eede03a5-0ac5-424f-a1fa-d67dd249ca3c · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-16/2010Procesinio sprendimo kategorija: 30.10.; 30.12; 43.2.; 44.2.4.1.; 44.2.4.2. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NuTartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. gegužės 28 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio,sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A.

A. B. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-190-212/2007 pagal ieÅ¡kovės A. A. B. ieÅ¡kinį atsakovams Utenos rajono savivaldybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Vyriausybės, tretysis asmuo F. Č. (teisių perėmėja - V. Č. ), dėl įpareigojimo grÄ Å¾inti paimtÄ kompensacijÄ už konfiskuotus pastatus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir kt. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,n u s t a t ė: ieÅ¡kovė A.

A. B. 2006 m. spalio 10 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį patikslinusi prašė:

1) pripažinti, kad atsakovų veiksmai ieÅ¡kovės ir jos velionės sesers B. A. (jos įpėdinė - A. A. B.) atžvilgiu yra antikonstituciniai, kai 1992 m. vasario 26 d. paskyrus kompensacijÄ už konfiskuotÄ neiÅ¡likusį Å«kio nekilnojamÄ jį turtÄ , 1999 m. gegužės 25 d. įsipareigojus kompensacijÄ perskaičiuoti ir iÅ¡mokėti, 2002 m. birželio 20 d., 2002 m. rugpjūčio 1 d., 2002 m. rugsėjo 18 d. neperskaičiavus ir neiÅ¡mokėjus, 2006 m. liepos 17 d. ir 2006 m. rugpjūčio 23 d. pranešė, kad paskirtos kompensacijos dalis (už nekilnojamÄ jį turtÄ ) 1999 m. gruodžio 31 d. buvo panaikinta, todėl nebus iÅ¡mokama;

2) pripažinti, kad atsakovai neužtikrino ieÅ¡kovės teisių į veiksmingÄ paskirtos kompensacijos perskaičiavimÄ ir iÅ¡mokėjimÄ , taip pat vykdė diskriminacijÄ ir politines represijas ieÅ¡kovės ir jos velionės sesers B. A. , kaip buvusių tremtinių, atžvilgiu;

3) pripažinti, kad atsakovai negynė ieškovės ir jos velionės sesers B. A. nuosavybės, neužtikrino nuosavybės apsaugos;

4) įpareigoti atsakovus grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei ir jos velionei seseriai B. A. neatlygintinai paimtÄ paskirtos kompensacijos už namų Å«kio konfiskuotus neiÅ¡likusius pastatus dalį, perskaičiavus paskirtos kompensacijos dalį lygiomis teisėmis su perskaičiuota ir iÅ¡mokėta paskirtos kompensacijos dalimi už konfiskuotÄ Å«kio kilnojamÄ jį turtÄ ;

5) priteisti iÅ¡ atsakovų solidariai ieÅ¡kovei ir jos velionei seseriai B. A. padarytos 60 184 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimÄ (t. 1, b. l. 6-7, 26-27).IeÅ¡kinyje ir dublike (t. 1, b. l. 128-129) nurodė, kad Utenos rajono valdyba 1992 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 45v (t. 1, b. l. 28-29), kuris priimtas vadovaujantis LTSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iÅ¡keldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“, skyrė tremtinėms ieÅ¡kovei, B. A. ir V. A. Č. 5 534 rb. už konfiskuotus Å«kio pastatus ir 3 000 rb. už kitÄ konfiskuotÄ kilnojamÄ jį turtÄ , iÅ¡ viso – 8 534 rb. Tačiau Utenos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu Nr. 215v (t. 1, b. l.

32) panaikino Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkio Nr. 45v priedėlio 1 punktÄ , nes iÅ¡ pakeistų liudytojų parodymų nustatė, kad turto savininko P. A. turtas buvo parduotas, o ne konfiskuotas. Pasak ieÅ¡kovės, melagingus parodymus davė V. A. (ieÅ¡kovės brolio P. A. sÅ«nus), jo motina J. M. A. ir O. V. Be to, atsakovas Utenos rajono savivaldybė su J. M. A. ir Utenos apskrities VMI virÅ¡ininke D. B. V. A. vardu suklastojo 1992 m. vasario 18 d. pareiÅ¡kimÄ dėl ¼ dalies kompensacijos už senelio P. A. konfiskuotus pastatus ir turtÄ skyrimo (t. 1, b. l. 132) ir 1992 m. kovo 9 d.

įgaliojimÄ motinai J. M. A. paimti skirtÄ kompensacijÄ (t. 1, b. l. 133). Utenos raj. apylinkės teismas 1994 m. gegužės 30 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-377/1994) panaikino Utenos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 215v dėl Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkio Nr. 45v priedėlio 1 punkto panaikinimo (t. 1, b. l. 8). Kauno miesto apylinkės teismas 1999 m. kovo 31 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-1341/1998) (t. 1, b. l.

9) patvirtino taikos sutartį, pagal kuriÄ pripažino, kad A. A. B., B. A. ir V. A. Č. yra L. A. ir P. A. turtinių teisių bei pareigų paveldėtojos; kad V. A. tėvas P. A. 1944 m. pasitraukė iÅ¡ tėvų L. A. ir P. A. Å«kio kiemo sudėties, nesudarydamas naujo Å«kio kiemo, iki mirties gyveno atskirai su Å¡eima ir 1949 m. nebuvo įtrauktas į iÅ¡keldinamųjų iÅ¡ Lietuvos sÄ raÅ¡us; pripažino negaliojančiu Utenos rajono notarinės kontoros 1992 m. kovo 7 d. V. A. iÅ¡duotÄ paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimÄ (t. 1, b. l.

31) į ¼ dalį kompensacijos, paskirtos Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 45v.Utenos rajono savivaldybė 1999 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 1-45-615 pranešė, kad Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 45v paskirta kompensacija, kuri nebuvo išmokėta, remiantis LR Vyriausybės 1999 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 372, bus perskaičiuota ir mokama nuo 2000 m. (t. 1, b. l. 10).Kauno miesto apylinkės teismas 2000 m. rugsėjo 7 d. raštu (t. 1, b. l.

12) atsisakė iÅ¡duoti ieÅ¡kovei ir B. A. vykdomÄ jį raÅ¡tÄ , kuriuo bÅ«tų iÅ¡ieÅ¡kota 8 534 Lt kompensacija iÅ¡ Utenos raj. savivaldybės, nes Kauno m. apylinkės teismo 1999 m. kovo 31 d. nutartimi nebuvo nutarta priteisti minėtÄ kompensacijÄ iÅ¡ Utenos rajono savivaldybės.Utenos rajono savivaldybės administracija 2002 m. birželio 20 d. raÅ¡tu Nr. (S1-54)2002/5-24 (t. 1, b. l.

13) pranešė, kad Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 45v V. Č. skirta kompensacija bus iÅ¡mokėta jos turto paveldėtojams, kai tik Å¡ie pristatys paveldėjimo teisės liudijimÄ ; 2002 m. rugpjūčio 1 d. raÅ¡tu Nr. B-314/6-4 (t. 1, b. l. 14) – B. A. iÅ¡mokėta maksimali kompensacijos už konfiskuotÄ turtÄ suma, t. y. kiekvienam L. A. ir P. A. paveldėtojui po 1 000 Lt (iÅ¡ viso – 3 000 Lt). Priskaičiuota 5 534 rb. kompensacija už pastatus pagal Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimÄ Nr. 1238 2 punktÄ neperskaičiuojama ir nemokama.LR Finansų ministerija 2002 m. rugsėjo 18 d. raÅ¡te Nr. 0203-04-0217879/0210576 (t. 1, b. l.

15) nurodė, kad klausimai dėl kompensacijos už konfiskuotus ūkio pastatus turėtų būti nagrinėjami Utenos rajono savivaldybėje.(Duomenys neskelbtini) B. A. mirė (t. 1, b. l. 16).Utenos rajono savivaldybės administracija 2006 m. liepos 17 d. raštu Nr. 6.4/59-287 (t. 1, b. l.

18) pranešė, kad neturi duomenų apie kompensacijų už konfiskuotus pastatus ir Å«kio turtÄ iÅ¡mokėjimÄ , todėl A. B. praÅ¡ymÄ persiuntė Utenos apskrities VMI.Utenos rajono savivaldybės administracija 2006 m. rugpjūčio 23 d. raÅ¡tu Nr. 4/59-326 (t. 1, b. l.

19) informavo, kad nuo 1999 m. gruodžio 31 d. nebegalioja LTSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimas Nr. 368, todėl paskirta 5 534 rb. dydžio kompensacija už konfiskuotÄ nekilnojamÄ jį turtÄ nebus perskaičiuota ir iÅ¡mokėta.IeÅ¡kovės nuomone, atsakovai, vilkindami 5 534 rb. kompensacijos už konfiskuotus pastatus perskaičiavimÄ ir iÅ¡mokėjimÄ , paėmė ieÅ¡kovės ir jos velionės sesers B. A. nuosavybę – po 1/3 dalį 5 534 rb. kompensacijos už konfiskuotus pastatus, todėl privalo jÄ grÄ Å¾inti.Be to, jeigu ieÅ¡kovė nuo 1992 m. spalio iki 2002 m. imtinai 5 689 Lt (2/3 x 8 534 Lt) bÅ«tų laikiusi banke, ji bÅ«tų gavusi 56 495 Lt palÅ«kanų (t. 1, b. l. 20).

Dėl to, kad 3 000 Lt kompensacija už kilnojamÄ jį turtÄ nebuvo indeksuota, ieÅ¡kovė prarado 3 689 Lt, iÅ¡ viso ieÅ¡kovės turtinės žala lygi 60 184 Lt (56 495 Lt + 3 689 Lt).Taip pat atsakovai turi sumokėti ieÅ¡kovei 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už sukeltus nepatogumus ir patirtus dvasinius sukrėtimus, o bÅ«tent:

1) kad ieškovės sesuo B. A. mirė taip ir neatgavusi jai priklausančios kompensacijos už konfiskuotus pastatus;

2) įvykdytos diskriminacijos ir politinio persekiojimo tiek ieškovės, tiek ieškovės velionių seserų B. A. ir V. A. Č. atžvilgiu;

3) nuosavybės negynimo ir nuosavybės apsaugos garantijų pažeidimo;

4) ieÅ¡kovės sveikatos luoÅ¡inimo ir žalojimo, siekiant, kad jÄ iÅ¡tiktų velionių seserų likimas.Atsakovas Utenos rajono savivaldybė atsiliepimu į ieÅ¡kinį (t. 1, b. l. 96-98) ir tripliku (t. 1, b. l. 138-139) su ieÅ¡kiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Teigė, kad restitucijos santykiuose abi pusės turi viena nuo kitos priklausančių teisių ir pareigų, pvz., nustatytais terminais pretendentai turi pateikti atitinkamoms institucijoms praÅ¡ymÄ ir dokumentus, kurie patvirtintų jų teisę į atkuriamÄ nuosavybę.

LTSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 368 6 punktu nustatyta, kad kilus tarp asmenų, pretenduojančių į grÄ Å¾inamÄ turtÄ arba į jo vertės atlyginimÄ , ginčui, turtas grÄ Å¾inamas ar jo vertė atlyginama iÅ¡sprendus šį ginÄÄ teismine tvarka. L. A. ir P. A. paveldėtojų ginčas dėl 8 534 rb. kompensacijos tęsėsi iki 1999 m. kovo 31 d., o LR Vyriausybė 1993 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. 337 3.1 punktu pripažino netekusiomis galios LTSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 368 nuostatas dėl pastatų ir įrenginių grÄ Å¾inimo, taigi ir kompensacijos už juos mokėjimo.

Vyriausybė 1999 m. balandžio 2 d. nutarimo 2 punkte numatė santykiu 1 litas už 1 rublį (neindeksavus pagal Vyriausybės 1992 m. birželio 15 d. nutarimÄ Nr. 458) apskaičiuoti konfiskuoto turto vertės atlyginimo sumas, remiantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 368, iÅ¡skyrus konfiskuoto turto vertės atlyginimo sumÄ už pastatus miestuose, buvusiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir jiems prilygintiems asmenims ar jų įpėdiniams, kuriems iki Å¡io nutarimo įsigaliojimo dienos nurodytosios sumos nebuvo iÅ¡mokėtos.

Kiekvienu atveju viso konfiskuoto turto, iÅ¡skyrus pastatus, įrenginius, kompensacijos suma negali bÅ«ti didesnė kaip 3000 litų Å¡eimai, iÅ¡ jų 500 litų – už namų apyvokos daiktus. Nuo 1999 m. gruodžio 31 d. LTSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimas Nr. 368 neteko galios. Vyriausybė 2000 m. spalio 17 d. nutarimo 2 punktu numatė analogiÅ¡kÄ Vyriausybės 1999 m. balandžio 2 d. nutarimo 2 punktui nuostatÄ , o 4 punktas – kad kompensacijos pradedamos mokėti tada, kai Vyriausybė Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžete numatytus asignavimus perskaičiuotoms kompensacijoms už konfiskuotÄ turtÄ buvusiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir jiems prilygintiems asmenims arba jų įpėdiniams iÅ¡mokėti paskirsto savivaldybėms, ir jos mokamos iki 2002 m. gruodžio 31 d. pagal buvusių politinių kalinių, tremtinių ir jiems prilygintų asmenų arba jų įpėdinių praÅ¡ymus, iki 2001 m. gegužės 1 d. pateiktus vietos savivaldos vykdomosioms institucijoms.

F. Č. tik 2002 m. gegužės 8 d. pateikė praÅ¡ymÄ (t. 1, b. l. 100) ir paveldėjimo teisės liudijimÄ Ä¯ V. A. Č. palikimÄ (t. 1, b. l. 101), todėl Utenos rajono savivaldybė tik 2002 m. liepos 15 d. iÅ¡mokėjo po 1 000 Lt kompensacijos (iÅ¡ viso – 3 000 Lt) už konfiskuotÄ kilnojamÄ jį turtÄ (t. 1, b. l. 102-103). Mano, kad ieÅ¡kovė praleido 3 m. ieÅ¡kinio senaties terminÄ pareikÅ¡ti reikalavimÄ dėl (ne)turtinės žalos atlyginimo, kadangi ieÅ¡kovė 2002 m. rugpjūčio 1 d. gavo raÅ¡tÄ , kad dalis kompensacijos už pastatus nebus perskaičiuojama ir mokama.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės, atsiliepimu į ieÅ¡kinį (t. 1, b. l. 106-108) ir tripliku (t. 1, b. l. 147-149) ieÅ¡kinio nepripažino ir prašė jo netenkinti.

Anot atsakovo atstovo, Lietuvos valstybė yra netinkamas atsakovas byloje, nes politinių kalinių, tremtinių ir jiems prilygintų asmenų, jų įpėdinių praÅ¡ymus dėl nuosavybės teisių į turtÄ atkÅ«rimo nagrinėjo ir vykdė savivaldybės vykdomosios institucijos. Pažymėjo, kad Vyriausybė 2000 m. spalio 17 d. nutarimas reguliavo nuosavybės teisių atkÅ«rimo į kilnojamÄ jį turtÄ , o LR piliečių nuosavybės teisių į neiÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymas – nuosavybės teisių atkÅ«rimo į nekilnojamÄ jį turtÄ santykius.Panevėžio apygardos teismas 2007 m. spalio 11 d. sprendimu (t. 2, b. l. 47-53) ieÅ¡kinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas Utenos rajono savivaldybės savanaudiÅ¡kų veiksmų atkuriant ieÅ¡kovei nuosavybės teises į turtÄ nenustatė. Teismas konstatavo, kad 3 000 Lt kompensacijos už kilnojamÄ jį turtÄ iÅ¡mokėjimas užsitęsė ne dėl Utenos rajono savivaldybės kaltės, o dėl objektyvių priežasčių: L. A. ir P. A. vaikų (įpėdinių) ginčų teisme, V. A. Č. mirties 1999 m. gegužės 16 d. ir pavėluotai pateiktų dokumentų, susijusių su V. A. Č. turto paveldėjimu.

ReikalavimÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismas atmetė, nes ieÅ¡kovė neįrodė neturtinės žalos, nėra V. A. Č. įpėdinė ir praleido sutrumpintÄ 3 m. ieÅ¡kinio senaties terminÄ dėl žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). 2002 m. rugpjūčio 1 d. ieÅ¡kovė sužinojo, kad 5 534 rb. kompensacija už pastatus nebus perskaičiuojama ir mokama, bet ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė po daugiau kaip 4 m. - 2006 m. spalio 10 d.IeÅ¡kovė A. A. B. apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 59-61) praÅ¡o sustabdyti bylos nagrinėjimÄ ir kreiptis į Konstitucinį TeismÄ praÅ¡ant iÅ¡aiÅ¡kinti, ar Vyriausybės 1993 m. gegužės 17 d. nutarimas Nr. 337, 1999 m. balandžio 2 d. nutarimas Nr. 372, 2000 m. spalio 17 d. nutarimas Nr. 1238 bei Utenos rajono savivaldybės 2006 m. rugpjūčio 23 d. raÅ¡tas neperskaičiuoti ir neiÅ¡mokėti paskirtos kompensacijos už konfiskuotus pastatus ir atkurtos nuosavybės neatlygintinis paėmimas nepažeidžia Konstitucijos 23, 29 straipsnių, Konstitucinio Teismo formuojamos praktikos (2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo, bylos Nr. 19/02), panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimÄ ir ieÅ¡kinį patenkinti arba perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylÄ iÅ¡ naujo.

Apeliacinį skundÄ motyvuoja tuo, kad:1. Skundžiamas sprendimas priimtas nedalyvaujant trečiajam asmeniui F. Č. , jam nežinant apie teismo posėdžius ir nepateikus nei savarankiÅ¡kų reikalavimų, nei atsiliepimo į ieÅ¡kinį. Ant teismo Å¡aknelės atvykti į 2007 m. spalio 2 d. posėdį pasirašė asmenys, kurie F. Č. svaigino alkoholiniais gėrimais, turėdami tikslÄ kuo greičiau nuvaryti jį į kapus, kad pasibaigus turto perdavimo su sÄ lyga iÅ¡laikyti iki gyvos galvos sutarčiai įgytų nuosavybės teisę į gyvenamÄ jį namÄ ; neturėjo įgaliojimų jam atstovauti nagrinėjamoje byloje, o F.

Č. , nuolat bÅ«damas girtas, negalėjo suprasti teisinių veiksmų reikÅ¡mės bei pareikÅ¡ti savarankiÅ¡kų reikalavimų ir/ar atsiliepimo į ieÅ¡kinį.2. Pirmosios instancijos teismas neiÅ¡sprendė reikalavimo dėl atsakovų įpareigojimo grÄ Å¾inti 5 534 rb. kompensacijÄ už konfiskuotus pastatus.3. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡kraipydamas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimÄ , nukrypo nuo Konstitucinio Teismo formuojamos nuosavybės teisės apsaugos ir gynimo praktikos. Valstybei nutarus atkurti nuosavybės teises, valstybės (savivaldybės) institucijoms atsirado pareiga tokius teisės aktus įgyvendinti.

Atsakovas Utenos rajono savivaldybė iki 2006 m. mulkino ieÅ¡kovę, kad kompensacija už konfiskuotÄ nekilnojamÄ jį turtÄ bus perskaičiuota ir iÅ¡mokėta, nors tada teisinis reguliavimas jau buvo pasikeitęs.4. Pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl atmetė ieÅ¡kovės įrodymus: Utenos rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimÄ ir Kauno miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 31 d. nutartį, tremtinių pažymėjimų kopijas, 2000 m. kovo 23 d. medicininė pažymÄ , 2006 m. rugpjūčio 24 d. iÅ¡raÅ¡Ä iÅ¡ medicininių dokumentų (t. 1, b. l. 37-38), ir argumentus dėl dokumentų klastojimo.5.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieÅ¡kinio senaties dėl žalos atlyginimo pradžiÄ , nes atsakovai neįrodė, kad iÅ¡ Utenos rajono savivaldybės 2002 m. rugpjūčio 1 d. raÅ¡to Nr. B-314/6-4 ieÅ¡kovė sužinojo ar turėjo sužinti apie tai padarytÄ turtinę žalÄ , t. y. kad kompensacija už pastatus ateityje nebus perskaičiuojama ir mokama. Utenos rajono savivaldybė nurodė, kad minėta kompensacija nebus perskaičiuojama ir mokama 2002 m. rugpjūčio 1 d. Tik 2006 m. rugpjūčio 23 d. raÅ¡te Utenos rajono savivaldybė aiÅ¡kiai nurodė, kad kompensacija už pastatus ir ateityje nebus perskaičiuojama ir mokama, todėl 3 m. ieÅ¡kinio senaties termino ieÅ¡kovė nepraleido.5.

Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. gruodžio 29 d. atskirÄ ja nutartimi (t. 1, b. l. 66-67) nutarė praneÅ¡ti Generalinei prokuratÅ«rai apie nusikalstamų veiksmų požymių turinčius ieÅ¡kovės ir jos atstovo A. B. veiksmus (neva atskirajame skunde įžeidus bylÄ nagrinėjusiÄ Panevėžio apygardos teismo teisėjÄ R. Č. ). Teisėja R. Č. nuo Å¡ios bylos 2007 m. balandžio 26 d. nutartimi nusiÅ¡alino (t. 1, b. l. 142), o bylÄ perėmusi Panevėžio apygardos teismo teisėja Z. M. atmetė ieÅ¡kinį kerÅ¡taudama ieÅ¡kovei ir jos atstovui už neva padarytÄ kolegės įžeidimÄ .Atsakovai Utenos rajono savivaldybė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, atsiliepimais į apeliacinį skundÄ (t. 2, b. l. 82-83, 86-88) skundÄ laiko nepagrįstu ir, remdamiesi atsiliepimų į ieÅ¡kinį motyvais, praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsakovas Utenos rajono savivaldybė siÅ«lo kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos iÅ¡tirtų, ar apeliantės veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių (BK 154-155, 232 str.). PraÅ¡ymas kreiptis į Konstitucinį TeismÄ ir apeliacinis skundas atmestini.Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė, tad sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ tikrina tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde (jei priimtas - atsiliepime į skundÄ ) nurodytus argumentus (CPK 329 str.).Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinės ar proceso teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl pakeisti ar panaikinti skundžiamÄ sprendimÄ nėra įstatyme numatytų pagrindų.IÅ¡ bylos duomenų nustatyta, kad Utenos rajono valdyba 1992 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 45v ir jo priedėliu pavedė rajono valdybos ekonomikos skyriaus finansų – biudžeto poskyriui sumokėti reabilituotiems asmenims – P. A.

įpėdiniams (nenurodyta kokiems) – 5 534 rb. už konfiskuotus Å«kio pastatus ir 3 000 rb. už kitÄ konfiskuotÄ kilnojamÄ jį turtÄ , iÅ¡ viso – 8 534 rb. (t. 1, b. l. 28-29). Utenos rajono valdyba 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu Nr. 215v panaikino Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d potvarkio Nr. 45v priedėlio 1 punktÄ liudytojams V. A. , J. M. A. ir O. V. pakeitus parodymus apie P. A. turto konfiskavimÄ (t. 1, b. l. 32-33).Utenos rajono apylinkės teismas 1994 m. gegužės 30 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje A.

A. B., B. A. ir V. A. Č. v. Utenos rajono valdyba, bylos Nr. 2-377/1994 (46 psl.) panaikino Utenos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 215v dėl Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkio Nr. 45v priedėlio 1 punkto panaikinimo, nes liudytojų parodymų apie P. A. pastatų pardavimÄ nepatvirtino nė vienas raÅ¡ytinis įrodymas.Kauno miesto apylinkės teismas 1999 m. kovo 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. A. B., B. A. , V. A. Č. v. V. A. , Utenos rajono valdyba dėl turto grÄ Å¾inimo, bylos Nr. 2-1341/1998, turto grÄ Å¾inimo klausimo neiÅ¡sprendė, patvirtino bylos Å¡alių sudarytÄ taikos sutartį dėl tam tikrų juridinę reikÅ¡mę turinčių faktų nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo, iÅ¡duoto V.

A. , pripažinimo negaliojančiu (t. 1, b. l. 9).Byloje keliamas ginčas yra priskirtinas teisinių santykių sričiai, kuriuos reguliavo LTSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimas Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ (toliau – Ministrų Tarybos nutarimas). A. A. B., B. A. ir V. A. Č. ginčas su Utenos rajono valdyba dėl 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 215v (civilinės bylos Nr. 2-377/1994) baigėsi tik 1994 m. gegužės 30 d.

Vyriausybė 1993 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. 337 3.1. punktu Ministrų Tarybos nutarimÄ pripažino netekusiu galios (Žin., 1989, Nr. 1-4) tiek, kiek tai susiję su pastatų ir įrenginių grÄ Å¾inimu (likusios Ministrų Tarybos nutarimo nuostatos neteko galios 1999 m. gruodžio 31 d.). Taigi nuosavybės teisių atkÅ«rimo į nekilnojamÄ jį turtÄ politiniams kaliniams, tremtiniams ir jiems prilygintiems asmenims ar jų įpėdiniams santykius nuo 1993 m. reguliuoja nebe specialus teisės aktas (Ministrų Tarybos nutarimas), o visiems asmenims, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, taikomas teisės aktas – Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija, Nr. I-1454, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymas (1997 m. liepos 1 d. redakcija, Nr. VIII-359, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kurie numato specialias teises 1920 m. nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, pasiprieÅ¡inimo (rezistencijos) dalyviams, politiniams kaliniams, tremtiniams, Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams).

P. A. turėti pastatai, kurie buvo konfiskuoti (gyvenamasis namas, klėtis, klojimas, du tvartai, daržinė, pirtis ir kiti Å«kiniai pastatai), buvo iÅ¡ardyti, nugriauti (t. 1, b. l. 30), t. y. neiÅ¡liko, todėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymas nagrinėjamoje byloje netaikytinas. Dėl materialinio pobÅ«džio klausimųNors CPK 135 straipsnyje, kuris reglamentuoja reikalavimus, keliamus ieÅ¡kinio turiniui, nustatyta, kad ieÅ¡kovas privalo iÅ¡dėstyti faktinį ieÅ¡kinio pagrindÄ , t. y. faktines aplinkybes, kuriomis grindžia pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ , o nurodyti teisinį ieÅ¡kinio pagrindÄ nebÅ«tina arba teismas gali jo nepaisyti ir tai nebus laikoma dispozityvumo principo pažeidimu, bet teismas ginčo teisinį santykį ex officio kvalifikuoja bÅ«tent iÅ¡ ieÅ¡kovo iÅ¡dėstyto faktinio pagrindo ir reikalavimo, t. y. susiedamas faktinį ieÅ¡kinio pagrindÄ su ieÅ¡kinio dalyku.IeÅ¡kiniu ieÅ¡kovė, be kita ko, prašė įpareigoti atsakovus grÄ Å¾inti iÅ¡ jos neatlygintinai paimtos kompensacijos už konfiskuotus L.

A. ir P. A. pastatus dalį (2/3), remdamasi CK IV knygos normomis, susijusiomis su savininko teisių apsauga. Kitaip tariant, ieÅ¡kovė laiko save esant kompensacijos už konfiskuotus pastatus dalies savininke, o atsakovus ir kitus asmenis, kurie byloje nedalyvauja, kaltina melagingų parodymų davimu, dokumentų klastojimu ir dalies kompensacijos pasisavinimu.Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime nurodė, kad vertinant piliečio, kuris siekia atstatyti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, statusÄ , esminę reikÅ¡mę turi tai, nuo kada jis įgyja teisę konkretų turtÄ valdyti, juo naudotis ir disponuoti.

Iki turto grÄ Å¾inimo ar atitinkamos kompensacijos iÅ¡mokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtÄ dar nėra atstatytos. Ä®statymas (mutatis mutandis bet koks kitas teisės aktas, kuris susijęs su nuosavybės teisių atkÅ«rimu), kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grÄ Å¾inimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria.Vadinasi, tik grÄ Å¾inus turtÄ natÅ«ra ar kompensavus už jį ekvivalentine natÅ«ra, pretendentas atkurti nuosavybės teises tampa atitinkamo turto savininku ir įgyja CK IV knygoje savininkams suteikiamas teises.

Kadangi ieÅ¡kovė nėra dalies kompensacijos už konfiskuotus pastatus savininkė, teisės normos, reglamentuojančios savininko teisių apsaugÄ (CK IV knygos normos), nagrinėjamu atveju netaikytinos.Teisės normų, reglamentuojančių savininko teisių apsaugÄ , netaikymas byloje savo ruožtu suponuoja tai, kad nėra pagrindo stabdyti nagrinėjimÄ ir kreiptis į Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡aiÅ¡kinti, ar apeliantės iÅ¡vardinti Vyriausybės nutarimai neprieÅ¡tarauja Konstitucijos 23 straipsniui, kuris reguliuoja nuosavybės teisinius santykius.

Taip pat nėra pagrindo manyti, kad Vyriausybės nutarimai, kurie pripažino netekusiomis galios kitų Vyriausybės nutarimų nuostatas, gali pažeisti Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintÄ lygiateisiÅ¡kumo principÄ dėl tos priežasties, kad kitiems asmenims pagal Ministrų Tarybos nutarimÄ (kol jo atskiros dalys ar visas nutarimas in corpore nebuvo pripažintas netekusiu galios) buvo atkurtos nuosavybės teisės inter alia ir į pastatus. Tokia situacija paaiÅ¡kintina tuo, kad nuosavybės teisės neatkuriamos automatiÅ¡kai, priimant teisės aktÄ .

Nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ reglamentuojantys teisės aktai nustato tvarkÄ , sÄ lygas ir terminus, kurių laikydamiesi, asmenys turi aktyviai veikti, siekdami įgyti numatytas teises. Pagal teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę teisiniams santykiams turi bÅ«ti taikomi jų atsiradimo metu galioję teisės aktai; pasibaigus akto galiojimui gali bÅ«ti įgyvendinamos ir ginamos galiojant tam teisės aktui įgytos subjektinės teisės. Tačiau įpareigoti įvykdyti Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkio Nr. 45v priedėlio 1 punktÄ , t. y. perskaičiuoti paskirtÄ , bet neiÅ¡mokėtÄ kompensacijos už pastatus dalį ir jÄ iÅ¡mokėti, ieÅ¡kovė neprašė, o peržengti ieÅ¡kinio ribas draudžiama.

Be to, bylos dėl administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir jų veiksmų teisėtumo, Å¡ių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus teismingos specializuotam – administraciniam – teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 1-2 p.). Galiausiai atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad Vyriausybės nutarimų atitikties Konstitucinio Teismo praktikai, informacinio turinio dokumentų (koks yra Utenos raj. savivaldybės administracijos 2006 m. rugpjūčio 23 d. raÅ¡tas Nr. 6.4/59-326) atitikties Konstitucijai ir/arba Konstitucinio Teismo praktikai, Konstitucinis Teismas apskritai nenagrinėja (Konstitucijos 102 str. 1 d., 105 str. 2 d.).Laikant, kad atsakovai, 1992 m. nesumokėdami kompensacijos dalies už konfiskuotÄ turtÄ , kuris neiÅ¡liko, gavo naudos ieÅ¡kovės ir jos velionės sesers B.

A. sÄ skaita, Å¡ie turėtų grÄ Å¾inti nukentėjusiajai Å¡aliai tiek, kiek sudaro nepagrįstas praturtėjimas (1964 m. CK 512 str. 1 ir 4 d.).Nepagrįsto praturtėjimo teisinių santykių prielaidos yra Å¡ios:

1) vienas asmuo sutaupo turtÄ kito asmens sÄ skaita, o antrojo asmens turtas atitinkamai sumažėja (neigiami padariniai);

2) asmuo sutaupo turtÄ kito asmens sÄ skaita be įstatymu ar sandoriu numatyto pagrindo (neteisėtumas);

3) be pagrindo sutaupęs turtÄ asmuo neturi bÅ«ti dėl to kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/1999).Atsakovas Utenos rajono savivaldybė negali bÅ«ti pripažintas veikęs neteisėtai dėl to, kad, V. A. , J. M. A. ir O. V. davus melagingus parodymus apie P. A. Å«kio pastatų pardavimÄ , panaikino Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkio Nr. 45v priedėlio 1 punktÄ . IeÅ¡kovei pradėjus bylinėtis su Utenos rajono valdyba dėl 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 215v panaikinimo, byla ieÅ¡kovės naudai buvo baigta nagrinėti tik 1994 m. gegužės 30 d., kai Ministrų Tarybos nutarimas tiek, kiek jis susijęs su nuosavybės teisių į konfiskuotus pastatus, kurie neiÅ¡liko, grÄ Å¾inimu, jau buvo netekęs teisinės galios.

Kad atsakovas Utenos r. savivaldybė su byloje nedalyvaujančiais asmenimis J. M. A. ir Utenos apskrities VMI virÅ¡ininke D. B. V. A. vardu suklastojo 1992 m. vasario 18 d. pareiÅ¡kimÄ dėl ¼ dalies kompensacijos už P. A. konfiskuotus pastatus ir turtÄ skyrimo bei 1992 m. kovo 9 d. įgaliojimÄ J. M. A. paimti kompensacijÄ , t. y. ėmėsi neteisėtų veiksmų, ieÅ¡kovė neįrodinėjo (CPK 178 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina iÅ¡vada, kad pinigų suma, skirta iÅ¡mokėti kaip kompensacija, liko savivaldybės biudžete (buvo sutaupyta) pagrįstai, todėl atsakovas Utenos rajono savivaldybė (juo labiau – Lietuvos valstybė) neturi grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei kompensacijos dalies už konfiskuotus pastatus.IÅ¡ skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies teisėjų kolegija Å¡alina pirmosios instancijos teismo motyvus, susijusius su reikalavimui dėl žalos atlyginimo pritaikytu praleistu 3 m. ieÅ¡kinio senaties terminu.

IeÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ (1964 m. CK 86 str., CK 1.127 str. 1 d.). Pripažinus, kad atsakovai ieÅ¡kovės, kaip dalies kompensacijos už konfiskuotus pastatus savininkės, teisių nepažeidė (nepaėmė jos kompensacijos, nepagrįstai nepraturtėjo), su tuo susijusios žalos atlyginimo ieÅ¡kinio senaties termino eiga atsakovų atžvilgiu net neprasidėjo.

Dėl procesinio pobÅ«džio klausimųa) dėl F. Č. procesinių teisių pažeidimoF. Č. , buvęs ieÅ¡kovės velionės sesers V. A. Č. sutuoktinis, buvo patrauktas dalyvauti byloje trečiojo asmens su savarankiÅ¡kais reikalavimais teisėmis ieÅ¡kovės iniciatyva (t. 1, b. l. 26). Tačiau tretieji asmenys su savarankiÅ¡kais reikalavimais negali bÅ«ti patraukti dalyvauti byloje prieÅ¡ savo valiÄ , todėl tikrasis F. Č. procesinis statusas yra tretysis asmuo ieÅ¡kovės pusėje be savarankiÅ¡kų reikalavimų.

Toks F. Č. procesinis statusas reiÅ¡kia, kad jis turi teisę, bet ne pareigÄ pateikti atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį (CPK 142 str. 1 d.) ir jis neprivalo pareikÅ¡ti jokių savarankiÅ¡kų reikalavimų, kaip pageidauja ieÅ¡kovė.Pirmosios instancijos teismas 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartyje (t. 2, b. l.

29) konstatavo, kad įteikti registruotu paÅ¡tu teismo Å¡aukimų trečiajam asmeniui F. Č. nepavyksta (Å¡aukimai grįžta siuntėjui pasibaigus jų saugojimo laikui), todėl nutarė pavesti antstoliui įteikti teismo Å¡aukimÄ . Å aukimÄ atvykti į 2007 m. spalio 2 d. posėdį antstolis S. U. įteikė F. Č. asmeniÅ¡kai, bet pasiraÅ¡yti ant įteikimo pažymos adresatas atsisakė (t. 2, b. l. 34). 2007 m. spalio 1 d. teismas gavo F. Č. vardu pasiraÅ¡ytÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ jam nedalyvaujant: atvykti į teismÄ trukdo paÅ¡lijusi sveikata (t. 2, b. l. 38).2007 m. spalio 17 d.

F. Č. mirė (t. 2, b. l. 91). Skirti F. Č. raÅ¡ysenos ir/ar psichiatrinę ekspertizę, siekiant nustatyti, ar 2007 m. spalio 1 d. praÅ¡ymÄ pasirašė F. Č. , ar jis, pasiraÅ¡ydamas praÅ¡ymÄ , galėjo suprasti savo veiksmų prasmę ir juos valdyti, ieÅ¡kovė neprašė. Tokiu atveju teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantė neįrodė, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo iÅ¡nagrinėta pažeidžiant trečiojo asmens F. Č. procesines teises (CPK 178 str.).Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartimi (t. 2, b. l. 147-148) pradinis tretysis asmuo F.

Č. pakeistas jo teisių perėmėja V. Č. .

b) dėl įrodymųPrieÅ¡ingai nei teigia ieÅ¡kovė, pirmosios instancijos teismas ne atmetė jos pateiktus įrodymus (tremtinių pažymėjimų kopijas, 2000 m. kovo 23 d. medicininę pažymÄ , 2006 m. rugpjūčio 24 d. iÅ¡raÅ¡Ä iÅ¡ medicininių dokumentų), o jais, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , nesivadovavo. Minėti įrodymai neturi teisinės reikÅ¡mės sprendžiant tarp bylos Å¡alių kilusį ginÄÄ dėl įpareigojimo grÄ Å¾inti kompensacijÄ ir priteisti su tuo susijusį turtinės bei neturtinės žalos atlyginimÄ , nes ginčo dėl to, kad ieÅ¡kovė ir abi jos velionės seserys buvo pripažintos tremtinėmis, kad ieÅ¡kovės sveikata prasta, nėra.Utenos rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimu, Kauno miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 31 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas rėmėsi.

Juos įvertinęs, teismas padarė iÅ¡vadas, kad Utenos rajono valdyba 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 215v dėl Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkio Nr. 45v priedėlio 1 punkto panaikinimo priėmė ne iÅ¡ savanaudiÅ¡kų paskatų ir kad ieÅ¡kovė 8 534 rb. kompensacijos už konfiskuotÄ (ne)kilnojamÄ jį turtÄ iki 1999 m. negavo ne dėl atsakovų kaltės, bet tai lėmė objektyvios priežastys.

c) dėl teismo Å¡aliÅ¡kumoPanevėžio apygardos teismo teisėja R. Č. 2006 m. lapkričio 16 d. nutartimi (t. 1, b. l. 40-41) nutarė iÅ¡keltÄ civilinę bylÄ perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. IeÅ¡kovė A. A. B. ir jos atstovas A. B. dėl minėtos nutarties padavė atskirÄ jį skundÄ (t. 1, b. l. 48-49), paÅ¡aipiai atsiliepdami apie bylÄ nagrinėjančiÄ teisėjÄ .Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 29 d. priėmė atskirÄ jį nutartį (t. 1, b. l. 66-67) praneÅ¡ti Generalinei prokuratÅ«rai apie nusikalstamų veikų, numatytų BK 154, 155, 232 straipsniuose, turinčius apeliantės ir jos atstovo veiksmus, bei nutartį, kuria apeliacinį skundÄ tenkino: panaikino Panevėžio apygardos teismo nutartį dėl bylos perdavimo kitam teismui pagal teismingumÄ ir perdavė nagrinėti bylÄ pirmosios instancijos teismui iÅ¡ esmės (t. 1, b. l. 69-70).Panevėžio apygardos teismo teisėja R.

Č. 2007 m. balandžio 26 d. nutartimi (t. 1, b. l. 142) savo iniciatyva nusiÅ¡alino nuo Å¡ios bylos nagrinėjimo.Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi (t. 1, b. l. 146) byla buvo perduota nagrinėti kitai Panevėžio apygardos teismo teisėjai Z. M. .2007 m. birželio 11 d. ieÅ¡kovės atstovas A. B. pareiÅ¡kė nuÅ¡alinimÄ (t. 1, b. l. 173) Panevėžio apygardos teismo teisėjai Z. M. ir visam Panevėžio apygardos teismui dėl to, kad teisėja Z.

M. paskyrė Å¡ios bylos nagrinėjimÄ tÄ pačiÄ dienÄ ir tÄ pačiÄ valandÄ , kai kita Panevėžio apygardos teismo teisėja L. S. nagrinės kitÄ civilinę bylÄ Nr. 2-65-280/ 2007, todėl ieÅ¡kovo atstovas yra verčiamas pasirinkti, į kurį posėdį atvykti, o į kurį – ne, bei dėl teisėjų solidarizavimosi su nuÅ¡alintÄ ja teisėja R. Č.Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas 2007 m. birželio 11 d. nutartimi (t.1, b. l. 174) atmetė ieÅ¡kovės atstovo A.

B. praÅ¡ymÄ dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjos Z. M. nuÅ¡alinimo, o Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas 2007 m. birželio 26 d. nutartimi (t. 1, b. l. 181-182) - praÅ¡ymÄ dėl Panevėžio apygardos teismo nuÅ¡alinimo.2007 m. spalio 1 d. pareiÅ¡kime (t. 2, b. l.

41) ieÅ¡kovės atstovas A. B. nurodė, kad teisėja R. Č. su prokuratÅ«ra ir policija pradėjo jo Å¡antaÅ¾Ä už kritikÄ ir politinį persekiojimÄ už tai, jog ieÅ¡kovė ėmėsi ginti savo teises teisme, sufabrikavo baudžiamÄ jÄ bylÄ jam ir ieÅ¡kovei, todėl Panevėžio apygardos teisme negalimas neÅ¡aliÅ¡kas ieÅ¡kovės teisių gynimas.Nepagrįstos abejonės, kad Panevėžio apygardos teismo teisėja Z. M., priimdama skundžiamÄ sprendimÄ , galėjo bÅ«ti Å¡aliÅ¡ka ir atmetė ieÅ¡kinį kerÅ¡taudama ieÅ¡kovei ir/ar atstovui už tariamÄ teisėjos R.

Č. įžeidimÄ . Atvirkščiai, tai ieÅ¡kovės atstovas linkęs manipuliuoti esama situacija: iÅ¡ pradžių dėl menko procesinio pažeidimo (bylos perdavimo nagrinėti administraciniam teismui) kupinu pagiežos atskiruoju skundu iÅ¡provokavo konfliktÄ su bylÄ nagrinėjusia teisėja R. Č., o vėliau, prisidengdamas Å¡iuo konfliktu, mėgina pagrįsti nepalankaus jo atstovaujamajai sprendimo priėmimÄ .Susiklosčius nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas nepadarė ieÅ¡kovės iÅ¡vardintų materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.IÅ¡ ieÅ¡kovės valstybei priteistinos 43,15 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.) (b. l. 94).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a: Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės A. A. B. 43,15 Lt (keturiasdeÅ¡imt tris litus 15 ct.) iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai. Teisėjai                                                                                                                        Danutė GasiÅ«nienė                                                                                                                                                  Konstantinas Gurinas                Gintaras Pečiulis