2020-06-10 Nr. AB-11808-3-62-3-01363-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1300-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01363-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovo atstovas), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. balandžio 6 d. d. iki 2017 m. gruodžio 30 d. LAVL kameroje jam nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Šią normą žymiai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai. Atvykus į LAVL, asmens bei daiktų apžiūra buvo atliekama esant žemai temperatūrai, apžiūros metu buvo liepiama daryti atsitupimus, neatsižvelgiant į tai, kad jam skaudėjo koją. Kratos metu paimti daiktai būdavo sumetami į netinkamus rūbams laikyti plastikinius maišus, kurie išvykstant būdavo grąžinami nemalonaus kvapo, drėgni, ant jų būdavo pelėsio.

3. Pareiškėjo teigimu, pižama buvo išduodama neatsižvelgiant į sezoniškumą. Pasivaikščiojimo kiemeliai nevalomi, į pasivaikščiojimo kiemelius buvo vedamas kartu su tuberkulioze sergančiais asmenims, taip pat tekdavo naudotis tais pačiais taksofono aparatais, kuriais naudojosi ir tuberkulioze sergantys asmenys, todėl buvo reali grėsmė, užsikrėsti šia liga. Jis buvo vedamas pasivaikščioti tik vieną valandą per dieną, nors jam priklausė trys valandos pasivaikščioti gryname ore. Atvykus į LAVL jam nebuvo leista nusimaudyti po dušu. Dušo patalpose nebuvo lentynėlių higienos priemonėms susidėti. Nebuvo išduodami rankšluosčiai, kamerose nebuvo valymo inventoriaus.

4. Pareiškėjas nurodė, jog jam būnant vegetaru nebuvo išduodamas vegetarinis maitinimas, nebuvo leista dėvėti asmeninio chalato, patalpose nebuvo stalo. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl šių atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, emocine krize, fiziniu skausmu, pažeminimu.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas periodiškai LAVL buvo gydomas nuo 2017 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. Minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta. Stalo palatoje įrengimas ginčui aktualiame teisiniame reglamentavime nėra numatytas. Lentynėlės dušo patalpose, higienos priemonėms susidėti yra įrengtos. Priimtiems į pataisos įstaigą nuteistiesiems daroma asmens krata, o jų turimi daiktai patikrinami.

7. LAVL paaiškino, kad laikomasi teisės aktuose nustatytų užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės reikalavimų, todėl visiems pacientams privalomai išduodami įstaigos drabužiai. Pacientų drabužiai, išskyrus tuos, kuriuos pacientams leidžiama turėti su savimi, yra saugomi LAVL daiktų sandėlyje. LAVL drabužiai – pižamos yra kokybiškos, keičiamos į švarias ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas į LVAL dėl netinkamos pižamos ginčo laikotarpiu nesikreipė. Pareiškėjas atvykęs į LAVL su savimi neturėjo chalato. Rankšluosčiai pareiškėjui buvo išduodami. Gyvenamąsias patalpas privalėjo valyti patys nuteistieji, valymo inventorius ir priemonės jiems išduodamos pagal prašymus, po panaudojimo grąžinami atgal į valymo inventoriui skirtą laikyti patalpą.

8. LAVL teigimu, pacientus, sergančius ir išskiriančius tuberkuliozės mikobakterijas, izoliuotai laikė atskirose patalpose (palatose), taip pat šie pacientai privalomai dėvėjo vienkartines medicinines kaukes. Tuberkulioze sergantys asmenys į pasivaikščiojimo kiemelius vedami atskirai. Į pasivaikščiojimo kiemelius pareiškėjas buvo vedamas dienotvarkėje nustatyta tvarka.

9. LAVL nurodė, kad pareiškėjas su prašymu dėl vegetarinio maitinimo į LAVL kreipėsi tik 2017 m. spalio 19 d., tuomet ir buvo pareiškėjui teikiamas maitinimas pagal vegetarams skirtą valgiaraštį. Visiems naujai atvykusiems nuteistiesiems suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Apibūdindamas patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų / neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. D. skundą.

11. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus Konvencijos 3 straipsnio taikymo kontekste, vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11.14 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m, atkreipdamas dėmesį į tai, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, plotą ir kalėjusių asmenų skaičių, kurie jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, sprendė, kad pareiškėjui, ginčo laikotarpiu gydantis LAVL, reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo šiame kontekste konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

12. Teismas, atsižvelgdamas į LAVL paskirtį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 (toliau – ir higienos norma HN 47:2011) 21 punkte, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 19 punkte nustatytais reikalavimais, atmetė skundo argumentą dėl stalo gyvenamosiose patalpose nebuvimo.

13. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl netinkamai atliekamos apžiūros ir kratos, jų vykdymo sąlygų pagrįstumą, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 146 punkte ir 153.1 punkte, LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39 patvirtintų LAVL vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 13 ir 17 punktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, nustatė, kad pareiškėjui atvykus į LAVL buvo atlikta visuminė krata, surašytas laisvės atėmimo vietų ligoninės suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokolas bei perduotų saugoti turimų daiktų kvitas. Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertino kaip abstrakčias ir pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai jo apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, kuriose konkrečiai patalpose nebuvo laikomasi nustatytų reikalavimų. Teismas darė išvadą, kad vien pareiškėjo abstrakčių teiginių nepakanka konstatuoti, jog pareiškėjui atvykus į LAVL asmens krata (taip pat ir pareiškėjo asmeninių daiktų dėjimo į netinkamus plastikinius maišus) buvo atliekama pažeidžiant tam tikrą tvarką. Be to, asmenų bei daiktų apžiūros yra trumpalaikės procedūros, atliekamos ne kiekvieną dieną, todėl tam tikrų galimų nepatogumų sukėlimas pareiškėjui negalėjo viršyti neišvengiamai kalinimui būdingų nepatogumų, todėl žalos patyrimo faktas šiuo atveju nėra įrodytas.

14. Teismas, vertindamas skundo argumento, jog pižama pareiškėjui buvo išduodama neatsižvelgiant į sezoniškumą, pagrįstumą, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo paaiškinimus, nustatė, kad pareiškėjui buvo išduodamos tinkamos pižamos. Teisės aktai nenustato, kad LAVL pižama turėtų būti išduodama atsižvelgiant į sezoniškumą. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl netinkamos pižamos išdavimo. Pareiškėjas neteikė prašymų ar skundų dėl netinkamos pižamos, neteikė prašymų dėl nuosavų rūbų išdavimo, šios aplinkybės neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis. Teismas pareiškėjo argumentus šiuo aspektu vertino kaip deklaratyvius.

15. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsniu, įvertinęs nuteistųjų teisę pasivaikščioti detalizuojančios dienotvarkės, patvirtintos 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-30, (toliau – ir Dienotvarkė) ir LAVL apsaugos ir priežiūros 2017 m. gegužės 17 d. nuteistųjų (suimtųjų), laikomų 6, 11, 12, ir 13 korpusuose pasivaikščiojimo grafiko turinį, atsakovo atsiliepime į skundą pateiktus paaiškinimus dėl vedimo pasivaikščioti į gryną orą trukmės ir tvarkos, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nekonkretizavo šio pobūdžio aplinkybių, nenurodė konkrečių pažeidimų laiko, su šios teisės realizavimu susijusių pareigūnų, nesikreipė su skundais į LAVL administraciją dėl netinkamai organizuojamų pasivaikščiojimų.

16. Teismas akcentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 47-1:2012) 21 ir 22 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 407 yra patvirtintas Epidemiologinio režimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant medicinos pagalbą sergantiems tuberkulioze ir išskiriantiems tuberkuliozės mikobakterijas asmenims, tvarkos aprašas, pagal kurį pacientai, kuriems patvirtinta kvėpavimo organų tuberkuliozė ir kurie išskiria tuberkuliozės mikobakterijas, guldomi į tuberkuliozės stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos izoliavimo palatas. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog LAVL direktoriaus 2017 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. V-170 yra patvirtinta Pacientų, įtariamų užsikrėtusių tuberkulioze ar ja sergančių, izoliavimo, skirstymo bei jų gydymo kontrolės LAVL tvarkos aprašas.

17. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus paaiškinimus pacientų izoliacijos nuo tuberkulioze sergančių asmenų aspektu, nustatė, kad atsakovo atstovas neneigia aplinkybės, kad LAVL Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus (12D 3p korpusas) antrame aukšte iki 2017 m. rugsėjo mėnesio šio skyriaus pacientai naudojosi vienu taksofono aparatu, įrengtu antrame aukšte, tačiau, atsakovo atstovo teigimu, pacientai buvo vedami į antrą aukštą pasinaudoti taksofono aparatu dėvėdami apsaugines kaukes. Taksofono aparatas buvo nuolat valomas dezinfekavimo priemonėmis. Teismas darė išvadą, kad LAVL nepažeidė higienos normos HN 47-1:2012 reikalavimų, nes pirmo aukšto pacientai buvo vedami į antrą aukštą pasinaudoti taksofono aparatu dėvėdami apsaugines kaukes. Teismas neabejojo LAVL pateiktais duomenimis. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose bei naudojimosi bendru telefonu su tuberkuliozės sergančiais asmenimis, neindividualizavo dėl šio minimo pažeidimo atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl pareiškėjo argumentus atmetė.

18. Teismas pareiškėjo argumentus dėl galimybės nusiprausti po šiltu dušu po etapavimo atmetė vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 44 punktu, LAVL vidaus tvarkos taisyklių 12.1.1 bei 12.2.1 punktais, įvertinęs pareiškėjo teismo posėdyje duotus ir atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus paaiškinimus bei atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. rugpjūčio 16 d. pažymos Nr. 8-1625 turinį.

19. Teismas pažymėjo, kad skundo argumentai dėl orumą žeminančių sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

III. 20. Pareiškėjas D. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjas nurodo, kad dušuose nebuvo persirengimo kambario (kabinos), tekdavo nusirengti / apsirengti dušo patalpoje, todėl rūbai buvo drėgni nuo garų. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, nes buvo stebimas pro dušo patalpos durų langą. Šaltuoju metu nebuvo išduodama šilta pižama, todėl negalėjo eiti pasivaikščioti. Būnant LAVL 12 ir 13 korpuse pačiam teko tvarkyti palatą, plauti grindys. Palatose nėra stalų, todėl tekdavo valgyti maistą pasidėjus ant spintelės. Palatose neveikė mechaninė vėdinimo sistema, ką pripažino ir atsakovo atstovas. Vėdinti palatą per langą negalėjo dėl kitų palatoje esančių asmenų skundų dėl šalto oro. Teikiamas maistas buvo šaltas. Ne kartą dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų teikė prašymus ir skundus, kurių registracijos tvarka jam nėra žinoma.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir LAVL argumentus, pateiktus įrodymus bei skundžiamą sprendimą pagrindė teisės normomis, teismų praktika. Skundžiamas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo ir nepateikia naujų argumentų ar motyvų. Apeliacinis skundas grindžiamas analogiškais teismui nurodytais argumentais. Pareiškėjo argumentas, kad teismas netinkamai vertino įrodymus yra nepagrįstas, nes teismas įrodymų vertinimą atliko pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintas taisykles. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinami.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, pareiškėjui D. D. dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų nuo 2017 m. balandžio 6 d. d. iki 2017 m. gruodžio 30 d.

16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo pretenzijas dėl laikymo sąlygų LAVL pripažino nepagristomis ir neįrodytomis, todėl skundą atmetė.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti jam iš atsakovo 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto aplinkybes, susijusias su privatumo dušo patalpose neužtikrinimu, šiltos pižamos šaltuoju metu neišdavimu, prievolės patalpas tvarkyti pačiam, stalų ir mechaninės vėdinimo sistemos patalpose nebuvimu, šalto maisto teikimu. Pareiškėjas pažymi, kad dėl netinkamų LAVL laikymo sąlygų ne kartą teikė prašymus ir skundus.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

20. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

21. Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo veiksmais / neveikimu dėl gyvenamojo ploto normos pareiškėjui užtikrinimo, apžiūros ir kratos vykdymo sąlygų, pasivaikščiojimo trukmės ir tvarkos, pacientų izoliacijos nuo tuberkulioze sergančių asmenų, galimybės nusiprausti po šiltu dušu po etapavimo.

22. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl gyvenamojo ploto normos pareiškėjui užtikrinimo, apžiūros ir kratos vykdymo sąlygų, pasivaikščiojimo trukmės ir tvarkos, pacientų izoliacijos nuo tuberkulioze sergančių asmenų, galimybės nusiprausti po šiltu dušu po etapavimo, nes pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas minėtais aspektais.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsakovo neteisėti veiksmai / neveikimas konstatuotini tuo aspektu, kad jam šaltuoju metu nebuvo išduodama šilta pižama, todėl negalėjo eiti pasivaikščioti.

25. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstomis pareiškėjo pretenzijų dėl jam išduotos netinkamos pižamos. Nustatyta, kad pareiškėjas pižamos netinkamumą siejo su tuo, jog ji buvo per plona ir su ja eiti į lauką buvo per šalta. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pretenzijas dėl pižamos pagrįstai pripažino nepagrįstomis, nes pagal atsakovo pateiktus įrodymus išduodamos pižamos pasiūtos iš marginto flanelės audinio, medžiagos tankis ne mažiau kaip 160 g/m2, audinys gerai praleidžia orą, drėgmę, patvarus, nudažytas atspariais dažais, atsparus virinimui itin aukštoje temperatūroje. Pareiškėjas byloje neteigia, kad jis neturėjo žiemos sezonui skirtos striukės, priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad striukę jis turėjo, todėl vertintina, kad šaltuoju metų laiku į pasivaikščiojimo kiemelį pareiškėjui nereikėjo eiti vien su pižama. Atmestini pareiškėjo argumentai dėl teisių pasivaikščioti gryname ore suvaržymo nurodytu aspektu, nes pareiškėjo nurodomus nepatogumus ir išgyvenimus lėmė ne LAVL veiksmai / neveikimas, o pareiškėjo pasirinktas elgesio variantas ir subjektyvus situacijos vertinimas. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas dėl netinkamos kokybės pižamos. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų ne kartą teikė skundus ir prašymus, tačiau pareiškėjas nenurodo, kada ir kokius skundus / prašymus teikė LAVL administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė aptariamu aspektu buvo pažeista.

26. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo pagrįstumą apeliaciniame skunde taip pat sieja su pirmosios instancijos teismui skunde nurodyta aplinkybe, kad palatose nėra stalų, todėl tekdavo valgyti maistą pasidėjus ant spintelės.

27. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato stalų įrengimo LAVL patalpose, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

28. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir padarytomis išvadomis. Vienas iš teisės aktų, nustatančių reikalavimus pataisos įstaigoms, yra Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Normos), įsigaliojusios 2017 m. birželio 8 d. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas kamerų tipo patalpose. Normų 10.2 punkte nustatyta, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose įrengiamas stalas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad BVK 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą neginčijo aplinkybės, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo stalų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. pareiškėją laikant kamerų tipo patalpose, kuriose nebuvo įrengtas stalas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytas kalinimo sąlygas.

29. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš stalo nebuvimo iki Normų įsigaliojimo, t. y. nuo 2017 m. balandžio 6 d. d. iki 2017 m. birželio 8 d., pažymėtina, kad šiuo laikotarpiu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nustatytas reikalavimas laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose įrengti stalą. Reikalavimo įrengti stalą palatoje nenustatyta ir reikalavimus asmens sveikatos priežiūros įstaigoms nustatančioje higienos normoje HN 47:2011. Atsižvelgiant į tai, dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria neturtinė žala kildinama iš stalo nebuvimo nuo 2017 m. balandžio 6 d. d. iki 2017 m. birželio 8 d., sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nesant atitinkamo reikalavimo teisės aktuose, neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatyta.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių neskundė pirmosios instancijos teismui, t. y. dėl privatumo dušo patalpose neužtikrinimo, prievolės patalpas tvarkyti pačiam, mechaninės vėdinimo sistemos patalpose nebuvimo, šalto maisto. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; kt.). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl privatumo dušo patalpose neužtikrinimo, prievolės tvarkyti patalpas pačiam, mechaninės vėdinimo sistemos patalpose nebuvimo, šalto maisto nenagrinėja.

31. Nagrinėjamu atveju pasitvirtino pareiškėjo pretenzijos dėl stalų patalpose, kuriose jis buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d., nebuvimo, todėl yra pagrindas spręsti dėl pareiškėjui sukeltos neturtinės žalos.

32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus nagrinėjamu atveju nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (2017 m. birželio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kuriose nebuvo įrengtas stalas, nors pagal Normas turėjo būti įrengtas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas galėjo naudotis prie lovos esančia spintele, byloje nėra duomenų, kad dėl šios skundžiamos kalinimo sąlygos buvo pakenkta pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies ir pripažįstant, kad nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. neįrengiant stalo buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 21 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo D. D. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. D. teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė