2019-11-27 Nr. AB-22367-3-62-3-00865-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2844-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00865-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 7 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje įvairiuose būriuose, patalpose, kuriose buvo nuo 10 iki 18 miegamųjų vietų ir kurių plotas buvo apie 25 kv. m. Patalpos buvo nuolat pilnos nuteistųjų, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl vienam nuteistajam tenkančio ploto.

3. Nurodė, jog patalpų sienos ir lubos buvo atsilupusios, suskilinėjusios, atsilupusi jų danga krisdavo ant miegamųjų vietų, asmeninių daiktų, sienos prie lango pasidengusios pelėsiu. Patalpose oro drėgmė bei oro temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo jokios mechaninės vėdinimo sistemos. Patalpose buvęs inventorius: lovos, spintos, spintelės, kėdės ir stalai, buvo netvarkingas. Pareigūnų per kratas išsukinėjamus ir išlaužomus daiktus tekdavo surinkti ir taisyti patiems nuteistiesiems. Be to, administracija neišduodavo naujo minkštojo miegui skirto inventoriaus (čiužinio, antklodės ir pagalvės), o išduodavo seną, kuriame veisdavosi kenkėjai (blakės, tarakonai), nuo kurių įkandimų niežėdavo kūną, išberdavo. Patalpoje nepakako natūralaus apšvietimo, langai buvo maži, o dirbtinis apšvietimas nepakankamas, todėl pablogėjo pareiškėjo regėjimas. Dėl blogos vandens kokybės (senų vandentiekių) susirgo odos susirgimais, dėl to ne kartą kreipėsi į medikus. Bendro naudojimo patalpose nebuvo įrengtas sandėlis asmeniniams daiktams laikyti (rūbams, batams), todėl rūbus tekdavo laikyti krepšyje po lova, o batus atviroje vietoje šalia įėjimo į kiemą. Prausykloje buvo įrengti pasenę praustuvai, nebuvo įrengta bendro naudojimo dušų patalpų, todėl tekdavo maudytis naudojant kibirus bei matant kitiems nuteistiesiems. Visų būrių stogai buvo iš asbesto. Bendro naudojimo pasivaikščiojimo kiemai buvo per maži dideliam žmonių kiekiui, nebuvo vietos pasėdėti ant suoliuko, pakvėpuoti grynu oru (dėl rūkančių asmenų). Dėl netinkamų sąlygų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, depresiją, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko socialiniai įgūdžiai, miegas, atsirado dirglumas, padidėjo baimė aplinkai. Į psichologus ir medikus nesikreipė, bijodamas sulaukti neigiamos ar netinkamos jų reakcijos.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK (toliau – ir atsakovas), atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Teisės aktai reikalauja, kad įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valyti ten apgyvendinti nuteistieji, todėl tinkamai jas valant ir vėdinant, patalpose negalėtų būti purvinų langų, antisanitarinių spintelių, blogo kvapo. Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pravieniškių PN-AK neturi licencijos verstis oro drėgmės, oro judėjimo greičio, apšvietimo bei temperatūros nustatymo veikla, todėl neturi galimybės atlikti pareiškėjo skunde nurodytus tyrimus.

Teisės aktai nenumato sandėlių asmeniniams daiktams laikyti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Vykdant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 258 punkto reikalavimą, nuteistiesiems sudaryta galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Dušinėje veikia 11 purkštukų. Gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos.

Pravieniškių PN-AK nevykdomi jokie darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 14 d. sudariusi sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Dėl pataisos namuose tiekiamo geriamojo vandens pažeidimų nenustatyta.

Pataisos įstaigos 3 sektoriaus uždarojoje zonoje yra įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai: 3 būrio pasivaikščiojimo kiemo plotas – 1 825 kv. m, 10–11 būrių – 390 kv. m. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, patiriamo streso, dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, orumo pažeminimo, baimės jausmo, atliekant bausmę pataisos namuose, nesikreipė.

Pareiškėjas dėl parazitų sukandžiojimo, regėjimo pablogėjimo, akių ašarojimo į medicinos darbuotojus nesikreipė, dėl nemigos kreipėsi vieną kartą, dėl kaulų skausmo, kurį galėjo įtakoti galimai ploni čiužiniai bei pagalvės, nesikreipė. Nuteistajam 2014 m. yra nustatyta (duomenys neskelbtini). Dėl odos bėrimų, niežėjimo pareiškėjas kelis kartus kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą ir buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (diagnozė – (duomenys neskelbtini), liga rasta seniai, tačiau anksčiau niekur nesigydė).

Įrašų dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos, nėra.

6. Atsakovas vertino, jog pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, visiškai nepagrįsti. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas į 3 sektoriaus gyvenamąsias patalpas buvo paskirtas nuo 2015 m. birželio 7 d. Nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. liepos 29 d. pareiškėjas paskirtas į 11 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 35,97 kv. m, joje yra 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,27 kv. m. Nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2016 m. sausio 27 d. paskirtas į 10 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 31,56 kv. m, joje yra 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,50 kv. m. ploto. Nuo 2016 m. sausio 27 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. – į 3 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 52,61 kv. m, joje yra 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 4,38 kv. m ploto. Teismas vertino, jog nėra pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, taip pat byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista. Taip pat pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad gyvenamosiose patalpose buvo blakių, tarakonų, teismas pažymėjo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų matyti, jog patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos, nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai nebūtų naikinami. Iš atsakovo pateikto medicininio pažymėjimo matyti, kad medicininėje kortelėje nėra atžymų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl buitinių parazitų sukandžiojimų. Įvertinęs tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus.

10. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad gyvenamųjų patalpų stogai buvo iš asbesto, teismas atsižvelgė į atsakovo atsiliepime pateiktus duomenis, kad nors patalpų stogai degti šiferiu, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, bei tai, jog įstaigoje nebuvo vykdomi darbai dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Teismas vertino, jog nėra pagrindo abejoti atsakovo duomenimis apie statinių įrengimą, byloje nėra duomenų, kad būtų vykdyti remonto darbai, kitų įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai, nėra, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl asbesto dulkių, atmetė.

11. Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl techniškai netvarkingo inventoriaus, senų medinių langų, senų praustuvų, blogos sienų ir lubų būklės. Iš atsakovo pateiktos 2018 m. gegužės 25 d. pažymos Nr. 88-230 teismas nustatė, kad įstaiga užtikrina tinkamą visų patalpų būklę. Teismas vertino, kad pareiškėjas tik deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, tačiau į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją su skundais dėl kalinimo sąlygų, nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos inventoriaus būklės, todėl teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje laikė deklaratyviais ir atmetė.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad buvo maži pasivaikščiojimo kiemeliai, kad dėl rūkančių negalima buvo pakvėpuoti grynu oru, teismas pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentus atmetė. Pareiškėjo teiginį, jog dėl rūkančių negalima buvo pakvėpuoti grynu oru, vertino kaip abstraktų ir nekonkretų, todėl atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo įrengimo prausyklos patalpose, todėl pareiškėjo argumentus dėl dušo prausyklose neįrengimo atmetė kaip nepagrįstus.

14. Taip pat teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nėra numatyta, kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengiamas sandėlis daiktams susidėti, todėl pareiškėjo teiginius dėl sandėlio daiktams susidėti nebuvimo, atmetė.

15. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo pelėsis, patalpose buvo drėgna, neužtikrinta tinkama temperatūra, nebuvo tinkamo vėdinimo, apšvietimas buvo netinkamas, minkštasis inventorius buvo nekokybiškas, taip pat buvo nekokybiškas vanduo. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų šiems teiginiams pagrįsti. Atsakovo pateikta 2018 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. 88-230 (b. l. 41-43) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo tarpu patalpas tinkamai prižiūrint, valant, vėdinant, pelėsis jose neatsiranda.

16. Teismas įvertino atsakovo pateiktus duomenis dėl patalpose įrengto natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, taip pat pateiktą pažymą, kad Pravieniškių PN-AK geriamojo vandens tyrimai atliekami laikantis Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ ir pažeidimų nenustatyta. Šias aplinkybes patvirtina 2015 m. rugsėjo 2 d. geriamojo vandens tyrimų protokolas Nr. 389-1313.

17. Byloje nepateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu dėl patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl patalpų drėgmės, pelėsio buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl pelėsio, drėgmės patalpose, netinkamos temperatūros, netinkamo vėdinimo, netinkamo apšvietimo, nekokybiško minkštojo inventoriaus, nekokybiško vandens, laikė nepagrįstais.

18. Pareiškėjo teiginius dėl kratų metu sugadinamų daiktų, dėl to, jog į skundus nekreipiama dėmesio, vertino kaip abstrakčius ir nepagrįstus įrodymais.

19. Teismas, nenustatęs, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma bei nebuvo laikytasi higienos reikalavimų, sprendė, jog pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nesant Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas vertino, kad nėra būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo viešoji atsakomybė negalima, teismas pareiškėjo skundo netenkino. Likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

III. 20. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas apie pareiškėjo pažeistas teises, bausmę atliekant Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2016 m. balandžio 5 d., duomenis pateikė tik 2018 m. gegužės 21 d. bei mano, kad šie duomenys yra melagingi, be to, per šį laiką nuteistųjų sąlygos buvo gerinamos bei šalinami pažeidimai.

22. Nurodo, jog atvykęs į Pravieniškių PN-AK 3 sektorių, 2015 m. liepos 23 d. buvo paskirtas gyventi į 11 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurioje buvo 14 miegamųjų vietų, o ne 11, kaip teigia atsakovas. 2015 m. liepos 29 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 10 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurioje buvo 12 miegamųjų vietų, o ne 7 vietos. 2016 m. sausio 27 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 3 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurioje buvo 14 miegamųjų vietų, o ne 12 vietų, todėl vertina, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas.

23. Atsakovas Pravieniškių PN-AK prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime buvo ištirti visi apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai ir nustatyta, kad nėra pagrindo neturtinei žalai atlyginti, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nevertina pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų ir teismų praktikos, o tik atkartoja tuos pačius argumentus kaip ir savo skunde pirmosios instancijos teismui, toliau dėsto subjektyvią nuomonę, tačiau nepateikia jokių objektyvių priežasčių, kodėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 134 str. 6 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino, t. y. jį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą ir laikantis higienos reikalavimų bei darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala.

27. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog teismas priėmė netinkamą sprendimą, nuodugniai neištyrė ir neįvertino visų bylos aplinkybių.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

30. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

31. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

32. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

33. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimą, ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,27 kv. m iki 4,50 kv. m. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nes minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Nurodyti pareiškėjo argumentai dėl daugiau miegamųjų vietų buvimo yra abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti, be to, nenuoseklūs (skunde pirmosios instancijos teismui teigia, kad patalpose buvo nuo 10 iki 18 miegamųjų vietų, o apeliaciniame skunde – 12 ir 14 miegamųjų vietų). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo iš esmės yra grindžiami tik bendro pobūdžio, deklaratyviais teiginiais ir prieštaringais duomenimis, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

34. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė pareiškėjo skundo argumentus dėl blakių, tarakonų buvimo gyvenamosiose patalpose, dėl asbesto buvimo stogo dangoje, dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, dėl prausyklos įrengimo, dėl pelėsio bei drėgmės patalpose buvimo, dėl techniškai netvarkingo inventoriaus, dėl senų medinių laiptų, senų praustuvų, dėl vandens kokybės, dėl blogos sienų ir lubų būklės, dėl netinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, taip pat dėl daiktų sugadinimo kratų metu. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

35. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

36. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė