2017-06-14 Nr. AB-11985-3-61-3-04491-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-796-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04491-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. T. 2015 m. rugsėjo 10 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 10 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nežmoniškomis sąlygomis: Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau gyvenamojo ploto, nei nustatyta teisės aktuose; Lukiškių TI-K kameros buvo nevėdinamos, jose buvo didelė drėgmė, grybelis, kamerose buvo pelių, tarakonų ir kitų parazitų, jie keldavo pavojų pareiškėjo sveikatai; Lukiškių TI-K kameros netinkamai įrengtos, nes sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamųjų patalpų, kamerose yra vienas stalas ir tik dvi kėdės, todėl pareiškėjas turėjo laukti, kol pavalgys kiti asmenys, ir turėdavo valgyti atšalusį maistą; pareiškėjui pasivaikščioti lauke buvo suteikiama tik viena valanda per parą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų buvo pažemintas jo orumas, sužalota sveikata, sukelti dvasiniai išgyvenimai, pareiškėjas patyrė depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė atsiliepimą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. liepos 31 d. Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, Nr. 110, Nr. 111, Nr. 114, Nr. 115, Nr. 116, Nr. 118, Nr. 119, Nr. 135, Nr. 145, Nr. 252, Nr. 255, Nr. 256, Nr. 258, Nr. 274, Nr. 280, Nr. 291, Nr. 311, Nr. 319, Nr. 320, Nr. 335, Nr. 345, Nr. 363. Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose – nenustatomos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954, kuris yra nuolat viršijamas, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė kad, Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos 24 punkte numatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti atsižvelgiant į kamerų plotą, todėl ne visose kamerose yra įrengta pakankamai kėdžių visiems laikomiems asmenims. Patikslino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trijų metų ieškinio senatį ir skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo D. T. skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui D. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. liepos 31 d., taigi apie savo teisių pažeidimą laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d. vėliausiai turėjo sužinoti 2012 m. rugsėjo 13 d., todėl skundą dėl patirtos žalos priteisimo šiame laikotarpyje (nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d.) galėjo pateikti iki 2015 m. rugsėjo 13 d., tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 14 d. – praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d. patirtą neturtinę žalą.

Teismas pažymėjo, jog tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjui 2015 m. lapkričio 16 d. buvo įteiktas atsakovo atsiliepimas, kuriame prašoma taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas, teismo posėdyje 2015 m. gruodžio 8 d. nedalyvavo. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo šalis (atsakovas) raštu reikalavo taikyti ieškinio senatį, taip pat į tai, kad nėra jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku ginti savo teises, teismas taikė trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d. jam padarytą neturtinę žalą.

Teismas atkreipė dėmesį, jog vienas iš aspektų, kurių pagrindu pareiškėjas prašė neturtinės žalos atlyginimo, yra pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.2. punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. liepos 31 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 71 dieną (nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. sausio 24 d. (36 dienas), nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2014 m. birželio 12 d. (491 dieną) ir nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2014 m. liepos 24 d. (22 dienas) pareiškėjas buvo išvykęs į Kybartų pataisos namus (viso 549 dienas).

Pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, 21 dieną vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus šiomis dienomis: 2012 m. lapkričio 30 d., 2012 m. gruodžio 1 d. ryte, 2012 m. gruodžio 3 d. ryte, nuo 2013 m. sausio 25 d. iki 2013 m. sausio 29 d., 2014 m. birželio 13 d., nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2014 m. liepos 1 d., nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. liepos 31 d. Likusias 50 dienų pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo teises į tinkamas kalinimo sąlygas, kadangi vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko Taisyklių reikalavimų ir buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjas žalos atsiradimą taip pat kildino iš to, jog Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo neatskirtas nuo gyvenamųjų patalpų. Higienos normos 21 punkte nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Nagrinėjamu atveju Higienos normos 21 punkto bei Taisyklių 14.5 punkto nuostatos, numatančios sanitarinių mazgų įrengimą atskirose tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros patalpose reikalavimą netaikytinos, nes pagal Lietuvos Higienos normos 2 punkto bei Taisyklių 2 punkto nuostatas veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Higienos normos ir Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Esant šioms aplinkybėms teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas neprivalėjo būti atskirtas nuo miegamųjų patalpų, todėl buvo konstatuota, kad Lukiškių TI-K šiuo atžvilgiu nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas žalos atsiradimą grindė ir kamerose buvusia didele drėgme bei bloga ventiliacija bei dėl to atsirandančiu grybeliu. Pagal Higienos normos 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant didelės drėgmės kamerose. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsižvelgiant į tai buvo konstatuota, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.

Atsakovas taip pat su atsiliepimu pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, o tai patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Jokių įrodymų apie kamerose esančius tarakonus, peles ir kitus parazitus byloje nėra. Todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu teismas nenustatė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindė ir kėdžių trūkumu kameroje. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo sąlygų visiems kameroje esantiems asmenims vienu metu valgyti, todėl pareiškėjui tekdavo laukti, kol kiti asmenys pavalgys ir jo maistas atšaldavo. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti stalas (1 vnt.) ir taburetės (po vieną vienam asmeniui) arba 2 vnt. stalo ilgio suoliukai. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra po vieną stalą ir lentyną maisto produktams laikyti, atsižvelgiant į kameros dydį. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims susidėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam papildomų baldų, o ši atsisakiusi tą padaryti. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad neva tekdavo valgyti atšalusį maistą, niekuo daugiau nepatvirtinta, nepripažintina atskiru pažeidimu pagal Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Jokiuose kituose teisės aktuose tai nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų, todėl teismas vertino, kad Lukiškių TI-K savo veiksmais pareiškėjo teisių šiuo atžvilgiu nepažeidė.

Higienos normos 11 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore 1 valandą per dieną. Tai visiškai atitinka Higienos normos 11 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo teisių pažeidimas šiuo aspektu nebuvo konstatuotas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 50 dienų pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, pripažino, kad dėl to pareiškėjas patyrė tam tikras neigiamas pasekmės. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (50 dienų), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui priteistina 150 Eur (3 Eur x 50 d.) suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 30 000 Eur suma buvo pripažinta neadekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. Pareiškėjas D. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo įskaičiuoti laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d. ir netaikyti 3 metų ieškinio senaties termino, bei prašo įskaičiuoti 21 dieną pripažįstant, kad pareiškėjas ir nurodytomis dienomis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodo, jog ankščiau kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių negalėjo, nes Lukiškių TI-K pareiškėjui neišdavė reikiamos pažymos, kuri buvo reikalinga skundui parengti. Pareiškėjas pateikė teismui skundą tik tada, kai atitinkamą pažymą išdavė Lukiškių TI-K.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K 21 dieną buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Minėtu laikotarpiu pareiškėjui neteko 3,6 kv. m kameros ploto, nes pirmosios instancijos teismas į šį plotą įskaičiavo lovas, stalus, tualetą ir kitą kameros inventorių.

Teigia, jog teismas priteisė pareiškėjui mažiausią priteistiną sumą, t. y. 3 Eur už kiekvieną pažeidimo dieną.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies – pareiškėjui D. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteista 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o likusi skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pasisakydama dėl ieškinio senaties klausimo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą (CK 1.126 str. 1 d.) ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tik abstrakčiai nurodė, jog tokį terminą praleido dėl to, jog atsakovas neišdavė dokumento, būtino ieškinio trūkumams pašalinti. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė koks konkrečiai dokumentas buvo negautas iš Lukiškių TI-K bei kaip jis galėjo paveikti pareiškėjo teisę kreiptis į teismą. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jis 21 dieną buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų, t. y. pareiškėjui neteko 3,6 kv. m kameros ploto, nes pirmosios instancijos teismas neišskaičiavo kameros inventoriaus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus. Tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, kurioje EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pasisakė dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. EŽTT taip pat pažymėjo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinio ir konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad minėtame Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme taip pat nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą turėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai taikė būtent šį standartą, įtvirtintą minėtame įsakyme. Tačiau EŽTT vertinimu, bet kokiu atveju yra svarbu atsižvelgti į tai, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad jam dėl kameroje esančių baldų, sanitarinio mazgo, nebuvo galimybės judėti – pareiškėjas kreipėsi tik dėl bendro mažo kameros ploto, teigė, kad baldai neturėtų būti įskaičiuojami į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme numatytą 3,6 kv. m minimalaus ploto ribą. Atsižvelgiant į tai, nedidelę laikymo trukmę bei kitų pažeidimų nebuvimą, konstatuojama, kad pareiškėjui 21 dieną buvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalaus kameros ploto standartas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įvertinus tai, jog pareiškėjui, kaip patvirtina bylos medžiaga ir sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčijamu laikotarpiu 50 parų nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas, šis plotas buvo apskaičiuotas neįvertinus sanitarinio mazgo užimamo ploto, todėl asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėja. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentu, jog už laikotarpį, kada pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus ploto reikalavimas, t. y. 50 parų, pirmosios instancijos teismas priteisė neadekvačią sumą pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti.

Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K trukmę netinkamomis sąlygomis (50 parų), tai, kad buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 150 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti adekvati priteistina suma yra 400 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui D. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo priteisti 400 (keturis šimtus) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė