2013-04-18 Nr. AB-1270-3-61-3-01884-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-572/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01884-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2012 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (1.16)-7R-4486, kuriuo atsisakyta grąžinti ją į notarės pareigas ir įpareigoti atsakovą priimti individualų administracinį aktą dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo.

Pareiškėja nurodė, kad iki 2010 m. spalio 26 d. vykdė (duomenys neskelbtini) savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarės funkcijas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 9P-13 nuo 2010 m. spalio 26 d. buvo atleista iš notaro pareigų, sulaukusi 65 metų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 22 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003-01-23 redakcija), nustatanti, kad „notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vadovaudamasi Notariato įstatymo 3, 19, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymo normomis, 2012 m. gegužės 23 d. kreipėsi į atsakovą dėl notaro įgaliojimų atnaujinimo. Atsakovo sprendimas, kuriuo atsisakyta grąžinti ją į notarės pareigas yra iš esmės neteisėtas, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai.

Pabrėžė, kad 2012 m. balandžio 19 d. buvo pakeistas Notariato įstatymo 23 straipsnis, nustatantis notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindus. Pagal nuo 2012 m. balandžio 28 d. galiojantį Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų. Notaro įgaliojimų pratęsimas naujojoje įstatymo redakcijoje iš viso nenustatytas. Atkreipė dėmesį, kad 65 metai jai sukako 2010 m. spalio 26 d., kuomet Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. IX-1311 redakcija) nuostatos dėl notaro įgaliojimų pratęsimo, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimą negalėjo būti taikomos, o naujo teisinio reguliavimo nebuvo. Nuo 2012 m. balandžio 28 d. galiojantys Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto pakeitimai yra jai palankūs ir gali būti taikomi jos atžvilgiu, kadangi ji yra 66 metų amžiaus ir gali eiti notaro pareigas. Pažymėjo, kad iš notaro pareigų ji atleista vieninteliu pagrindu (sulaukusi 65 metų), jokių kitų Notariato įstatyme numatytų aplinkybių, dėl kurių jai negalėtų būti grąžinti notaro įgaliojimai, nėra.

Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-371/2012, pareiškėja taip pat nurodė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė Notariato įstatymo (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1979 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 22 straipsnio 3 dalies, 23 straipsnio 8 punkto nuostatas, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pažeidė konstitucinį asmenų lygybės principą. Šiuo atveju ji atsidūrė blogesnėje padėtyje už tos pačios grupės ir labai artimo jai amžiaus asmenis - notarus, kurių įgaliojimai buvo pratęsti iki Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo paskelbimo, taip pat už tuos, kuriems 65 metai suėjo įsigaliojus 2012 m. balandžio 19 d. padarytiems Notariato įstatymo pakeitimams, numatantiems, jog fizinis asmuo notaro pareigas gali eiti iki 70 metų.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 13-15) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškėjos reikalavimas dėl teisingumo ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 9P-13 „Dėl (duomenys neskelbtini) savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarės J. K. įgaliojimų pasibaigimo“ panaikinimo buvo atmestas. Taigi, pareiškėja nagrinėjamoje byloje antrą kartą kelia klausimą dėl tų pačių aplinkybių, papildydama tik savo reikalavimo teisinį pagrindą.

Pažymėjo, kad pareiškėjos skunde minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-371/2012 negali būti laikoma precedentu, taikytinu ir kitose bylose, kadangi teismas sprendė ne visiškai analogišką pagal faktines aplinkybes ginčą (nagrinėjamos bylos atveju pareiškėja jau antrą kartą kreipiasi dėl tų pačių teisių gynimo). Atsakovo įsitikinimu, nepaisant to, kad nuo Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo priėmimo iki 2012 m. balandžio 19 d., kai Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Notariato įstatymo 3, 19, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymą, nebuvo galiojančių teisės normų apsprendžiančių notaro įgaliojimų pratęsimą, įstatymo taikymas atgal galimas tik išimtiniais atvejais, kai tokia galimybė numatyta pačiame teisės akte. Ginčo atveju tokia aplinkybė nenumatyta.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog notaro įgaliojimai pasibaigia jam sulaukus 65 metų, o 3 dalis numatė, jog notaro įgaliojimai gali būti pratęsiami Teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sueis 70 metų. Tačiau toks reglamentavimas negarantavo besąlygiškos pareiškėjos teisės užimti notaro pareigas ilgiau nei iki 65 m., nes tam reikėjo Notarų rūmų teikimo bei teisingumo ministro sprendimo. Taigi, notarų įgaliojimų pratęsimas iki Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo priėmimo buvo išimtis iš bendros taisyklės, todėl, atsakovo manymu, negalėjo pažeisti pareiškėjos teisėtų lūkesčių. Vien ta aplinkybė, jog po ginčo baigties pasikeitė teisinis reguliavimas, nesuteikia pareiškėjai besąlyginių teisių į įgaliojimų, nustatytų nauju teisės aktu, pratęsimą.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos pateiktu Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo nuostatų interpretavimu. Mano, kad minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino ne notarų teisę į įgaliojimų pratęsimą iki jiems sukaks 70 metų, bet įstatymo leidėjo teisę nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį notarų, sukakusių 65 metų amžių, įgaliojimai galėtų būti pratęsiami, jeigu nebūtų galimybių kitais būdais tam tikrą laiką užtikrinti valstybės perduotų funkcijų vykdymą, tai yra užtikrinti viešąjį interesą. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Notariato įstatymo 3, 19, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymu yra nustatomas naujas teisinis reguliavimas, pagal kurį notaro įgaliojimai baigiasi jam suėjus 70 metų, tačiau visiškai nebelieka notaro įgaliojimų pratęsimo instituto, todėl minėtos teisės normos negali keisti teisinio statuso tų asmenų, kurie iki įstatymo įsigaliojimo ėjo notaro pareigas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu (b. l. 55-61) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėja nesutikimą su Teisingumo ministro 2012 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (1.16)7R-4486 iš esmės grindžia tuo, kad negrąžinus jos į notaro pareigas būtų pažeisti teisėtų lūkesčių bei asmenų lygybės principai, nes dėl tokio sprendimo ji atsidurtų blogesnėje padėtyje, nei tie panašaus jai amžiaus notarai, kuriems įgaliojimai iki Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo paskelbimo teisingumo ministro įsakymais buvo pratęsti iki jie sulauks 70 metų.

Teismas, susipažinęs su pareiškėjos nurodytoje administracinėje byloje Nr. A146-371/2012 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta nutartimi, padarė išvadą, kad šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo ir negali būti precedentu šioje byloje. Nurodytoje administracinėje byloje pareiškėja dėl notaro įgaliojimų pratęsimo kreipėsi tuo metu, kai Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. IX-1311 redakcija) nebegalėjo būti taikoma, o esantis prieštaravimas Konstitucijai įstatymų leidėjo dar nebuvo pašalintas. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja į teisingumo ministrą dėl notaro įgaliojimų pratęsimo kreipėsi jau antrą kartą (2012 m. gegužės 23 d.), kuomet galiojo nauja Notariato įstatymo redakcija, pašalinusi teisinio reglamentavimo spragą, susidariusią po Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo paskelbimo.

Teismas pabrėžė, kad naujoje ir šiam ginčui aktualioje Notariato įstatymo redakcijoje įstatymų leidėjas notaro įgaliojimų pratęsimo instituto nenumato, o nustato, kad notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų. Be to, prašymo padavimo dieną pareiškėja nėjo notaro pareigų, kadangi teisingumo ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 9P-13 „Dėl (duomenys neskelbtini) savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarės J. K. įgaliojimų pasibaigimo“ pagrindu jos įgaliojimai buvo pasibaigę.

Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepažeidė konstitucinių teisėtų lūkesčių ir asmenų lygybės principų pareiškėjos atžvilgiu, o teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo grąžinti ją į notaro pareigas, todėl pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą ir įpareigoti atsakovą priimti individualų administracinį aktą dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo pareiškėjai nėra. Pažymėjo ir tai, kad pagal šiuo metu galiojančią ir ginčui aktualią Notariato įstatymo redakciją, teisingumo ministro teisė priimti nurodyto pobūdžio sprendimo (dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo) nenustatyta. Nurodė, kad asmuo, norėdamas užimti notaro pareigas, turi dalyvauti viešame konkurse (Notariato įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).

III. Pareiškėja J. K. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 29-33) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Iš esmės pakartoja skunde teismui pateiktus motyvus.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. Al46-371/2012 negali būti precedentu šioje byloje. Mano, kad tokiu būdu teismas netinkamai vertino administracinių bylų panašumą apsprendžiančias teisiškai reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos administracinis teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl aptariamų bylų panašumo motyvuodamas išimtinai skirtingu pareiškėjų kreipimosi į teismą momentu (laiku). Tačiau, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylų panašumą apsprendžia ne kreipimosi į teismą momentas (laikas), o tapačios arba labai panašios faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės normos. Teismas šiuo aspektu šios nagrinėjamos bylos ir paminėtos administracinės bylos Nr. A146-371/2012 visiškai nevertino ir skundžiamame sprendime dėl to nenurodė jokių motyvų. Apeliantės nuomone, administracinės bylos Nr. Al46-371/2012 ir šios nagrinėjamos administracinės bylos teisinės ir faktinės aplinkybės yra identiškos: 1) nurodytoje byloje pareiškėja iš notarės pareigų buvo atleista tuo pačiu teisiniu pagrindu t. y. vadovaujantis Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 2 dalimi, sulaukusi 65 metų; 2) tiek apeliantė, tiek pareiškėja nurodytoje administracinėje byloje iš notarės pareigų buvo atleistos po to, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 22 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 15-598), kurioje buvo nustatyta, kad „Notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų”, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai “Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą”, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) administracinėje byloje Nr. A146-371/2012 N. I. K. taip pat kaip ir apeliantė, iš notarės pareigų buvo atleista dar nesant priimtam 2012 m. balandžio 19 d. Notariato įstatymo 3, 19, 22,23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymui, kuris nustatė, kad notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų.

2. Pirmosios instancijos administracinis teismas nagrinėdamas bylą nevertino, ar šiuo atveju nebus pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas apeliantės negrąžinus į notaro pareigas iki ji sulauks 70 metų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantei 65 metai suėjo 2010 m. spalio 26 d., kai Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. IX- 1311 redakcija) nuostatos dėl notaro įgaliojimų pratęsimo, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimą negalėjo būti taikomos, o naujo teisinio reguliavimo nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad J. K. iš notaro pareigų buvo atleista tuo metu, kai buvo susidariusi teisinio reguliavimo spraga, pareiškėjos atžvilgiu taip pat taikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146 - 371/2012, pateiktas aktualių nagrinėjamai administracinei bylai teisės normų išaiškinimas.

3. Teismas visiškai nevertino apeliantės pateiktų argumentų, kad nagrinėjamoje byloje teismui tenkinus jos skundą, nebūtų teisinių kliūčių teismo sprendimo įvykdymui. (duomenys neskelbtini) savivaldybėje buvo įsteigti 2 notarų biurai, kuriuose notarinę veiklą vykdė 3 notarai, o atleidus apeliantę, trečiasis notaras (duomenys neskelbtini) savivaldybėje priimtas nebuvo.

4. Priešingai nei sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, priimta įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis, kuria buvo patvirtintas Teisingumo ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 9P-13 teisėtumas ir pagrįstumas, negali būti pagrindu apeliantę traktuoti skirtingai negu tos pačios grupės ir labai artimo pareiškėjai amžiui asmenis - notarus. Pabrėžia, kad administracinė byla dėl pareiškėjos atžvilgiu 2010 m. rugsėjo 28 d. priimto įsakymo Nr. 9P-13 teisėtumo ir pagrįstumo buvo išnagrinėta Lietuvos Respublikos Seimui dar nepriėmus 2012 m. balandžio 19 d. Notariato įstatymo 3, 19, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymo, kuris nustatė, kad notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų. Atkreipia dėmesį, kad ši administracinė byla yra nagrinėjama iš esmės pasikeitus faktinei ir teisinei situacijai, t. y. Lietuvos Respublikos Seimui jau priėmus 2012 m. balandžio 19 d. Notariato įstatymo 3, 19, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymą, kuriuo buvo pašalinta teisinio reguliavimo spraga bei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. Al46-371/2012 suformavus teismų praktiką analogiškose bylose.

5. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog teisingumo ministro teisė priimti sprendimą dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo nenustatyta. Pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Al46-371/2012 būtent ir įpareigojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją priimti individualų administracinį aktą dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo N. I. K. Taigi šiuo atveju pirmos instancijos administracinio teismo motyvai prieštarauja suformuotai aukštesnio administracinio teismo - Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 51-52) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją. Papildomai pažymi, kad priešingai nei nurodo apeliantė, ginčo atveju reikšminga nustatyti ne tik tai, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-371 laikytina precedentu ir turėtų būti taikoma nagrinėjamoje byloje, tačiau aktualios Notariato įstatymo redakcijos (23 straipsnio 1 dalies 8 punkto) galiojimą laiko atžvilgiu. Atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarime nėra pateikta išaiškinimo, įpareigojančio nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį notarų įgaliojimai turėtų būti pratęsiami visais atvejais, kai to prašo notaras. Aktualios redakcijos Notariato įstatymas nustatė visiškai naują elgesio taisyklę, o neįgyvendino Konstitucinio Teismo nutarimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (1.16)-7R-4486, kuriuo pareiškėją atsisakyta grąžinti į notarės pareigas, teisėtumo.

Bylai svarbios faktinės aplinkybės yra tos, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 22 d. nutarimu pripažino, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad „Notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėja nuo 2010 m. spalio 26 d. buvo atleista iš notarės pareigų, nes sulaukė tuo metu galiojusio Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyto amžiaus – 65 metų, o galimybės pratęsti įgaliojimus, įvertinus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą nebeliko. Tai įforminusį Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 9P-13 pareiškėja ginčijo teisme, tačiau jos skundas buvo atmestas. Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. balandžio 19 d. priėmė Notariato įstatymo 3,19,22,23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymą Nr. XI-1979 , kuris įsigaliojo nuo 2012 m. balandžio 28 d. Šiuo įstatymu buvo nustatyta, kad notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų (Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas), o notaro įgaliojimų pratęsimas iš viso nenumatytas. Pareiškėja 2012 m. gegužės 23 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu atnaujinti jos notaro įgaliojimus, bet šis prašymas ginčijamu sprendimu nebuvo patenkintas.

Apeliacinis skundas visų pirma grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo remtis teisminiu precedentu, suformuotu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. Al46-371/2012.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą ir ją siedamas su taikytina teisės norma.

Apeliantės nurodytoje administracinėje byloje pareiškėja kreipėsi į atsakovą ir vėliau į administracinį teismą, dar tebeegzistuojant teisės spragai, kurią įstatymų leidėjas užpildė 2012 m. balandžio 19 d. įstatymu Nr. XI-1979. LVAT nagrinėjant administracinę bylą Nr. A146-371/2012 apeliacine tvarka, ginčas tarp šalių dėl atleidimo iš notaro pareigų dar nebuvo pasibaigęs. Tuo tarpu šioje byloje pareiškėja į atsakovą kreipėsi jau antrą kartą, esant užpildytai teisės spragai ir jau pasibaigus pirmajam teisminiam ginčui dėl jos atleidimo iš notarės pareigų. Tai rodo, kad bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios. Be to, šioje byloje pareiškėja kreipimosi į atsakovą metu jau 19 mėnesių buvo atleista iš notarės pareigų, o cituojamoje byloje pareiškėja į atsakovą kreipėsi per mėnesį laiko nuo jos atleidimo ir ginčijo patį atsakovo įsakymą dėl jos atleidimo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo remtis LVAT 2012 m. liepos 2 d.nutartimi administracinėje byloje Nr. Nr. Al46-371/2012 kaip teisminiu precedentu. Kartu pažymėtina, kad sprendimas vienintelėje administracinėje byloje dar negali būti laikomas suformavusiu vieningą administracinių teismų praktiką. Dėl šios priežasties pripažintinas nepagrįstu ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos.

Antrasis esminis argumentas, keliamas apeliaciniame skunde, yra tas, kad ginčijamu atsakovo sprendimu buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas bei pareiškėjos teisėti lūkesčiai.

Pasisakydama dėl šio argumento, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų. Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, dirbdama notare, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jai bus pritaikyta išimtis iš bendros taisyklės ir jos įgaliojimai bus pratęsti iki 70 metų. Pareiškėja įgijo teisę pagal Notariato įstatymą eiti notaro pareigas iki 65 metų ir ši teisė jai buvo tinkamai garantuota, apsaugant jos teisėtus lūkesčius. Galimybė išimties tvarka pratęsti notaro įgaliojimus nelaikytina teisės aktais garantuota teise, nes kiekvienu konkrečiu atveju tai priklausė ne nuo objektyvių kriterijų, o nuo paties notaro, Notarų rūmų ir Teisingumo ministro valios.

Kiti asmenys, kuriems iki Konstitucinio teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo paskelbimo, buvo išimties tvarka pratęsti notaro įgaliojimai, arba kurie buvo ne mažiau nei pusantrų metų jaunesni nei pareiškėja ir įgijo teisę dirbti notarais iki 70 metų dėl įsigaliojusio naujo teisinio reguliavimo, įvertinus amžiaus skirtumus, nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini itin artimo amžiaus asmenimis, patenkančiais į tą pačią asmenų grupę, kaip ir pareiškėja. Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos ir minėtų kitų asmenų ne visiškai vienodas traktavimas yra objektyviai pateisinamas.

Apeliantės argumentai, susiję su tuo, kad notaro vieta, kurioje ji dirbo iki atleidimo, nėra užimta ir šiuo metu, yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste.

Kaip jau buvo minėta, pagal 2012 m. balandžio 19 d. įstatymą Nr. XI-1979 notaro įgaliojimų pratęsimas nenumatytas, o numatyta, kad fizinis asmuo notaro pareigas gali eiti iki 70 metų (Notariato įstatymo 23 str.1 d. 8 p.). Atsakovui nėra teisės aktais suteikta teisė pratęsti notaro įgaliojimus ar kitaip nei konkurso būdu priimti asmenį į notaro pareigas. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą priimti teisės aktą, kuriuo pareiškėjai būtų suteikta teisė vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius