2019-07-03 Nr. AB-13681-3-61-3-04885-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-149-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04885-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 22.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. C. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2016 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 41-688 „Dėl tarnybinės nuobaudos T. C. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas). Taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas susijusias su byla išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo komisariato 2-jo skyriaus (toliau – ir Vilniaus AVPK) viršininkė 2016 m. kovo 10 d. raštu Nr. 10-S-53439(10.34-10-12) (toliau – ir Raštas) prašė Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius) skubiai patikrinti, ar vienoje iš šeimų tinkamai naudojama tėvų valdžia ir užtikrinamos vaiko teisės. Pareiškėjui, kaip Skyriaus Pagalbos vaikui organizavimo poskyrio (toliau – ir Poskyris) vyriausiajam specialistui, šio Poskyrio vedėja suformulavo užduotį „kviestis į pokalbį, aiškintis situaciją“. Į minėtą Raštą pareiškėjas neatsakė, dėl to buvo konstatuota, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą.

1.2. Atliekant tarnybinį tyrimą neteisingai buvo nustatyta, kad pareiškėjas į Raštą turėjo atsakyti. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. A1-138 patvirtintų Vaiko teisių apsaugos skyrių ir teritorinių prokuratūrų bendradarbiavimo ginant vaiko teises rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punkte nustatyta, kad, prokurorui ar policijai pateikus prašymą dėl informacijos suteikimo, vaiko teisių apsaugos skyrius apsilanko šeimoje, patikrina šeimos aplankymo sąlygas ir pateikia prašymą pateikusiai institucijai turėtą ir naujai patikrintą informaciją (priedas), bei kitas žinomas aplinkybes, kurios, vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomone, gali būti svarbios ikiteisminiam tyrimui. Taigi Vaiko teisių apsaugos skyriai teikia informaciją tiktai esant akivaizdžiai išreikštam ir suprantamam reikalavimui. Tarnybinio turimo metu buvo manipuliuojama sąvokomis „pateikti“ ir „suteikti“. Lietuviu kalbos žodyne sąvoką „pateikti“ reiškia „duoti kam ką susipažinti“. Todėl lingvistiškai aiškinant Rašto antraštę galima konstatuoti, kad Vilniaus AVPK pateikė informaciją apie pažeidžiamas vaiko teises Skyriui. Iš Rašo antraštės negalima nustatyti, kad Vilniaus AVPK prašo, jog Skyrius suteiktų informaciją apie minėtą šeimą. Rašto tekste nebuvo suformuluotas konkretus prašymas. Poskyrio vedėja suformulavo pareiškėjui užduotį „kviestis į pokalbį, aiškintis situaciją“. Taigi ir Poskyrio vedėja formuluodama užduotį nesuformulavo, kad pareiškėjas turėtų atsakyti į Raštą. Pagal Skyriaus praktiką informacija suteikiama, o ir dabar suteikiama tik, kai aiškiai suformuluotas prašymas teikti informaciją.

1.3. Tiek Įsakyme, tiek 2016 m. lapkričio 14 d. tyrimo dėl T. C. tarnybinio nusižengimo išvadoje Nr. A164-165/16(3.4.53-PD3) (toliau – ir Išvada) nėra konkrečiai konstatuojama, kokį tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė, ir nėra nurodomas pagrindinis teises aktas, kurį pažeidus ir buvo taikomi Įsakyme ir Išvadoje nurodyti blanketiniai teises aktai. Ginčas kyla dėl minėto Rekomendacijų 8 punkto. Dėl to tiek Įsakyme, tiek Išvadoje turėjo būti konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė minėtą teisės nuostatą.

1.4. Vertinant Įsakymą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos kontekste, konstatuotina, jog Įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Iš Įsakymo turinio yra visiškai neaišku, kokį tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė. Nėra nurodytas Įsakymo faktinis ir teisinis pagrindas, nes nei teisės aktais, nei objektyviomis aplinkybėmis nekonkretizuota, už ką pareiškėjui taikoma tarnybinė atsakomybė. Vertinant tai, kad tarnybinė atsakomybė yra individuali, Įsakyme turėjo būti nurodyta, kokius konkrečius nustatytus reikalavimus pareiškėjas pažeidė. Išvadoje nebuvo nustatyti būtini tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, o tai leidžia padaryti išvadą, kad tyrimas atliktas tendencingai. Ypatingą reikšmę turi faktas, kad Išvadoje buvo konstatuota, jog pareiškėjas padarė nusižengimą dėl aplaidumo, bet nebuvo atskleista ši sąvoka ir kuo pasireiškė aplaidumas.

1.5. Skiriant minėtai Poskyrio vedėjai nuobaudą jau buvo preziumuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Todėl po to sekęs pareiškėjo tarnybinės veiklos tyrimas buvo tik formalus veiksmas. Tyrimas buvo nukreiptas būtent į pareiškėją ir jo Poskyrio vedėją, o kita tarnautoja nors ir padarė sunkų nusižengimą, nedelsiant nereaguodama į smurtą šeimoje, nuo atsakomybes buvo atleista, tai suponuoja faktą, kad nubausti buvo norima ne nusižengusius asmenis, o tik neįtinkančius Administracijai.

2. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo sudėtis yra konkretizuota, detaliai atskleista ir pareiškėjui žinoma. Tiek Įsakyme, tiek Išvadoje yra aiškiai, išsamiai ir konkrečiai išvardinta, būtent dėl kokių teisės aktų reikalavimų ir jais valstybės tarnautojui nustatytų pareigų nevykdymo pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo ir skirta tarnybinė nuobauda. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda (griežtas papeikiamas) buvo skirta už tai, kad jis neparengė atsakymo į gautą Raštą, t. y. nepateikė prašomos informacijos apie mažametį. Šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė jo pareigybei tiesiogiai numatytus reikalavimus, taip pat Skyriaus ir Poskyrio, kuriame pareiškėjas dirba, nuostatų reikalavimus ir Administracijos vidaus teisės aktus, reglamentuojančius darbo ir elgesio taisykles, tokiu būdu pažeisdamas ir bendrąsias Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) nuostatas.

2.2. Siekiant nustatyti, ar pareiškėjo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo atveju buvo Valstybės tarnybos įstatyme numatytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiant skiriama tarnybinė nuobauda, tarnybinio patikrinimo metu buvo atliekamas faktinių aplinkybių tyrimas ir sisteminė susijusių šiam atvejui aktualių teisės aktų ir juose įtvirtintų reikalavimų analizė. Pareiškėjas jau turėjo galiojančią nuobaudą – papeikimą, – skirtą už tai, kad aplaidžiai vykdė elektroniniu paštu jam suformuluotą pavedimą atsakyti į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą (sunkinanti aplinkybė). Išvadoje akcentuota, kad analogiško pobūdžio nusižengimas buvo padarytas ir šiuo atveju, todėl padaryta išvada, jog pareiškėjas nepakankamai gerai suvokia jam priskirtas funkcijas ir galimas kilti pasekmes dėl atitinkamų teisės normų nesilaikymo – reikalavimo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais teikti informaciją kitoms Lietuvos Respublikos institucijoms.

2.3. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie tai, kad tyrimas buvo neišsamus, atliktas tendencingai, nepagrįstai, neva siekiant nubausti ne nusižengusius, o „administracijai neįtikusius asmenis“ laikytini tik subjektyviu pareiškėjo vertinimu, kuris byloje nėra grindžiamas jokiais objektyviais įrodymais ar kitomis reikšmingomis faktinėmis ar teisinėmis aplinkybėmis, todėl vertintini kaip nepagrįsti. Negalima sutikti su pareiškėjo skunde dėstomais motyvais, jog jam skirta tarnybinė nuobauda už neparengtą atsakymą į Raštą skirta nepagrįstai, kadangi Rašte prašymas parengti atsakymą nebuvo konkrečiai suformuluotas, todėl laikytina, kad pareiškėjas jokio pažeidimo nepadarė. Etikos taisyklių 9.3 punktas numato, kad valstybės tarnautojas pareigas privalo atlikti laiku, efektyviai, atidžiai ir profesionaliai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 40-611 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių 53.3 punktas numato reikalavimą darbuotojams nepriekaištingai atlikti savo tiesiogines pareigas. Todėl, atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir Išvadoje išdėstytus motyvus, pripažintina, kad savo tiesiogines pareigas nagrinėjamu atveju pareiškėjas atliko netinkamai, todėl tarnybinė nuobauda jam skirta pagrįstai.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 4 d. pranešimu Nr. A164-97/16(3.4.53-PD3) buvo informuotas, jog jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nes neatsakė į jam vykdyti paskirtą Raštą, nors teisės aktai įpareigoja suteikti tarnybinę pagalbą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo kreipimosi gavimo dienos. Su šiuo pranešimu pareiškėjas supažindintas pasirašytinai. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 9 d. pateikė paaiškinimą, kad gautame Rašte nebuvo prašoma suteikti informaciją apie šeimą, tačiau prašoma apsilankyti šeimoje ir patikrinti, ar joje tinkamai naudojama tėvų valdžia mažamečio vaiko atžvilgiu, ar užtikrinamos jo teisės. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gautame Rašte nurodomas teiginys „pateikti informaciją“ nesuponuoja pareigos suteikti informaciją. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo veiksmai, neparengiant atsakymo į Vilniaus AVPK Raštą, t. y. nepateikiant informacijos apie mažametį vaiką, vertintini kaip aplaidus tarnybinis nusižengimas, todėl pareiškėjui siūlytina skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Įsakymu, atsižvelgiant į Išvadą, pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas pažymėjo, kad tiek Išvadoje, kuri, be kita ko, yra ginčijamo Įsakymo sudedamoji (motyvuojamoji) dalis, tiek ir ginčijamame Įsakyme yra nurodyta, kokius teisės aktų normų reikalavimus pareiškėjas pažeidė. Tiek Išvadoje, tiek Įsakyme konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė VAĮ 2 straipsnio 21 punktą, 3 straipsnio 5 punktą, 40 straipsnio 2 dalį ir Valstybės tarnybos įstatymo (įstatymo reakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Teismo vertinimu, Išvadoje aiškiai nurodyti pareiškėjo padaryti specialiųjų teisės aktų nuostatų pažeidimai, t. y. pareiškėjas, būdamas Skyriaus Poskyrio vyriausiuoju specialistu, nepateikdamas prašomos informacijos apie mažametį, pažeidė Administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 40-249 patvirtinto Vaikų teisių apsaugos skyriaus Pagalbos vaikui organizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.5 ir 7.10 punktus, Administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 40-74 patvirtintų Vaikų teisų apsaugos skyriaus Pagalbos vaikui organizavimo poskyrio nuostatų 6.2 punkto, Administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 40-251 patvirtintų Vaikų teisių apsaugos skyriaus nuostatų 9.40 punkto, Administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 40-611 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių 53.1 ir 53.3 punktų, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-890 patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 7.1 ir 7.2 punktų bei Etikos taisyklių 2.3 ir 9.3 punktų reikalavimus. Teismo vertinimu, Išvadoje ir Įsakyme pareiškėjo veika kvalifikuota tinkamai, kaltinimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo suformuluotas konkrečiai ir aiškiai, pareiškėjo veiksmai konkrečiai susieti su teisės aktų normomis, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalėjo laikytis. Todėl teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad tiek Įsakyme, tiek Išvadoje nėra konkrečiai nurodyta, kokį tarnybinį nusižengimą padarė ir kokį teisės aktą pažeidė.

6. Teismas pabrėžė, kad iš Vilniaus AVPK Rašto pavadinimo aiškiai matyti, jog Skyriaus prašoma skubiai patikrinti, ar vienoje iš šeimų tinkamai naudojama tėvų valdžia mažamečio vaiko atžvilgiu ir užtikrinamos jo teisės. Raštas pavadintas „Dėl skubios informacijos apie smurtą artimoje aplinkoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-11092-16 pateikimo“, todėl neabejotina, kad prašoma suteikti informaciją minėtame Rašte išdėstytu klausimu. Nors pats Vilniaus AVPK Rašto turinys nėra pakankamai išsamus, nes Rašto pabaigoje nėra suformuluotas konkretus prašymas pateikti informaciją, tačiau, būdamas pakankamai atidus ir atsakingai atlikdamas jam pavestas valstybės tarnautojo pareigas, pareiškėjas galėjo iš Rašto pavadinimo suprasti, kad Vilniaus AVPK prašo pateikti informaciją apie smurtą artimoje aplinkoje.

7. Teismas pastebėjo, kad pagal Rekomendacijų 8 punktą prokurorui ar policijai pateikus prašymą dėl informacijos suteikimo, vaiko teisių apsaugos skyrius apsilanko šeimoje, patikrina šeimos aplinkos sąlygas ir pateikia prašymą pateikusiai institucijai turėtą ir naujai patikrintą informaciją (priedas), bei kitas žinomas aplinkybes, kurios, vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomone, gali būti svarbios ikiteisminiam tyrimui: 8.1. kai pranešimas apie įtarimą ikiteisminio tyrimo metu pareikštas nepilnamečiui; 8.2. kai ikiteisminio tyrimo metu nusprendžiama atlikti nepilnamečio liudytojo, nukentėjusiojo apklausą ir tam būtina išsiaiškinti jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygas. Nustatyta, kad pareiškėjas informacijos valdymo sistemoje tik 2016 m. kovo 25 d. įsegė šeimos aplankymo aktą Nr. A715-1200/16 (2.13.2.47-AD15) ir pažymėjo, kad ši užduotis įvykdyta 2016 m. kovo 30 d. Tačiau paminėtas Rekomendacijų 8 punktas reikalauja po apsilankymo šeimoje ir šeimos aplinkos sąlygų patikrinimo pateikti prašymą pateikusiai institucijai turėtą ir naujai patikrintą informaciją, o šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Tai reiškia, kad pareiškėjas netinkamai ir nevisiškai atliko jam pavestą užduotį. Nors pareiškėjas tvirtino, kad jam Poskyrio vedėja 2016 m. kovo 14 d. suformulavo užduotį „kviestis į pokalbį, aiškintis situaciją“, tačiau pareiškėjas pagal savo užimamas pareigas privalėjo suprasti, kad nepakanka tik apsilankyti šeimoje ir prisegti informacijos valdymo sistemoje šeimos aplankymo aktą. Pareiškėjas, būdamas karjeros valstybės tarnautoju, privalėjo vykdyti tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir informacijos teikimo funkciją ir suteikti prašomą informaciją.

8. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimas dėl sąvokų „pateikimas“ ir „suteikimas“ vartojimo nelaikytinas pagrįstu pasiteisinimu. Nustatyta, kad pareiškėjas į Raštą neatsakė, nors iš Rašto pavadinimo aišku, kad prašoma informacijos, todėl darytina išvada, kad jis neįvykdė jo pareigybės aprašyme numatytų funkcijų ir nesivadovavo VAĮ įtvirtintu tarnybinės pagalbos principu (viešojo administravimo subjektai, rengdami administracinius sprendimus, prireikus teikia vienas kitam reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą (3 str. 5 p.).

9. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog nuobauda yra paskirta siekiant įbauginti jį ir kitus darbuotojus, kad jie neturėtų kitos nuomonės, taip pat, kad jis nubaustas tendencingai siekiant susidoroti su juo kaip neįtinkančiu Administracijai, vertintinos kaip neįrodytos, nes byloje nėra duomenų, kad su pareiškėju būtų siekiama susidoroti ar kitaip būtų pažeistos ar suvaržytos jo teisės. Pareiškėjo argumentas, kad, jau skiriant tarnybinę nuobaudą kitai tarnautojai – Poskyrio vedėjai, – pareiškėjo veiksmai buvo pripažinti kaip tarnybinis nusižengimas, vertintini kaip nepagrįsti. Poskyrio vedėjai tarnybinė nuobauda buvo paskirta už tai, kad ji neužtikrino, jog į Vilniaus AVPK Raštą būtų atsakyta, ir netinkamai kontroliavo pareiškėjo darbą. Taigi nepagrįsta teigti, kad, skiriant nuobaudą Poskyrio vedėjai, jau buvo konstatuotas pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad Administracija, skirdama tarnybinę nuobaudą, įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas turi galiojančią nuobaudą – papeikimą, – tai buvo vertinama kaip sunkinanti pareiškėjo atsakomybę aplinkybė. Lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvo nustatyta. Nors pareiškėjas nesutinka, kad tarnybinį nusižengimą padarė dėl aplaidumo, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesnė tarnybinė nuobauda (papeikimas) jam paskirta už tai, kad jis aplaidžiai vykdė elektroniniu paštu jam suformuluotą pavedimą atsakyti į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. 5-S-12251. Nagrinėjamu atveju padarytas iš esmės analogiško pobūdžio nusižengimas (neatsakyta į Vilniaus AVPK Raštą), todėl vertintina, kad pareiškėjas aplaidžiai ir nepakankamai dėmesingai vykdė jam priskirtas funkcijas.

11. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui inkriminuotas tarnybinis nusižengimas teisingai kvalifikuotas, pritaikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – teisėta ir pagrįsta. Todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti ginčijamą Įsakymą.

12. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad teismas visiškai neatsižvelgė į jo skunde nurodytus teiginius, pvz., kad tiek Įsakyme, tiek Išvadoje nėra konkrečiai konstatuojama, kokį tarnybinį nusižengimą jis padarė, pagal Skyriaus formuotą praktika informacija buvo suteikiama, o ir dabar suteikiama tiktai, kai aiškiai suformuluotas prašymas teikti informaciją ir kt. Pareiškėjo nuomone, teismas taip pat netinkamai vertino tarnybinio nusižengimo kvalifikavimą. Pats pareiškėjo tarnybinės veiklos tyrimas buvo atliktas tendencingai.

15. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Administracija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Pabrėžia, kad kita tarnautoja (S. S.) buvo įtariama padariusi kitus nusižengimus nei pareiškėjas ir minėtos tarnautojos atsakomybės klausimas nėra susijęs su pareiškėjo atsakomybės klausimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo (b. l. 5–6), kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, – teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

19. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, dėl kurių teismas skundžiamame sprendime jau yra išsamiai pasisakęs, bei nepateikia argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja bei pasisako tik dėl esminių šios bylos aspektų.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-463-662/2016, 2018 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018).

21. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad iš Išvados (b. l. 25–28), kuri yra sudedamoji ginčijamo Įsakymo dalis, matyti, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo įvertinti visi nagrinėjamu atveju būtini tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas (pareiškėjo neatsakymas į Vilniaus AVPK Raštą; aiškiai išdėstytos teisės normos, kuriomis vadovaujantis konstatuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą), jį padariusio pareigūno kaltė (įvertinta, kad nenustatyta aplinkybių, pateisinančių pareiškėjo neatsakymą į Vilniaus AVPK Raštą). Pareiškėjos padarytas pažeidimas (veika) nėra tas, dėl kurio tam, kad būtų galima konstatuoti padarytą tarnybinį nusižengimą, reikėtų būtinai nustatyti sukeltas pasekmes, dėl to šio elemento (sukeltų teisinių pasekmių) nebuvo būtina konstatuoti. Išvadoje taip pat aiškiai pagrįstą, kodėl pareiškėjui skiriama tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Todėl konstatuotina, kad tiek Išvada, tiek jos pagrindu priimtas Įsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, reikalavimus.

22. Iš Vilniaus AVPK Rašto (b. l. 35) pavadinimo „Dėl skubios informacijos apie smurtą artimoje aplinkoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-11092-16 pateikimo“ ir turinio, nors tiesioginis prašymas suteikti informaciją (duomenis) ir nebuvo suformuluotas, pareiškėjui, kaip kompetentingam savo srities specialistui, turėjo būti akivaizdu, jog Vilniaus AVPK prašo suteikti tam tikrą informaciją (duomenis), kuri buvo reikalinga ikiteisminiam tyrimui atlikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, net jei pareiškėjui Vilniaus AVPK Raštas nebuvo visiškai aiškus (nesuprato, ką šiuo Raštu prašoma padaryti), pareiškėjas, siekdamas tinkamai atlikti savo funkcijas, turėjo prašyti Vilniaus AVPK pasitikslinti, kuo minėtu Raštu konkrečiai yra prašoma – tokiu atveju būtų tinkamai įgyvendintas ir tarnybinės pagalbos principas, įtvirtintas VAĮ 3 straipsnio 5 punkte.

23. Nors Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistų pareiga suteikti informaciją policijai eksplicitiškai yra įtvirtinta Rekomendacijų 8 punkte (šios nuostatos pažeidimas nagrinėjamu atveju nekonstatuotas), tačiau atsakovas kildindamas pareiškėjo pareigą atsakyti į Vilniaus AVPK Raštą pagrįstai vadovavosi ir šios nutarties 5 punkte nurodytomis teisės aktų nuostatomis (pvz., VAĮ 2 str. 21 p., 3 str. 5 p., 40 str. 2 d., Valstybės tarnybos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 15 str. 1 d. 4 p., pareiškėjo pareigybės aprašymo nuostatomis), kurias sistemiškai aiškinant ir taikant darytina išvada, kad pareiškėjui, kaip valstybės tarnautojui – Poskyrio vyriausiajam specialistui, – įtvirtinta pareiga bet kuriuo atveju nagrinėti viešojo administravimo subjektų (valstybės ir savivaldybės institucijų), taip pat tiek juridinių, tiek fizinių asmenų prašymus ir teikti informaciją pagal tokius prašymus. Todėl Administracija, nustačiusi, kad pareiškėjas neatsakė į Vilniaus AVPK Raštą (nepateikė informacijos), pagrįstai konstatavo minėtų teisės aktų nuostatų pažeidimus. Net vertinant kaip pagrįstą pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad Skyriuje buvo paplitusi praktika analogiškais atvejais kaip nagrinėjamu atveju neatsakinėti į policijos raštus, tačiau tai savaime nepaneigia pareiškėjo kaltės dėl padaryto pažeidimo. Be to, kaip matyti iš Išvados, pareiškėjas jau ne pirmą kartą buvo nubaustas už analogišką pažeidimą, dėl to pareiškėjui turėjo būti aišku, kad atsakovas tokio pobūdžio pareigų nevykdymo netoleruoja.

24. Kaip jau minėta, pareiškėjui už padarytą tarnybinį nusižengimą buvo skirtas griežtas papeikimas (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 3 d. 3 p.). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjui 2015 m. buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba –, o 2016 m. buvo paskirta ne tik ginčijama nuobauda – griežtas papeikimas, – bet ir papeikimas, o tai jau yra sunkinanti pareiškėjo atsakomybę aplinkybė (Valstybės tarnybos įstatymo 301 str. 2 d. 3 p.), teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjui paskirta ginčijama nuobauda yra adekvati ir proporcinga jo padarytam tarnybiniam nusižengimui.

25. Nors pareiškėjas nurodo, kad jo veiklos tyrimas buvo tendencingas, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. To, kad pareiškėjo atžvilgiu tyrimas buvo tendencingas, nepatvirtina ir pareiškėjos argumentas, kad viena iš Administracijos tarnautojų, nereaguodama į smurtą šeimoje, už tai nebuvo nubausta. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiai išvadai daryti galima prielaida būtų tik tada, jei pareiškėjas pateiktų įrodymus, kad asmuo, einantis tokias pat pareigas kaip ir jis, už tapatų pažeidimą to paties subjekto iš esmės tuo pat metu nebuvo nubaustas, tačiau šioje byloje to pareiškėjas nepadarė. Todėl teisėjų kolegija teisėtai ir pagrįstai paskirtą nuobaudą pareiškėjui vertinti kaip paskirtą tendencingai (šališkai), o ne objektyviai neturi jokio pagrindo.

26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, dėl to, atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo jam priteisti ir bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romana Klišauskas

Arūnas Sutkevičius