2023-02-07 Nr. AB-3346-3-61-3-00660-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-172-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00660-2023-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.4; 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio I. E. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio I. E. skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis I. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37563 (toliau – ir Sprendimas) išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) vykdyti pareiškėjo išsiuntimą į kilmės šalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl Sprendimo panaikinimo, kurio teisėtumas jau išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2022 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. eI3-2086-596/2022. Kadangi pareiškėjo reikalavimas panaikinti Sprendimą sutampa su pareiškėjo reikalavimu pareikštu ir jau išspręstu Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2022 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. eI3-2086-596/2022, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

Atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, teismas nesprendė pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Tarnybai vykdyti pareiškėjo išsiuntimą į kilmės šalį.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 1 d. nutartį, pareiškėjo skundą priimti bei išspręsti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – sustabdyti Sprendimo vykdymą, uždrausti išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos kol bus nagrinėjama ginčo byla.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad skundas dėl Sprendimo jau buvo išnagrinėtas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 30 d. priėmė galutinį sprendimą, tačiau pareiškėjas skunde teismui labai aiškiai įvardino, kad nors šalys ir dalykas yra tapatūs, tačiau pagrindas dėl išsiuntimo yra visiškai naujas, taigi nėra būtinosios sąlygos ginčą laikyti visa apimtimi tapačiu. Iš pareiškimo turinio, kuriame nurodytos faktinės aplinkybės, konkrečiai – socialiniai, ekonominiai ir ypač šeiminiai pareiškėjo ryšiai su Lietuva, atsiradę po Sprendimo priėmimo, yra pagrįsti rašytiniais įrodymais bei per tiek laiko pasikeitusia situacija kilmės šalyje.

Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 punktą ir akcentuoja, kad ginčo situacija yra visiškai akivaizdi – aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, atsirado būtent po galutinės neskundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, todėl jos negali būti pagrindu procesui atnaujinti ir kartu sudaro savarankišką pagrindą skundui dėl sprendimo išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį panaikinimo. Taigi nors iškeltas ginčas yra tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, tačiau visiškai kitu, po galutinio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo atsiradusiu nauju faktiniu pagrindu. Ginčo situacija neatitinka ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlygų.

Pareiškėjas nurodo, kad Tarnyba, sprendžiant teisme klausimą dėl pareiškėjo laisvės ribojimo, nurodė, jog 2023 m. vasario 8 d. pareiškėjas bus išsiųstas į kilmės šalį. Šiuo atveju teismas turi pasirinkimo teisę tarp formalaus ir formalizuoto akivaizdžiai neteisingo požiūrio į migracijos teisę ir konkretaus asmens teisės į saugumą ir laisvę, jo šeimos narių – Lietuvos Respublikos piliečių faktinės žmonos, trijų nepilnamečių vaikų interesus bei teisinės valstybės principus.

Pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę vadovaujasi ABTĮ 70 straipsnio 1, 3 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę aspektu ir nurodo, jog jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d. 3 p.) tikslas – tinkamai išnagrinėti pareiškėjo skundą teismui dėl sprendimo išsiųsti jį į kilmės šalį. Kadangi skundas yra grindžiamas itin asmeninio pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis, tikimybė, jog asmeniškai nedalyvaujant pareiškėjui byla bus išnagrinėta tinkamai, nėra tikėtina ir reali.

Pareiškėjas pabrėžia itin ilgą laiko tarpą nuo pareiškėjo atvykimo į Lietuvą iki tikėtino sprendimo įvykdymo ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje laikotarpio yra vertinamojo pobūdžio, neįvardintos konkrečiu terminu, tačiau prieglobsčio teisėje yra akivaizdžių požymių, koks terminas gali būti vertinamas kaip ilgas, reikšmingas laikotarpis sprendimui dėl išsiuntimo priimti (pareiškėjo vertinimu – ir sprendimui dėl išsiuntimo panaikinti). Pareiškėjas teigia, kad Įstatyme, ribojant užsieniečių teises, yra numatyti sutrumpinti apskundimo terminai, o institucijoms jie yra konkrečiai neįvardinti arba už jų nesilaikymą nėra numatytos jokios sankcijos. Vis dėlto maksimalus terminas, įvardintas Įstatyme, yra 6 mėn. (Įstatymo 11 str. 11 d., 43 str. 1 d. 8 p., 44 str. 1 d. 2 p., 45 str. 1 d. 1 p. ir t. t.). Tarptautiniai teisės aktai taip pat 6 mėn. įvardija kaip reikšmingą laikotarpį (žr., pvz., Dublino III reglamento nuostata apie prieglobsčio prašytojo perdavimą kitai Europos Sąjungos šaliai, kurioje buvo pateiktas pirminis užsieniečio prieglobsčio prašymas, gali būti taikoma ne vėliau kaip per 6 mėn.). Tokie terminai yra numatyti būtent dėl tos priežasties, jog ilgesnį laiką gyvendami konkrečioje šalyje užsieniečiai integruojasi, sukuria savo gyvenimą ir gerokai pavėluotai realizuojamas sprendimas dėl asmens išsiuntimo nebeatitinka proporcingumo ir teisingumo kriterijų lyginant tokius teisinius gėrius, kaip migracinių taisyklių laikymasis ir Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje įtvirtintos teisės į laisvę, nuosavybę, saugumą ir kt.

Pareiškėjas pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tik laikinas, trumpalaikis veiksmas, kuris užtikrins šalių lygiateisiškumą pagrindiniame procese, todėl jis yra proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui ir nesukels jokių neigiamų pasekmių, nes kilmės šalies vyriausybei aktyviai bendradarbiaujant ir išnagrinėjus pareiškėjo prašymą teisme iš esmės, jo išsiuntimas, tikėtina, galės būti įvykdytas. Skubotas sprendimo įvykdymas užkertant kelią pareiškėjui realiai ginti savo teises sukeltų neigiamų pasekmių ne tik pareiškėjui asmeniškai. Pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini), ši profesija yra įtraukta į atsakovo sudarytą trūkstamų profesijų sąrašą, kuris reiškia, kad asmenys iš trečiųjų šalių gali lengvatinėmis sąlygomis atvykti į Lietuvą dirbti, taigi, turėdamas gerą darbuotoją darbdavys taip pat patirs reikšmingų netekimų. Nesuteikus pareiškėjui galimybės teisinėmis priemonėmis ir būdais realiai ginti savo teisių, Lietuvos teisinės sistemos dalyviai grubius žmogaus teisių pažeidimus, tikėtina, įpras vertinti kaip normalų procesinį šalies elgesį, perims jį ir dėl savo piliečių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu pagrįstumas bei teisėtumas ir pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Sprendimą sutampa su pareiškėjo reikalavimu, pareikštu ir jau išspręstu Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2022 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. eI3-2086-596/2022, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pažymėtina, kad atsisakymo priimti skundą pagrindai yra išdėstyti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje, tarp jų – jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį (4 p.). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016). Sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu, būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam. Skundai gali būti pripažinti tapačiais tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai: šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008).

Bylos duomenys patvirtina ir ginčo byloje nėra, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2086-596/2022 įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. kovo 30 d. priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1706-789/2022. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė panaikinti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37563 išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, ir nors tokį savo reikalavimą grindė po Sprendimo bei galutinės ir neskundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties pasikeitusiomis faktinėmis aplinkybėmis, tai nepaneigia šioje situacijoje susiklosčiusio vertinimo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patikrino Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį aspektu bei šią Sprendimo dalį pripažino pagrįsta bei teisėta.

Vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su socialiniais, ekonominiais ir šeiminiais pareiškėjo ryšiais su Lietuva, atsiradusias po Sprendimo priėmimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog tokiu atveju pareiškėjas turėjo pirmiausiai kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu peržiūrėti priimto Sprendimo pagrįstumą bei įvertinti naujas, pareiškėjo nurodytas aplinkybės.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Kadangi pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, nesprendžiamas ir pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio I. E. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė