Legislator Case Law & Legislation
eeea4946-9de0-4f9b-84fa-395d037c8454 AI generated

eeea4946-9de0-4f9b-84fa-395d037c8454 · Kauno apygardos teismas

Case Number eeea4946-9de0-4f9b-84fa-395d037c8454
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

R. Å . pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., be V. A. žinios UAB (duomenys neskelbtini) pardavė (duomenys neskelbtini) buvusius ir V. A. priklausančius 602 kietmetrius medienos atliekų, kurių vieno kietmetrio vertė 11,58 Eur, tokiu bÅ«du jas pagrobė, taip padarė nukentėjusiajam V. A. 6 971,16 Eur turtinę žalÄ .

Legislator headnote

AI generated

eeea4946-9de0-4f9b-84fa-395d037c8454 · Kauno apygardos teismas: Skundo autoriaus manymu, bÅ«tent Å¡ie R. A. parodymai yra teisingi, kadangi jie užfiksuoti pirmesnėse liudytojo apklausose. Be to, jei R. Å . bÅ«tų vienas, t. y. be O. P. pasiÅ«lymo, ketinęs parduoti V. A. priklausančias medienos atliekas, kam tada jam reikėjo R. A. minėti, kad tas Å¡akas parduoda kitas asmuo (kaip nurodė R. A. „asmuo iÅ¡ Å ilutės ar Å vedijos“). Atkreipiamas dėmesys ir tai, kad teisme nukentėjusysis V. A. taip pat nurodė, kad R. A. telefoninio pokalbio metu paminėjo traktorininkÄ , turbÅ«t tai buvo O.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Pranešėja D Baudžiamoji byla Nr. 1A-135-238/2019 Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00898-2013-0 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. vasario 1 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Giedriaus Endriukaičio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) sekretoriaujant Dianai Vorvul, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam R.

Å ., jo gynėjui advokatui Ugniui ČižiÅ«nui, nukentėjusiojo V. A. atstovui advokatui Romui Kersnauskui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R. Å . gynėjo advokato Ugniaus ČižiÅ«no apeliacinį skundÄ dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. Å . pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 50 MGL dydžio (t. y. 1 883 Eur) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinio ieškovo V. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jam iš R. Š. priteista 6 971,16 Eur turtinės žalos ir 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 1 000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

1. R. Å . pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., be V. A. žinios UAB (duomenys neskelbtini) pardavė (duomenys neskelbtini) buvusius ir V. A. priklausančius 602 kietmetrius medienos atliekų, kurių vieno kietmetrio vertė 11,58 Eur, tokiu bÅ«du jas pagrobė, taip padarė nukentėjusiajam V. A. 6 971,16 Eur turtinę žalÄ .

2. Apeliaciniame skunde (toliau-Skundas) nuteistojo R. Å . gynėjas advokatas Ugnius ČižiÅ«nas praÅ¡o panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį, kuriuo R. Å . dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinti, neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . 2.1. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis priimtas netinkamai (neiÅ¡samiai) iÅ¡tyrus ir įvertinus byloje surinktus duomenis. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi savo paties padarytomis prielaidomis, kurių nepatvirtina bylos duomenys ir kaltinimui palankia linkme interpretavo byloje nustatytas aplinkybes.

Be to, teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad R. Å . veikoje nėra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties bÅ«tinųjų požymių. Nuosprendis priimtas teismui padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir netinkamai pritaikius baudžiamÄ jį įstatymÄ . Todėl tai prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai baudžiamojo proceso paskirčiai ir nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. 2.2.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė R. Š. parodymus, kad jis tebuvo medienos atliekų pardavimo tarpininkas O. P. prašymu padėjęs jam (O. P.) ieškoti medienos atliekų pirkėjo. Nesutinkant su teismo R. Š. parodymų vertinimu kaip gynybine versija, kurios nepatvirtina kiti bylos duomenys, skunde tvirtinama, kad toks vertinimas neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir prieštarauja bylos duomenims. Anot apelianto, nors teismas R. Š. parodymus apie tai, kad medienos atliekas O.

P. pasiÅ«lė 2013 m. vasarÄ , vertino kaip prieÅ¡taraujančius liudytojų O. P., A. Z. ir R. A. parodymams, kurie teigė, kad R. Å . apie biokurÄ Alytaus rajone pradėjo kalbėti gerokai prieÅ¡ tai, kai A. Z. ir R. A. apžiÅ«rėjo biokurÄ vietoje, tačiau iÅ¡analizavus bylos duomenis matyti, kad Å¡i teismo iÅ¡vada nėra pagrįsta ir R. Å . duoti parodymai neprieÅ¡tarauja kitiems bylos duomenims, o sklandžiai juos papildo. Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme R. Å . nurodė, jog O. P. biokurui skirtas medienos atliekas jam pirkti pasiÅ«lė 2013 m. vasaros pradžioje.

Skunde cituojami V. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad O. P. pradėjo dirbti darbus Alytaus rajone 2013 m. kovÄ -balandį ir dirbo maždaug iki birželio-liepos, taip pat O. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad V. A. jam davė darbo Alytaus rajone, kur jis dirbo iki 2013 m. liepos mėn. ar pan., taip pat R. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad R. Å . apie Alytaus rajone parduodamas medienos atliekas jam paminėjo 2013 m. vasaros pradžioje, taip pat A. Z. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad gegužės pabaigoje-birželio pradžioje jam paskambino R.

A. ir paklausė ar jis nenupirktų apie 1000 kietmetrių kirtimo atliekų, kurios yra Alytaus rajone, ir pabrėžiama, kad iÅ¡ aptartų duomenų analizės matyti, kad R. Å . parodymai, jog pasiÅ«lymÄ surasti medienos atliekų pirkėjÄ O. P. jam pateikė bÅ«tent 2013 m. vasarÄ (vasaros pradžioje) ir jis iÅ¡ karto šį pasiÅ«lymÄ pateikė (perdavė) R. A., yra teisingi. Nuosprendyje padaryta iÅ¡vada, kad Å¡iuos R. Å . parodymus paneigia kiti bylos duomenys nėra pagrįsta. Å i teismo padaryta iÅ¡vada nėra pagrįsta, jau vien todėl, kad jei imti už pagrindÄ teismo pateiktÄ iÅ¡vadÄ , kad pasiÅ«lymÄ R.

A. įsigyti medienos atliekas R. Š. pateikė gerokai anksčiau, tokiu atveju R. Š. turėjo siūlyti medienos atliekas R. A. dar iki joms būnant sukrautoms į krūvas (bylos duomenimis nustatyta, kad medienos krovimo į krūvas darbai buvo pradėti 2013 m. kovo - balandžio mėn. ir baigti birželio mėn.). Todėl R. Š. negalėjo siūlyti R. A. medienos atliekų, kol jos dar nebuvo sukrautos į krūvas, nes jis negalėjo žinoti kada tos medienos atliekos bus sukrautos į krūvas, kad būtų galima jas paimti.

Taip pat, anot apelianto, nors teismas R. Å . parodymus apie tai, kad jis sakė R. A., jog biokurÄ parduoda traktorininkas, t. y. O. P., vertino kaip paneigtus R. A. paaiÅ¡kinimais, jog suprato, kad R. Å . siÅ«lė pirkti jam priklausantį biokurÄ , tačiau toks vertinimas neatitinka R. A. 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. vasario 12 d. duotų parodymų, iÅ¡ kurių matyti, kad jis suprato ir žinojo, jog R. Å . nėra medienos atliekų savininkas ir suvokė, kad Å¡ios medienos atliekos priklauso ne R. Å ., o kitam asmeniui (ar bent jau jiems dviem).

Skundo autoriaus manymu, bÅ«tent Å¡ie R. A. parodymai yra teisingi, kadangi jie užfiksuoti pirmesnėse liudytojo apklausose. Be to, jei R. Å . bÅ«tų vienas, t. y. be O. P. pasiÅ«lymo, ketinęs parduoti V. A. priklausančias medienos atliekas, kam tada jam reikėjo R. A. minėti, kad tas Å¡akas parduoda kitas asmuo (kaip nurodė R. A. „asmuo iÅ¡ Å ilutės ar Å vedijos“). Atkreipiamas dėmesys ir tai, kad teisme nukentėjusysis V. A. taip pat nurodė, kad R. A. telefoninio pokalbio metu paminėjo traktorininkÄ , turbÅ«t tai buvo O.

P., nes kito traktorininko nėra. Taigi, apelianto nuomone, akivaizdu, kad R. A. žinojo apie traktorininkÄ , kuris parduoda medienos atliekas, nes prieÅ¡ingu atveju, nebÅ«tų apie tai minėjęs V. A.. Taip pat, anot apelianto, nors teismas R. Å . parodymus apie tai, kad jis nežinojo apie medienos Å¡akų savininkÄ ir neturėjo tyčios pagrobti, vertino kaip nelogiÅ¡kus, prieÅ¡taraujančius faktinėms bylos aplinkybėms, kad R. Å . žinojo, jog O. P. dirbo V. A. įmonėje traktorininku, tačiau tokie motyvai nepagrįsti.

Pabrėžiama, kad R. Å . žinojo, jog O. P. darbdavys V. A. leidžia savo darbininkams dirbti su jo technika (traktoriumi), atliekant darbus kitiems asmenims, kÄ patvirtina R. Å . 2014 m. sausio 2 d. parodymai. BÅ«tent tokiu pagrindu O. P. ir V. B. dirbo pas R. Å ., kai 2012 m. pabaigoje-2013 m. pradžioje traukė medienÄ iÅ¡ R. Å . priklausančio miÅ¡ko. Å iÄ aplinkybę teisme patvirtino tiek V. A., tiek O. P.. Todėl akivaizdu, kad R. Å . atvykęs į Alytaus rajonÄ , kur dirbo O. P., neturėjo realaus pagrindo manyti (suvokti), kad O.

P. dirba bÅ«tent V. A. sklype ir tvarko V. A. priklausančias medienos atliekas. IÅ¡ savo asmeninės patirties R. Å . žinojo, kad O. P. yra samdomas darbuotojas įmonėje, kuri teikia medienos ruoÅ¡os darbų paslaugas įvairiems klientams ir vyksta dirbti ten, kur yra pasiunčiamas arba pats susiranda darbÄ . Taigi, skundžiamame nuosprendyje teismo padaryta iÅ¡vada, kad R. Å . atvykęs į Alytaus rajonÄ , kur su traktoriumi dirbo O. P., turėjo suvokti, kad Å¡is dirba V. A. sklype, yra nelogiÅ¡ka ir nepagrįsta.

Taip pat, anot apelianto, nors teismas R. Å . parodymus apie tai, kad jis nežinojo, jog medienos atliekos yra V. A. turtas ir neturėjo tyčios pagrobti svetimÄ turtÄ , nes galvojo, kad O. P. turi teisę realizuoti medienos atliekas už skolÄ , vertino kaip nelogiÅ¡kus, paneigtus O. P. parodymais, kad R. Å . tai žinojo, taip pat, jog R. Å . reiÅ¡kė savo nepasitenkinimÄ , kad V. A. neleido O. P. grįžti dirbti į R. Å . miÅ¡kÄ , dėl ko jo mediena supuvo, tačiau toks vertinimas prieÅ¡tarauja bylos duomenims.

Akcentuojama, kad teismas neįvertino ir nepagrįstai atmetė nuoseklius R. Å . parodymus, jis nepatyrė jokių nuostolių dėl V. A. kaltės ir jam (R. Å .) nebuvo jokio motyvo grobti V. A. turtÄ , kadangi nors aptariamu atveju V. A. traktoriumi medienos traukimo iÅ¡ jam (R. Å .) priklausančio miÅ¡ko iÅ¡ tiesų nebuvo užbaigti, tačiau R. Å . pasamdė kitus darbininkus, kurie užbaigė darbus ir nuostolių nepatyrė, kadangi medienÄ iÅ¡traukė laiku ir ji nesupuvo. Be to, prieÅ¡ingai, nei nurodė teismas, V.

A. parodymai teisme, kad kaltinamasis jam niekada nereiškė pretenzijų, patvirtina R. Š. parodymus, o ne O. P.. V. A. nepatvirtino O. P. parodymų, kad R. Š. reiškė pretenzijas dėl nebaigtų darbų jo miške ir dėl to neva supuvusios medienos. Šių O. P. nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir kiti bylos duomenys, todėl O. P. teiginiai, kad nebaigus medienos traukimo darbų R. Š. miške supuvo dalis medienos, yra tik O. P. sugalvota versija, siekiant pačiam išvengti atsakomybės. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nebaigtų darbų galėjo supūti R.

Å . mediena. R. Å . parodymai, kad darbams užbaigti jis pasisamdė kitÄ firmÄ ir Å¡ie visus darbus užbaigė laiku ir jis neturėjo jokių nuostolių yra nepaneigti, ir nėra pagrindo jais netikėti. V. A. patvirtino, kad R. Å . jam niekada nereiÅ¡kė jokių pretenzijų ir jis nėra skolingas R. Å .. Taigi, akivaizdu, kad R. Å . neturėjo jokio motyvo grobti V. A. turtÄ . Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti O. P. parodymais, kad R. Å . galėjo turėti motyvÄ pagrobti V.

A. priklausančias medienos atliekas. Taip pat, anot apelianto, nors teismas R. Å . parodymus apie tai, kad jis atidavė O. P. 20 000 Lt ir to jokiu bÅ«du neįformino, vertino kaip prieÅ¡taraujančius logiÅ¡kai, tačiau su Å¡ia iÅ¡vada negalima sutikti. Pabrėžiama, kad dalį pinigų R. Å . perdavė O. P. dar negavęs jų iÅ¡ R. A.. Kaip nurodė R. Å ., jis norėjo iÅ¡saugoti gerus (draugiÅ¡kus) santykius su O. P., nes norėjo nupirkti O. P. uoÅ¡vės miÅ¡kÄ . Suvokdamas, kad tai bÅ«tų geras sandoris R.

Å ., norėdamas užsitarnauti O. P. palankumÄ , 1000 Lt O. P. davė, kad bÅ«tų apmokėtas uoÅ¡vienės miÅ¡ko kirtimo projekto parengimas. Å iÄ aplinkybę patvirtina byloje esantys O. P. ir R. Å . banko sÄ skaitų iÅ¡raÅ¡ai. Dar 4000 Lt R. Å . perdavė O. P. dar negavęs pinigų iÅ¡ R. A., bet jau gavęs iÅ¡ jo patvirtinimÄ , kad tas medienos atliekas paims. R. Å . Å¡iuos pinigus O. P. davė, nes Å¡is kreipėsi į jį, kad labai reikia pinigų, nes sugedo jo automobilis. Å ie pinigai O.

P. buvo perduoti Ramygaloje, Panevėžio rajone. LikusiÄ dalį pinigų R. Å . perdavė O. P. jau gavęs juos iÅ¡ R. A.. Å ie pinigai O. P. buvo perduoti kai O. P. dirbo miÅ¡ke, esančiame Å ilutės rajone. Pažymima ir tai, kad teisme R. Å . nurodė, kad R. A. iÅ¡ jo neprašė jokio raÅ¡to, kad perduoda pinigus O. P.. Kai jis jau paprašė, tada ir nusiuntė žinutę O. P.. Taigi, skundo autoriaus manymu, teismas nepagrįstai konstatavo jog R. Å . paaiÅ¡kinimas, jog jis O. P. perdavė 20 000 Lt ir to niekaip neįformino, yra neįtikinamas ir nelogiÅ¡kas.

Teismas padaręs tokiÄ iÅ¡vadÄ nebuvo nuoseklus, nes neįvertino, kad R. A. Å¡iuos pinigus R. Å . taip pat perdavė jų niekaip neįforminęs, tačiau Å¡ių R. A. parodymų teismas nelaiko neįtikinamais ir nelogiÅ¡kais, nors R. A. patirtis miÅ¡ko ruoÅ¡os ir prekybos mediena versle yra ne mažesnė, nei R. Å .. Akivaizdu, kad R. Å . be jokio patvirtinimo (raÅ¡telio) gavęs pinigus iÅ¡ R. A., juos perduodamas O. P., neturėjo pagrindo reikalauti iÅ¡ O. P., kad Å¡is raÅ¡tiÅ¡kai patvirtintų, jog gavo Å¡iuos pinigus.

Apklausų metu R. Š. nurodė, kad R. A. paprašė iš jo (R. Š.) patvirtinimo, kad šis gavo pinigus, tik kai jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tuomet R. Š. davė O. P. telefono numerį R. A., o O. P. pasakė, kad šis parašytų raštelį, kad pinigus jis gavo iš R. A. ir nusiuntė jam SMS žinutę su užrašu „R. A.“. Šie R. Š. paaiškinimai yra logiški ir dera su kitais bylos duomenimis, todėl nėra pagrindo laikyti juos neįtikinamais, kaip kad nusprendė pirmosios instancijos teismas.

Taip pat, anot apelianto, nors teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad bylos duomenys (O. P. ir R. Å . telefoninių skambučių iÅ¡klotinė) patvirtina O. P. parodymus, jog R. Å . darė jam poveikį ir todėl jis R. Å . nurodymu ir jo duotu numeriu skambino įmonei (duomenys neskelbtini), tačiau tokie teiginiai nepagrįsti ir neįrodyti. Pažymima, kad, Å¡iuo atveju, teismas neįvertino aplinkybės, jog telefoninių pokalbių iÅ¡klotinė patvirtina, kad R. Å . ir O. P. bendravimas telefonu buvo abipusis, o situacija, kad asmuo kuriam neva daromas poveikis, pats skambinėtų tam asmeniui, kuris iÅ¡ jo reikalauja nepagrįstai prisiimti kaltę ar pan., sunkiai įsivaizduojama.

Be to, teismas kažkodėl neįvertino ir neatsižvelgė į R. Å . duotus parodymus, kad telefoninių pokalbių su O. P. metu jis nedarė jam jokio poveikio, o tik pasakė O. P., kad R. A. nori, jog jis pasiraÅ¡ytų pinigų gavimo lape ir tik dėl to skambino O. P., o vėliau nusiuntė jam SMS su R. A. vardu ir pavarde. Teismas kažkodėl atmetė R. Å . parodymus, bet vadovavosi O. P. parodymais, kurių taip pat nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Teismas taip pat padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad neva A.

Z. nurodyta aplinkybė, kad jam skambino vyriÅ¡kis, kurio telefono numeris 869217444 (O. P. telefono numeris) ir kalbėjo, kad tai jis neva parodė biokurÄ , taip pat patvirtina O. P. parodymus, kad R. Å . darė jam poveikį ir todėl jis R. Å . nurodymu skambino įmonei (duomenys neskelbtini), tačiau aplinkybė, jog O. P. skambino A. Z. niekaip nepatvirtina tariamo R. Å . poveikio O. P.. Netgi prieÅ¡ingai, jei O. P. niekaip nebuvo susijęs su V. A. medienos atliekų pardavimu, jis nebÅ«tų skambinęs A. Z. ir nenurodinėjęs kaip Å¡iam elgtis ir kokius parodymus reikia duoti.

Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Z. nurodė, kad jam skambino O. P. ir prašė nurodyti, kad tai jis parodė jiems tas medienos atliekas. Iš byloje esančių telefonų pokalbių išklotinių matyti, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. O. P. du kartus skambino A. Z.. Įvertinus šiuos duomenis kyla klausimas, jei O. P. nebuvo susijęs su minėtų medienos atliekų dingimu, tai kokiu tikslu jis skambinėjo A. Z. ir prašė jo nurodyti visai kitokias aplinkybes, nei buvo iš tikrųjų. Jei asmuo nėra prisidėjęs prie veikos padarymo, jam nėra jokio reikalo skambinti kitiems asmenims ir nurodinėti, kokius jiems reikia duoti parodymus.

Skundo autoriaus tvirtinimu, O. P. tai darė, nes pats buvo susijęs su V. A. medienos atliekų pardavimu. Kaip nurodė R. Å ., bÅ«tent jis (O. P.) pasiÅ«lė jam įsigyti tas medienos atliekas, teigdamas, kad jos jam priklauso už skolÄ , ir paprašė padėti surasti joms pirkėjÄ . Dėl medienos atliekų vagystės pradėjus ikiteisminį tyrimÄ , O. P. bandė derinti šį klausimÄ su A. Z., bet Å¡iam atsisakius, ėmė teigti, kad A. Z. jis skambino R. Å . nurodymu. Tačiau A. Z. parodymai nepatvirtina tokių O.

P. parodymų. Taigi, teismas netinkamai įvertino A. Z. ir O. P. parodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad A. Z. parodymai patvirtina O. P. parodymus apie R. Å . jam darytÄ poveikį. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes, teigiama, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į R. Å . parodymus, laikydamas juos gynybine versija. R. Å . parodymai viso tyrimo metu buvo nuoseklÅ«s, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti ir juos atmesti kaip nepagrįstus. Priimdamas nuosprendį teismas netinkamai įvertino bylos duomenis (įrodymus) ir nuosprendyje nepateikė jokių aiÅ¡kių motyvų, kodėl R.

Å . parodymus laikė nepagrįstais. 2.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi O. P., R. A. ir A. Z. parodymais, Å¡iuos asmenis įvardijant kaip liudytojus, tačiau neįvertino kad visiems jiems Å¡ioje byloje buvo pareikÅ¡ti įtarimai ir jų statusas byloje ilgÄ laikÄ buvo kaip įtariamųjų. IÅ¡ kaltinamojo akto matyti, kad prokurorė taip pat Å¡ių asmenų parodymus vertino kaip liudytojų, nors Å¡ie asmenys duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu turėjo įtariamųjų statusÄ ir juos apklausiant jie nebuvo įspėjami apie atsakomybę už melagingų parodymų davimÄ .

Teigiama, kad toks Å¡ių asmenų parodymų vertinimas prieÅ¡tarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikai, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio statusas, yra neutralus, t. y. kaip liudytojas gali bÅ«ti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtinÄ jo dalyvavimÄ darant nusikalstamas veikas. Å ioje byloje liudytojais įvardintų O. P., R. A. ir A. Z. prisidėjimas prie medienos atliekų dingimo yra net ne tikėtinas, o akivaizdus.

Jų dalyvavimo forma ir pobÅ«dis Å¡iuo atveju nėra svarbi aplinkybė, nes pagal LAT praktikÄ pakanka vien dalyvavimo fakto konstatavimo. Kaip liudytojas apklausiamas asmuo turi bÅ«ti tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi, o tuo atveju kuomet asmenys duoda parodymus ir apie savo pačių atliktus veiksmus, Å¡ie asmenys negali bÅ«ti laikomi nesuinteresuotais bylos baigtimi liudytojais, nes jie turi interesÄ iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymima, kad ikiteisminis tyrimas Å¡ioje byloje tiek R. Å ., tiek O.

P., R. A. bei A. Z. atžvilgiu buvo pradėtas dėl to paties fakto – įtariant juos pagrobus V. A. priklausančias medienos atliekas. Įtarimai byloje buvo pareikšti visiems keturiems paminėtiems asmenims, tačiau ikiteisminis tyrimas O. P., R. A. bei A. Z. atžvilgiu buvo nutrauktas, konstatavus, kad nesurinkta pakankamai duomenų pagrindžiančių jų kaltę. Nepaisant to, bylos duomenys patvirtina, jog visi šie asmenys yra susiję su V. A. priklausančių medienos atliekų paėmimu. Todėl O.

P., R. A. bei A. Z. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, negalima vertinti kaip nesuinteresuotų liudytojų parodymų. Å ie asmenys suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi turi interesÄ iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl O. P., R. A. bei A. Z. parodymai negali bÅ«ti laikomi neÅ¡aliÅ¡kais bei patikimais ir jais negali bÅ«ti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas priimdamas nuosprendį Å¡ios aplinkybės neįvertino ir nesilaikydamas LAT suformuotos teismų praktikos Å¡ių asmenų parodymus vertino kaip neÅ¡aliÅ¡kų liudytojų parodymus. 2.4.

Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas bylos duomenų nevertino kaip visumos ir nesugretino tarpusavyje, o selektyviai atrinko tik tuos duomenis, kurie bent iÅ¡ dalies galėtų pagrįsti R. Å . pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ . Teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad kai kurių asmenų skirtingu metu duoti parodymai yra skirtingi ir prieÅ¡tarauja tiek tarpusavyje, tiek kitiems bylos duomenims. Nepaisant to, teismas selektyviai iÅ¡rinko iÅ¡ tokių parodymų tik tas detales, kurios bent iÅ¡ dalies galėtų pagrįsti kaltinimÄ , kartu ignoruodamas ir nevertindamas bylos duomenų, kurie paneigia R.

Š. kaltę. Anot skundo autoriaus, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino R. A. parodymus. Pažymima, kad R. A. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė net 7 kartus. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad R. A. parodymai nuolat keitėsi ir jis paskutinėse apklausose davė visai kitokius parodymus, nei pirminių apklausų metu. Teismas rėmėsi tik tais R. A. parodymais, kurie buvo naudingi kaltinimui pagrįsti, nevertindamas tų jo parodymų, kurie paneigia R. Š. kaltę ar patvirtina R.

Å . duotų parodymų teisingumÄ . Ä®vertinus aplinkybę, kad ir R. A. buvo pareikÅ¡tas įtarimas dėl vagystės, akivaizdu, kad jo parodymai keitėsi ta linkme, kad visa kaltė dėl padarytos veikos tektų R. Å ., o jis pats iÅ¡vengtų atsakomybės. Pakartojama, kad 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. vasario 12 d. pirmosiose apklausose ikiteisminio tyrimo metu R. A. nurodė, jog jis suvokė, kad medienos atliekos priklauso ne R. Å ., o kitam asmeniui (ar bent jau jiems abiem). Vėlesnėse ikiteisminio tyrimo apklausose ir teisme R.

A. pakeitė savo pozicijÄ ir teigė, kad jis suprato, jog medienos atliekų savininkas yra R. Å .. Tačiau duomenys, užfiksuoti pirmesniuose R. A. parodymuose tikėtina yra teisingesni, nei vėlesniuose parodymuose, nes po to kai jam buvo pareikÅ¡ti įtarimai, jis buvo suinteresuotas duoti parodymus, kad iÅ¡vengtų baudžiamosios atsakomybės. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi R. A. parodymais, kad R. Å . jam (R. A.) turėjo iÅ¡raÅ¡yti kasos pajamų orderį nuo savo įmonės, kuris patvirtintų, kad R.

Å . gavo pinigus iÅ¡ R. A., tačiau Å¡ie R. A. parodymai neteisingi, nes R. Å . objektyviai negalėjo iÅ¡raÅ¡yti tokio orderio, kadangi nebuvo galima buhalteriÅ¡kai pagrįsti tų pinigų įneÅ¡imo į R. Å . vadovaujamÄ UAB (duomenys neskelbtini). Be to, Å¡iÄ aplinkybę R. A. pirmÄ kartÄ nurodė tik apklausiamas ketvirtÄ kartÄ 2016 m. sausio 14 d. apklausos metu, t. y. nuo tiriamų įvykių ir ikiteisminio tyrimo pradžios praėjus 2,5 metų. Nesutinkant su teismo vertinimu dėl R. A. parodymų, kad jis pranešė R.

Å . apie tai, jog UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo smulkinti Å¡akas, taip pat nuolat informavo R. Å . apie darbų eigÄ , kaip atitinkančius faktines bylos aplinkybes, nuoseklius ir patvirtintus kitais bylos duomenimis, skunde teigiama, kad toks vertinimas neteisingas ir jo nepatvirtina bylos duomenys. Pakartojama, kad R. A. parodymai keitėsi ne kartÄ , tačiau R. A. niekada nenurodė, kad jis informavo R. Å . apie tai, jog UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo medienos atliekų smulkinimo darbus. PrieÅ¡ingai, iÅ¡ R.

A. 2013 m. spalio 21 d., 2015 m. lapkričio 25 d., 2016 m. sausio 14 d., 2016 m. balandžio 5 d. apklausų matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad bÅ«tent iÅ¡ R. Å . sužinojo apie tai, kad medienos atliekos jau yra susmulkintos (kÄ nurodė ir R. Å .). 2017 m. vasario 9 d. duodamas parodymus teisme R. A. dėl Å¡ios aplinkybės parodė, kad neprisimena, ar jam buvo žinoma apie (duomenys neskelbtini) atliekamus medienos smulkinimo darbus tų darbų atlikimo metu. Apie tai, kad (duomenys neskelbtini) susmulkino medienÄ , kiek prisimena, sužinojo iÅ¡ R.

Å .. Apelianto teigimu, iÅ¡ Å¡ių duomenų, akivaizdu, kad teismas netinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino R. A. parodymus ir nepagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį R. Å .. Taip pat, anot skundo autoriaus, teismas netinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino A. Z. parodymus. Akcentuojama, kad bÅ«tent A. Z. vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini) savavaliÅ¡kai, be medienos atliekų savininko žinios, pasisavino medienos atliekas, dėl kurių vagystės kaltinimai Å¡ioje byloje buvo pareikÅ¡ti R.

Š., todėl teismui reikėjo itin kruopščiai vertinti A. Z. parodymus, ko teismas nepadarė. Teismas nesulygino A. Z. parodymų su kitais bylos duomenimis, dėl to nenustatė, kad A. Z. parodymai neatitinka kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl negali būti laikomi teisingais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis R. Š.. Nesutinkant su teismo vertinimu dėl A. Z. parodymų kaip patvirtinančių, kad apie siūlomas parduoti medienos atliekas jis sužinojo iš R.

A., jie kartu važiavo į Alytaus rajonÄ jų apžiÅ«rėti, dėl atliekų sandėliavimo vietos R. A. tikslinosi telefonu susisiekęs su kitu asmeniu, A. Z. galvojo, kad R. A. yra medienos atliekų savininkas, todėl jam nekilo įtarimas, kad atliekos parduodamos neteisėtai, skunde teigiama, kad toks vertinimas padarytas, neatsižvelgus į tai, kad Å¡ie A. Z. parodymai nesutampa su R. A. duotais parodymais, kad jis dalyvavo tik kaip tarpininkas, kÄ nustatė ir apylinkės teismas. Sugretinus Å¡ias teismo nustatytas aplinkybes matyti, kad jos prieÅ¡tarauja viena kitai ir realybėje abi objektyviai negalėjo egzistuoti.

Jei tikėti A. Z. parodymais, kad jis suvokė R. A. kaip medienos atliekų savininkÄ , tai R. A. elgėsi ne kaip pardavimo tarpininkas, o kaip medienos atliekų savininkas, t. y. nepasakė A. Z., kad parduodamos medienos atliekos priklauso ne jam, o kitam savininkui. Jei vis tik tikėti R. A. parodymais, kad jis buvo tik tarpininkas ir tÄ aiÅ¡kiai deklaravo A. Z., tai A. Z. neturėjo pagrindo manyti, kad R. A. yra tų medienos atliekų savininkas ir be tikrojo medienos atliekų savininko leidimo neturėjo teisės paimti tų medienos atliekų.

Akivaizdu, kad kažkurio iš šių dviejų asmenų parodymai yra neteisingi, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino ir priimant nuosprendį rėmėsi akivaizdžiai prieštaringais A. Z. ir R. A. parodymais. Taip pat, anot skundo autoriaus, teismas netinkamai įvertino rašytinius bylos įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad medienos atliekų pirkimas buvo įformintas pirkimo-pardavimo sutartimi. Nesutinkant su teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. Medienos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 27-08-13 ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. kasos išlaidų orderio vertinimu kaip patikimų įrodymų, nors sutartis ir ūkinės operacijos įformintos vėliau, nei faktiškai vyko darbai, skunde atkreipiamas dėmesys, kad pats teismas nurodė, jog nevertina minėtų dokumentų teisėtumo.

Tokiu bÅ«du teismas pripažino, kad apkaltinamÄ jį nuosprendį grindė neiÅ¡tirtu ir neįvertintu įrodymu – medienos pirkimo pardavimo sutartimi. Be to, teismas neatsižvelgė, kad A. Z. 2013 m. rugpjūčio 27 d. Medienos pirkimo-pardavimo sutartį pateikė tik 2013 m. spalio 25 d., t. y. po beveik 2 mėnesių nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Å i sutartis sudaryta 2013 m. rugpjūčio 27 d., o bylos duomenimis nustatyta, kad medienos atliekos iÅ¡ V. A. sklypo buvo paimtos 2013 m. liepos 31 d.–2013 m. rugpjūčio 6 d. laikotarpiu.

Tai yra Å¡i sutartis suraÅ¡yta praėjus mažiausiai trims savaitėms nuo medienos atliekų paėmimo. Pažymima, kad ikiteisminis tyrimas Å¡ioje byloje buvo pradėtas 2013 m. rugpjūčio 19 d., todėl akivaizdu, kad Å¡i medienos pirkimo-pardavimo sutartis buvo suraÅ¡yta, kai UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui A. Z. tapo žinoma, kad dėl medienos atliekų paėmimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir tokiu bÅ«du siekiant kaip nors pateisinti savavaliÅ¡kÄ medienos atliekų pasisavinimÄ . Å iÄ aplinkybę 2013 m. spalio 21 d. ir 2016 m. sausio 14 d. apklausų metu patvirtino ir R.

A., kuris nurodė, kad minėtÄ medienos pirkimo-pardavimo sutartį surašė A. Z., kai sužinojo, kad tuo reikalu domisi policija. Pabrėžiama ir tai, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. medienos pirkimo-pardavimo sutartis neturi tokiam dokumentui privalomų rekvizitų, kadangi joje nėra medienos pardavėju įvardinto R. A. paraÅ¡o. Apelianto tvirtinimu, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, akivaizdu, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. medienos pirkimo-pardavimo sutartis negali bÅ«ti laikoma dokumentu, pagrindžiančiu UAB (duomenys neskelbtini) veiksmų teisėtumÄ Ä¯gyjant V.

A. priklausančias medienos atliekas. Å is raÅ¡ytinis įrodymas net negali bÅ«ti laikomas medienos įgijimÄ patvirtinančia pirkimo-pardavimo sutartimi, nes joje nurodytas ne tikrasis medienos atliekų savininkas (pardavėjas) ir nėra vienos iÅ¡ Å¡alių (pardavėjo) paraÅ¡o. Tokia sutartis galėtų bÅ«ti vertinama tik kaip ruoÅ¡inys, kuriuo buvo bandyta (siekiama) kaip nors pateisinti neteisėtÄ svetimo turto pasisavinimÄ . Pirmosios instancijos teismas neįvertino Å¡ių aplinkybių ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. medienos pirkimo-pardavimo sutartį laikė tinkama pagrįsti UAB (duomenys neskelbtini) veiksmų teisėtumÄ Ä¯gyjant V.

A. priklausančias medienos atliekas. Todėl laikytina, kad teismas netinkamai įvertino šį įrodymÄ , bei nepagrįstai juo rėmėsi spręsdamas dėl R. Å . kaltės. Nesutinkant su teismo vertinimu dėl O. P. banko sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡o, skunde atkreipiamas dėmesys, kad neįvertinta, jog O. P. nepateikė jokių aiÅ¡kių argumentų, kuriais galima bÅ«tų pagrįsti 2013 m. rugsėjo 16 d. atliktÄ 2200 Lt įneÅ¡imÄ Ä¯ jo banko sÄ skaitÄ . Pagal R. Å . parodymus bÅ«tent panaÅ¡iu metu (kelios dienos prieÅ¡ tai) jis ir perdavė O.

P. paskutinę pinigų sumÄ , kuriÄ buvo gavęs iÅ¡ R. A.. Tuo tarpu O. P. nepateikė teismui jokių patikimų argumentų, iÅ¡ kur pas jį atsirado Å¡i pinigų suma. IÅ¡ O. P. banko sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡o matyti, kad O. P. tuo metu turėjo pasiėmęs dvi paskolas iÅ¡ UAB „4FINANCE“, be to bylos duomenys patvirtina, kad tuo metu jis turėjo ir kitų iÅ¡laidų, todėl, skundo autoriaus manymu, O. P. objektyviai negalėjo turėti tos pinigų sumos, kuriÄ Ä¯ savo banko sÄ skaitÄ Ä¯nešė 2013 m. rugsėjo 16 d.

Šios piniginės lėšos buvo dalis pinigų, kuriuos O. P. perdavė R. Š., gavęs juos iš R. A., kaip atlygį už biokurui susmulkintas medienos atliekas, todėl teismas nepagrįstai neįvertino šios aplinkybės. Nurodoma ir tai, kad teismas, vertindamas vieni kitiems prieštaraujančius O. P. ir R. Š. parodymus, nepagrįstai rėmėsi O. P. parodymais ir be pagrindo atmetė R. Š. parodymus, kadangi O. P. parodymus laikė pagrįstais ir patikimais be jokių aiškių argumentų. Tokiu būdu, be aiškių motyvų, teismas laikė vienus bylos duomenis svarbesniais nei kitus, nors tam nėra jokių objektyvių priežasčių.

Pabrėžiama, kad R. Å . parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklÅ«s bei logiÅ¡ki, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl teismui nebuvo pagrindo juos atmesti. Kita vertus, apelianto teigimu, teismas nevertino bylos duomenų, kurie patvirtina, kad O. P. turėjo motyvÄ padaryti tÄ nusikalstamÄ veikÄ , kurios padarymu apkaltintas R. Å .. Skunde pakartojama, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog R. Å . galėjo turėti motyvÄ užvaldyti V. A. priklausančias medienos atliekas, tačiau iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad tokį motyvÄ turėjo O.

P.. 2013 m. lapkričio 5 d. O. P. apklausa patvirtina, kad V. A. įmonėse su O. P. už jo atliktÄ darbÄ nebuvo tinkamai atsiskaityta, taip pat, jog 2013 m. kovo mėnesį V. A. pareiÅ¡kė O. P., kad O. P. jam yra skolingas 21 000 Lt, ir nors O. P. nesijautė skolingas V. A., nenorėdamas turėti nesutarimų su darbdaviu, O. P. paprašė V. A. „atidirbti skolÄ â€œ ir V. A. davė jam darbo, t. y. pasiuntė jį dirbti į Alytaus rajonÄ , kur jis traukė ir į krÅ«vas sandėliavo medienos atliekas, dėl kurių dingimo ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Å¡ioje byloje.

Pažymima, kad O. P. nuosekliai patvirtino, kad niekada nesiskolino jokių piniginių lėšų nei iÅ¡ V. A., nei iÅ¡ jo valdomų įmonių. Taigi, akivaizdu, kad O. P. vienintelis turėjo motyvÄ pasisavinti V. A. priklausančias medienos atliekas, nes tokiu bÅ«du jis galėjo siekti iÅ¡vengti tariamos skolos V. A. grÄ Å¾inimo. O. P. pripažino, kad Å¡ios skolos V. A. jis niekada nelaikė realia ir pagrįsta. Pabrėžiama ir tai, kad tik O. P. turėjo realias galimybes realizuoti Å¡ias medienos atliekas pagrįstai tikėdamasis iÅ¡vengti atsakomybės už tai, nes tik jis vienas tiksliai žinojo, kiek yra medienos atliekų, o kiti asmenys, taip pat ir Å¡ios medienos savininkas V.

A., to nežinojo. Taigi, O. P. turėjo realų pagrindÄ manyti, kad jam pasisavinus dalį medienos atliekų, niekas negalės reikÅ¡ti jokių pretenzijų dėl jų dingimo, o jis pardavęs Å¡ias medienos atliekas (dalį jų) gaus pinigus, kurių iÅ¡ jo kaip skolos reikalavo V. A., ir tokiu bÅ«du iÅ¡vengs tariamos skolos grÄ Å¾inimo. Skundo autoriaus tvirtinimu, paminėtos aplinkybės parodo, kad R. Å . neturėjo motyvo padaryti veikÄ , dėl kurios yra nuteistas. Teismas neįvertino Å¡ių byloje nustatytų aplinkybių ir neatsižvelgė į tai, kad jos patvirtina R.

Å . duotų parodymų, kad pirkti medienos atliekas jam pasiÅ«lė O. P. ir jis (R. Å .) tik padėjo O. P. ieÅ¡koti medienos atliekų pirkėjo, teisingumÄ . Taigi, R. Å . neturėjo pagrindo manyti, kad O. P. medienos atliekas parduoda neteisėtai, t. y. neturėdamas jų savininko leidimo, todėl jo veikos negalima laikyti nusikalstama. 2.5. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nes neįvertino, kad R. Å . padarytoje veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių, t. y., kad R.

Š. veiksmai neatitinka BK 178 straipsnio 1 dalies numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių. Cituojama BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 4 dalis, BPK 1 straipsnis ir akcentuojama, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindas yra baudžiamojo kodekso apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje. Tik asmens veikoje nustačius pagrindinius nusikalstamos veikos sudėties požymius, galima konstatuoti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Cituojama BK 178 straipsnio 1 dalis ir teigiama, jog teismas, spręsdamas dėl R.

Š. kaltės, neįvertino, kad bylos duomenys patvirtina, jog jis neatliko veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, t. y. jis neužvaldė V. A. priklausančių medienos atliekų. Iš bylos duomenų matyti, kad V. A. priklausančias medienos atliekas susmulkino ir išsivežė UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad R. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) direktorius A. Z. nebuvo pažįstami ir dėl šių medienos atliekų pardavimo (paėmimo) niekada nėra bendravę.

Apklausiami ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tai patvirtino R. Å . ir A. Z.. R. Å . ir A. Z. telefonų skambučių iÅ¡klotinės taip pat patvirtina, kad R. Å . telefonu niekada nebendravo su A. Z.. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad gavęs pasiÅ«lymÄ iÅ¡ O. P., R. Å . tik pasiÅ«lė Å¡ias medienos atliekas pirkti R. A., o Å¡is savo ruožtu jas pasiÅ«lė pirkti A. Z.. R. Å . nedalyvavo UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojams atliekant medienos atliekų smulkinimo ir transportavimo darbus. Byloje nėra patikimų duomenų, kad R.

Å . apskritai buvo žinoma, jog Å¡ias medienos atliekas paims UAB (duomenys neskelbtini) bei apie Å¡ių darbų atlikimo laikÄ . Taigi, iÅ¡ byloje surinktų duomenų matyti, kad R. Å . nebuvo užvaldęs V. A. priklausančių medienos atliekų. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai Å¡ias medienos atliekas susmulkino ir iÅ¡sivežė, gavę Å¡ios bendrovės direktoriaus A. Z. žodinį nurodymÄ . TÄ patvirtino ir liudytojas K. S., UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojas organizavęs medienos atliekų smulkinimo ir transportavimo darbus.

Kritikuojant apylinkės teismo iÅ¡vadÄ , jog nustatyta, kad R. Å . padarė vagystę pasitelkęs asmenis, kurie dėl Å¡ios veikos nėra kalti, skunde teigiama, jog Å¡i iÅ¡vada neteisėta ir nepagrįsta. Pažymima, kad teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl R. A. ir A. Z. kaltės (jie kalti ar ne), nes Å¡is klausimas teisme nebuvo nagrinėjamas. Prokuroras nutraukdamas ikiteisminį tyrimÄ dalies asmenų (įtariamųjų) atžvilgiu nesprendžia tų asmenų kaltės klausimo, nes spręsti dėl asmens kaltumo (nekaltumo) yra iÅ¡imtinė teismo teisė.

Tai, kad prokuroro nutarimu R. A. ir A. Z. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai jų kaltę patvirtinančių įrodymų, jokiu bÅ«du nepatvirtina jų nekaltumo ir automatiÅ¡kai nedaro R. Å . kaltu dėl V. A. priklausančių medienos atliekų vagystės. Pakartojama, kad R. A. ir A. Z. parodymai dėl bylai reikÅ¡mingų aplinkybių yra prieÅ¡taringi, tačiau teismas vietoj to, kad grÄ Å¾intų bylÄ prokurorui Å¡iems trÅ«kumams paÅ¡alinti, nuosprendyje nepagrįstai sprendė, kad R.

Å . yra nusikalstamos veikos vykdytojas ir yra kaltas dėl V. A. priklausančių medienos atliekų pasisavinimo (vagystės). Pabrėžiama ir tai, kad R. Å . gynėjas, bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teikė praÅ¡ymÄ grÄ Å¾inti bylÄ prokurorui, siekiant paÅ¡alinti kliÅ«tis trukdančias bylÄ nagrinėti teisme, tačiau Å¡is gynėjo praÅ¡ymas nebuvo patenkintas. 2.6. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nes neįvertino, kad R.

Å . padarytoje veikoje taip pat nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Tvirtinama, kad byloje nėra surinkta patikimų duomenų, kad R. Å . turėjo tyčiÄ neatlygintinai užvaldyti V. A. priklausančias medienos atliekas. R. Å . nurodė, kad medienos atliekas pirkti jam pasiÅ«lė O. P., kurio praÅ¡ymu jis ieÅ¡kojo, kam galima bÅ«tų parduoti Å¡ias medienos atliekas, ir vykdydamas šį praÅ¡ymÄ medienos atliekas pasiÅ«lė pirkti R. A.. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad gavęs O.

P. pasiÅ«lymÄ pirkti medienos atliekas, ir vėliau siÅ«lydamas jas įsigyti R. A., R. Å . nežinojo (nesuvokė ir negalėjo suvokti), kad tos medienos atliekos priklauso ne O. P., nes praktika, kai už darbÄ su darbininkais atsiskaitoma realizuojant dalį medienos, yra įprasta vykdant tokio pobÅ«džio darbus. O. P. patikino R. Å ., kad jo siÅ«lomos medienos atliekos priklauso jam kaip atlygis už darbÄ ir prašė paieÅ¡koti, kas galėtų nupirkti Å¡ias medienos atliekas. Toks O. P. praÅ¡ymas R. Å . negalėjo pasirodyti įtartinas, nes O.

P. kreipėsi į R. Å ., žinodamas, kad Å¡is užsiima medienos ir miÅ¡ko prekyba bei pažįsta nemažai asmenų, kurie užsiima panaÅ¡iu verslu. Be to, R. Å . ir O. P. siejo ir bendri verslo interesai, nes R. Å . tarėsi su O. P., kad R. Å . padės sutvarkyti reikiamus dokumentus O. P. uoÅ¡vei R. A. L. priklausančio miÅ¡ko kirtimo projektui parengti ir vėliau tarpininkaus kertant šį miÅ¡kÄ ir parduodant medienÄ . BÅ«tent siekdamas užtvirtinti gerus tarpusavio santykius ir taip pelnyti O. P. palankumÄ (tikintis, kad tai lems bÅ«simÄ R.

A. L. priklausančio miÅ¡ko kirtimo darbų ir medienos pardavimo sandorį) R. Å . ėmėsi ieÅ¡koti, kas galėtų nupirkti O. P. pasiÅ«lytas medienos atliekas ir tuo tikslu jas pasiÅ«lė R. A.. R. Å ., siÅ«lydamas medienos atliekas R. A. neįtarė, kad O. P. jas pardavinėja neturėdamas teisėto jų savininko leidimo. Å ios R. Å . apklausų metu nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos kitais bylos duomenimis, todėl teismas neturėjo pagrindo laikyti jas neįrodytomis ir atmesti kaip gynybinę kaltinamojo versijÄ .

Be to, pažymima, kad atmesdamas R. Å . parodymus teismas net nesiėmė veiksmų patikrinti R. Å . nurodytas aplinkybes. Teismas atmetė R. Å . gynėjo praÅ¡ymÄ Ä¯pareigoti nukentėjusįjį V. A. pateikti dokumentus, patvirtinančius O. P. įsiskolinimÄ jam ir/ar jo įmonėms. Å ie dokumentai galėjo pasitarnauti vertinant, ar O. P. galėjo turėti motyvÄ (suinteresuotumÄ ) parduoti dalį V. A. priklausančių medienos atliekų. Teismas nepagrįstai atmetė R. Å . parodymus, kaip nepagrįstus ir rėmėsi O.

P. duotais parodymais, nors O. P. parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Taigi, R. Š. parodymais ir kitais bylos duomenimis nustatyta, kad R. Š. neturėjo tyčios užvaldyti V. A. priklausančių medienos atliekų ir siūlydamas jas įsigyti R. A. nesuvokė, kad O. P. jas pardavinėja neturėdamas teisėto jų savininko leidimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. Š. veikoje nėra kaltės ir R. Š. veiksmai turėtų būti įvertinti kaip kazusas, t. y. veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo (nusikaltimo) požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo).

Pabrėžiama ir tai, kad nuosprendžiu R. Š. nuteistas už visų V. A. sklype buvusių medienos atliekų vagystę, nepaisant, kad bylos duomenys patvirtina, jog R. Š. siūlydamas R. A. pirkti medienos atliekas pasakė jam, kad parduodama tik dalis (ne visos) medienos atliekų ir tiksliai nurodė, kurias krūvas medienos atliekų O. P. buvo nurodęs kaip parduodamas. Teismas spręsdamas dėl R. Š. kaltės neįvertino, kad bylos duomenys patvirtina, jog R. Š. tikrai negalėjo turėti tyčios (siekio) parduoti visas V.

A. sklype buvusias medienos atliekas, nes R. A. aiškiai nurodė, kad parduodamos ne visos tame sklype esančios medienos atliekų krūvos. Iš A. Z. ir R. A. parodymų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) pasiėmė net ir tas krūvas medienos atliekų, kurias R. Š. buvo nurodęs, kad jų negalima liesti, nes jos priklauso kitam asmeniui. Ir nors R. A. parodymai iš dalies nesutampa su R. Š. duotais parodymais, kad kaip galimos smulkinti buvo nurodytos tik tos krūvos, kurios buvo prie fermų, vis tik net ir ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad R.

Å . buvo aiÅ¡kiai įvardinęs, kad parduodamos ne visos į krÅ«vas sukrautos medienos atliekos. UAB (duomenys neskelbtini) susmulkino ir iÅ¡sivežė visas ten buvusias medienos atliekas, t. y. savavaliÅ¡kai pasisavino net ir tas medienos atliekas, kurias R. Å . buvo nurodęs R. A. kaip negalimas liesti, nes jos priklauso kitiems savininkams. Todėl, anot skundo autoriaus, akivaizdu, kad tÄ dalį medienos atliekų UAB (duomenys neskelbtini) pasisavino savavaliÅ¡kai. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, ar R.

A. perdavė informacijÄ A. Z., kad parduodamos ne visos medienos atliekų krÅ«vos, o tik dalis jų. Å ių asmenų parodymai dėl Å¡ios aplinkybės yra kardinaliai prieÅ¡taringi. Byloje taip ir liko nenustatyta, kas iÅ¡ Å¡ių dviejų asmenų kaltas, kad UAB (duomenys neskelbtini) pasisavino net ir tas medienos atliekas, kurios R. Å . buvo nurodytos kaip neparduodamos. Tačiau teismas nevertino Å¡ios aplinkybės nuosprendyje nepagrįstai konstatuodamas, kad ikiteisminis tyrimas R. A. ir A. Z. atžvilgiu buvo nutrauktas, todėl nėra pagrindo spręsti jų kaltės klausimo ir dėl visų medienos atliekų vagystės kaltu pripažino R.

Å ., nors bylos duomenys patvirtina, kad R. Å . neturėjo tyčios neteisėtai užvaldyti V. A. turto ir jo veikoje nėra kaltės. Tokiu bÅ«du teismui pripažinus R. Å . kaltu dėl V. A. priklausančių medienos atliekų vagystės, R. Å . yra nepagrįstai apkaltintas dėl veikos, kurios realiai nepadarė. Cituojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BK 2 straipsnio 2 dalis, BPK 3 straipsnio 1 punktas, taip pat remiamasi LAT praktika, kurioje pasisakyta, kad nesant asmens veikoje bent vieno iÅ¡ objektyvių ir subjektyvių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė, ir atsižvelgiant į skunde nurodytas aplinkybes, teigiama, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ ir R.

Š. veiksmus nepagrįstai įvertino kaip atitinkančius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. 2.7. Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, skunde konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. Š. kaltės, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovavosi neišsamiai ištirtais ir nepatikrintais įrodymais, nesilaikė baudžiamojoje teisėje privalomai taikomo principo (reikalavimo) visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai, todėl nuosprendis neatitinka LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo, 2009 m. spalio 20 d. plenarinės sesijos nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, nuostatų, keliamų nuosprendžio turiniui.

Surinktus įrodymus teismas įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir LAT praktika, kad vidinis teisėjo įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad vidinis teisėjo įsitikinimas nėra pagrįstas objektyviu visų aplinkybių ištyrimu, nuosprendis neatitinka įstatymo nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Aukščiau paminėti teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai bei nukrypimas nuo LAT praktikos turėjo įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, nes netinkamai įvertintų bylos duomenų pagrindu R.

Å . nepagrįstai buvo pripažintas kaltu padaręs BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ . Be to, teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nes neįvertino, kad R. Å . veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties privalomųjų požymių.

3. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

4. Nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Ugniaus Čižiūno apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamÄ jÄ bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde.

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Å ios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindÄ , t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi bÅ«ti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

7. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus, bÅ«ti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų iÅ¡vadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo iÅ¡vados nuosprendyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstomi nuosekliai ir sudaryti logiÅ¡kÄ visumÄ . Nuosprendis privalo bÅ«ti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalyje, kur iÅ¡dėstoma:

1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės;

2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus;

3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir iÅ¡vados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme iÅ¡tirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino R. Å . kaltu padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Teismo padarytos iÅ¡vados visiÅ¡kai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai. Nuosprendis suraÅ¡ytas nepažeidus BPK reikalavimų.

8. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimÄ turtÄ . Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iÅ¡ asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtÄ , juo naudotis ir disponuoti. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiÅ¡kia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimÄ daiktÄ , numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavÄ , ir to nori. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi bÅ«ti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtÄ , nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtÄ .

9. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis V. A. neteko savo turto – medienos atliekų, kurios buvo sudėtos į krÅ«vas jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadangi turtas buvo pagrobtas. V. A. pareiÅ¡kimu policijai ir jo parodymais nustatyta, kad medienos atliekos užvaldytos neteisėtai, t. y. be nukentėjusiojo, turto savininko, sutikimo ir neatlygintinai. Viso proceso metu nuteistasis R. Å . savo kaltę dėl Å¡ios nusikalstamos veikos padarymo neigė ir nurodė, kad nepagrobė svetimų medienos atliekų, o buvo tik tarpininkas jas parduodant, t. y. pažįstamo O. P. praÅ¡ymu jis surado pirkėjÄ â€“ R. A., o vėliau, gavęs iÅ¡ jo pinigus už parduotas medienos atliekas – 20 000 litų, atidavė juos O. P..

10. Liudytojas O. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad po įvykio (kuris nagrinėjamas Å¡ioje baudžiamojoje byloje) jam paskambino R. Å . ir pradėjo aiÅ¡kinti, kad yra kažkokios bėdos dėl dingusių Å¡akų, siÅ«lė jam prisiimti kaltę, žadėjo pasamdyti jam pačius geriausius advokatus. R. Å . jam skambino ne vienÄ kartÄ , vis sakydavo, kad jis prisiimtų kaltę, nueitų pas V. A. ir prisipažintų, kad tai jo darbas, praÅ¡ytų, kad Å¡is atsiimtų pareiÅ¡kimÄ , nes jis jam atlygintų žalÄ .

Jis iÅ¡sigando, pagalvojo, kad R. Å . nori jį „pakiÅ¡ti“, kad jis apsiimtų jo kaltę. Vėliau R. Å . telefonu paprašė, kad jis paskambintų UAB (duomenys neskelbtini) ir pasakytų, kad neva jis jiems viskÄ aprodęs ir su jais taręsis, pasakė telefono numerį. Jis paskambino nurodytu numeriu ir paklausė, kas čia vyksta, kodėl jį norima kažkur įvelti. Atsiliepęs asmuo pasakė, kad jis irgi nieko nežino, nėra jo matęs ir girdėjęs, ir tai patvirtins. Po to jam paskambino R.

Å . ir pasakė, kad jis paraÅ¡ytų raÅ¡telį, jog gavo 21 000 Lt iÅ¡ R. A.. Jis tokio asmens nepažinojo ir atsakė, kad neprisimins pavardės, tada R. Å . atsiuntė jam to asmens vardÄ ir pavardę SMS žinute. Jis kategoriÅ¡kai paneigė gavęs iÅ¡ R. Å . 21 000 Lt už V. A. medienos atliekas. Jo teigimu, R. Å . žinojo V. A. priklausančių miÅ¡kų buvimo vietas, nes R. Å . jam (O. P.) buvo sakęs, kad V. A. nusiuntė R. Å . savo miÅ¡kų kadastrinius numerius. Taip pat nurodė, kad turi skolÄ V.

A., t. y. prieÅ¡ atsiskaitydamas iÅ¡ darbo V. A. įmonėje jis pasirašė vekselį, kad yra skolingas jam virÅ¡ 18 tÅ«kst. litų, Å¡i skola susidarė todėl, kad kai jis dirbdavo po visÄ LietuvÄ , tai V. A. pervesdavo jam į sÄ skaitÄ â€ždienpinigius“, tai buvo pinigai kurui, detalėms pirkti, o Å¡ioms iÅ¡laidoms pateisinti jis privalėdavo pateikti sÄ skaitas faktÅ«ras, tačiau daliai jam pervestos sumos jis pateisinančių dokumentų neiÅ¡saugojo ir nepateikė, todėl V. A. ir užskaitė tai kaip jo skolÄ .

11. Pažymėtina, kad akistatos su R. Å . metu liudytojas O. P. patvirtino aplinkybes apie tai, kad jis sakė R. Å ., jog traukia V. A. Å¡akas. Taip pat paneigė R. Å . parodymus apie tai, kad gavo iÅ¡ jo 20000 litų už sumaltÄ biokurÄ (t. 2, b. l. 7-8). Todėl pagrįsta teismo iÅ¡vada, kad R. Å . žinojo kam priklausė medienos atliekos, o bÅ«tent V. A., gi O. P. buvo tik traktorininkas, kuris jas tvarkė, bet nebuvo turto savininkas ir negalėjo R. Å . siÅ«lyti medienos atliekas pirkti. Kolegija konstatuoja, kad O. P. parodymai nebuvo vienintelis įrodymas byloje, patvirtinantis R. Å . kaltumÄ . Teismo nuosprendyje visi įrodymai nuosekliai iÅ¡dėstyti, aptarti, įvertinti, padarytos motyvuotos iÅ¡vados. Teismas pagrįstai ir teisingai įvertino kitų liudytojų parodymus, kurie neprieÅ¡tarauja tarpusavyje ir atitinka kitus bylos duomenis.

12. Liudytojas R. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jis pažįsta R. Å ., nes abu yra tos pačios srities profesionalai, užsiima miÅ¡ko ruoÅ¡a. KartÄ R. Å . pasakė, kad jis nori parduoti medienos atliekas biokurui, kurios yra Alytaus rajone, ir klausė, ar jis žino kam bÅ«tų galima jas pasiÅ«lyti. IÅ¡ R. Å . pasakojimo apie tÄ medienÄ , jos kiekį ir sandėliavimo vietÄ jis suprato, kad tai R. Å . priklauso medienos atliekos. Jis buvo įsitikinęs, kad toks žmogus kaip R. Å ., turintis patirtį Å¡iame versle, negali siÅ«lyti parduoti svetimÄ turtÄ .

Apie R. Å . siÅ«lomas biokurui tinkamas atliekas jis pasakė pažįstamam A. Z., kuris vadovavo UAB (duomenys neskelbtini), Å¡i įmonė supirkdavo medienos atliekas, su savo technika jas susmulkindavo ir veždavo parduoti į katilines. A. Z. susidomėjo pasiÅ«lymu, todėl jie kartu nuvažiavo į Alytaus rajonÄ apžiÅ«rėti biokuro. KeliÄ telefonu jiems nurodė R. Å ., kuris dar paaiÅ¡kino, kad parduodamos tos atliekos, kurios sudėtos į krÅ«vas prie fermų. Kai nuvažiavo į vietÄ ir pamatė biokurÄ , A.

Z. sutiko jį nupirkti. Prasidėjus medienos atliekų smulkinimo darbams, jis telefonu informavo apie tai R. Š.. Kai darbai buvo baigti, A. Z. per du kartus išmokėjo jam pinigus, kuriuos jis perdavė R. Š.. Pastarasis anksčiau buvo sakęs, kad kai gaus visus pinigus už medienos atliekas, tai išrašys kasos pajamų orderį, tačiau to nepadarė. Vėliau, jau kai vyko policijos tyrimas, jis paskambino tikrajam medienos atliekų savininkui ir pasakė, kad jam reikia aiškintis su R. Š..

13. Liudytojas A. Z. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad vadovauja UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2005 m. Pažinojo R. A., juos siejo verslo reikalai. Ne vienÄ kartÄ UAB (duomenys neskelbtini) pirko iÅ¡ R. A. medienÄ ir jokių problemų nekildavo. 2013 m. vasarÄ UAB (duomenys neskelbtini) nupirko iÅ¡ R. A. žaliavÄ biokurui. Tai buvo kirtimo atliekos, jas vietoje su technika susmulkino ir iÅ¡vežė. R. A. sumokėjo pinigus už žaliavÄ biokurui per kelis kartus, R. A. pasirašė 2013 m. rugpjūčio 27 d. kasos iÅ¡laidų orderyje, kad pinigus gavo.

Pas R. A. neprašė nuosavybės teisę į parduodamas atliekas patvirtinančių dokumentų, nes jie buvo pažįstami apie 10 metų, bendradarbiavo miÅ¡ko ruoÅ¡os versle, todėl visiÅ¡kai juo pasitikėjo. R. A. gal pusę metų siÅ«lė jam pirkti tas atliekas, kol kartÄ jis sutiko jas apžiÅ«rėti ir nuvažiavo į vietÄ . KeliÄ parodė R. A.. Vienu metu jis kažkam skambino ir tikslinosi dėl Å¡akų krÅ«vų vietos. Jis buvo tikras, kad R. A. parduoda jam priklausančias medienos atliekas, kurias iÅ¡ kažko nusipirko ir jas perparduoda.

Prisimena, kad matė sukrautas kelias medienos atliekų krÅ«vas, jos buvo skirtingo dydžio. Smulkinimo darbai vyko apie savaitę laiko, R. A. tuo metu jam kelis kartus skambino ir domėjosi darbų eiga. Po to, kai darbai buvo baigti ir tapo aiÅ¡kus biokuro kiekis, jis parengė sutartį, kuria įformino biokuro pirkimÄ iÅ¡ R. A., kurio praÅ¡ymu davė jam dar vienÄ tokios sutarties egzempliorių, kuri buvo neužpildyta, t. y. be sutarties Å¡alių pavardžių.

14. Liudytojas K. S., UAB (duomenys neskelbtini) vadybininkas, pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad vykdant UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus A. Z. nurodymus, Å¡ios įmonės darbuotojai Alytaus rajone susmulkino ir iÅ¡vežė medienos atliekas, kurias pardavė UAB (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu K. S. parodymai buvo patikrinti vietoje ir jis parodė vietas (duomenys neskelbtini), iÅ¡ kur vežė medienos atliekas, kas atitinka nukentėjusiojo V. A. parodymus, taip pat įvykio vietos apžiÅ«ros protokole fiksuotus duomenis apie vagystės vietÄ .

15. AukÅ¡tesnysis teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymai yra nuoseklÅ«s ir patvirtinantys vieni kitus, esminių skirtumų dėl pagrindinių bylos faktinių aplinkybių juose nenustatyta, o parodymuose esantys neatitikimai nelaikytini tokiais, dėl kurių bÅ«tų galima abejoti liudytojų parodymų patikimumu nagrinėjamo įvykio kontekste. Liudytojų parodymų tarpusavio neatitikimai dėl medienos atliekų krÅ«vų buvimo vietų ir jų skaičiaus, taip pat kas, jų teigimu, buvo medienos atliekų savininkas, nesudaro pagrindo abejoti jų parodymais apie tai, kad V. A. priklausančios medienos, buvusios (duomenys neskelbtini), pagrobimÄ ir pardavimÄ organizavo bÅ«tent R. Å ..

16. Aukštesniojo teismo nuomone taip pat nėra pagrindo manyti, kad liudytojų O. P., R. A. ir A. Z. parodymai yra nepatikimi dėl to, kad jie tame pačiame ikiteisminiame tyrime buvo įtariamieji, tačiau vėliau jiems ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes remtis asmenų, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamieji, tačiau jiems ikiteisminis tyrimas nutrauktas, parodymais.

17. BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai, bet ir jų visumÄ , juos lyginant ir siejant į nuosekliÄ ir vientisÄ grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų iÅ¡tyrimu ir patikrinimu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimÄ dėl R. Å . kaltės, be liudytojų parodymų, pagrįstai vadovavosi ir nukentėjusiojo V. A. parodymais dėl nuteistojo motyvo padaryti vagystę (pretenzijų turėjimas dėl sugadintos medienos), įeinančių ir iÅ¡einančių A.

Z., R. A., R. Å . ir O. P. mobiliojo ryÅ¡io telefonų skambučių iÅ¡klotinėmis, kuriomis spręstas jų tarpusavio bendravimo intensyvumo klausimas, taip pat R. Å . siųsta SMS žinute O. P., pasak kurio, vykstant ikiteisminiam tyrimui, R. Å . prašė jo nurodyti, kad jis gavo pinigus iÅ¡ R. A.. Be to, pirmosios instancijos teismas iÅ¡analizavo R. Å . parodymus, kad jis prašė R. A. padėti surasti biokuro pirkėjÄ , taip pat sakė R. A., kad biokurÄ parduoda O. P., kad gautus pinigus iÅ¡ R. A. už medienos atliekų pardavimÄ perdavė O.

P., nežinojo, kad medienos atliekos priklauso V. A., ir neturėjo tyčios pagrobti svetimÄ turtÄ . Teismas palygino Å¡iuos R. Å . parodymus su kitais bylos įrodymais ir pateikė argumentus kodėl, nustatydamas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, jais nesivadovauja. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir iÅ¡tyręs visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad R. Å . neteisėtai, neturėdamas medienos atliekų savininko sutikimo, savo nuožiÅ«ra disponuodamas svetimu turtu kaip savu, pardavė medienos atliekas kitam asmeniui, pardavimui pasitelkęs R.

A., kuris surado pirkėjÄ â€“ UAB (duomenys neskelbtini), taigi R. Å . padarė vagystę pasitelkęs asmenis, kurie dėl Å¡ios veikos nėra kalti, todėl laikytina, kad jis yra vagystės vykdytojas.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartÄ pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimÄ byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ byloje Helle v.

Finland). Tokios pozicijos iÅ¡ esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 322 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo negali bÅ«ti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymÄ Ä¯ kiekvienÄ apeliacinio skundo argumentÄ , todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvienÄ Â skunde dėstomÄ samprotavimÄ , o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014). Vien tai, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo iÅ¡vadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas jo apeliacinį skundÄ tenkinti.

19. Byloje neginčytinai nustačius, kad bÅ«tent R. Å . 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., be V. A. žinios UAB (duomenys neskelbtini) pardavė (duomenys neskelbtini) buvusius ir V. A. priklausančius 602 kietmetrius medienos atliekų, kurių vieno kietmetrio vertė 11,58 Eur, tokiu bÅ«du pagrobė nukentėjusiajam V. A. priklausantį 6 971,16 Eur vertės turtÄ , todėl jo veika pagal BK 178 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

20. Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, įvertino reikÅ¡mingų aplinkybių visumÄ ir pagrįstai R. Å . skyrė bausmę – baudÄ , bausmės dydį pagrįstai parinko sankcijos ribose, artimÄ jos vidurkiui. Apeliaciniame skunde bausmės Å¡velninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.

21. Atsižvelgiant į visas iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sÄ mone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ nuosprendį, kuriame teismo padarytos iÅ¡vados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas R.

Å . pritaikytas tinkamai, jam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų. Todėl nuteistojo R. Å . gynėjo advokato Ugniaus ČižiÅ«no apeliacinis skundas atmetamas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendis paliekamas galioti. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo R. Å . gynėjo advokato Ugniaus ČižiÅ«no apeliacinį skundÄ atmesti.

Teisėjai Kęstutis Dargužis Giedrius Endriukaitis Danguolė Šiugždinytė