2018-10-08 Nr. AB-17768-3-62-3-00333-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2331-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00333-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (J. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2016 m. sausio 7 d. ir nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. sausio 4 d. jis Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nuolat trūko apie 1 kv. m gyvenamojo ploto, be to, gyvenamąjį plotą mažino baldai, kiti nuteistųjų daiktai. Teigė, jog kamerose įrengti pertekliniai baldai – metaliniai gultai. Taip pat pažymėjo, jog sanitarinis mazgas ir kriauklė buvo tik viena, todėl nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Dušuose nebuvo tinkamai įrengtos pertvarėlės, garantuojančios asmens privatumą. Kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, todėl buvo nuolatinis pavojus gyvybei. Tvirtino, kad atsakovas neaprūpino nuteistųjų darbinėmis pajamomis, nemokėjo pašalpų iš socialinės paramos fondų, neteikė paramos, neaprūpino tualetiniu popieriumi, dantų šepetėliais, dantų pasta, muilu prieš einant į dušą. Patalpose visada buvo matomi parazitai. Gyvenamosiose patalpose buvo įrengtas naktinis apšvietimas, dėl kurio pareiškėjas patyrė stresą, nervinę įtampą. Maistas buvo prastas ir nekokybiškas, visos ligos buvo gydomos vienais vaistais – paracetamoliu, nebuvo sudarytos sąlygos drabužių skalbimui ir džiovinimui. Pareiškėjas kartu pabrėžė, kad atsakovas nesilaikė priešgaisrinės saugos reikalavimų, nebuvo įrengęs evakuacinių išėjimų, buvo netvarkinga elektros instaliacija. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą jo buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos, žeminančios, o tai sukėlė fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir akivaizdžiai pažeidė galiojančius teisės aktus. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, žalą įvertino 3 500 Eur.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą bei patikslintame atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime paaiškino, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 7 d. ir nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. sausio 4 d. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas mažesnio, nei teisės aktuose nustatyta, ploto sąlygomis, tačiau tai lėmė objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausiusios priežastys. Teigė, jog teisės aktai nenumato reikalavimo skaičiuojant nuteistajam tenkantį plotą eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą.

Įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba, be to, kamerose įrengta kabelinė televizija. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kameros yra remontuojamos, nuteistiesiems išduodamas reikiamas inventorius ir priemonės kamerų valymui, pagal sudarytas sutartis nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai.

Kamerų sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, tai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, privatumui užtikrinti kai kuriose sanitarinio mazgo patalpose yra įrengtos užuolaidos ir artimiausiu metu jos bus įrengtos visuose kalinimo įstaigos sanitariniuose mazguose, be to, kai kuriose gyvenamosiose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teigė, jog kameros aprūpintos baldais (lovomis, stalais, taburetėmis (suoliukais)), kaip reikalauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, todėl tie asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl drėgmės ir pelėsio kamerose. Pažymėjo, kad nuteistiesiems vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, dušuose privatumo užtikrinimui yra įrengtos pertvaros. Nurodė, jog kalinimo įstaigoje kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis į dušą, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo, taip pat kas mėnesį – dantų šepetėliai, dantų pasta, tualetinis popierius.

Naktinis apšvietimas patalpose įrengtas laikomų asmenų nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Teigė, kad kalinimo įstaiga laikosi priešgaisrinių saugos reikalavimų, kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką, žmonių evakavimo planai įrengti statiniuose pagal teisės aktų reikalavimus, elektros instaliacijos įrengimas taip pat yra tinkamas. Akcentavo, jog gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją.

Apibendrindamas, pažymėjo, jog pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 3,84 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, o pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo paliko nenagrinėtą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 613 parų, iš kurių 114 parų jo kalinimo sąlygos neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkto reikalavimo, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,23 kv. m iki 2,65 kv. m, t. y. pareiškėjui trūko nuo 2,37 kv. m. iki 0,95 kv. m kameros ploto. Taigi, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Tačiau teismas pažymėjo, kad 499 paras vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas vienas, todėl jam teko nuo 7,43 kv. m iki 21,16 kv. m. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas pažymėjo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

7. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punktą, sanitariniame mazge turi būti įrengtas unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog sanitariniame mazge buvo tik viena kriauklė ir vienas unitazas.

8. Spręsdamas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo, teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, nuo likusio kameros ploto atitverta ne žemesne nei 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atitinkamai atsakovas nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio, kai kuriose gyvenamosiose kamerose įrengtos atskiros kabinos su durimis, įvardino gyvenamąsias patalpas, kuriose sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, bei pažymėjo, kad artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K kamerose. 2017 m. balandžio 28 d. pranešime „Dėl J. S. skundo“ taip pat pažymėta, jog sanitarinio mazgo patalpa atskirta 1,5 m aukščio pertvara ir asmens privatumui užtikrinti įėjimas į sanitarinį mazgą uždengtas užuolaida, kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Iš atsakovo pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas bausmę atliko kamerose Nr. 295, 279, 280, kuriose nei durys, nei užuolaidos įrengtos nebuvo, todėl teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K tinkamai neįrengė sanitarinio mazgo minėtose kamerose ir taip neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu.

9. Pareiškėjas taip pat kėlė ginčą dėl nepakankamo buitinio inventoriaus, tačiau teismas pabrėžė, kad nurodytoms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, nedetalizavo konkrečių pažeidimo aplinkybių, nenurodė, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, ko konkrečiai jam trūko. Tuo tarpu bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl nepakankamo buitinio inventoriaus buvo kreipęsis į įstaigos administraciją, o administracija į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusi, todėl pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo buitinio ir higienos inventoriaus laikė nepagrįstais.

10. Teismas taip pat akcentavo, kad Higienos normos HN 76:2010 68 punktas ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ numatyta, kad asmenys vieną kartą per savaitę gali naudotis dušu iki 15 minučių. Taigi, teismas konstatavo, kad naudojimosi dušu sąlygos, numatytos Lukiškių TI-K vidaus tvarkos aktuose, neprieštarauja higienos normų reikalavimams. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai elgėsi su pareiškėju, nėra, Lukiškių TI-K dušų įrengimas atitinka minėtų higienos normų reikalavimus. Privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros, į dušus nuolatos tiekiamas karštas vanduo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl per trumpo naudojimosi dušu laiko (15 min.), dėl pakankamai nesuteikto karšto vandens bei dėl privatumo dušuose neužtikrinimo atmestini kaip neįrodyti.

11. Nors pareiškėjas nurodė, jog kalinimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, nebuvo išduodamas tualetinis popierius, dantų šepetėlis, dantų pasta bei muilas prieš einant į dušą, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas patvirtino, jog laikėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nuostatų ir kiekvienas nuteistasis gaudavo jam priklausančias priemones.

Be to, teismas nustatė, kad 2017 m. balandžio 28 d. pranešime Nr. 24-2605 pažymėta, jog Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 258 punktu ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 107 punktu, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Lukiškių TI-K išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Asmeniniai suimtųjų ir nuteistųjų skalbiniai į skalbyklą priimami vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1-144).

Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną, vadovaujantis Įsakymu Nr. 1-144.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentai dėl kalinimo įstaigoje nesudarytų sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius, neišduoto tualetinio popieriaus, dantų šepetėlio, dantų pastos bei muilo prieš einant į dušą yra nepagrįsti.

12. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl pataisos įstaigos patalpose buvusių parazitų. Teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Tuo tarpu atsakovas į bylą pateikė uždarosios akcinės bendrovės „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir Lukiškių TI-K sudarytą paslaugų teikimo sutartį Nr. 575. Taigi, teismui nekilo abejonių, jog Lukiškių TI-K nuolat atlieka kenkėjų naikinimą. Nors Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas 2016 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo akte Nr. 10-914 nustatė pažeidimą dėl ant lubų buvusių voratinklių kameroje Nr. 53, teismas pabrėžė, kad minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. balandžio 28–29 d., be to, atsakovas minėtą pažeidimą netrukus pašalino. Teismas kartu pažymėjo, jog byloje nėra pateikti jokie rašytiniai duomenys, patvirtinantys, kad minėtų tvarkų bei sutarčių šalys nesilaiko, naudoja sutarčių pagrindu gautas valymo ar higienos priemones ne pagal paskirtį ar jų iš vis nenaudoja patalpų valymui ir dezinfekcijai, todėl pareiškėjo teiginius dėl parazitų vertino kaip deklaratyvius bei atmetė.

13. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nurodė, kad kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gaisro gesinimo priemonės – gesintuvai. Gesintuvų gesinimo medžiagos, kiekis ir kokybė tikrinami teisės aktų nustatyta tvarka, be to, yra įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis. Gaisriniai čiaupai įrengti visuose gyvenamuosiuose korpusuose kiekviename aukšte. Paaiškino, jog kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką, kurie visada parengti žmonėms evakuoti. Koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Žmonių evakavimo planai statiniuose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K elektros instaliacijos įrengimas gyvenamosiose kamerose atitinka „Elektros įrenginių įrengimo taisyklių“ reikalavimus. Elektros instaliaciniai laidai nėra seni, nes dėl nuolatinio gadinimo instaliacija remontuojama. Apsaugai nuo galimų perkrovų ant elektros įvado į kameras sumontuoti automatiniai išjungimai, kurie apsaugo nuo trumpo jungimo. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo netikėti šiais atsakovo teiginiais. Tuo tarpu pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kalinimo įstaigoje nebuvo įrengtų evakuacinių išėjimų, nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, buvo netvarkinga elektros instaliacija, tačiau visiškai nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad šie pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

14. Vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktu, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosioms patalpoms nėra taikomas reikalavimas dėl signalizacijos mygtukų įrengimo, kadangi tai susiję su patalpos rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu, o Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nėra taikomos jau pastatytiems tardymo izoliatoriams. Kita vertus, Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti budintį pareigūną. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė konkrečios situacijos (kada ir kokiomis aplinkybėmis), kurios metu ginčo laikotarpiu jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios reikėtų kviesti budintį pareigūną. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl pavojaus mygtukų nebuvimo kamerose laikė abstrakčiais ir nesusijusiais su pareiškėjo teisių pažeidimu.

15. Teismas nurodė, kad Maitinimo organizavimo taisyklėse nustatyta, jog maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad gydytojas būtų rekomendavęs ar skyręs specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas. Nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti kitokį nei racionalų, t. y. tinkamą, maitinimą, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K neturėjo individualiai koreguoti pareiškėjo maitinimo. Įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų apie netinkamą tiekiamo maisto kokybę, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, jog Lukiškių TI-K pareiškėjui teikė nekokybišką maistą.

16. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis, nebuvo skiriamos socialinės pašalpos, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka. Kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius. Detalesnius piniginių išmokų nuteistiesiems skyrimo kriterijus, šių išmokų dydžių nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260, kurių 2 punkte nustatyta, kad konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam nustato areštinės, pataisos įstaigos ar tardymo izoliatoriaus administracija, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis. Atvejai, kuriems esant išmokos neskiriamos, įtvirtinti minėtų taisyklių 4 punkte. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius (nenurodė, kada konkrečiai kreipėsi su prašymais dėl pašalpos skyrimo ir kokiems konkretiems būtiniausiems reikmenims įsigyti), todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas šia skundo dalimi neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad dėl kameroje esančio naktinio apšvietimo jam sutriko miegas, sveikata, jis patyrė stresą, teismas pažymėjo, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.7 punkte numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Atsakovas nurodė, kad tai viena iš priemonių, skirta pataisos įstaigose laikomų asmenų nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginį, kad toks apšvietimas trikdo miegą ir gadina jo sveikatą, atmetė kaip nepagrįstą.

18. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui 114 parų su pertraukomis teko nuo 1,23 kv. m iki 2,65 kv. m kameros ploto, todėl pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo žymiai pažeista. Teismas akcentavo, kad pažeidimų metu pareiškėjas buvo laikomas su 2–3 kitais asmenimis, pažeidimai kartais trukdavo 38–43 paras iš eilės. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje normaliai judėti buvo suvaržyta, t. y. tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui teko itin mažai kameros ploto. Taip pat iš viso 106 paras kamerose Nr. 295, 279, 280, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog nurodyti laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu. Kita vertus, teismas nenustatė, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

19. Teismas taip pat pažymėjo, jog nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl netinkamo gydymo pataisos įstaigoje, t. y., kad visos ligos buvo gydomos vienais vaistais – paracetamoliu, pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galbūt netinkamai suteiktų medicinos paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, teismas šią pareiškėjo skundo dalį paliko nenagrinėtą.

20. Teismo vertinimu, likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

21. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos ir kitų teisės aktais nustatytų kalinimo sąlygų (privatumo naudojantis tualetu), galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Tačiau, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, jog juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma priteisti 3 500 Eur suma. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, atsižvelgęs į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, teismas sprendė, jog šiuo atveju dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 400 Eur.

22. Nors atsakovas prašė priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K teismui atsiliepimą į skundą ir papildomą medžiagą pateikė elektroninių ryšių priemonėmis, byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų daręs dokumentų kopijas. Todėl teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

24. Atsakovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į tai, nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Taigi, atsakovo manymu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Be to, pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Tuo tarpu, nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovas kartu akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl, teismo manymu, pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo, taip pat netinkamai įvertino aplinkybes dėl atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų. Šiuo aspektu pabrėžia, jog teismas įpareigojo atsakovą pateikti su ginču susijusią medžiagą, o ruošiant dokumentinę medžiagą Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš įstaigoje popierine forma laikomų dokumentų, kurie įstaigoje nėra kaupiami (laikomi) skaitmenine forma, todėl atsakovas realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ) ir Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, turi būti priteistos iš pareiškėjo.

25. Pareiškėjas J. S. atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2016 m. sausio 7 d. ir nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. sausio 4 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

27. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

28. Pabrėžtina, jog šiuo atveju apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kadangi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, o pateikė tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apygardos administracinis teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja.

29. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, konstatavo, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso 114 parų buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto kameroje normą, be to, Lukiškių TI-K kamerose Nr. 295, 279, 280, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas iš viso 106 paras, sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atskirti nuo kameros gyvenamojo ploto ir pažeidė kalinimo įstaigose esantiems asmenims nustatytą minimalų privatumo standartą. Tuo tarpu atsakovo atstovas apeliaciniame skunde šių aplinkybių iš esmės neginčija ir nepateikė jokių nurodytus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus paneigiančių duomenų.

30. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, be kita ko, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K 114 parų sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, taip pat 106 paras pažeidžiant kalinimo įstaigose esantiems asmenims nustatytą minimalų privatumo standartą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Taigi, tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.

32. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

33. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai, pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 1 400 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

34. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

35. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas, vadovaudamasis ABTĮ ir Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (galiojusia iki 2018 m. gegužės 1 d.), be kita ko, prašo priteisti iš pareiškėjo dėl su ginču susijusios medžiagos (dokumentų) pateikimo teismui patirtas išlaidas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas teismo nurodymą (b. l. 2). Pabrėžtina, kad įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimo teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina, nes ši Tvarka parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi. Pažymėtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Lukiškių TI-K teismui atsiliepimą į skundą ir papildomą medžiagą pateikė elektroninių ryšių priemonėmis. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti minėtą atsakovo atstovo prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė