2019-03-07 Nr. AB-6052-3-61-3-00566-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-376-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00566-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 53.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. (buv. K.), R. K., R. K. ir S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. (buv. K.), R. K., R. K. ir S. V. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. K. (buv. K.), R. K., R. K. ir S. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė:

1.1. Iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. išdirbtus ir neįtrauktus į apskaitą viršvalandžius:

1.1.1. A. K. (buv. K.) už 2 454 val. (iš jų 1 041 val. apsiginkluoti) – 5 436,28 Eur (iš jų apsiginkluoti – 2 312,90 Eur);

1.1.2. S. V. už 1 917,5 val. (iš jų 848 val. apsiginkluoti) – 3 988,46 Eur (iš jų apsiginkluoti – 1 771,97 Eur);

1.1.3. R. K. už 762 val. (iš jų 284 val. apsiginkluoti) – 1 779,93 Eur (iš jų apsiginkluoti – 664,24 Eur);

1.1.4. R. K. už 1 272 val. (iš jų 376 val. apsiginkluoti) – 2 736,13 Eur (iš jų apsiginkluoti –801,11 Eur);

1.2. Stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar 2009 m. kovo 30 d. Departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.1 punktas (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) ir Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2.9 punktas (šiuo metu galiojantis aktas) iš esmės neatitiko (neatitinka) ir prieštaravo (prieštarauja) galiojančioms 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – ir Direktyva) 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 144 straipsnio 4 dalies, 147 straipsnio 3 dalies, 160 straipsnio 1 dalies, 161 straipsnio 4 ir 5 dalių, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Statutas) 37 straipsnio 4 dalies (iki 2016 m. sausio 1 d. – 29 str. 4 d.) nuostatoms;

1.3. Nustačius, kad nėra aiškus Direktyvos 6 straipsnio taikymas valstybės tarnyboje, stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašant prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo.

2. Skunde pareiškėjai nurodė, kad yra Departamento (duomenys neskelbtini) statutiniai valstybės tarnautojai. Iki 2016 m. gegužės 1 d. jų darbas Departamente buvo organizuojamas taikant 48 val. per savaitę darbo laiko normą. Departamentas nesilaikė nustatytos maksimalios darbo laiko normos, todėl pareiškėjams teko dirbti viršvalandžius, už kuriuos nebuvo sumokėta. Pareiškėjai ginčą kėlė dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurioje nurodyta, kad „pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį), neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu“.

Sudarant pamainų grafikus nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. nebuvo laikomasi DK ir Statute nustatytų imperatyvių reikalavimų dėl darbo laiko per 7 dienų laikotarpį normos ir laikotarpių, kurie turėtų būti įskaitomi į darbo laiką. Pareiškėjams per 7 dienų laikotarpį tekdavo dirbti daugiau nei po 48 val., tačiau dėl ydingo darbo pamainų organizavimo jų dirbtas darbo laikas, viršijęs 48 val. per 7 dienų laikotarpį, į darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kaip viršvalandžiai, nebuvo įtrauktas. Pareiškėjų teigimu, Departamento direktoriaus Įsakymo 2.1 punktas, pagal kurį savaitės (7 dienų laikotarpio) pradžia buvo laikomas pirmadienis, ir Aprašo 2.9 punkte įtvirtinta analogiška Įsakymo 2.1 punktui nuostata dėl savaitės laiko iš esmės prieštarauja Direktyvos 6 straipsnio, DK 144 straipsnio 4 dalies, 147 straipsnio 3 dalies, 160 straipsnio 1 dalies, 161 straipsnio 4 ir 5 dalių, Statuto 37 straipsnio 4 dalies (iki 2016 m. sausio 1 d.

– 29 str. 4 d.) nuostatoms. Skaičiuojant nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. susidariusius viršvalandžius, 48 val. darbo laiko normą viršijusias valandas reikia skaičiuoti per bet kurį 7 dienų laikotarpį. Septynių dienų terminas, per kurį turi būti užtikrinamas ne tik minimalus poilsio laikas, bet ir neviršijama 48 valandų, įskaitant viršvalandžius, 7 dienų darbo laiko norma, o analogiškai ir Statuto 29 straipsnio 3 dalyje (iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos 37 str. 3 d.) nurodyta savaitė (7 dienų laikotarpis), neturi būti siejamas su kokiomis nors kalendorinėmis dienomis ar konkrečiomis savaitės dienomis, todėl savaitės nepertraukiamas poilsio laikas bei 40 val. savaitės darbo laiko norma turi būti nustatyta taip, kad būtų užtikrinami pasirinkus bet kurį 7 dienų laikotarpį.

Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. jiems prieš pradedant tarnybą buvo išduodami (ir šiuo metu yra išduodami) tarnybiniai ginklai, o pasibaigus pamainai ginklus jie grąžina. Apsiginklavimas ir nusiginklavimas trunka apie 1 val., tačiau šis laikas nebuvo įskaitomas.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Departamentas atsiliepime nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra nurodęs konkretaus savaitės apibrėžimo, todėl Departamentas lokaliniu teisės aktu 2009 metais nustatė savaitės darbo laiko apskaitos pradžią – pirmadienį, pritaikęs įstatymo analogiją pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“ 10 punkto nuostatą, nustatančią, kad savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val., remdamasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 4 straipsniu bei savaitės apibrėžimu, pateikiamu „Lietuvių kalbos žodyne“.

Teisės doktrinoje savaitė turėtų būti suprantama kaip kalendorinė savaitė. Pareiškėjų minima Direktyva nėra taikoma valstybės tarnyboje. Departamento teigimu, Įsakymas bei Aprašas nėra norminiai administraciniai aktai, nes jie yra skirti techniškai įgyvendinti atitinkamus santykius reglamentuojančias darbo ir tarnybos įstatymų nuostatas. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad būtent tiek laiko (30 min. prieš tarnybą ir 30 min. po tarnybos) užtrunka apsiginklavimas ir nusiginklavimas, šių savo paskaičiavimų nepagrindė, nepagrįstai įrodymų naštą perkeldami Departamentui.

Neaišku, kuo remdamiesi pareiškėjai nurodo, kad laikas, skirtas nusiginkluoti, privalo būti įskaičiuojamas į pamainos trukmę. Statuto 37 straipsnio 2 dalis, galiojusi ginčo laikotarpiu, nustatė, kad į pamainos trukmę įskaičiuojamas laikas, skirtas pareigūnams instruktuoti, apsiginkluoti ir atsiskaityti už tarnybos rezultatus. Statuto 37 straipsnio 4 dalis, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d., nustatė, kad į darbo laiką įskaičiuojamas laikas, skirtas pareigūnams instruktuoti, apginkluoti ar pamainai perduoti (priimti). Sąvoka „apsiginklavimas“ nėra susijusi su ginklų grąžinimu.

Pareiškėjai, nurodydami, kad laikas, skirtas nusiginkluoti (ginklui grąžinti), taip pat privalo būti įskaičiuojamas į pamainos trukmę, apsiginklavimo sąvoką aiškina per plačiai. Ginklo grąžinimas nelaikomas atsiskaitymu už tarnybos rezultatus, nes atsiskaitymas už tarnybos rezultatus Departamente prilyginamas pamainos perdavimui (priėmimui), pareigūnams pamainos perdavimą (priėmimą) pažymint budėjimo priėmimo–perdavimo apskaitos žurnale. Pamainos perdavimo (priėmimo) laikas sutampa su pareigūnų pamainos pradžios ar pabaigos laiku.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: S. V. iš Departamento priteisė 825,39 Eur, R. K. – 542,69 Eur, R. K. – 504,46 Eur ir A. K. (buv. K.) 899,18 Eur darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą, kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nesant teisėkūros subjekto nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo, nustatančio „savaitės (7 dienų laikotarpio)“ skaičiavimą, negalima išvada, kad Departamentas, vykdydamas darbo laiko apskaitą, nepagrįstai savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos tašku laikė pirmadienį, t. y. pažeidė darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarką, ir dėl to jam turėtų kilti atsakomybė atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius (negautas pajamas). Sisteminė nurodytų nuostatų bei teisės doktrinos analizė leidžia daryti išvadą, kad termino „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį. Būtent tokią prasmę terminui „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ suteikė ir Departamentas, vykdydamas savaitės darbo laiko apskaitą. Kitokios prasmės minėtam terminui suteikimas prieštarautų remiantis sisteminiu teisės aiškinimu atpažintai teisėkūros subjekto valiai. Pareiškėjų minima Direktyva, kurioje vartojama sąvoka „kiekvienas septynių dienų laikotarpis“, nėra taikoma valstybės tarnybos santykiams.

7. Pareiškėjai skunde nurodė, kad kiekvieną pamainą į apskaitą nebuvo traukiama ir apmokama viena valanda, skirta tarnybiniam ginklui prieš pamainą paimti ir po pamainos grąžinti. Departamentas pateikė rašytinius įrodymus, kad į pareiškėjų pamainos trukmę įtraukus apsiginklavimą (30 min. prieš tarnybą), būtų susidarę tiek viršvalandžių: S. V. – 132,30 val. (825,39 Eur), R. K. – 85 val. (542,69 Eur), R. K. – 72,30 val. (504,46 Eur), A. K. (buv. K.) – 135 val. (899,18 Eur). Teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, kad Departamentas sutinka su skundo dalimi dėl apmokėjimo už apsiginklavimą (30 min.) prieš tarnybą, todėl pirmosios instancijos teismas šią pareiškėjų skundo dalį tenkino.

8. Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už nusiginklavimo laiką po pamainos teismas nurodė, kad pagal Statuto 37 straipsnio 2 dalį, galiojusią ginčo laikotarpiu, į pamainos trukmę įskaičiuojamas laikas, skirtas pareigūnams instruktuoti, apsiginkluoti ir atsiskaityti už tarnybos rezultatus. Statuto 37 straipsnio 4 dalyje, įsigaliojusioje 2017 m. sausio 1 d., nustatyta, kad į darbo laiką įskaičiuojamas laikas, skirtas pareigūnams instruktuoti, apginkluoti ar pamainai perduoti (priimti). Taigi Statuto 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąvoka „apsiginklavimas“ yra susijusi su ginklų paėmimu (apsirūpinimu ginklu) ir nėra susijusi su ginklų grąžinimu. Teismo vertinimu, ginklo grąžinimas nelaikomas atsiskaitymu už tarnybos rezultatus, nes atsiskaitymas už tarnybos rezultatus Departamente prilyginamas pamainos perdavimui (priėmimui), pareigūnams pamainos perdavimą (priėmimą) pažymint budėjimo priėmimo–perdavimo apskaitos žurnale. Pamainos perdavimo (priėmimo) laikas sutampa su pareigūnų pamainos pradžios ar pabaigos laiku. Iš ginklų perdavimo žurnalo matyti, kad nusiginklavimas vyko labai trumpai, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjų reikalavimas priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už nusiginklavimo laikotarpį yra nepagrįstas.

9. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo abejoti šioje byloje taikytinų teisės aktų atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams, todėl netenkino pareiškėjų prašymo ištirti teisės aktų teisėtumą.

III. 10. Pareiškėjai A. K. (buv. K.), R. K., R. K. ir S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundas, ir priimti naują sprendimą:

10.1. Ištirti, ar Departamento direktoriaus Įsakymo 2.1 punktas (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) ir Aprašo 2.9 punktas (šiuo metu galiojantis aktas) iš esmės neatitiko (neatitinka) ir prieštaravo (prieštarauja) galiojančioms Direktyvos 6 straipsnio, DK 144 straipsnio 4 dalies, 147 straipsnio 3 dalies, 160 straipsnio 1 dalies, 161 straipsnio 4 ir 5 dalių, Statuto 37 straipsnio 4 dalies (iki 2016 m. sausio 1 d. – 29 str. 4 d.) nuostatoms;

10.2. Nustačius, kad nėra aiškus Direktyvos 6 straipsnio taikymas valstybės tarnyboje, stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašant prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo.

10.3. Priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už dirbtus ir neapskaitytus viršvalandžius, susidariusius 2013 m. gegužės 1 d. – 2016 m. gegužės 1 d. laikotarpiu dėl netinkamo 48 val. darbo laiko paskaitos normos taikymo per savaitę (7 dienų laikotarpį), įskaitant darbo laiką ir nusiginklavimo laiką.

11. Apeliaciniame skunde pareiškėjai palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus reikalavimus, nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Direktyva netaikoma valstybės tarnybos santykiams. Pareiškėjai pažymi, jog Departamentas nėra priskirtas Lietuvos policijos sistemai bei ginkluotosioms pajėgoms. Įprastomis padėties valstybėje sąlygomis Departamentas nepriskirtinas specifinę valstybės tarnybos veiklą vykdančioms institucijoms, todėl šioje įstaigoje tarnybą vykdančių pareigūnų darbo laikas turi būti organizuojamas laikantis Direktyvos reikalavimų. Savaitė pagal suminę darbo laiko apskaitą dirbantiems asmenims, kai įstaigos darbas yra nepertraukiamas, turi būti ribojama būtent dienų skaičiumi (7 dienos), nesiejant jų su konkrečiomis savaitės dienomis, skirtingai nei tose įstaigose, kuriose nustatomas kassavaitinis darbo laikas. Įsakyme ir Apraše nustatytas savaitės pradžios terminas lemia tai, kad pareiškėjai atsiduria prastesnėje padėtyje nei asmenys, kuriems maksimalios darbo laiko normos skaičiavimas nėra siejamas su kažkuria savaitės diena. Pareiškėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimą priteisti nesumokėtą darbo užmokestį už nusiginklavimo laiką, nepagrįstai vadovavosi tik Statuto norma ir neatsižvelgė į DK 143 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Po pamainos saugomame objekte pareiškėjai privalo grįžti į Departamentą ir grąžinti ginklus. Pareiškėjai teismui nurodė vidutinį nusiginklavimo laiką. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. Departamentas į visų pastatų priežiūros skyriaus pareigūnų pamainos trukmę įtraukia 30 min. apsiginklavimui iki pamainos ir 30 min. nusiginklavimui po pamainos laiką.

12. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. sausio 18 d. gautas pareiškėjos R. K. pareiškimas dėl atsisakymo nuo apeliacinio skundo, kuriame ji nurodo, kad apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės jai yra žinomos.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

14. Departamentas nurodo, kad pareiškėjai klaidina teismą, nes ginčo laikotarpiu Departamente buvo taikoma ne suminė, o savaitinė darbo laiko apskaita. Suminė darbo laiko apskaita Departamente taikoma tik nuo 2016 m. liepos 1 d. Departamentas vykdo valstybinės reikšmės funkcijas ir disponuoja itin jautria informacija, o vykdydamas jam pavestus uždavinius prisideda prie nacionalinio saugumo ir konstitucinės santvarkos stabilumo užtikrinimo. Be to, pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalį Departamentas yra viena iš kriminalinės žvalgybos institucijų. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjai, Departamento veikla yra specifinė. Dėl nusiginklavimo laiko įtraukimo į pamainos laiką Departamentas atkreipia dėmesį, kad nepaisant to, jog Statuto 37 straipsnio 4 dalyje tai nėra nustatyta, nuo 2016 m. balandžio 1 d. 30 min. nusiginklavimo laikas išimtinai Departamento pareigūnų interesais buvo įtrauktas į pamainos trukmę. Vis dėlto tai nereiškia, kad nusiginklavimo laikas turėtų būti įtrauktas į pareiškėjų pamainos laiką ginčo laikotarpiu, nes tam nebuvo jokių teisinių prielaidų. Juo labiau, kad iš teismui pateiktų ginklų žurnalų išrašų matyti, kad pareiškėjų nusiginklavimas truko žymiai trumpiau nei 30 min. (pareiškėjai ginklą dažniausiai grąžindavo po pamainos praėjus 2–8 min., o kartais pamainai dar nepasibaigus). Nagrinėjamu atveju DK 143 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata netaikytina, kadangi pareigūnų darbo laikas yra reglamentuotas specialiajame teisės akte – Statute.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ginčas šioje byloje kilo dėl viršvalandžių susidarymo 2013 m. gegužės 1 d. – 2016 m. gegužės 1 d. laikotarpiu ir apmokėjimo už juos.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – nustatė, kad pareiškėjų darbo laiko apskaitą Departamentas iš esmės vykdė tinkamai, tačiau konstatavo, kad į pareiškėjų darbo laiko apskaitą nepagrįstai nebuvo įtrauktas apsiginklavimo prieš tarnybą laikas – 30 min., už kurį iš atsakovo pareiškėjams priteisė atitinkamas sumas.

17. Pareiškėjai su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad jiems turi būti taikomos Direktyvos nuostatos, pagal kurias savaitės nepertraukiamas poilsio laikas bei savaitės darbo laiko norma turi būti nustatyta taip, kad būtų užtikrinama pasirinkus bet kurį 7 dienų laikotarpį. Pareiškėjai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į jų darbo laiko apskaitą neturėjo būti įtrauktas laikas nusiginkluoti, akcentuoja, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. Departamentas į visų pastatų priežiūros skyriaus pareigūnų pamainos trukmę įtraukia 30 min. apsiginklavimui iki pamainos ir 30 min. nusiginklavimui po pamainos laiką.

18. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. sausio 18 d. gautas pareiškėjos R. K. pareiškimas dėl atsisakymo nuo apeliacinio skundo.

19. Apelianto teisė atsisakyti teismui paduoto apeliacinio skundo yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 str. 2 d.).

20. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo atsakovas Departamentas neskundė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos R. K. atsisakymas nuo jos apeliacinio skundo dalies yra pateiktas laikantis ABTĮ 136 straipsnyje nustatytų reikalavimų, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso nepažeidžia, atsisakymas priimamas ir apeliacinis procesas nutraukiamas (ABTĮ 136 str. 2 d.). Pareiškėjai R. K. išaiškinama, jog vadovaujantis ABTĮ 136 straipsnio 3 dalimi, apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos R. K. pareiškimą dėl jos apeliacinio skundo dalies atsisakymo, nenustatė priežasčių, dėl kurių šis pareiškimas negali būti tenkinamas. Atsižvelgiant į šį pareiškimą ir į aplinkybę, jog atsakovas apeliacinio skundo byloje nėra pateikęs, R. K. prašymas nutraukti apeliacinį procesą pagal jos apeliacinį skundą yra tenkinamas.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje pasisakys tik dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo dalies, kuria išspręstas pareiškėjų A. K. (buv. K.), R. K. ir S. V. reikalavimų pagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, o atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos tik papildo.

25. Kaip minėta, pareiškėjai ir atsakovas nesutaria dėl Statuto (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos) 37 straipsnyje (iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios Statuto redakcijos 29 str.) įtvirtintos sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ aiškinimo. Pareiškėjų teigimu, ši sąvoka, atsižvelgiant į Direktyvos 6 straipsnį, turėtų būti aiškinama kaip bet kuris 7 dienų laikotarpis, nenustatant jokio atskaitos taško. Todėl pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo ištirti, ar Departamento direktoriaus Įsakymo 2.1 punktas (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) ir Aprašo 2.9 punktas (šiuo metu galiojantis aktas), kurie minėtą savaitės (7 dienų laikotarpio) terminą sieja su kalendorine savaite, neprieštarauja Direktyvos 6 straipsnio, taip pat DK 144 straipsnio 4 dalies, 147 straipsnio 3 dalies, 160 straipsnio 1 dalies, 161 straipsnio 4 ir 5 dalių bei Statuto 37 straipsnio 4 dalies (iki 2016 m. sausio 1 d. – 29 str. 4 d.) nuostatoms.

26. Statuto (iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė. Analogiška nuostata įtvirtinta nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojusio Statuto 37 straipsnio 3 dalyje.

27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintuose Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumuose (toliau – ir Ypatumai) nustatyta, kad pareigūnų pamainos pradžią ir pabaigą nustato vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas arba jo įgalioti pareigūnai (4 p.). Pareigūnams naktinis darbo laikas ir darbo dienos trukmė švenčių dienų išvakarėse netrumpinami (5 p.). Kasdieninio nepertraukiamo poilsio tarp pamainų trukmė pareigūnams, dirbantiems 12 valandų trukmės pamainomis, negali būti trumpesnė kaip 12 valandų, pareigūnams, dirbantiems 24 valandų trukmės pamainomis, – 24 valandos. Poilsio dienos suteikiamos pamainų grafikuose nustatytu laiku (6 p.).

28. Aiškindamas minėtas teisės nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-438/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-153-492/2018, 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-474-261/2018 ir kt.) konstatavo, jog taikyti teisės normas, reguliuojančias darbo teisinius santykius (DK), kai esminiai darbo ir poilsio laiko apskaitos klausimai yra išspręsti Ypatumų 4–6 punktuose, nėra teisinio pagrindo. Pirminis leistinas įrodymas, kuriuo remiantis galima nustatyti, ar buvo pažeistas darbo ir poilsio režimas atitinkamu laikotarpiu, yra tokio laikotarpio pamainų grafikai. Taigi savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos pradžia šiuo atveju neturi reikšmės. Faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinais teisės aktais iš esmės panašiose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pripažinęs, jog Departamentas savaitę (7 dienų laikotarpį) tapatindamas su kalendorine savaite, darbo laiko apskaitą vykdė tinkamai.

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pareiškėjų nurodytų Departamento direktoriaus Įsakymo 2.1 punkto ir Aprašo 2.9 punkto nuostatų, savaitę (7 dienų laikotarpį) siejančių su kalendorine savaite, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjų darbo ir poilsio režimas ginčo laikotarpiu atitiko Ypatumų reikalavimus. Savo argumentus dėl viršvalandžių susidarymo pareiškėjai grindžia išskirtinai kitokia savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos pradžia bei pabaiga, nesiremdami pamainos grafikų duomenimis, tačiau šie argumentai, vadovaujantis pirmiau minėta teismų praktika, atmestini kaip nepagrįsti. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai šios pareiškėjų skundo dalies netenkino.

31. Apeliaciniame skunde pareiškėjai taip pat nurodo, kad į jų darbo laiko apskaitą nepagrįstai nebuvo įtrauktas nusiginklavimo po pamainos laikas (30 min.). Šį argumentą pareiškėjai grindžia aplinkybėmis, kad po pamainos saugomame objekte jie privalėjo grįžti į Departamentą ir grąžinti ginklus, o tai vidutiniškai užtrukdavo apie 30 min. Pareiškėjai taip pat atkreipia dėmesį, jog nuo 2016 m. balandžio 1 d. Departamentas į visų pastatų priežiūros skyriaus pareigūnų pamainos trukmę įtraukia 30 min. nusiginklavimui po pamainos laiką.

32. Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iš esmės pripažįstama, kad nusiginklavimo laikas turėtų būti įtrauktas į darbo laiko apskaitą (žr., pvz., 2018 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-640-520/2018), tačiau šio laiko įtraukimas neturi būti formalus. Iki 2016 m. balandžio 1 d. nebuvus atskiro reguliavimo, kuriuo patvirtinta, koks konkrečiai apsiginklavimo ir nusiginklavimo laikas yra įtraukiamas į Departamento pareigūnų darbo laiko apskaitą, į tokią apskaitą galėtų būti įtrauktas tik realus pareigūnų nusiginklavimo laikas konkrečiu laikotarpiu.

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai teigia, kad ginčo laikotarpiu jų nusiginklavimas truko vidutiniškai 30 min. po pamainos, tačiau šie jų argumentai neatitinka byloje pateiktų įrodymų, iš kurių matyti, jog ginklą pareiškėjai vėliausiai grąžindavo praėjus 10 min. po pamainos pabaigos, o dauguma atveju netgi ženkliai anksčiau nei baigėsi jų pamaina. Todėl pareiškėjų argumentai, kad į jų darbo laiko apskaitą turėjo būti įtrauktas 30 min. laikas, kurį jie sugaišo nusiginklavimui po pamainos, atmestini kaip nepagrįsti. Šios išvados niekaip nekeičia ir aplinkybė, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. Departamentas į pareigūnų darbo laiko apskaitą įtraukia 30 min. nusiginklavimo laiką, nes minėtas teisinis reguliavimas ginčo laikotarpiu negaliojo.

34. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir su juo susijusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o A. K. (buv. K .), R. K. ir S. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Priimti pareiškėjos R. K. apeliacinio skundo atsisakymą.

Nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. (buv. K.), R. K., R. K. ir S. V. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Pareiškėjų A. K. (buv. K.), R. K. ir S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė