2015-10-07 Nr. AB-19326-3-61-3-03553-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1203-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03553-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti nepagrįstu atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas) 2015 m. birželio 11 d. raštą dėl pasiūlymo sudaryti susitarimą nepritarimo Nr.(12.14-30-8)-46-KD-3136 (toliau – ir raštas); 2) grąžinti pareiškėjo pasiūlymą sudaryti susitarimą Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijai svarstyti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo skundo ir pateiktų dokumentų matyti, jog jis nesutinka su Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštu, kuriuo nepritarta jo teiktam siūlymui sudaryti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 71 straipsnyje įtvirtintą susitarimą dėl mokesčio dydžio ir reiškia reikalavimą atsakovui iš naujo svarstyti jo pateiktą pasiūlymą. Apibendrinęs aktualų teisinį reguliavimą (MAĮ 71 str., Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VA-210 patvirtintų Mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5, 6, 9, 11, 12, 13 p.), teismas sprendė, kad pareiškėjo ginčijamas raštas yra tarpinis, procedūrinis dokumentas mokestiniame procese, kuris nėra galutinis ir jokių materialinio pobūdžio teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, o pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą jo teisėms ir pareigoms jokios įtakos neturėtų, nes iš tokio įpareigojimo nekiltų mokesčių administratoriaus pareiga pasirašyti su pareiškėju susitarimą dėl mokesčio dydžio, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

II. Pareiškėjas V. J. atskirajame skunde prašo tenkinti pareiškėjo skunde nurodomus reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas absoliučiai nemotyvavo savo nesutikimo sudaryti susitarimą. Mano, kad tokia situacija apriboja pareiškėjo teisę inicijuoti naujas derybas ir siūlyti kitas susitarimo sąlygas. Pažymi, kad pačiame rašte nurodoma jo apskundimo tvarka.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas – ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas panaikinti atsakovo 2015 m. birželio 11 d. raštą dėl nepritarimo pasiūlymui sudaryti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio Nr.(12.14-30-8)-46-KD-3136 bei reikšdamas iš esmės su šio rašto panaikinimu susijusį reikalavimą – grąžinti pareiškėjo pasiūlymą sudaryti susitarimą Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijai svarstyti iš naujo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčių administratoriui, kaip viešojo administravimo subjektui, yra keliami, be kita ko, Viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti.

Be to, mokesčių administratorius yra saistomas ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui. Šiuo apsektu itin pabrėžtina, kad individualių administracinių aktų priėmimas – tai teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius taikė MAĮ 71 straipsnyje reglamentuojamą procedūrą dėl mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus susitarimo dėl mokėtino mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio. Atsižvelgus į tai, mokesčių administratorius, taikydamas teisę, yra saistomas anksčiau aptartų viešojo administravimo principų, o tai savo ruožtu lemia, kad šio viešojo administravimo subjekto individualus administracinis aktas turi ne tik atitikti Viešojo administravimo jam keliamus reikalavimus, bet ir turi atitikti teisės normas, reguliuojančia konkretų teisinį santykį.

Šiuo atveju aktualioje Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu.

Šios teisinės nuostatos iš esmės reiškia, kad mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius pasirašo susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, jie negali objektyviais įrodymais pagrįsti savo pozicijos – ir tai yra vienintelė sąlyga, taikant MAĮ 71 straipsnyje įtvirtintą procedūrą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, ginčijamu raštu lakoniškai atsakydamas į pareiškėjo pasiūlymą dėl susitarimo sudarymo, tokio atsisakymo nemotyvavo, kas iš esmės lėmė tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, įtvirtinančių viešojo administravimo akto reikalavimus, tiek MAĮ 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tvarkos pažeidimą.

Kaip jau buvo minėta, MAĮ 71 straipsnio dalis reglamentuoja, jog susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio gali būti pasirašytas visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu, tačiau nagrinėjamu atveju ši pareiškėjo teisė yra apribojama, kadangi jam nepateikiama mokesčių administratoriaus argumentų, kuriais yra grindžiamas atsisakymas sudaryti minėtą susitarimą. Susidarius tokiai situacijai, mokesčių mokėtojui nėra žinoma, ar mokesčių administratorius turi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti ir nesvarstys jokio pasiūlymo dėl susitarimo sudarymo – ar mokesčių administratoriaus netenkino tik šio konkretaus mokesčių mokėtojo pasiūlymo sąlygos.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo skundo priėmimo klausimas turėtų būti nagrinėjamas iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS438-1276/2014, tačiau pažymėtina, kad, kaip matyti iš anksčiau išdėstytų motyvų, pastarosios ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi: paminėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas pareiškėjos prašymas įpareigoti atsakovą atitinkamai įgyvendinant teisės aktus naujai inicijuoti susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymo procedūrą, o šioje administracinėje byloje yra nagrinėjamas pareiškėjo prašymas panaikinti mokesčio administratoriaus priimtą administracinį aktą, kuriuo atsisakoma sudaryti susitarimą dėl mokėtino mokesčio bei su juo susijusių sumų dydžio, bei reikalaujama šį prašymą grąžinti mokesčių administratoriui svarstyti iš naujo, priimant motyvuotą ir pagrįstą sprendimą dėl savo pozicijos.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamas mokesčių administratoriaus aktas negali būti skundžiamas teismui, todėl ši nutartis naikinama, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžinamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo V. J. skundo priėmimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė