2021-12-08 Nr. AB-26654-3-61-3-01763-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2495-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01763-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. (S. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. (S. B.) skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (po reorganizacijos – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius), ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus (po reorganizacijos – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius) 2020 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (10.12E)VPE_SP6E-139; 2) panaikinti VSDFV 2020 m. balandžio 30 d. atsakymą; 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl skyrimo pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir ją mokėti pareiškėjui; 4) priteisti iš atsakovų VSDFV ir VSDFV Utenos skyriaus 500 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1979 m. gegužės 7 d. iki 1990 m. lapkričio 19 d. atliko tarnybą vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į VSDFV teritorinius skyrius, prašydamas skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. 2020 m. vasario 17 d. pareiškėjas kreipėsi su pakartotiniu prašymu, pridėdamas reikiamus dokumentus. VSDFV Utenos skyrius ginčijamu 2020 m. kovo 20 d. sprendimu, kuris buvo be numerio ir datos, pateiktas praleidus įstatymu nustatytą terminą, neskyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes pareiškėjas buvo atleistas iš milicininko pareigų ir nėra davęs priesaikos Lietuvos valstybei. Dėl teritorinio skyriaus sprendimo pareiškėjas kreipėsi į VSDFV, kuri VSDFV Utenos skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.

3. Pareiškėjo nuomone, skundžiami sprendimai nepagrįsti, subjektyvaus pobūdžio, nes atsakovai Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas aiškina plečiamai. Atsakovai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 27 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose suformuota praktika dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, kai pareigūnai iš tarnybos išėję anksčiau, nei sukako teisės aktuose nustatytas išleidimo į atsargą amžius, turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

4. Pareiškėjas teigė, kad atitinka Įstatymo nustatytas sąlygas valstybinei pareigūnų ir karių pensijai gauti ir išėjęs iš vidaus reikalų sistemos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, turi teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam būtų paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką sistemoje (ne mažiau nei 5 metus). Pareiškėjo ištarnautas tarnybos laikas yra 9 metai 5 mėn. 18 dienų, pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas ne dėl drausmės pažeidimų ar atsisakymo priimti priesaiką, o dėl perėjimo dirbti į kitas ministerijos žinybas ir organizacijas. Pareiškėjas teigė įgijęs teisę gauti išankstinę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nepadarė jokios nusikalstamos veikos, šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), turi pagrįstą lūkestį, kad jo teisė gauti pensiją bus saugoma ir ginama, nors atsakovai atsisako šią pareiškėjo teisę įgyvendinti, savaip interpretuodami įstatymų nuostatas. Valstybei kyla pareiga užtikrinti, kad įstatymo reikalavimus atitinkantys asmenys gautų nustatyto dydžio pinigines išmokas, nustatyti būtiną pereinamąjį laikotarpį keičiant pensijų sistemą. Tai, kad įstatymu yra nustatyta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, reiškia, jog valstybė įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio pinigines išmokas asmenims dėl jų tarnybos Lietuvos valstybei, jeigu šie asmenys atitinka įstatyme nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.). Pareiškėjas, atitinkantis šias sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų šį turtinio pobūdžio įsipareigojimą.

5. Pareiškėjas teigė dėl nepaskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos patyręs žalą, nes jam trūko lėšų kasdieniam pragyvenimui, dėl atsakovų priimtų sprendimų turėjo kreiptis į teisininkus, bylinėtis teismuose, todėl patyrė išlaidų. Be to, pareiškėjas patyrė nervinę įtampą, didelius dvasinius išgyvenimus, jaučiasi pažemintas, nes net turėdamas sveikatos problemų, sąžiningai dirbo, mokėjo mokesčius valstybei, tačiau ginčijamais sprendimais pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui nepaskirta. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertino 500 Eur.

6. Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. VSDFV nurodė, kad asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus ir karius, muitinės pareigūnus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos Įstatymo nustatyta tvarka neskiriamos. Pareiškėjas 2020 m. vasario 17 d. pateikė prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją su kitais dokumentais. VSDFV Utenos skyrius nustatė, kad iš milicininko pareigų vidaus reikalų sistemoje pareiškėjas buvo atleistas 1990 m. lapkričio 19 d. VSDFV Utenos skyrius 2020 m. kovo 17 d. gavo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Personalo administravimo valdybos 2020 m. kovo 17 d. raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo archyvinėje tarnybos byloje nėra jokių dokumentų (pareigūno priesaikos), patvirtinančių, kad jis būtų prisiekęs Lietuvos valstybei. Todėl VSDFV Utenos skyrius, remdamasis dokumentais ir vadovaudamasis Įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 2020 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų pensiją, kaip neatitinkančiam šios pensijos skyrimo sąlygų (pareiškėjas nestojo tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą). VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą nustatė, kad Utenos skyriaus sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo argumentai nepaneigia, kad pareiškėjas nestojo tarnauti ir nebuvo priimtas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą, t. y. jis netarnavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatų ir neįgijo teisės į pareigūnų pensiją. Kadangi VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjo naudai neturtinę žalą.

8. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. VSDFV Utenos skyrius paaiškino, kad vidaus reikalų ministro 1990 m. lapkričio 15 d. įsakymu pareiškėjas atleistas iš Vilniaus rajono vidaus reikalų skyriaus Nepilnamečių reikalų inspekcijos Profilaktikos poskyrio apylinkės inspektoriaus pareigų nuo 1990 m. lapkričio 19 d., vadovaujantis Vidaus reikalų organų eilinės ir vadovaujančios sudėties tarnybos eigos nuostatų 67 straipsnio „e“ punktu (dėl perėjimo dirbti į kitas ministerijas, žinybas ir organizacijas). Archyvinėje tarnybos byloje nėra jokių dokumentų (pareigūno priesaikos) patvirtinančių apie tai, kad pareiškėjas prisiekė Lietuvos valstybei.

Iki atleidimo iš vidaus tarnybos pareiškėjo eitos pareigos – Vilniaus rajono vidaus reikalų skyriaus Nepilnamečių reikalų inspekcijos Profilaktikos poskyrio apylinkės inspektorius. Pareiškėjui buvo suteiktas milicijos leitenanto laipsnis. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo keičiama vidaus reikalų sistema. Pirmiausiai buvo reorganizuojama milicija į policiją. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo Įsigaliojimo“ 2 punktu buvo nustatyta, kad nuo Policijos įstatymo priėmimo dienos (1990 m. gruodžio 21 d.) prasideda Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos milicijos struktūrų reorganizavimas į Lietuvos Respublikos policijos struktūras, o baigiasi 1991 m. liepos 1 d..

Pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos nuo 1990 m. lapkričio 19 d., t. y. nepasibaigus milicijos struktūrų reorganizavimui, motyvuodamas perėjimu į kitą darbą, ir buvo atleistas TSRS Ministrų Tarybos 1960 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 168 pagrindu. Kadangi pareiškėjas neprisiekė ir netapo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos tarnautoju, jis neįgijo teisės į pareigūnų pensiją. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo Įsigaliojimo“ 6 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos darbuotojams, gaunantiems pensijas, ir pareigūnams, išeinantiems į pensiją milicijos reorganizavimo laikotarpiu, užtikrinamas pensijos dydis, ne mažesnis negu tas, kuris pagal vidaus reikalų sistemoje dabar galiojančią tvarką yra numatytas nuo 1991 m. sausio 1 d.

Pareiškėjas 1990 m. lapkričio 19 d. išėjo ne į pensiją, o į kitą žinybą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes nestojęs tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos sistemą, pareiškėjas neįgijo teisės į pareigūnų pensiją.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo S. B. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 6 d. pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. VSDFV Utenos skyrius 2019 m. gruodžio 10 d. raštu informavo pareiškėją, kad asmuo, kreipdamasis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, privalo pateikti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5 ir 6 punktuose išvardintus dokumentus (prašymą skirti pensiją, tarnybos laiko (stažo) apskaitos lapą, darbo užmokesčio atestatą, žinybinės medicininės ekspertizės komisijos išvadą, jeigu pareigūnas ar karys atleidžiamas dėl sveikatos būklės). Todėl sustabdė pareiškėjo prašymo nagrinėjimą iki bus pateikti nurodyti dokumentai. Pareiškėjas 2020 m. vasario 12 d. pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, prie prašymo pridėjo Vilniaus rajono karinio komisariato pažymėjimą, išduotą 1985 m. birželio 26 d., taip pat kitus dokumentus, patvirtinančius, kad atliko tarnybą milicijoje iki 1990 m. lapkričio 19 d. (darbo knygelė, įsakymai, karinis bilietas, darbo apskaitos lapas, darbo užmokesčio atestatas).

12. VSDFV Utenos skyrius 2020 m. vasario 28 d. kreipėsi į Policijos departamento Personalo administravimo valdybą, prašydamas pateikti informaciją ar yra žinoma tolimesnė pareiškėjo tarnybos ar darbo vieta po to, kai pareiškėjas atleistas iš tarnybos dėl perėjimo dirbti į kitas ministerijas, žinybas ar organizacijas. Policijos departamento Personalo administravimo valdyba 2020 m. kovo 5 d. raštu persiuntė VSDFV Utenos skyriui pareiškėjo tarnybos lapo, prašymo dėl atleidimo iš tarnybos kopijas ir 1990 m. lapkričio 15 d. įsakymo išrašą iš archyvinės tarnybos bylos, pažymėjo, kad archyvinėje tarnybos byloje nėra jokių dokumentų (pareigūno priesaikos), patvirtinančių, kad pareiškėjas prisiekė Lietuvos valstybei. Iš 1990 m. lapkričio 15 d. įsakymo matyti, kad pareiškėjas atleistas iš Vilniaus rajono vidaus reikalų skyriaus Profilaktikos poskyrio nepilnamečių reikalų inspektoriaus pareigų nuo 1990 m. lapkričio 19 d. pagal Vidaus reikalų organų eilinės ir vadovaujančios sudėties tarybos eigos nuostatų 67 str. „e“ punktą – dėl pareiškėjo perėjimo dirbti į kitas ministerijas, žinybas ir organizacijas. Pagal tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo duomenis matyti, kad 1990 m. lapkričio 19 d. pareiškėjo tarnybos laikas pensijai yra 9 metai 5 mėnesiai ir 19 dienų.

13. Teismas nustatė, kad VSDFV Utenos skyrius 2020 m. kovo 20 d. sprendimu neskyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus ir karius, muitinės pareigūnus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskiriamos. Pareiškėjas 1990 m. lapkričio 19 d. atleistas iš milicininko pareigų, o tarnybos byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad asmuo būtų padavęs prašymą dėl priėmimo į tarnybą policijoje ar davęs priesaiką Lietuvos valstybei. Pareiškėjas, nesutikdamas su VSFV Utenos skyriaus 2020 m. kovo 20 d. sprendimu, pateikė skundą VSDFV. VSDFV 2020 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2777 VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. kovo 20 d. sprendimą paliko galioti, motyvuodama, kad iš milicininko pareigų vidaus reikalų sistemoje pareiškėjas buvo atleistas 1990 m. lapkričio 19 d., nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas prisiekė Lietuvos valstybei, nustatė, kad pareiškėjas nestojo tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą.

14. Teismas aptarė aktualias Įstatymo nuostatas ir pažymėjo, kad Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus ir karius, muitinės pareigūnus (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), pareigūnų ir karių valstybinės pensijos šio įstatymo nustatyta tvarka neskiriamos.

15. Teismas, įvertinęs Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. I-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo“ 2 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 23, 24, 25 ir 31 punktų nuostatas, sprendė, kad tam, jog būtų įgytas valstybės pareigūno statusas, asmuo privalo atitikti tam tikras sąlygas, tai yra būti prisiekęs Lietuvos Respublikai. Tik prisiekęs Lietuvos Respublikai asmuo įgyja pareigūno statusą, o tuo pačiu teisę gauti pareigūnų pensiją.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, iki atleidžiant jį iš tarnybos 1990 m. lapkričio 19 d., ėjo milicijos pareigūno pareigas. Byloje nėra duomenų, kad po šios datos (atleidimo iš tarnybos dienos) pareiškėjas būtų padavęs prašymą dėl priėmimo į tarnybą bei davęs priesaiką Lietuvos valstybei. Teismas sprendė, kad pareiškėjas pagal galiojusią tvarką tarnauti į Lietuvos Respublikos institucijas nestojo. Neprisiekęs Lietuvos valstybei asmuo neturi teisės į valstybinę pareigūno pensiją. Pareiškėjui teisėti lūkesčiai gauti valstybinę pensiją nekilo ir negalėjo kilti, nes jis, nestojęs tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos sistemą, neįgijo teisės į valstybinę pareigūno pensiją.

17. Teismas konstatavo, kad VSDFV ir VSDFV Utenos skyrius teisės aktų nuostatas taikė ir faktines aplinkybes vertino tinkamai, pareiškėjo lūkesčių nepažeidė, nes tokie lūkesčiai pagal taikytinus teisės aktus ir negalėjo kilti. Atsakovai pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikai neprisiekė, nes tai patvirtinančių dokumentų nėra, o pareiškėjas ir pats nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kokias pareigas galėjo eiti po jo atleidimo iš milicijos 1990 m. lapkričio 19 d. Todėl teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus panaikinti sprendimus bei reikalavimus atsakovus įpareigoti atlikti veiksmus.

18. Kadangi atsakovai pareiškėjo atžvilgiu priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, t. y., neatliko neteisėtų veiksmų, teismas sprendė, kad nėra būtinųjų sąlygų valstybės viešajai atsakomybei kilti, todėl pareiškėjui neturtinė žala negali būti priteisiama.

19. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, netenkino ir jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 20. Pareiškėjas S. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą.

21. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo skundą, nes sprendime įrašė neteisingą jo reikalavimą, neaišku, ką teismas nagrinėjo, todėl teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

22. Pareiškėjas teigia, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimą gavo be jame nurodytos datos ir numerio, jame nebuvo nurodyti teisės aktų, kuriais remiamasi straipsniai ir punktai, nėra aišku, kokia Įstatymo redakcija remiamasi, todėl visiškai neaišku, kuo remiamasi. Tačiau nei VSDFV, nei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į tai neatsižvelgė.

23. Pareiškėjas nurodo, kad iš tarnybos išėjo dėl sveikatos problemų, yra (duomenys neskelbtini), pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad turėjo teisėtą lūkestį į pareigūnų ir karių pensijos paskyrimą. Atsakovas nepagrįstai nesirėmė Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 27 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimais dėl teisėtų lūkesčių apsaugos ,kai pareigūnai iš tarnybos išėję anksčiau, nei sukako teisės aktuose nustatytas išleidimo į atsargą amžius, turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pagal Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta, nepraranda teisės gauti šią pensiją. Pareiškėjas pažymi, kad buvo atleistas ne už tai, kad nėra dokumentų, jog jis priėmė priesaiką. Pareiškėjo atleidimo metu galiojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, pagal kurio 3 straipsnį atleistiems pareigūnams skiriama dalinė pensija. Atleidimo dieną pareiškėjas buvo ištarnavęs 9 metus 5 mėnesius ir 18 dienų. Pareiškėjas teigia, kad jo pateikti dokumentai patvirtina, jog iš tarnybos jis buvo atleistas ne dėl drausmės pažeidimų, ne dėl to, kad nedavė priesaikos ir ne iš milicininko pareigų, nes tai nenurodyta įsakyme. Pareiškėjo vertinimu, buvo nusavinti 9 metai, o VSDFV Utenos skyrius pažeidė teisės aktus.

24. Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 490, 1992 m. lapkričio 19 d. nutarimu 865 į tarnybos stažą pensijai už ištarnautus metus skirti turėjo būti įskaitomas tarnybos laikas TSRS ir kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, TSRS pasienio tarnyboje ir vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjas remiasi ir Konstitucinio teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimu bei po jo paskelbimo pakeistu Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-636, pagal kurį tarnybos laikui prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d.: faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d. Kadangi pareiškėjas prievartinės karinės tarnybos atlikti nebuvo pašauktas, laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. neįskaičiuotinas. Kadangi pagal teisės aktus Lietuvos Respublikos milicijos darbuotojų priėmimas į Lietuvos Respublikos policiją pradėtas nuo 1991 m. sausio 1 d., o pareiškėjas išėjo iš tarnybos 1990 m. lapkričio 19 d., nebuvo teisinio pagrindo reikalauti, kad pareiškėjas priimtų priesaiką. Todėl tiek atsakovai, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus.

25. Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymu „Dėl buvusių Lietuvos TSR sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybės valdymo organų statuso pakeitimo“ visos buvusios Lietuvos TSR sąjunginio-respublikinio pavaldumo ministerijos, valstybiniai komitetai ir žinybos pavaldžios tik Lietuvos Respublikai. Taigi iš statutinių tarnybų, kurias perėmė Lietuvos Respublika, pareigūnų, ėjusių tarnybą nuo 1990 m. kovo 11 d iki 1991 m. gruodžio 11 d., nebuvo reikalaujama priimti priesaikos, tačiau atsakovai ir teismas savaip interpretavo teisės akus.

26. Pareiškėjas tvirtina turėjęs teisėtą lūkestį gauti dalinę pareigūnų pensiją, atitinka jos gavimo sąlygas, kai jam sukako senatvės pensijos amžius, nes išėjo iš tarnybos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, buvo ištarnavęs daugiau nei 5 metus iki 2003 m. balandžio 3 d., tačiau dar nesukakęs senatvės pensijos amžiaus. Atsakovai pažeidė teisės aktus, nes pagal Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta ir mokama, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui, nepraranda teisės gauti šią pensiją ateityje. Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl nuosavybės apsaugos, teisinės valstybės principu, cituoja teisės aktus, kurių pagrindu, jo nuomone, jis įgijo teisę į valstybinę karių ir pareigūnų pensiją.

27. Pareiškėjas pažymi, kad turtine žala laiko dėl atsakovų kaltės laiku negautą pensijos dalį, negalėjo naudotis jam priklausančiais pinigais ir taip patyrė nuostolių. Pirmosios instancijos teismas nenustatė neturtinės žalos dydžio, neatsižvelgė į jos pasekmes, atsakovų kaltę, padarytos turtinės žalos dydį, tai, kad nepagrįstai neišmokėjus pensijos, pareiškėjas turėjo bylinėtis teisme, samdytis advokatą, patyrė įtampą, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus ir žala jam turėjo būti priteista.

28. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad VSDFV valdybos Utenos skyriaus 2020 m. kovo 20 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų pensiją, kaip neatitinkančiam šios pensijos skyrimo sąlygų (pareiškėjas nestojo tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą ir neprisiekė Lietuvos valstybei) ir VSDFV 2020 m. balandžio 30 d. sprendimas, kuriuo paliktas galioti VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. kovo 20 d. sprendimas, yra teisėti ir pagrįsti, nes priimti tinkamai įvertinus faktinius duomenis ir tinkamai taikant Pareigūnų pensijų įstatymo nuostatas. Atsakovams neatlikus neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjo naudai neturtinę žalą.

30. Atsakovas FSDFV Utenos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

31. Atsakovas nurodo, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo keičiama vidaus reikalų sistema. Pirmiausiai buvo reorganizuojama milicija į policiją. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 1-852) 2 punktu buvo nustatyta, kad nuo Policijos įstatymo priėmimo dienos (1990 m. gruodžio 21 d.) prasideda Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos milicijos struktūrų reorganizavimas į Lietuvos Respublikos policijos struktūras, o baigiasi 1991 m. liepos 1 d.

Pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos nuo 1990 m. lapkričio 19 d., t. y. nepasibaigus milicijos struktūrų reorganizavimui, motyvuodamas perėjimu į kitą darbą. 1991 m. liepos 29 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintame Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statute nurodyta, kad priesaiką duoda kiekvienas pareigūnas nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų (23 punktas), priesaika duodama individualiai ir ne vėliau, kaip per mėnesį nuo jo paskyrimo į atitinkamas pareigas (24 punktas), priesaika duodama iškilmingoje aplinkoje, dalyvaujant padalinio pareigūnams ir vadovybei (25 punktas), pasirašyti lapai su priesaikos tekstu saugomi pareigūnų asmens bylose (31 punktas).

Pareiškėjo pensijos byloje nėra duomenų, kad po 1990 m. lapkričio 19 d. jo atleidimo iš tarnybos dienos pareiškėjas būtų padavęs prašymą dėl priėmimo į tarnybą bei davęs priesaiką Lietuvos valstybei. Tačiau pareiškėjas nusprendė pats pasitraukti iš tarnybos ir 1990 m. lapkričio 19 d. buvo atleistas, o ne stojo į tarnybą Lietuvai. Kadangi pareiškėjas neprisiekė ir netapo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos tarnautoju, jis neįgijo teisės į pareigūnų pensiją. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1-852 6 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos darbuotojams, gaunantiems pensijas, ir pareigūnams, išeinantiems į pensiją milicijos reorganizavimo laikotarpiu, užtikrinamas pensijos dydis, ne mažesnis negu tas, kuris pagal vidaus reikalų sistemoje dabar galiojančią tvarką yra numatytas nuo 1991 m. sausio 1 d.

Akcentuotina, kad pareiškėjas 1990 m. lapkričio 19 d. išėjo ne į pensiją, o į kitą žinybą. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes nestojęs tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos sistemą, pareiškėjas neįgijo teisės į pareigūnų pensiją. Atsakovai neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (po reorganizacijos – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius) 2020 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. (10.12E)VPE_SP6E-139 teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo VSDFV Utenos skyrių atlikti reikalaujamus veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Ginčijamu VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (10.12E)VPE_SP6E-139 nuspręsta neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus ir karius, muitinės pareigūnus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskiriamos. Nurodyta, kad pareiškėjas 1990 m. lapkričio 19 d. atleistas iš milicininko pareigų, o tarnybos byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad asmuo būtų padavęs prašymą dėl priėmimo į tarnybą policijoje ar davęs priesaiką Lietuvos valstybei. Tokioms VSFV Utenos skyriaus išvadoms pritarė ginčą nagrinėję VSDFV ir pirmosios instancijos teismas, be to konstatavę, kad pareiškėjas pagal galiojusią tvarką tarnauti į Lietuvos Respublikos institucijas nestojo. Tokioms išvadoms byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pritarti negalima.

35. Ginčui aktualios redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, kuria grįstas atsakovo sprendimas neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui, nustatyta, kad asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus ir karius, muitinės pareigūnus (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), pareigūnų ir karių valstybinės pensijos šio įstatymo nustatyta tvarka neskiriamos. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai: 1) Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai; 2) Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai; 3) profesinės karo tarnybos kariai; 4) Valstybės saugumo departamento sistemos, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai; 5) prokuratūros pareigūnai; 6) Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai; 7) muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą.

36. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1990 m. lapkričio 15d. įsakymu Nr. 180 a/s pareiškėjas atleistas iš Vilniaus rajono vidaus reikalų skyriaus profilaktikos poskyrio nepilnamečių reikalų inspektoriaus pareigų nuo 1990 m. lapkričio 19 d. pagal Vidaus reikalų organų eilinės ir vadovaujančios sudėties tarnybos eigos nuostatų 67 str. „e“ punktą – dėl pareiškėjo perėjimo dirbti į kitas ministerijas, žinybas ir organizacijas (t. I, b. l. 146).

37. Konstitucinis Teismas, atskleisdamas, kaip keitėsi teisinis reguliavimas, susijęs su tarnybos kitų valstybių, inter alia SSRS, ginkluotose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laiko įskaitymu į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarime Nr. KT18-N9/2016 pabrėžė, kad 1990 m. kovo 11 d. atkūrusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika perėmė į savo jurisdikciją buvusias Lietuvos SSR respublikinio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo, inter alia vidaus reikalų sistemos, valstybės valdymo institucijas. 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl buvusių Lietuvos TSR sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybės valdymo organų statuso pakeitimo“, kuriame nustatyta, kad visos buvusios Lietuvos SSR sąjunginio-respublikinio pavaldumo ministerijos, valstybiniai komitetai ir žinybos pavaldžios tik Lietuvos Respublikai.

38. Be to, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarime, perimant į Lietuvos Respublikos jurisdikciją vidaus reikalų sistemą ir ją reformuojant siekta užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. 1990 m. kovo 21 d. buvo priimtas Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriuo kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis nepriklausomai nuo tautybės ir pasaulėžiūros, turintis darbo vidaus reikalų įstaigose patyrimą, pasirengęs prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, buvo kviečiamas ir toliau sąžiningai dirbti savo darbą. Šiame kreipimesi buvo užtikrinta, kad „bus išsaugotos socialinės vidaus reikalų darbuotojų garantijos: pensijos, mokamos nežiūrint į tai, kurioje valstybėje tarnauta, išliks užsitarnautas laipsnis, vidutinis pareigūno atlyginimas viršys uždarbio vidurkį Respublikoje“. Taigi, atkūrusi nepriklausomybę, Lietuvos Respublika šiuo kreipimusi prisiėmė įsipareigojimą ištikimiems jai vidaus reikalų sistemos darbuotojams išsaugoti socialines garantijas, įgytas iki nepriklausomybės atkūrimo, „nežiūrint į tai, kurioje valstybėje tarnauta“, t. y. inter alia tai, kad tarnauta SSRS vidaus reikalų sistemoje. Tačiau, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarime, Lietuvos Respublika neprisiėmė jokių įsipareigojimų asmenims, kurie nebuvo „pasirengę prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti“ po 1990 m. kovo 11 d., taip pat neprisiėmė įsipareigojimų išsaugoti socialines garantijas, įgytas tarnaujant SSRS vidaus reikalų sistemoje po 1990 m. kovo 11 d.

39. Taigi, aukščiau aptartas reguliavimas ir byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjas S. B. nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. lapkričio 19 d. tarnavo tokioje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, kokia ji tuo metu buvo, „pasirengęs prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti“, tačiau priesaikos reali galimybė, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsirado vėliau. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas aptartu laikotarpiu įgijo vidaus reikalų sistemos pareigūno statusą, suteikiantį jam teisę į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir nepatenka į asmenų, numatytų Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, ratą.

40. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas aptartą klausimą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, ydingai vertino reikšmingas ginčui aplinkybes, todėl nepagrįstai ginčijamą administracinį sprendimą ir ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos sprendimą pripažino teisėtais ir pagrįstais. Dėl aukščiau išdėstyto VSDFV Utenos skyriaus 2020 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. (10.12E)VPE_SP6E-139 ir VSDFV 2020 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2777 naikinami kaip neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Panaikinus atsakovo sprendimą, šiam kyla pareiga iš naujo išspręsti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo klausimą pagal pareiškėjo kreipimąsi laikantis teisės aktų tam keliamų reikalavimų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareikšto reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo.

41. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui.

42. Teismas sprendime pagrįstai akcentavo, kad nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, o sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-229-1062/2019; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1332-525/2019).

43. Šioje nutartyje konstatuota, kad VSDFV Utenos skyrius, priimdamas neteisėtą ir nepagrįstą 2020 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (10.12E)VPE_SP6E-139, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Todėl pripažintina, kad dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsižvelgus į nustatytų aplinkybių visumą, ginčo teisinių santykių jautrumą, pažeidimo pobūdį, pareiškėjui priteistinas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, neteisingai išaiškino ir pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinant ir, patenkinant pareiškėjo skundą iš dalies, atsakovo sprendimai naikinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. B. (S. B.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo S. B. (S. B.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (po reorganizacijos – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius) 2020 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (10.12E)VPE_SP6E-139 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2777.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (po reorganizacijos – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 500 Eur (penkis šimtus eurų) pareiškėjo S. B. (S. B.) naudai neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė