eefccdc5-99d6-412d-8cbd-e89c6faafc79 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-2478-464/2013Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10899-2012-9Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.6.; 24.4.; 30.2.; 30.6. (S)  VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S2013 m. spalio 24 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo S. L. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo S. L. ieÅ¡kinį atsakovams I. N. ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ir n u s t a t ė:I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas S. L. 2012-11-08 su ieÅ¡kiniu kreipėsi į Vilniaus m. 2-Ä jį apylinkės teismÄ , kurį 2013-11-29 patikslinęs (b.l. 1-2, 20-21), prašė:

1) pripažinti negaliojančiu M. N., I. N., O. L. ir S. L. 1992-11-03 susitarimo dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo 2 dalį, kurioje nurodyta, kad buto savininku bus M. N.;

2) pripažinti iÅ¡ dalies negaliojančia 1993-03-09 buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytÄ tarp Vilniaus m. savivaldybės atstovo ir M. N.;

3) pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį buto, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

4) pripažinti negaliojančiu ginčo buto paveldėjimo teisės liudijimÄ , iÅ¡duotÄ I. N., dėl ½ buto dalies;

5) priteisti iÅ¡ atsakovo bylinėjimosi iÅ¡laidas valstybei. Nurodė, kad 1992-11-03 M. N. ir pilnamečiai jos Å¡eimos nariai – I. N., O. L. ir S. L., nutarė privatizuojamÄ butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), nusipirkti M. N. vardu. Pinigus už privatizuojamÄ butÄ sumokėjo ieÅ¡kovas ir M. N., dviese tapdami buto savininkais. Ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasiraÅ¡yta 1993-03-09 tarp savivaldybės atstovo ir M. N., patvirtinta notaro ir įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. IeÅ¡kovas nereikalavo bÅ«ti įraÅ¡ytas susitarime kaip buto bendrasavininkis, taip pat nereikalavo, kad buto pardavimo sutartyje bÅ«tų įvardintas pirkėju kartu su M.

N., kadangi manė, jog nuosavybės teisės atsiranda tam, kas sumoka pinigus. Apie tai, jog neturi nuosavybės teisės į ½ dalį iÅ¡pirkto buto, sužinojo gavęs atsakovo I. N. pareiÅ¡kimÄ iÅ¡ notaro su reikalavimu iÅ¡sikelti iÅ¡ atsakovui nuosavybės teise priklausančio buto. Tuo metu sužinojo, jog atsakovas I. N. paveldėjo visÄ butÄ po M. N. mirties, nes ji viena buvo įregistruota kaip buto savininkė. IeÅ¡kovas teigia suklydęs dėl to, kas taps nupirkto buto savininku. PasiraÅ¡ytas susitarimas neatitinka sandoriams keliamų reikalavimų, nes iÅ¡ jo turinio neaiÅ¡ku, kas taps buto tikruoju savininku ar bendrasavininkiais.

Susitarime nėra numatyta, kad ieškovas sumokėjo pinigus už kitus, o pats atsisakė savininko teisių. Todėl susitarimas, kaip neatitinkantis įstatymo jam keliamų reikalavimų, negalioja nei pagal tuo metu galiojusio CK 56 str. ir 60 str., nei pagal dabar galiojantį CK. Atsakovas Vilniaus m. savivaldybė 2012-12-31 atsiliepimu (b.l.34-37) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčas vyksta tik tarp asmens (asmenų), kurio (kurių) vardu privatizuotas butas, ir jo (jų) šeimos narių, siekiančių prisiteisti nuosavybėn dalį buto.

Net ir patenkinus ieÅ¡kovo reikalavimÄ pripažinti iÅ¡ dalies negaliojančia buto pirkimo-pardavimo sutartį, restitucija nebus taikoma ir butas nepereis Vilniaus m. savivaldybės nuosavybėn, todėl savivaldybės dalyvavimas atsakovu byloje nėra reikalingas. IeÅ¡kovas pripažįsta, jog susitarimo pasiraÅ¡ymo metu visi pilnamečiai Å¡eimos nariai tarpusavyje nusprendė, kas bus buto savininku, juo tapo M. N.. IeÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių Å¡io susitarimo negaliojimÄ ar įrodymų, jog tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo Vilniaus m. savivaldybės buvo susiklostę buto privatizavimo teisiniai santykiai dėl buto (duomenys neskelbtini), kad ieÅ¡kovas įgijo nuosavybės teisę į šį butÄ ar jo dalį.

Prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį. Susitarimas sudarytas 1992-11-03, jau jį pasiraÅ¡ydamas ieÅ¡kovas turėjo ir galėjo žinoti, kad netaps buto savininku, tačiau daugiau nei 20 metų nesiėmė veiksmų apginti savo tariamai pažeistų teisių. Atsakovas I. N. 2013-01-14 atsiliepimu (b.l. 43-44) prašė ieÅ¡kinį atmesti. Nurodė, kad Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismas 2012-12-18 priėmė sprendimÄ ieÅ¡kovÄ iÅ¡keldinti iÅ¡ buto (duomenys neskelbtini), su visu priklausančiu turtu, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos.

Dėl gresiančio iÅ¡keldinimo Å¡is nusprendė vilkinti iÅ¡keldinimo procesÄ ir pateikti šį ieÅ¡kinį. AnalogiÅ¡kÄ reikalavimÄ , kaip ir pareikÅ¡tÄ nagrinėjamoje byloje, ieÅ¡kovas jau buvo pateikęs Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr.2-221-553/2007, kuri buvo užbaigta taikos sutartimi. Iki minėtos taikos sutarties patvirtinimo ieÅ¡kovas naudojosi butu panaudos, o patvirtinus taikos sutartį - nuomos sutarties pagrindu. Todėl teismas turėjo šį ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atsisakyti priimti, o priėmus, vadovaujantis CPK 296 str. 1 d. 4 p., palikti ieÅ¡kinį nenagrinėtu, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl ginčo tarp tų pačių Å¡alių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Be to, ieÅ¡kovas su ieÅ¡kiniu į teismÄ kreipėsi praleidęs ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Apie tai, kad ginčo butas yra nupirktas ir užregistruotas vienos M. N. vardu, ieÅ¡kovas sužinojo iÅ¡ karto po susitarimo privatizuoti butÄ ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, todėl bÅ«tent nuo to momento, kai ieÅ¡kovas pasirašė susitarimÄ dėl buto privatizavimo, t.y. nuo 1992-11-03, turi bÅ«ti skaičiuojamas ieÅ¡kinio senaties terminas. Pasibaigus įstatymo nustatytam trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminui ieÅ¡kovo teisės į gynybÄ iÅ¡nyko, ir tai yra savarankiÅ¡kas pagrindas atmesti ieÅ¡kinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus m. apylinkės teismas 2013-03-19 sprendimu (b.l. 93-97) ieÅ¡kinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad susitarimas pirkti privatizuojamÄ butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), buvo sudarytas 1992-11-03, tuo tarpu ieÅ¡kinį dėl tariamai jo pažeistų teisių ieÅ¡kovas pareiÅ¡kė 2012-11-08, t.y. nuo 1992-11-04 iki ieÅ¡kinio padavimo ieÅ¡kovas nesiėmė jokių veiksmų ginti savo teisių. Ginčo buto 1993-03-09 pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre, taigi ieÅ¡kovui galėjo ir turėjo bÅ«ti žinomas buto savininkas (M.

N.). Taigi tuo metu galiojusį 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ ieÅ¡kovas praleido Teismas nesutiko su ieÅ¡kovo vertinimu, kad ieÅ¡kinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kai jis 2007 m. gavo I. N. pareiÅ¡kimÄ iÅ¡ notaro iÅ¡sikelti iÅ¡ buto. Teismo posėdyje ieÅ¡kovas pripažino sužinojęs, jog jis nėra buto savininkas, po savo sutuoktinės O. L. mirties. O. L. mirė (duomenys neskelbtini). Tokiu atveju jau sprendžiant paveldėjimo klausimus ieÅ¡kovui turėjo bÅ«ti aiÅ¡ki aplinkybė dėl buto savininko.

Taigi skaičiuojant nuo Å¡io momento, ir 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminas yra pasibaigęs. IeÅ¡kovas nepateikė praÅ¡ymo atnaujinti praleistÄ terminÄ , o teismas nenustatė svarbių priežasčių, nepriklausiusių nuo Å¡io asmens valios, kurios kliudė ieÅ¡kovui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovÄ ginti savo pažeistas teises. Todėl esant atsakovų praÅ¡ymui, teismas taikė ieÅ¡kinio senatį, atmesdamas reikalavimus dėl praleistos senaties. Teismas įvertino ir ieÅ¡kovo suklydimÄ .

M. N., I. N., O. L., S. L. 1992-11-03 susitarime dėl buto (duomenys neskelbtini), pirkimo iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ panaudoti jų individualiose sÄ skaitose esančius pinigus, tačiau Å¡iame susitarime nebuvo iÅ¡reikÅ¡ta jų valia, kad buto savininku bus ne vienas, o keli asmenys, nors susitarimo 2 p. tokia galimybė įraÅ¡yti ne vienÄ asmenį ir nurodyti jo buto dalies dydį buvo numatyta. Nei vienas iÅ¡ M. N. vaikų – O. L. ar I. N., taip pat turėję teisę privatizuoti butÄ , nebuvo nurodyti kaip buto bendrasavininkiai, visi sutiko, kad juo taps tik M.

N.. Vien tik ta aplinkybė, kad po Å¡io susitarimo 1993-02-20 mokėjimo praneÅ¡imu buvo panaudoti ir ieÅ¡kovo investiciniai čekiai, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieÅ¡kovas nesuvokė susitarimo esmės, o kitokio suklydimo, sudarant minėtÄ susitarimÄ , teismas nenustatė. IeÅ¡kovas jo sudarymo metu buvo pakankamai protingas, turintis atitinkamÄ gyvenimiÅ¡kÄ patirtį, kad suvoktų sutikimo butÄ pirkti vienam asmeniui (M. N.), davimÄ . Be to, aplinkybę, kad ieÅ¡kovas savęs nelaikė dalies buto savininku, patvirtina ir jo sudaryta 2007-02-27 taikos sutartis, kuria jis įsipareigojo mokėti už naudojimÄ si paslaugomis ir ginčo patalpomis.

IeÅ¡kinį dėl susitarimo turinio nesuvokimo ieÅ¡kovas pareiÅ¡kė tik tuomet, kai buvo pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys jį iÅ¡keldinti iÅ¡ ginčo buto, nors nuo susitarimo sudarymo daugiau nei 20 metų Å¡io susitarimo turinio jis neginčijo. Taigi ieÅ¡kinį pirmosios instancijos teismas atmetė ir dėl jo nepagrįstumo. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentai IeÅ¡kovas S. L. 2013-04-10 apeliaciniu skundu (b.l. 99-101) praÅ¡o panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-03-19 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti.

Apeliacinį skundÄ grindžia tokiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra paneigta, kad ieÅ¡kovas galėjo bÅ«ti buto privatizavimo sandorio Å¡alimi ir, priklausomai nuo susitarimo privatizuoti butÄ turinio, buto savininku ar bendrasavininkiu. Teismas pripažino, kad suklydimu ieÅ¡kovas laiko tai, kad nesuprato kas bus tikruoju buto savininku. Suklydimas ir pasireiÅ¡kė ieÅ¡kovo sutikimu, kad buto savininke taptų tik M. N., kuri buvo pagrindinė buto nuomininkė. Teismas neteisingai sprendė, kad senaties terminas prasidėjo iÅ¡ karto po susitarimo privatizuoti butÄ sudarymo, t.y. 1992-11-03, ir nepagrįstai neskaičiavo senaties termino pradžios nuo atsakovo I.

N. 2006-06-08 pareiÅ¡kimo suraÅ¡ymo, kuriuo buvo reikalaujama iÅ¡sikelti iÅ¡ buto. IeÅ¡kovas iÅ¡ atsakovo elgesio galėjo tik spėti, kad jo statusas buto atžvilgiu pasikeitė, tačiau labiau tikėtina, kad jis iÅ¡ tiesų sužinojo, kad neteko teisių į butÄ tik iÅ¡ notarinio raginimo iÅ¡sikelti iÅ¡ patalpų tuo pagrindu, kad I. N. paveldėjo iÅ¡ motinos visÄ ginčo butÄ . Iki to momento nebuvo jokio fakto, įrodančio, jog viso buto savininku taps atsakovas, todėl ieÅ¡kinio senaties termino pradžia turėtų bÅ«ti 2006-06-08.

Skaičiuojant terminÄ nuo ieÅ¡kinyje nurodyto termino ar netgi nuo M. N. mirties ((duomenys neskelbtini)), ieÅ¡kinio senaties terminas nėra pasibaigęs. Teismas tinkamai neiÅ¡siaiÅ¡kino ieÅ¡kinio senaties termino pradžios ir tuo skundžiamu sprendimu pažeidė CK 1.127 str. 1 d.Pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ieÅ¡kovo teiginius, kad jis sutarties dėl buto privatizavimo metu nereikalavo bÅ«ti įraÅ¡ytas kaip buto bendraturtis. IeÅ¡kovo suklydimas ir pasireiÅ¡kė tuo, kad Å¡io susitarimo pasiraÅ¡ymo metu jis nereikalavo bÅ«ti įraÅ¡ytas buto pirkimo-pardavimo sutartyje buto bendraturčiu, o buto pirkimo-pardavimo sutartyje pirkėju, nes buvo įsitikinęs, jog įgyja tokias pat teises, kaip ir M.

N.. Teismas nepagrįstai savanoriÅ¡kÄ apelianto pinigų (investicinių čekių) perdavimÄ butui iÅ¡sipirkti vertino kaip galimÄ dovanojimÄ . IeÅ¡kovo investiciniai čekiai buvo skirti ginčo buto privatizavimui, jam iÅ¡pirkti. Atsakovas I. N. 2013-04-20 atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (b. l. 109-110) praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, palikti Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-03-19 sprendimÄ nepakeistÄ . Sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Å¡ioje byloje ieÅ¡kinio senaties terminas turi bÅ«ti skaičiuojamas nuo susitarimo pasiraÅ¡ymo dienos.

IeÅ¡kovui susitarimo turinys buvo žinomas, t.y. jis žinojo, kad buto savininkė yra tik atsakovo motina. Ä® bylÄ nebuvo pateikta įrodymų, kad ieÅ¡kovas dėl savo amžiaus ar sveikatos bÅ«klės galėjo klaidingai suvokti ginčo sandorio pasekmes. Tik kilus nesutarimams dėl jo teisės gyventi Å¡iame bute ieÅ¡kovas ėmėsi inicijuoti procesus, siekdamas pakeisti ginčo susitarimu sukeltas pasekmes. Svarbi ir tokia aplinkybė, kad ieÅ¡kovas niekuomet nesidomėjo, kodėl sÄ skaitos už butui teikiamus komunalinius mokesčius buvo teikiamos atsakovo motinos M.

N., o vėliau atsakovo vardu. Tai patvirtina, kad ieÅ¡kovas savo teisėmis ar butu, kaip jo savininkas, niekuomet nesirÅ«pino, jį tenkino, kad kiti asmenys šį butÄ iÅ¡laikė, Kadangi ieÅ¡kovas, kartu su sutuoktine bei kitais Å¡eimos nariais buvo davęs sutikimÄ buto privatizavimo sutarčiai sudarytis atsakovo motinos vardu, ir po privatizavimo neatliko jokių veiksmų kaip Å¡io buto bendraturtis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokiu susitarimu ieÅ¡kovas atsisakė nuosavybės teisių į šį butÄ ir tÄ Å¾inojo nuo pat ginčijamo susitarimo pradžios.

Atsakovas Vilniaus m. savivaldybė 2013-05-06 atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (b.l. 119-121) praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-03-19 sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Taip pat sutinka su teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas, pasiraÅ¡ydamas susitarimÄ dėl buto pirkimo, turėjo ir galėjo žinoti, jog privatizuojamo buto savininku netaps. BÅ«damas atidus ir rÅ«pestingas bei žinodamas visas buto privatizavimo aplinkybes, kaip bet kuris protingas asmuo turėjo ir galėjo suprasti, kad neįgyja nuosavybės teisių į privatizuojamÄ butÄ .

Tačiau iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo ilgÄ laikÄ nesiėmė jokių veiksmų ginti menamai pažeistų teisių. Byloje nekilo ginčo, kad susitarimo pasiraÅ¡ymo metu ieÅ¡kovas buvo pilnametis Å¡eimos narys ir tarp visų pilnamečių Å¡eimos narių tarpusavyje buvo nuspręsta, jog buto savininke taps M. N.. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas. Nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas ar absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija aptaria skundo argumentus, susijusius su ieÅ¡kinio senaties instituto taikymu bei teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimÄ negaliojančiu dėl esminio asmens suklydimo, taikymu (CPK 320 str.).

Byloje nustatyta, kad atsakovas I. N. yra 3 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Šį butÄ jis paveldėjo 2006-03-24 po savo motinos M. N. mirties (b.l. 79). Apeliantas S. L. yra pareiÅ¡kęs teisme reikalavimÄ , kuriuo siekia nuginčyti atsakovo nuosavybės teisę į ½ dalį Å¡io buto, teigdamas, kad iki buto privatizavimo jame buvo deklaravęs savo gyvenamÄ jÄ vietÄ (b.l. 8-9), turėjęs teisę jį privatizuoti, sumokėjęs buto kainos dalį jam priklausančiais investiciniais čekiais (b.l. 10, 16), o 1992-11-03 susitarimÄ su M.

N. (kuri mirė (duomenys neskelbtini), b.l. 4), I. N. bei savo sutuoktine O. L. (M. N. dukterimi, kuri mirė (duomenys neskelbtini), b.l.3) sudaręs iÅ¡ esmės suklydęs dėl to, kas taps Å¡io buto savininku.     Pagrindinis butų privatizavimo proceso tikslas buvo suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vienÄ kartÄ lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias patalpas. Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d. buvo įtvirtinta nuostata, kad pagal šį įstatymÄ pirkti butÄ turi teisę asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Å¡io įstatymo įsigaliojimo dienÄ buvo perkamo buto nuomininkai arba jų Å¡eimos nariai, arba kuriems po Å¡io įstatymo įsigaliojimo buvo suteikta gyvenamoji patalpa.

Pagal tuo laikotarpiu galiojusio Butų kodekso (1998-06-16 įstatymu Nr. VIII-796 pripažintas netekusiu galios nuo 1998-07-01) nuostatas teisė naudotis nuomojama patalpa buvo įgyjama atitinkamos įgaliotos institucijos ar organo sprendimu bei sudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (Butų kodekso 46, 49, 52 straipsniai). Asmenys, kartu su nuomininku apsigyvenę suteiktoje gyvenamojoje patalpoje, kartu su nuomininku įgydavo lygias teises ir turėjo vykdyti visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties (Butų kodekso 54, 56, 57 straipsniai).

Taigi buto privatizavimo sutarties dalyviais (Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d.) galėjo bÅ«ti ne tik nuomininkas, bet ir jo Å¡eimos nariai, kurie teisę į butÄ Ä¯gijo ir juo naudojosi nurodytų Butų kodekso normų pagrindu. Byloje nekilo ginčo, kad apeliantas, gyvenęs su sutuoktinės O. L. Å¡eima valstybei priiklausančiame bute,esančiame (duomenys neskelbtini) (b.l.9, 45-46), priskirtinas prie subjektų, kuriems teisės aktai suteikė teisę privatizuoti valstybei priklausančiÄ gyvenamÄ jÄ patalpÄ .

Tačiau tokia asmens subjektinė teisė privatizuoti valstybinį turtÄ nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji turėjo bÅ«ti įgyvendinama atitinkamo įstatymo - Butų privatizavimo įstatymo - nustatyta tvarka. Å iame įstatyme buvo įtvirtinta, kad tuo atveju, kai privatizuotino buto nuomos teisėmis naudojasi keli asmenys – buto nuomininkas ir jo Å¡eimos nariai, kartu su praÅ¡ymu privatizuoti butÄ privalo bÅ«ti pateiktas visų nuomininkų susitarimas, kuriame aptarta, kieno vardu butas bus privatizuojamas, t.y. kas taps buto (ar kurios nors jo dalies) savininku (bendraturčiu).

Nesant tokio susitarimo, buto privatizavimas ir privatizavimo sandorio sudarymas apskritai nebuvo galimas (Butų privatizavimo įstatymo 5 str.). Buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo dalyviai 1992-11-03 tokį susitarimÄ sudarė. Susitarimo (sandorio) turinys patvirtina, jog nuosavybės teisės į šį butÄ po privatizavimo atitenka M. N., kurios dalies dydis nurodytas 100 proc., o kiti asmenys bendraturčiais netampa (b.l. 47-48). Å i bendra turinčių teisę privatizuoti asmenų (privatizavimo subjektų) valia buvo įtvirtinta ir vėliau sudarytoje 1993-03-09 pirkimo-pardavimo sutartyje (b.l. 49-50).  Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas ydingai interpretavo apelianto valiÄ privatizavimo procese, neatsižvelgęs į aplinkybę, kad jis už Å¡io buto privatizavimÄ sumokėjo savo investiciniais čekiais tikslu tapti buto dalies (pretenduojama į pusę buto) savininku, o ne kuriuo nors kitu tiklsu.

Sprendžiant klausimÄ , ar apeliantas ginčijamu susitarimu savo valia atsisakė teisės tapti buto dalies savininku, ar, prieÅ¡ingai, Å¡i jo teisė buvo nerealizuota dėl esminę reikÅ¡mę turėjusio apelianto suklydimo, dėl ko jis netapo nuosavybės teisės į ginčo butÄ bendraturčiu (1964 m. CK 121 str.), kolegija iÅ¡analizuoja faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėjamas suklydimas, ir byloje esančius įrodymus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ginčijant susitarimÄ bei reikalaujant nuosavybės teisės į dalį privatzuoto buto pripažinimo, suklydimas kas taps privatizuojamo buto ar jo dalies savininku turi esminę reikÅ¡mę ir gali sudaryti prielaidas, jeigu tik toks bÅ«tų konstatuotas, susitarimui nuginčyti pagal galiojusį 1964 m.

CK 56 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999-05-31 nutartis c.b. 3K-3-206/1999; 2003-10-07 nutartis c.b. 3K-7-816/2003). Akivaizdu, kad sudaryto sandorio neteisėtumui pagal CK 56 str. konstatuoti pirmiausia bÅ«tina nustatyti patį suklydimo faktÄ , t.y. ar asmuo realiai dėl to suklydo, ar savo valia atsisakė tokiÄ turėtÄ teisę įgyvendinti. Apelianats nurodo vienintelę - atsiskaitymo už butÄ investiciniais čekiais - aplinkybę, leidusiÄ jam esÄ manyti, jog tapo ½ dalies privatizuoto buto savininku.

Tik Å¡iuo vieninteliu argumentu ir grindžiamas esminis suklydimas. Tačiau to, kolegijos vertinimu, Å¡ioje konkrečioje bylos situacijoje nepakanka suklydimui dėl bÅ«simo buto savininko įrodyti. Pirma, susitarimas kas taps privatizuojamo buto savininku sudarytas 1992-11-03 (b.l. 12). Tuo momentu apeliantas nebuvo sumokėjęs jokios dalies privatizuojamo buvo kainos. Mokėjimo praneÅ¡imas, kuriame nurodoma kiek ir iÅ¡ kieno investicinės sÄ skaitos reikės panaudoti investicinių čekių, suraÅ¡ytas gerokai vėliau, t.y. 1993-02-18 (b.l. 16), o indeksuota valstybės vienkartinių iÅ¡mokų suma -17 096 rb - iÅ¡ jo investicinės sÄ skaitos buvo nuraÅ¡yta 1993-02-20 (b.l. 10).

Vadinasi, vienkartinių iÅ¡mokų mokėjimas jau po to, kai privatizavimo dalyviai buvo susitarę dėl bÅ«simo viso buto savininko, niekaip negalėjo įtakoti Å¡io susitarimo turinio ar tuo metu (1992-11-03) nulemti apelianto klaidingÄ Ä¯sitikinimÄ , kad ir jis taps ½ dalies buto bendraturčiu kartu su M. N..   Antra, ginčijamo 1992-11-03 susitarimo 3.2 p. buvo nurodyta, kad už perkamÄ butÄ bus panaudotos lėšos, esančios visų tokį susitarimÄ sudarančių asmenų investicinėse sÄ skaitose.

Kadangi buvo panaudoti tik dviejų asmenų investiciniai čekiai iÅ¡ viso 31 321 rb sumai (M. N. ir apelianto S. L.), darytina iÅ¡vada, kad vien Å¡ių asmenų čekių, sumine jų iÅ¡raiÅ¡ka, tuo metu visiÅ¡kai pakako butui privatizuoti ir objektyviai neatsirado poreikio naudoti dar ir kitų privatizavimo subjektų čekius, kurie, kaip ir apeliantas įsipareigodami apmokėti už privatizuojamÄ butÄ savo investiciniais čekiais, įvardijo savo sutikimÄ dėl bÅ«simo vienintelio buto savininko - M. N..

Esant susitarimui dėl visų keturių jį sudarančių asmenų čekių galimo panaudoijimo, taip pat nėra pagrindo sieti apelianto vėliau sekusio mokėjimo su nuosavybės dalies įsigijimu. Kokie motyvai sÄ lygojo bÅ«tent jo investicinių čekių panaudojimÄ , o ne M. N. vaikų (atsakovo I. N. ar O. L.), praėjus dviems deÅ¡imtmečiais po Å¡ių mokėjimų nustatyti galimybių nėra. Taip pat aktualu ir tai, kad privatizavimui panaudoti apelianto investiciniai čekiai buvo jungtinė jo ir O.

L. sutuoktinių nuosavybė, o ne asmeninis jo turtas (piniginės lėšos). Tokiu atveju už buto privatizavimÄ iÅ¡ dalies sumokėta ne paties apelianto S. L. asmeniniu, o abiejų sutuoktinių O. ir S. L. turtu. Taigi apelianto pretendavimas į pusę buto nepagrįstas dar ir Å¡iuo aspektu.      Trečia, spendžiant, ar buvo suklydimas ir ar apelinto teiginiai, kad jis manė esantis buto dalies savininku nepaisant kitokių įrašų vieÅ¡ame registre bei buto privatizavimo dokumentuose, pagrįsti ir teisingi, taip pat privalu įvertinti, ar asmens elgesys atitinka savininko elgesio standartÄ .

Nekilnojamojo daikto savininko teisių savoka savo turiniu yra platesnė, nei teisė turėti daiktÄ savo žinioje, juo naudotis ir disponuoti, savininnkui tenka ir pareigos šį turtÄ iÅ¡laikyti, saugoti bei prižūrėti, jį remontuoti, atsakyti tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusiais su Å¡iuo turtu, mokėti mokesčius ir pan. (CK 4.76 str., 4.82 str., 4.86 str.). VisiÅ¡kai jokių duomenų apie tai, kad apeliantas, tvirtindamas esÄ s savininku ir reikalaudamas nuosavybės teisės į ½ dalį Å¡io daikto (buto) jam pripažinimo, po buto privatizavimo 1993-03-09 (b.l.

14) vykdė ir daikto savininkui tenkančias pagal įstatymus pareigas, byloje nėra. Tokių aplinkybių įrodinėjimo pareiga teko bÅ«tent apeliantui (CPK 12 str., 178 str.). PrieÅ¡ingai, atsakovo teiginius, kad apeliantas niekuomet neiÅ¡laikė buto, nemokėjo už paslaugas, kuriomis naudojosi, nepaisant ir sutartinio įsipareigojimo teismo patvirtintoje taikos sutartyje (b.l. 5-6), dar daugiau, sudarė neįmanomas sÄ lygas atsakovui su Å¡eima jame gyventi, paversdamas naudotÄ kambarį landyne, patvirtina įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl jo iÅ¡keldinimo nustatyti prejudiciniai faktai (CPK 182 str. 2 p.) (b.l.52-57).

Toks elgesys negali bÅ«ti pripažintas asmens, laikančio save daikto savininko, elgesiu.        Esant tokioms individualioms Å¡ios bylos aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad visų ginčo buto privatizavimo dalyvių valia dėl Å¡io buto privatizavimo buvo suderinta, o apeliantas buvo iÅ¡reiÅ¡kęs valiÄ , jog butas bus privatizuojamas M. N. vardu, Å¡i taps buto savininke. PastarÄ jÄ iÅ¡vadÄ paneigiančių duomenų byloje nesama. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir investinių čekių iÅ¡ apelianto investicinės sÄ skaitos sumokėjimo faktas, kurio teisinę reikÅ¡mę kolegija Å¡ioje nutartyje jau aptarė.

Pirmosios instancijos teismas ginÄÄ iÅ¡nagrinėjo teisingai ir pagrįstai nusprendė, kad iÅ¡ dalies nuginčyti susitarimÄ , buto privatizavimo sutartį ar paveldėjimo teisės liudijÄ Ä¯statyminio pagrindo nėra. Kadangi nenustatyta apelianto esminio suklydimo, sudarant susitarimÄ (sandorį), tai ir jo tokios teisės pažeidimo bei poreikio jÄ ginti nėra. Ir nors tokiu atveju apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo senaties taikymo tampa teisiÅ¡kai neaktualÅ«s, teisėjų kolegija aptartia ir jų pagrįstumÄ .

BylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas senaties eigos pradžia susiejo su 1992-11-04 susitarimo sudarymo momentu bei faktu, kad apeliantui jo turinys buvo žinomas, tačiau Å¡is net 20 metų nesiekė savo teisių į buto dalį pripažinimo. Teismas nurodė, kad 3 metų senaties terminas pagal 1964 m. CK 84 str. buvo pasibaigęs dar iki naujojo įstatyminio reglamentavimo įsigaliojimo, be to, apeliantas yra praleidęs ir naujai įsigaliojusį 10 metų senatį pagal CK 1.125 str. 1 d., jos pradžiÄ skaičiuojant nuo neabejotino ir teisme paties pripažinto sužinojimo, kas yra savininkas, momento (b.l. 88) – nuo sutuoktinės O.

L. mirties (duomenys neskelbtini) (b.l. 3). Pagal CK 1.127 str. 1 d., ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o tokia teisė atsiranda nuo dienos, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Apelianto procesinė pozicija buvo tokia, kad jo teisės pažeidimas, leidęs sužinoti ir apie ginčijamo susitarimo bei sutarčių turinį, tai atsakovo noras jį iÅ¡keldinti, atsiunčiant per notarÄ atitinkamo turinio 2006-06-08 raginimÄ . Teismo posėdyje apeliantas nurodė ir tai, kad jeigu atsakovas nebÅ«tų siekęs jo iÅ¡keldinimo, jis nebÅ«tų pats kreipęsis į teismÄ (b.l. 88).

Tokie argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, kad apeliantas gina ne buto savininko teisę, o visiÅ¡kai kitÄ teisę – naudojimosi ginčo patalpa teisę. Susieti naudojimosi butu panaudos teise su ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžia buto savininko teisėms ginti, abi Å¡ias teises visiÅ¡kai sutapatinant, pagal Å¡ios bylos aplinkybes nėra prielaidų. Apeliantas visuomet žinojo nesÄ s savininku, nevykdė, kaip minėta, ir savininkui tenkančių pareigų. Todėl skundo teiginiai dėl sužinojimo apie atsakovo norÄ jį iÅ¡keldinti momento nekeičia teismo nurodyto ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo - nuo susitarimo sudarymo, juolab, jo turinys buvo visisaÅ¡kia aiÅ¡kus ir nedviprasmiÅ¡kas – M.

N. taps 100 proc. buto (t.y. jo viso, o ne kurios nors dalies) savininke. Atsakovo siekis iÅ¡keldinti apeliantÄ nesudaro pagrindo ir praleisto ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimui, Å¡iam norint apginti tik teisę naudotis gyvenamÄ ja patalpa. Pažymėtina, kad Butų privatizavimo įstatymu taip pat buvo užtikrinamos nuosavybės teisių į privatizuojamus butus neįgijusių asmenų teisės neterminuotai naudotis privatizuotais butais, pavyzdžiui, per panaudos sutartį. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta ir tai, kad tokios nuosavybės su suvaržymu turėjimas, jos iÅ¡laikymas negali bÅ«ti nuostolingas pačiam turto savininkui, o panaudos gavėjas nėra atleidžiamas nuo CK 6 knygos XXXII skyriuje nustatytų panaudos gavėjo pareigų bei nėra apsaugotas nuo panaudos davėjo teisės nutraukti panaudos sutartį esant sutarties pažeidimo atvejams, numatytiems CK 6.641 str. 1 d. ir 2 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2003-10-07 nutartis c.b. 3K-7-816/2003).Apibendrindama argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus bei nustatytus faktus įvertino teisingai ir dėl jų padarė pagrįstas iÅ¡vadas.

Todėl apskųstas teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.Kadangi abiems ginčo teisinio santykio dalyviams buvo teikiama iÅ¡ valstybės lėšų 100 proc. apmokama antrinė teisinė pagalba (b.l. 102-104, 111-113), klausimas dėl buvusių Å¡ioje byloje bylinėjimosi iÅ¡laidų valstybės naudai paskirstymo nekyla (CPK 83 str. 1 d. 14 p., 96 str. 4 d., 99 str.). Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija n u t a r ė: Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                                           Laima Gerasičkinienė                                                                                                         Dalia Kačinskienė Dainius Rinkevičius