teisės aktu, straipsniu, dalimi, punktu remiantis ir pagal kokią formulę jam buvo sumažinta pensija. Į šį prašymą Ministerija atsakė 2011 m. vasario 18 d. raštu Nr. 1D-1301-(2), nurodydama, kad pagal Laikinojo įstatymo nuostatas apskaičiuotas pareiškėjo pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8052. Pritaikius šį koeficientą, pareiškėjo 2010 m. sausio mėn. pensijos dydis perskaičiuotas ir yra 1 365,06 Lt. Atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad jis yra valstybinio socialinio draudimo pensijos gavėjas, todėl, vadovaujantis VPĮ 3 straipsnio 3 dalimi, jei vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalyje sumažėja, gali mažėti ir pareiškėjo gaunamos pensijos dydis. Pagal Tarnybos 2012 m. lapkričio 2 d. pažymą Nr. 11D(P)-5166 pareiškėjui I. F. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. liepos mėn. buvo paskirta kas mėnesį mokėti 1 695,30 Lt dydžio Pensiją. Paskirta Pensija 2010 m. liepos-rugsėjo mėn. buvo apribota pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalį iki 1 691,75 Lt dydžio. Apribotą Pensiją perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjui minėtu laikotarpiu kas mėnesį buvo išmokėta po 1 365,06 Lt, o 2010 m. liepos-rugsėjo mėn. – po 1 362,54 Lt. Iš viso pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 sausio mėn. iki 2012 m. liepos mėn. paskirtos Pensijos suma sudaro 52 554,30 Lt, apribotos pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalį Pensijos suma – 52 543,65 Lt, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį Pensijos suma – 42 309,30 Lt. 2012 m. rugpjūčio mėn. Po pareiškėjo mirties du pensijos dydžiai, iš viso 2730,12 Lt, buvo išmokėta L. F., remiantis pareiškėjo mirties liudijimu AA Nr. 664055.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Ministerijos 2011 m. vasario 18 d. raštą Nr. 1D-1301-(2), pažymėjo, jog pareiškėjas 2011 m. sausio 20 d. prašymu tik prašė informuoti, kokiu teisės aktu, straipsniu, dalimi, punktu remiantis ir pagal kokią formulę jam buvo sumažinta pensija, todėl skundžiamas raštas tėra pareiškėjui prašytos informacijos suteikimas, jis jam jokių subjektinių teisių nesukelia ir jo teisių nepažeidžia, todėl negali būti skundo administraciniam teismui dalyku. Atsižvelgiant į tai, teismas bylą šioje dalyje nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Dėl tinkamo atsakovo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką dalyje, teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747-12, nurodė, kad pareiškėjui pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl atsakovo – Ministerijos – kaltės, bet dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, todėl neišmokėta pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės.

Teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neprieštaraujančia Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 str. 1 dalies 1–4 punktuose (minėta, jog pareiškėjas gauna valstybinę pensiją numatytą VPĮ 1 str. 1d. 3 punkte) nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nurodė, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos.

Įvertinęs Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui pensija pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalį buvo ribojama neteisėtai, pagal Konstitucijai prieštaravusį reglamentavimą, todėl ši pažeista pareiškėjo teisė turi būti ginama. Pareiškėjui pensijos dydis pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalį buvo ribojamas tik 2010 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais ir sudaro 10,65 Lt (52554,30-52543,65), kurie priteistini iš atsakovo. Atskirai nurodė, kad Pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį KT pripažintas teisėtu, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis pareiškėjui nebuvo taikyta.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 1 000 Lt neturtinę žalą, pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš neteisėtų atsakovų - Ministerijos ir Lietuvos valstybės (Vyriausybės) – veiksmų, tačiau atkreipė dėmesį, kad Ministerija, iki Konstitucinio Teismo nepripažino aptartų teisės normų antikonstitucinėmis, privalėjo jas vykdyti ir pareigūnams pensijas apskaičiuoti ir išmokėti pagal teisės aktų reikalavimus. Dėl atsakovo – Lietuvos valstybės - deliktinės atsakomybės, pareiškėjo teigimu atsiradusios dėl teisės aktų, kuriuos Konstitucinis Teismas vėliau pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai, priėmimo, už neturinės žalos padarymą, pažymėjo, kad ji negalima, kadangi pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį bei Administracinių bylų teisenos įstatymą atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t. y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, tuo tarpu Valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu. Padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra nustatytos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.

Atskirai pabrėžė, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidų turėjimo įrodymų, skundai teismui pensijų klausimais žyminiu mokesčiu nėra apmokestinami, todėl prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

III. Atsakovas Ministerija, kartu atstovaudama ir atsakovą Lietuvos Valstybę, (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 77-78), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjo skundas ir jį atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ginčui aktualias materialinės teisės normas, t. y. Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo VPĮ 3 straipsnio 3 dalis (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad nurodyto nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrindas 2012 m. birželio 30 d. VPĮ 3 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo pakeistas, ir todėl nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, konstatavo, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į atsakovo Ministerijos apeliacinį skundą (b. l. 83) nurodo, kad prisideda prie atsakovo apeliacinio skundo ir papildomai pažymi, kad pareiškėjui priteista suma (10,65 Lt) neteisingai apskaičiuota, kadangi skaičiuojant pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d., nėra pritaikytos VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias pensijos dydis ribojamas Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu.

Pareiškėjo teisių perėmėja L. F. atsiliepime į atsakovo Ministerijos apeliacinį skundą (b. l. 84-97) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo iš esmės analogiškus argumentus, kurie išdėstyti skunde teismui.

Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ginčui aktualias materialines ir procesines teises normas. Nesutinka su teismo išvada, kad nėra pagrindo panaikinti Ministerijos 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1D-1301-(2), kadangi Ministerija, Vyriausybė ir Seimas rengė, svarstė ir teikė Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymų projektus, nors privalėjo suvokti, kad jos prieštarauja Konstitucijos ir Europos teisės aktams reikalavimams, tačiau dėl nesiėmė jokių veiksmų.

2. Teismas sprendime nepagrįstai nesvarstė ir neatsižvelgė į tai, kad Vyriausybė ir Ministerija nevykdo Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d., 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimų, nes neteisėtai nusavino didesne nei įstatymais numato dalimi pareiškėjui priklausančią pareigūnų ir karių pensiją. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, ignoravo Konstitucinio Teismo nutarimų ir sprendimų išaiškinimus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Įstatymo leidėjas, priimdamas Laikinojo įstatymo 16 straipsnio nuostatą, diskriminavo pareiškėją, kaip pensininką ir tuo šiurkščiai pažeidė konstitucines teises ir interesus, kurios yra numatytos Konstitucijoje ir Europos Sąjungos teisės aktuose.

3. Ministerija privalėjo nuo 2010 m. lapkričio 16 d. perskaičiuoti mokamos pareiškėjo pareigūnų ir karių pensijos dydį 1 695,30 Lt ir neviršijant Konstitucinio Teismo nutarime nurodytų 30 proc. apribojimų, kiekvieną mėnesį mokėti pensiją, tačiau apeliantas perskaičiavimo nepadarė ir toliau mokėjo sumažintą pensiją, t. y. taikydamas negaliojančio įstatymo buvusius apribojimus ir tokiais veiksmais didino pareiškėjui, o kartu ir pareiškėjo teisių perėmėjai nusavintos pensijos dalį.

4. Teismas sprendime dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjui dėl netinkamų, neteisėtų įstatymų praradimai yra teisingai atlyginami priteisiant 10,65 lt dydžio valstybinės pareigūno pensijos nepriemoką nuo 2010 m. sausio 1 d. Su šia teismo išvada nesutinka, kadangi pareiškėjui dėl institucijų neveikimo t. y. dėl Konstitucinio Teismo sprendimų ir nutarimų nevykdymo nebuvo perskaičiuota jo pareigūnų ir karių pensija ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šiuo atveju Lietuvos valstybės atsakomybė kyla, nes tai nėra viešojo administravimo institucijos veiksmai. Pažymi, kad neteisėtumas pasireiškia įstatyme numatytų pareigų neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu jų atlikimu. Šiuo atveju neteisėtumas pasireiškė Konstitucinių teismų nutarimų dėl perskaičiavimo pensijos nevykdymu ir todėl atsakovų Ministerijos ir Vyriausybės veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti.

5. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo skundo argumentus, kad šiuo atveju tinkamu atsakovu turi būti laikoma Lietuvos valstybė (Vyriausybė) atstovaujama atsakovo – Ministerijos, kuri atliko netinkamą jo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskaičiavimą ir jos dalies nemokėjimą. Tarp pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir valstybės institucijų, t. y. Seimo, Ministerijos ir Vyriausybės neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl ši žalos atlyginimo suma turėjo būti priteistina iš atsakovo Ministerijos, kuri atstovauja Lietuvos valstybę.

6. Teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi pareiškėjo teisių perėmėja nespėjo pateikti su tuo susijusių įrodymų dėl to, kad tuo metu nebuvo pripažinta proceso dalyviu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesustabdė šios bylos nagrinėjimo ryšium su pareiškėjo mirtimi ir apie tai tinkamai informavus, tačiau teismas bylą nagrinėjo toliau ir nelaukė, kada L. F. bus pripažinta paveldėtoja pagal įstatymą. Tokiu būdu teismas pažeidė pareiškėjo teisių perėmėjos, kaip paveldėtojos teises ir interesus, nes ji neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo bei dėl Ministerijos rašto, kuriuo pareiškėjui buvo paaiškinta jo pensijos apskaičiavimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010)

Taigi teisėjų kolegija pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad skundžiamas Ministerijos 2011 m. vasario 18 d. raštas Nr. 1D-1301-(2) nesukėlė pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių ir juo nebuvo suformuluoti jokie valdingo pobūdžio patvarkymai. Šiame rašte buvo pateikta tik pareiškėjo prašyta informacija apie jo pensijos skaičiavimą ir mokėjimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį dėl šio pareiškėjo reikalavimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją (Kjartan Ásmundsson prieš Islandiją, Nr. 60669/00, § 39, ECHR 2004-IX). Pensijos sumažinimas arba jos mokėjimo nutraukimas gali būti pripažintas trukdymu naudotis nuosavybe, jei jis nėra grindžiamas teise (Rasmussen prieš Lenkiją, Nr. 38886/05, § 71, 2009 m. balandžio 28 d.). Principai, kurie paprastai taikomi Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo atvejais, yra vienodai svarbūs, sprendžiant teisės į pensiją klausimus (Stummer prieš Austriją, Nr. 37452/02, § 82, 2011 m. liepos 7 d.). Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo.

Turint omenyje tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tai atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjo pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas pareiškėjo pensijos dydis pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę 2010 - 2011 metais sudarė 1365,06 Lt (1695,30 x 0,8052), t.y. sumažėjo apie 20 procentų. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į valstybei iškilusius ekonominius sunkumus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą, susijusį su pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimu.

Konstitucinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pareiškėjui Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatytas pensijų sumos dydžio ribojimas taikytas nepagrįstai. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjui iki 2010 metų buvo mokama 1695,30 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri kartu su valstybine socialinio draudimo pensija (948,55 Lt) sudarė 2643,85 Lt. 2010 m. pirmus du ketvirčius užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydis viršijo pareiškėjo gaunamų pensijų sumą ir jo atžvilgiu VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje numatytas ribojimas nebuvo taikomas. Tačiau 2010 m. trečią ketvirtį šis ribojimas buvo taikomas, dėl ko pareiškėjas neteko 10,65 lito. Nuo 2010 metų ketvirto ketvirčio pradžios Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis pareiškėjui taikoma nebebuvo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Atsižvelgus į tai, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Ši teisės norma nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šiomis įstatymo nuostatomis ir įvertinusi nagrinėjamo ginčo specifiką, pirmiau aptartos pažeistos teisės pobūdį bei asmenis, kurių teisės buvo pažeistos, sprendė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šis pareiškėjo teisių gynimo būdas nepaprastai svarbus tam, kad įsipareigojimas garantuoti konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą būtų visiškai įvykdytas. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų taip pat matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį teismą kreiptasi nebuvo, tačiau administracinė byla buvo sustabdyta tuo pačiu pagrindu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teisė gauti dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui 10,65 lito pensijos nepriemoką.

Atsižvelgdama į itin menką neteisėtų atsakovo Vidaus reikalų ministerijos veiksmų apimtį ir nustatytos pensijos nepriemokos dydį, į tai, kad pensijas mokanti institucija privalėjo vykdyti teisės aktus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Kadangi pareiškėjo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė nenagrinėti jo prašymo priteisti turėtas teismo išlaidas, nurodęs, kad pateiks papildomus dokumentus ir naują prašymą, tai teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia. Šalims nėra užkirstas kelias paduoti prašymus dėl turėtų išlaidų atlyginimo per 14 dienų nuo šios nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius