2019-01-24 Nr. AB-2611-3-61-3-03964-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-63-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03964-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Abastas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Abastas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Abastas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Abastas“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2018 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. (24.12-31-5)R-5826 „Dėl pasiūlymo pasirašyti susitarimą“ (toliau – ir Sprendimas).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi atsisakė priimti UAB „Abastas“ skundą, kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo panaikinti Sprendimą, kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 71 straipsnio nuostatomis, nustatė, kad mokesčių administratorius turi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo pasirašyti susitarimą.

Teismas nurodė, kad MAĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu. Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010 yra nurodęs, kad MAĮ 71 straipsnio 1 dalis nenustato imperatyvios pareigos mokesčių administratoriui kiekvienu atveju pasirašyti susitarimą su mokesčio mokėtoju, o tik suteikia teisę susitarti dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio.

Teismas pažymėjo, kad konkrečias teisines pasekmes mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės srityje, atliekant mokestinį patikrinimą, mokesčių mokėtojui paprastai sukelia sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnai nustato mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 132 str. 1 ir 2 d.).

Teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas nesukelia konkrečių materialinių teisinių pasekmių, todėl Sprendimo neteisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. tokio akto teisėtumas negali būti savarankiškos administracinės bylos dalykas, nes jis nėra nei individualus teisės aktas, nei administracinis aktas, juo yra tik pateikiama informacija, o pareiškėjo teisėms ir pareigoms jokia įtaka nėra daroma, teisminis nagrinėjimas dėl atitinkamos informacijos pateikimo būtų teisiškai beprasmis, paneigiantis teismui priskirtą funkciją iš esmės spręsti socialinius konfliktus.

III. Pareiškėjas UAB „Abastas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, jog teisingumą vykdo teismas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nepriimti jo skundo dėl Sprendimo. Nors Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010 nurodė, kad MAĮ 71 straipsnio 1 dalis nenustato imperatyvios pareigos mokesčių administratoriui kiekvienu atveju pasirašyti susitarimą su mokesčio mokėtoju, o tik suteikia teisę susitarti dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, tačiau šiuo atveju ginčas vyksta dėl to, kad VMI apskritai nagrinėjo visai kitos įmonės klausimą, nieko nemotyvavo ir net nepradėjo derybų, iš kurių ir paaiškėtų, ar yra pagrindo susitarimui, ar ne. Pareiškėjo nuomone, VMI neturi absoliučios teisės atisakyti be motyvų pradėti derybas, todėl, panaikinus Sprendimą, būtų pradėtos derybos ir, tik joms pasibaigus, būtų galutinis ir motyvuotas sprendimas sudaryti susitarimą ar nutraukti derybas. Šiuo atveju buvo priimtas Sprendimas be motyvų, o derybos net nepradėtos. Todėl, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, nutartis turi būti panaikinta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti UAB „Abastas“ skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012). Teismas privalo imtis nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą (ABTĮ 5 str. 2 d. 1 p.).

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 17–21 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. Atsižvelgus į šias teises normas, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, kad tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl savarankiškas teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

MAĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu.

Taigi įstatymų leidėjas numatė galimybę mokesčių mokėtojui ir mokesčių administratoriui taikiai susitarti dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio tik esant tam tikroms aplinkybėms ir šių aplinkybių vienodam šalių vertinimui, t.y. numatė būdą išvengti mokestinio ginčo arba jį išspręsti taikiai. Todėl mokesčių administratoriui nesutikus pasirašyti tokio susitarimo nėra sukuriamos savarankiškos materialinės teisinės pasekmės, kurių koregavimas teismo sprendimu leistų apginti suinteresuoto asmens teises ar įstatymo saugomus interesus. Kilus mokestiniam ginčui, kompetentingos jį nagrinėti institucijos įvertina visas tam reikšmingas faktines aplinkybes ir esant pagrindui apgina suinteresuotų asmenų pažeistas teises ar teisėtus interesus.

Dėl išdėstyto pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, o nutartis, kuria skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Abastas“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė