2021-01-06 Nr. AB-267-3-61-3-04059-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3594-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04059-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K)), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2019 m. birželio 26 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo likusio kameros gyvenamosios patalpos ploto, todėl buvo pažeistas jo privatumas. Dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs diskomfortą, dvasines kančias, nepatogumus, pažeminimą, depresiją ir pan., t. y. neturtinę žalą, kurią įvertino 500 Eur. Pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo įrengtas sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Galiojančios higienos normos sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo laikydamiesi bendrųjų mandagumo ir etikos taisyklių. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Pareiškėjas neturtinės žalos padarymo fakto neįrodė. Šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo S. K. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad galiojančios higienos normos sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, tai atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], (49 p.) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas higienos normų reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas.

7. Teismas sprendė, kad šiuo atveju atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi (žr. pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją) nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele ir šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 str.).

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 141 parą, visą laiką kalėjo vienas. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu nebuvo pažeistas.

9. Teismas pažymėjo, kad pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, nuostatas Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl pažeisto jo privatumo, kad naudojantis tualetu jis galėjo būti stebimas pareigūnų ir pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

10. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus (neveikimą), kas yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimą ir jam priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesiskundė, nes 2019 m. sausio 15 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir jo skundas buvo patenkintas iš dalies, priteistas 50 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas pažymi, kad buvo apgyvendintas vienas dėl jam nustatytos fobijos naudojantis sanitariniu mazgu ir dėl to jis iki gyvos galvos kalės vienas. Pareiškėjas pažymi, kad ne kartą buvo užkluptas pareigūnų besinaudojantis sanitariniu mazgu, dėl to patyrė neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjas pažymi, kad dažnai pareigūnai būna ir moterys. Todėl pareiškėjas teigia neabejotinai patyręs neturtinę žalą, kuri tokio pobūdžio bylose paprastai priteisiama pinigais.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nekonkretizuota kuo būtent pasireiškia tariamai padaryta neturtinė žala. Nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje kilo ginčas dėl 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas S. K. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2019 m. birželio 27 d., atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, todėl jam buvo užtikrintas pakankamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laiką, jam konstatuotas susirgimas iš esmės dėl tokių kalinimo sąlygų ir yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

20. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

21. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 34, Nr. 43, Nr. 94 vienas laikotarpiais nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2019 m. vasario 1 d., nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 kovo 21 d., nuo 2019 m. kovo 26 d. iki 2019 m. birželio 10 d., nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2019 m. birželio 27 d. Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įrengtas atitveriant jį nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele ir užkabinant užuolaidas. Kai kuriose kamerose sanitariniai mazgai buvo įrengti kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas tokiose kamerose laikytas nebuvo.

22. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.). Tačiau kiekvienoje byloje turi būti vertinamos su konkrečiu ginču susijusios aplinkybės ir byloje surinktų įrodymų visuma (ABTĮ 56 str.).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Bylos duomenys patvirtina, tai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį Lukiškių TI-K kamerose buvo kalinamas vienas. Nors pareiškėjas nebuvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis, iš byloje esančių kameros nuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas atskirtas nepermatoma užuolaida, visiškai uždengiančia sanitarinio mazgo patalpą nuo kameros durų. Taigi pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), per kameros duris negalėjo būti matomas. Kadangi jis kamerose gyveno vienas, atitinkamai jo, besinaudojančio sanitariniu mazgu iš kameros pusės taip pat niekas negalėjo matyti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo privatumas šiuo konkrečiu ginčo laikotarpiu jam naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeistas, o Lukiškių TI-K nagrinėjamu atveju neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.

24. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

25. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog pareiškėjas su skundu dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2019 m. sausio 15 d. kreipėsi į teismą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė.

26. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė