2016-04-14 Nr. AB-8295-3-64-3-00827-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-781-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00827-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m.balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2) 2015 m. kovo 13 kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis laikotarpio nuo 2009 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 12 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis. Kameroje, kurios plotas apie 20 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas su 3-8 asmenimis. Pareiškėjui teko mažiau ploto nei numatyta teisės aktuose. Dėl antisanitarinių, nežmoniškų, žiaurių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Pablogėjo sveikatos būklė, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės, t.y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią prašė atlyginti taikant Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatas. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo laikymo Šiaulių TI laikotarpis tęstinis, todėl, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, prašė netaikyti ieškinio senaties termino.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 41–45) atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. kovo 13 d.

Dėl ginčo esmės atsakovo atstovas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, kurių 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 2 punkte įtvirtina analogiško pobūdžio nuostata, t.y. kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėjo, kad negali būti konstatuotas įstaigos neteisėtas neveikimais tokiais klausimais, kurie susiję su pastatų rekonstrukcijos darbais (langų, vėdinimo sistemų įrengimo pertvarkymas ir pan.). Šiaulių TI gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus), įrengtos pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Visose kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios patalpos atskirtas mūrine sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji.

Atsakovo atstotojo teigimu, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra abstraktūs. Nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu būtų skundęsis Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo, ar kitų netinkamų kalinimo šioje įstaigoje sąlygų. Šiaulių TI pagal galimybes siekia įgyvendinti galiojančių teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo periodinis ir nesukėlė pareiškėjui ilgalaikių neigiamų pasekmių. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pretenzijos nepagrįstos ir nesuteikia pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti patenkintas. Pareiškėjas neįrodė, kad jis patyrė neturtinę žalą. Tai, kad pareiškėjo teigimu, jis patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai sukelia diskomfortą ar stresą, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, nepagrindė prašomos priteisti žalos dydžio, neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, ir kad dėl šių aplinkybių pablogėjo jo gyvenimo kokybė. Pareiškėjo pretenzijos Šiaulių TI laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo šios įstaigos pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nėra CK 6.271 straipsnio taikymo sąlygų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu A. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kildinamo iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų (CK 6.271 straipsnis), teismas pirmiausia sprendė atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašymą taikyti senaties terminą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 1.124 straipsnyje nustatyta, jog ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Teismas nustatė, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, nes į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 13 d.

III. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 56–59) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutinka su ieškinio senaties termino taikymu. Teigia, kad kalinimo Šiaulių TI metu, neturėdamas teisinių žinių, ir negalėdamas tinkamai įvertinti situacijos, neturėjo galimybės apginti savo pažeistų teisių. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, nes jo teisių pažeidimas buvo tęstinis, t.y. nuo 2009 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 12 d. Tai grubus žmogaus teisių pažeidimas, suteikiantis pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką dėl kalinimo sąlygų, taip pat Lietuvos teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.250 straipsnis), kurioje ieškinio senaties termino taikymo klausimais teismai nepasisakė.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 64–65) atsakovo atstovas Šiaulių TI prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovo nuomone, teismas ieškinio senatį taikė pagrįstai ir teisėtai. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad apeliantas manydamas, jog jo teisės yra pažeistos, savo teisių negynė nepagrįstai ilgai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas 2015 m. sausio 13 d. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, kurią kildino iš laikomo Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis laikotarpio nuo 2009 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 12 d. atitinkamais periodais, atlyginimo.

Atsakovo atstovui reikalaujant taikyti byloje ieškinio senatį, teismas nustatė, kad pareiškėjas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, todėl nepagrįstai atmetė skundą.

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 12 d. kreipėsi į teismą 2015 m. sausio 13 d., prašė taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Civilinio kodekso normų taikymo, savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-449/2009 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, ieškinio senatis taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-2/2008).

Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami.

Iš Šiaulių TI pateiktos pažymos apie pareiškėjo laikymą Šiaulių TI nuo 2009 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 12 d. matyti, kad pareiškėjo laikymas Šiaulių TI susideda iš 6 periodų tarp kurių yra atitinkami intervalai. Paskutinis pareiškėjo laikymo Šiaulių TI periodas yra nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2010 m. liepos 12 d. Pareiškėjas, teigdamas, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, šį savo nusiskundimą sieja su laikymu perpildytose kamerose. Dėl šio pareiškėjo nusiskundimo asmens faktinio suvokimo apie savo teisių pažeidimą aspektu pažymėtina, kad kalinamas asmuo faktines kalinimo sąlygas ar jų pasikeitimus jaučia ir jas suvokia kiekvieną dieną, t.y. negali nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (perpildytose kamerose, ar ne) jis kalinamas. Pareiškėjas šioje byloje kreipėsi į teismą 2015 m. kovo 13 d., t.y. praėjus daugiau kaip 3 metams po paskutinio jo kalinimo Šiaulių TI periodo, kuris tęsėsi nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2010 m. liepos 12 d. Taigi pareiškėjas savo teisių galimus pažeidimus kalinimo sąlygų prasme turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi vėliausias terminas iki kurio pareiškėjas galėjo kreiptis dėl žalos atlyginimo už minėtą laikotarpį – 2013 m. liepos 13 d.

Apelianto nurodyta CK 1.127 straipsnio 5 dalis šio ginčo atveju nėra aktuali, nes pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo praleidęs 3 metų terminą, skaičiuojant nuo paskutinio kalinimo Šiaulių TI periodo. Taigi tuo labiau ieškinio senaties terminas praleistas už ankstesnius kalinimo periodus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjui 2015 m. sausio 13 d. (pagal spaudą ant voko) padavus skundą teismui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 12 d., atsakovui reikalaujant, šioje byloje ieškinio senaties terminas turėjo būti taikomas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal šios bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio spręsti dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 12 d., nes nei pareiškėjo skunde, nei bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad apie objektyvias senaties termino praleidimo priežastis. Pagrindo tokioms išvadoms nesuteikia ir apelianto nurodyta aplinkybė esą neturėdamas teisinių žinių jis nesuprato, kad jo teisės pažeidžiamos. Teisėjų kolegija pažymi, kad suvokimui ar kalinimo sąlygos yra žmoniškos, ar žiaurios, reikalingas subjektyvus situacijos suvokimas ir vertinimas, o ne teisinės žinios. Pareiškėjas į teismą dėl kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 12 d. kreipėsi po itin ilgo laiko – 2015 m. kovo 13 d. Tai neatitinka rūpestingo asmens elgesio standartų.

CK 1.131 dalis nustato ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes. CK 1.131 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pareiškėjui, kuris kreipėsi į teismą pasibaigus ieškinio senaties terminui, atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, kilo minėtoje įstatymo normoje nurodytos pasekmės.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. N. (A. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė