2022-03-07 Nr. AB-5241-3-61-3-04873-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1404-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04873-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas N. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 21S36183 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 6K-2079 (toliau – ir Komisijos sprendimas, 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija, nustačiusi, kad Sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UPTĮ) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal UPTĮ 87 straipsnio 1 dalį, 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu atmetė jo skundą.

4. Pareiškėjas prašė atsakovo organizuoti Sprendimo nagrinėjimo procedūrą taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti nagrinėjant jo skundą.

5. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą pagal UTPĮ 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas vertino, jog atsakovas pateikė labai abstrakčią, neišsamią informaciją apie jo kilmės šalį. Sprendime pateikta informacija yra susijusi tik su (duomenys neskelbtini), tačiau šie duomenys nesusiję su pareiškėjo realia situacija. Atsakovo pateikti duomenys tik patvirtina, jog pareiškėjas pagrįstai bijo (duomenys neskelbtini), kadangi, kaip nurodo ir atsakovas, (duomenys neskelbtini). Atsakovas visiškai nesigilino į tai, ar pareiškėjo kilmės šalyje yra aktualus (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Dėl šios (duomenys neskelbtini), norėdamas susidoroti su pareiškėju. Tačiau šių aplinkybių atsakovas neanalizavo, o tai parodo, jog prieglobsčio prašymas išnagrinėtas neišsamiai, tyrimas turi esminių trūkumų.

6. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, kaip kompetentinga institucija, yra įpareigotas surinkti naujausią ir aktualią informaciją apie kilmės valstybę bei duomenis, kurie susiję su prieglobsčio prašytojo nurodytais prieglobsčio prašymo motyvais. Atsakovas neatliko tyrimo, ar pareiškėjui jo kilmės šalyje yra saugu gyventi, kokia yra bendra beatodairiško smurto padėtis (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Sprendime pateikti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę yra pakankamai seni, t. y. vos siekiantys 2020 m., todėl jo prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nepasisakė dėl jo išdėstytų argumentų, susijusių su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog Sprendimas teisėtas, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas mano, jog vien toks jo veiksmas neturėtų sukelti didžiausias sankcijas, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, jog Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo pasakojimas yra neišsamus, nenuoseklus, nedetalus, jo išsakyti teiginiai prieštarauja vieni kitiems, o pareiškėjo pateikta informacija apie grėsmes jo šalyje neatitinka surinktos kilmės valstybės informacijos. Pirmos apklausos metu pareiškėjas teigė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), antros apklausos metu jis tvirtino, kad gyvena (duomenys neskelbtini). Paklausus apie konkrečią (duomenys neskelbtini) datą, jis vengė atsakyti, nukreipė pokalbį kita tema (pvz., paklausus, kada jam grasino (duomenys neskelbtini), pakartojus tą patį klausimą, atsakė, kad (duomenys neskelbtini). Paklaustas, kada konkrečiai į jo namus atvyko (duomenys neskelbtini), ir pokalbį nukreipė kita tema, pradėjo kalbėti apie išvykimą iš šalies). Pareiškėjas tvirtino, kad neturėjo pinigų kelionei, tačiau sugebėjo taksi automobiliu nuvykti iš (duomenys neskelbtini); ten mėnesį laiko dirbo ir uždirbo kelionei 200–300 JAV dolerių. Tuomet sutiko „gerą žmogų“, kuris padėjo jam be asmens dokumentų iš (duomenys neskelbtini). Po to jis taksi automobiliu nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir iš jo – į mišką, pėsčiomis perėjo Lietuvos valstybės sieną. Atsakovas teigė, jog nurodyti pasakojimo trūkumai sudaro pagrindą atsargiau bei kritiškiau vertinti pareiškėjo pasakojimo patikimumą bei, nesant kitų pasakojimą patvirtinančių įrodymų, priskirti jam žemą įrodomąją galią.

10. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyti nei tikėtini persekiotojai, nei jų motyvai ir tikslai persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuotos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Taip pat nebuvo nustatytos individualios aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

11. Atsakovas atsižvelgė į tai, kad, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Atsakovas tyrimo metu nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Tačiau, atsižvelgęs į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju atsakovas vertino, ar pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Migracijos departamentas nenustatė individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

12. Atsakydamas į pareiškėjo skundo teiginius dėl neužtikrintos teisės būti išklausytam, atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nustato, jog skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų būtinas žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas.

13. Atsakovas tvirtino, kad, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią informaciją iš įvairių šaltinių (Tarptautinės migracijos organizacijos, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių bei kiti šaltinių) bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Pareiškėjas nepateikė naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas. Šiuo atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš kitos Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjo persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių. Pareiškėjo istorija apie (duomenys neskelbtini) (privataus asmens) persekiojimą savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Tariamas persekiotojas ((duomenys neskelbtini)) nėra valstybinis subjektas. Atsakovas nurodė, kad nevalstybiniai subjektai gali būti persekiojimo vykdytojais tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas konvencinių priežasčių (dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė.

14. Atsakydamas į skundo argumentus dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti. Todėl pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429, (toliau – Aprašas) 33 punkte nustatyta, jog esant pagrindui manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas nurodė, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

15. Dėl draudimo atvykti atsakovas rėmėsi UTPĮ 133 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, jog, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatyto draudimo atvykti laikotarpis neviršija UTPĮ 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, Sprendimu pareiškėjui neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

16. Atsakovas pažymėjo, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių, siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymąsi. Nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo N. D. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „3. Uždrausti N. D. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo N. D. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas taip pat pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

18. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

18.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai sulaikė nelegaliai Lietuvos Respublikos sieną kirtusį N. D., gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė dokumentų, teigė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 16 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį

18.2. Apklausos, vykusios 2021 m. spalio 22 d. metu, prieglobsčio prašytojas teigė, kad yra iš (duomenys neskelbtini).

18.3. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. spalio 29 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Taip pat Migracijos departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, apskundė jį Komisijai. Komisija sprendimu skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamais sprendimais, kreipėsi į teismą.

19. Teismas vadovavosi UTPĮ 86 straipsnio 1, 2 dalimis, 87 straipsnio 1, 2 dalimis, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99, 89 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika UPTĮ 86 ir 87 straipsnių taikymo aspektais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose ir nurodė, kad prieglobsčio prašytojas turi galimybę grįsti savo prašymą tiek rašytiniais įrodymais, tiek kitais būdais užfiksuotais duomenimis ar dokumentais, todėl teismas, vertindamas ginčijamų sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą, turi išanalizuoti, ar pareiškėjo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomus faktus, ar pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, nuoseklus ir neprieštaringas.

20. Teismas nustatė, kad prieglobsčio prašytojas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų jo asmens tapatybę ar pilietybę, tačiau, atsižvelgęs į jo pateiktą informaciją, į tai, kad jo gimtoji kalba yra (duomenys neskelbtini) kalba, ir į tai, kad pareiškėjo pasakojimas susijęs su (duomenys neskelbtini), sprendė, jog tikėtina, kad jis yra iš (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad N. D. yra už savo kilmės valstybės ribų, t. y. ši pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma įvykdyta.

21. Teismas rėmėsi UTPĮ 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, Migracijos departamento iš įvairių šaltinių surinka informacija (Tarptautinės migracijos organizacijos, kitų Europos valstybių institucijų, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių bei kitais šaltiniais) ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

22. Teismas vertino, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus, atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija yra pakankama, bei sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

23. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodomas jam gresiantis persekiojimas nėra nulemtas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjo įvardijamas persekiotojas ((duomenys neskelbtini)) nėra valstybinis subjektas. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas konvencinių priežasčių (dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Teismas nurodė, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra neišsamus, nenuoseklus, nedetalus, jo išsakyti teiginiai prieštarauja vieni kitiems, o pareiškėjo pateikta informacija apie grėsmes jo šalyje neatitinka surinktos informacijos apie kilmės valstybę. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.

24. Teismas pažymėjo, kad prašymą suteikti papildomą apsaugą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais, kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Pareiškėjo argumentai nėra susiję su UTPĮ 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis, todėl teismas vertino, jog nėra priežasčių pareiškėjui taikyti UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta karinis konfliktas ar civilinis karas. Pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o nagrinėjamu atveju taip pat nenustatytos individualios aplinkybės, padidinančios tokią riziką.

25. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo išsiuntimu, teismas rėmėsi Direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1, 4 dalimis ir vertino, kad pareiškėjui taikyta priemonė yra motyvuota.

26. Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas vadovavosi UTPĮ 133 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgė į Sprendime nustatytų aplinkybių visumą ir nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog taikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl, norint pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai), būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar padaręs kokius nors teisės pažeidimus Lietuvos Respublikoje. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nenustatytos kitos aplinkybės, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos išimtinės aplinkybės, kurios leistų pareiškėjui taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismas vertino jį kaip neproporcingą. Atsižvelgęs į tai, teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

27. Nusprendęs pakeisti Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas pakeitė šį terminą, nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

III. 29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes, skundo, teikto teismui, argumentus, susijusius su (duomenys neskelbtini), tyrimo neišsamumu, esminiais jo trūkumais (neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini), nors, kaip kompetentinga institucija, yra įpareigotas surinkti naujausią ir aktualią informaciją apie kilmės valstybę), panaudota sena informacija (2020 m.), ir nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų.

31. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas pateikė labai abstrakčią, neišsamią informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį, (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta ginkluoti susirėmimai, smurtinės demonstracijos, protestai, valdžia vykdo savavališkus areštus, nukreiptus prieš oponentus ir pilietinės visuomenės narius. (duomenys neskelbtini).

32. Pareiškėjas teigia, kad skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių kilmės šalyje. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmenims pragyventi, gali būti rasiniai, religiniai ar politiniai tikslai ar ketinimai, nukreipti prieš tam tikrą grupę. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (pvz., Prekybos teisių atėmimas arba diskriminacinis ar per didelis tam tikros etninės ar religinės grupės apmokestinimas), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais, išvykdamos iš šalies. Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, tokiu būdu netinkamai taikė Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso 62–63 punktuose nustatytas vertinimo gaires. Pareiškėjo vertinimu, tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste.

33. Pareiškėjo įsitikinimu, pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėją ir taikyti jam draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

34. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

35. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo, teikto į skundą, argumentus, ir akcentuoja, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybė. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Nustatant, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis, būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, jog jis yra persekiojamas, jog (duomenys neskelbtini). Jo pasakojimas apie pavojus (duomenys neskelbtini) neatitinka surinktos informacijos apie šią šalį. Pagal turimus duomenis, nežiūrint į tai, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta karinis konfliktas ar civilinis karas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo, tačiau nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nenustatė, o pareiškėjas nenurodė persekiojimo vykdytojų ar tai, kad valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

36. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualios aplinkybės, padidinančios tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatytos, taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, surinko informaciją iš įvairių šaltinių (Tarptautinės migracijos organizacijos, kitų Europos valstybių institucijų, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių bei kitų). Pareiškėjas nepateikė naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas. Pažymėtina, kad kilmės valstybės informacija renkama atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo motyvus.

37. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nebuvo atliktas atskyrimas tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, atsakovas teigia, kad prieglobsčio prašytojas iš esmės turi įrodyti tarptautinės apsaugos būtinumą ir jo atsiradimo aplinkybes, o įstaiga, kuri atlieka tyrimą, patvirtina arba paneigia šias aplinkybes, tačiau apklausos metu pareiškėjo pasakojimas buvo neišsamus, tai leido pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nei UTPĮ, nei Tvarkos aprašo nustatyta tvarka Migracijos departamentas neprivalo įrodinėti aplinkybių, kuriomis prieglobsčio prašytojas negrindžia savo prieglobsčio prašymo. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, pareiškėjas nepateikė jokių specifinių detalių, kurios galėtų būti patikrintos, o surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo. Tyrimo metu nerasta tokios kilmės valstybės informacijos, kuri pagrįstų pareiškėjo teiginius.

38. Dėl neatitikties papildomos apsaugos kriterijams atsakovas nurodo, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. EŽTT 2017 m. birželio 20 d. sprendime byloje M. O. prieš Šveicariją konstatavo, jog dalijimasis įrodinėjimo našta prieglobsčio bylose neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kuris reikalautų iš valstybės institucijos įrodyti priešingai, ypač jei pareiškėjo prašymas atmestas dėl pasakojimo patikimumo. Todėl darytina išvada, kad tiek Migracijos departamentas, tiek teismas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

39. Atsakovas nurodo, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Pareiškėjas skunde nepateikė šias aplinkybes paneigiančių argumentų.

40. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta reali rizika, suponuojanti tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, jam privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 21S36183, Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 6K-2079, kuriuo atmestas pareiškėjo N. D. skundas dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

42. Pareiškėjas prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

43. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

44. Nenustačiusi išskirtinių aplinkybių, kurioms esant, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, atsižvelgusi į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, bylos šalių pozicija yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus byloje nagrinėjamais klausimais, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

45. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus ir neproporcingus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu minėtus laikotarpius sumažino iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog prieglobstis ir papildoma apsauga jam nesuteikta nepagrįstai, atsakovui neįvykdžius pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinkus aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

47. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

48. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami UTPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis UTPĮ nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto UTPĮ nuostatų taikymo ir aiškinimo.

49. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

50. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

51. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad, pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-889-968/2022).

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Pareiškėjas savo pasakojimo dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus ((duomenys neskelbtini)) nedetalizavo ir neindividualizavo. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, jog, grįžus į kilmės valstybę, pareiškėjo sveikatai ar gyvybei grės pavojus.

54. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo abstraktūs apeliacinio skundo teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodo, kad konkrečiai jis buvo susidūręs su minėtais veiksmais. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos jo kilmės valstybėje galėjo jaustis nesaugus, baimintis dėl savo sveikatos ir (ar) gyvybės.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, susijusio su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Šiuo atveju pažymėtina, kad Migracijos departamentui nustatyta pareiga surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę nereiškia pareigos rinkti informaciją pareiškėjo norimais aspektais, ypač jei tokių aspektų pareiškėjas nenurodė prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausoje.

56. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (UTPĮ 86 str. 1 d.).

57. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, įvertinus surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini) nevyksta karinis konfliktas ar civilinis karas, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei), prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią, iš įvairių šaltinių (Tarptautinės migracijos organizacijos, kitų Europos valstybių institucijų, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių bei kt.) gautą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti pareiškėjui draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos iki 2 metų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 2 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti sutrumpintas.

60. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Arūnas Sutkevičius