2021-11-03 Nr. AB-22986-3-62-3-00952-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-857-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00952-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 59.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo M. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui M. V., trečiajam suinteresuotam asmeniui Lazdijų rajono savivaldybės administracijai, dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir Centras, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu, kurį patikslino ir prašė priteisti iš atsakovo M. V. trečiajam suinteresuotam asmeniui Lazdijų rajono savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) 619,72 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., taip pat priteisti 9,68 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas nurodė, jog pagal Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintus Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) rinkliavos mokėtojų registrą administruoja rinkliavos administratorius – Centras, kuriam pavesta apskaičiuoti, parengti ir pateikti rinkliavos mokėtojams nustatytos formos mokėjimo pranešimus apie apskaičiuotas mokėtinas rinkliavos įmokas, vykdyti rinkliavos teisminį ir neteisminį išieškojimą. Centras pažymėjo, jog nuo 2017 m. liepos 1 d., įsigaliojusioje naujoje Nuostatų redakcijoje (toliau – ir Nauji nuostatai) pareiškėjui suteiktos teisės ir pareigos administruoti rinkliavos sumokėjimą, teikti mokėjimo pranešimus rinkliavos mokėtojams, atlikti teisminį ir neteisminį nesumokėtų rinkliavų išieškojimą išliko. Nurodė, jog Naujų nuostatų 34 punkte nustatyta, kad rinkliava sumokama į pranešime apie rinkliavos mokėjimą nurodytą Administracijos biudžeto sąskaitą.

3. Pareiškėjas nurodė, jog M. V. yra nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. jis nesumokėjo 719,72 Eur dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri buvo apskaičiuota vadovaujantis Nuostatais ir jų priedais. Teigė, kad 2017 m. – 2019 m., siuntė atsakovui pranešimus ir raginimus dėl vietinės rinkliavos mokėjimo, tačiau atsakovas rinkliavos nesumokėjo, dėl susidariusio įsiskolinimo su pareiškėju nesusisiekė, tik po bylos iškėlimo sumokėjo dalį mokesčio – 100 Eur, dėl to reikalavimas buvo sumažintas iki 619,72 Eur. Pažymėjo, jog pagrindų, dėl kurių atsakovas galėtų atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą, arba teisės aktų, kurių pagrindu nuo vietinės rinkliavos mokėjimo jis būtų atleistas, nėra.

4. Atsakovas M. V. atsiliepime su pareiškėjo prašymu nesutiko, nurodė, jog jis pasirinko mokėti ir sumokėjo vietinę rinkliavą pagal faktinį surenkamų komunalinių atliekų kiekį (naudojamų individualių konteinerių ištuštinimo periodiškumą), už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. sumokėdamas iš viso 100,00 Eur. Prašė laikyti, kad prievolė įvykdyta, teigė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl vietinės rinkliavos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra nepagrįstas.

5. Atsakovas nurodė, kad jis yra neįgalus nuo vaikystės, nesudarė jokių susitarimų su pareiškėju dėl atsiskaitymo už vietinę rinkliavą, todėl prievolė ją mokėti nekyla, iš pareiškėjo jokių įspėjimų, pretenzijų dėl vietinės rinkliavos nei žodžiu, nei raštu negavo. Atsakovas mano, kad Centro pasirinktas būdas už vietinę rinkliavą skaičiuoti mokestį pagal turimą nekilnojamąjį turtą yra nepagrįstas, neproporcingas jo gaunamai 1 mėnesio šalpos pensijai, kuri sudaro 198,00 Eur. M. V. teigė, jog jam nepagrįstai neleista pasirinkti vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš atsakovo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį arba pagal naudojamo individualaus konteinerio ištuštinimo periodiškumą. Atsakovas pažymėjo, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų yra Administracijos funkcija, todėl prašymą teismui dėl vietinės rinkliavos priteisimo turėjo teisę pateikti Lazdijų rajono savivaldybės administracija, o ne pareiškėjas.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino. Teismas priteisė iš atsakovo M. V. trečiajam suinteresuotam asmeniui Administracijai 619,72 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovo prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo atmetė.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, nustatė, kad pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įteisinta Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų įstatymas) pagrindu. Nurodė, jog nurodyti teisės aktai yra galiojantys ir jais vadovavosi sprendžiant šią bylą. Teismas teigė, jog Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, o Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis nustato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą.

Nustatė, kad Administracija 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Nuostatus, o 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-1138 nuo 2017 m. gruodžio 30 d. galiojančius Naujus nuostatus. Teismas nurodė, kad pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius, taip pat išieškoti nesumokėtą vietinę rinkliavą iš mokėtojų įstatymų nustatyta tvarka, įskaitant neteisminį ir teisminį skolų išieškojimą, todėl atsakovo argumentai dėl netinkamo pareiškėjo administracinėje byloje atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad remiantis Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įteisinta Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 12 straipsnio 2 punkte, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje bei Nuostatų pagrindu.

Teismas nustatė, kad byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nuosavybės teise valdė nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nuostatų 3 punktą bei Naujų nuostatų 6.5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Nurodė, jog iš vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų bei pareiškėjo 2019 m. spalio 29 d. pažymos Nr. 19-R-00004175 matyti, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nesumokėjo pareiškėjui 619,72 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl teismas pagal teisinį reglamentavimą ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo reikalavimą tenkino.

8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo teigimu, jog išlaidos už komunalinių atliekų tvarkymą negali viršyti 1 procento disponuojamųjų vidutinių mėnesio namų ūkio pajamų. Šį teiginį atsakovas grindė 2002 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 519 „Dėl Valstybinio atliekų tvarkymo 2014 – 2020 metų plano patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 255.4 punktu, kuriame nustatyta, kad išlaidos už komunalinių atliekų tvarkymą negali viršyti 1 procento disponuojamųjų namų ūkio pajamų. Atsakovas pateikė Marijampolės savivaldybės administracijos piniginės paramos skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) valdybos Marijampolės skyriaus pažymas apie jam išmokėtą šalpos neįgalumo pensiją už laikotarpį nuo 2016 m. sausio mėnesio iki 2020 m. birželio 30 d., tačiau teismas neturėjo kitų duomenų apie visų namų ūkio narių pajamas, todėl atsakovo pateiktus paskaičiavimus dėl vietinės rinkliavos mokėjimo sumos vertina kaip neobjektyvius. Teismas pažymėjo, kad remiantis Rinkliavų įstatymo 12 straipsniu savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose nustato: vietinės rinkliavos dydį; vietinės rinkliavos mokėjimo tvarką; vietinės rinkliavos lengvatas; vietinės rinkliavos grąžinimo tvarką; delspinigių dydį, jų apskaičiavimo, mokėjimo tvarką ir atleidimo nuo delspinigių atvejus, todėl šio pobūdžio teisiniai santykiai yra reglamentuojami ne atsakovo nurodytu Nutarimu, bet Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio pagrindu savivaldybės tarybai suteikta teise priimtais Naujais nuostatais.

9. Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir ištirti Administracijos priimtų Naujų nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 3 punktui tiek, kiek komunalinių atliekų turėtojui, gaunančiam žemiau absoliutaus skurdo ribos šalpos neįgalumo pensiją, nėra numatyta galimybės vietinę rinkliavą mokėti pagal Nutarimą, kad išlaidos už komunalinių atliekų tvarkymą negali viršyti 1 procento disponuojamų vidutinių mėnesio namų ūkio pajamų, teismas pažymėjo, kad atsakovas nenurodė, kokie konkretūs Naujų nuostatų punktai (punktas) prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam efektyvumo principui, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas ir įgyvendindamas sprendimus, jam skirtus išteklius naudoja kuo mažesnėmis sąnaudomis ir siekia geriausio rezultato, dėl to neišdėstė nei faktinių (skunde), nei teisinių (prašyme dėl norminio akto tyrimo) argumentų, nenurodė, kaip pasireiškia minėta neatitiktis (prieštaravimas). Teismas pažymėjo, kad atsakovas teikdamas prašymą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Teismas, remdamasis teisiniu reguliavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, darė išvadą, jog atsakovo prašyme nėra išdėstyti teisiniai argumentai, kuriais atsakovas grindžia savo abejonę dėl norminio akto prieštaravimo nurodytiems aukštesnės teisinės galios aktams nei pagal normų turinį, nei pagal jų reguliavimo apimtį, nei pagal formą, nei pagal nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Teigė, jog atsakovui nenurodžius aiškaus teisinio pagrindo ištirti norminį administracinį aktą, nenurodžius aiškių teisinių argumentų prašymui ištirti norminį administracinį aktą, o apsiribojus tik bendro pobūdžio teiginiais, procesas dėl administracinio akto ištyrimo negali būti pradedamas, todėl šį atsakovo prašymą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. 10. Atsakovas M. V. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

11. Atsakovo teigimu, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Nutarimo 255.4 punkto, numatančio, kad išlaidos už komunalinių atliekų tvarkymą negali viršyti 1 procento disponuojamų vidutinių mėnesio namų ūkio pajamų , Europos Sąjungos atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, kad atliekų tvarkymas gyventojams nekainuotų daugiau kaip 1 procentas nuo pajamų. Taip pat M. V., nurodo Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr.5TS-576 patvirtintą Lazdijų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo planą 2014-2020 m., kuris numato, kad įgyvendinus Europos Sąjungos iš dalies remiamą projektą „Alytaus regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“, bendros metinės komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudos, tenkančios namų ūkiui Alytaus regione, neviršys 1 procento metinių namų ūkio pajamų. M. V. nurodo, kad teismui nebuvo pateiktos sąskaitos, tačiau pateikti tik nepasirašyti mokėjimo pranešimai t. y. tik rašteliai nepagrįstai neapskaitytoms lėšoms surinkti.

12. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi būti vadovaujamasi Taisyklėmis, ką konstatavo Administracija, patvirtindama Nuostatus. Atsakovas teigia, kad teismui pareiškėjas nepateikė M. V. duomenų iš Sodros teritorinio skyriaus apie atsakovo gaunamą žemiau absoliutaus skurdo ribos (duomenys neskelbtini), neįgalumo šalpos pensiją, mano, kad taip buvo pažeistas Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas nediskriminavimo principas, kuris yra susijęs su mažas pajamas gaunančių asmenų, socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių interesais. Atsakovas nurodo, kad vieno gyvenančio (darbingumas 40%) ir nedirbančio M. V. namų ūkio 1 mėnesio pajamas sudaro šiuo metu (duomenys neskelbtini), neįgalumo šalpos pensija, todėl vadovaujantis Taisyklėmis išlaidos už komunalinių atliekų tvarkymą negali viršyti 1 procento disponuojamų vidutinių mėnesio namų ūkio pajamų. Atsakovo manymu, teismas darė tik prielaidas dėl atsakovo gaunamų namų ūkio pajamų, tačiau teismui nei pareiškėjas nei trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija nepateikė jokių faktų apie atsakovo namų ūkio pajamas. M. V. teigia, kad toks teismo argumentas, kuris neparemtas faktais, nenurodant teisinio pagrindo yra neįrodytas teiginys ir tuščiažodžiavimas.

13. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas įpareigoja valdžios institucijas tarnauti žmonėms, iš esmės spręsti teisės aktų nustatyta tvarka jų kompetencijai priskirtus klausimus, nes yra susiję ir su mažas pajamas gaunančių asmenų, socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių interesais. Atsakovas, teigia gaunantis žemiau absoliutaus skurdo ribos (duomenys neskelbtini), šalpos neįgalumo pensiją, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą 100 Eur sumokėjo į Administracijos biudžeto sąskaitą, net viršydamas Europos Sąjungos atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, kad atliekų tvarkymas gyventojams nekainuotų daugiau kaip 1 procentą nuo pajamų.

14. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas neteisėtas, nepagrįstas faktais, neobjektyvus ir šališkas, nes neatsižvelgta į išdėstytus argumentus, kad pareiškėjas siekia pasipelnyti 619,72 Eur piniginei sumai iš neįgaliojo nuo vaikystės atsakovo. Atsakovo teigimu, teismas privalo užtikrinti Atsakovo teisę į neįgalaus asmens gyvenimo gerbimą, teisę į teisingą administracinės bylos nagrinėjimą be tiesioginės diskriminacijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo, kaip atitinkamo nekilnojamojo turto savininko, pareigos mokėti Lazdijų rajono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.

16. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė iš Atsakovo 619,72 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d.

17. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus papildomai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą jo šališkumo ir neobjektyvumo aspektais, nurodo, kad teismas be pagrindo atsisakė tirti norminio teisės akto teisėtumą.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio1 dalies prasme (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1109-442/2018). Atsakovo pareigos mokėti minėtą rinkliavą atsiradimui atitinkamos sutarties nebuvimas įtakos neturi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-161/2012).

20. Minėtu ginčo laikotarpiu aptariamos vietinės rinkliavos mokėtojus, vietinės rinkliavos dydį, mokėjimo bei administravimo tvarką nustatė Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, o nuo 2017 m. gruodžio 30 d. - jų nauja redakcija.

21. Nuostatų 3 punktas numato, kad komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai – tai visi fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys nekilnojamojo turto savivaldybėje. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad atitinkamo dydžio aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

22. Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas patvirtina, kad aktualiu laikotarpiu atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, o tai leidžia pripažinti, jog atsakovas atitiko vieną iš ginčo vietinės rinkliavos požymių – nuosavybės ar kita teise valdyti ir naudoti nekilnojamąjį turtą Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų minėto Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenų, susijusiu su ginčo turto daiktinėmis teisėmis, teisingumo prezumpciją (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis).

23. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad prašoma priteisti vietinės rinkliavos suma už ginčo laikotarpį apskaičiuota Nuostatuose ir Naujuose nuostatuose nustatyta tvarka ir taikant šiuose norminiuose aktuose nustatytą dydį. Taip pat rašytiniais įrodymais nustatyta, jog atsakovas 2017-2019 m. buvo informuojamas apie prievolę sumokėti vietinę rinkliavą. Atsakovas neįrodinėjo, jog jo veikloje atliekos nesusidaro ar kad jis tvarko komunalines atliekas kitokiais legaliais būdais.

24. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog atsakovas iš esmės nesutinka su tuo, kad jo mokėtinos vietinės rinkliavos dydis apskaičiuotas ne pagal Nutarimą ar Taisykles ir viršija vieną procentą jo namų ūkio pajamų. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek 2002 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 519 „Dėl Valstybinio atliekų tvarkymo 2014 – 2020 metų plano patvirtinimo“, tiek Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr.5TS-576 patvirtintame Lazdijų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo 2014-2020 m. plane nėra imperatyvios teisės normos, numatančios, kad išlaidos už komunalinių atliekų tvarkymą negali viršyti 1 procento disponuojamų vidutinių mėnesio namų ūkio pajamų. Toks rodiklis yra numatytas kaip siekiamas, tačiau realus rinkliavos dydis priklauso tiek nuo gyventojų pajamų lygio, tiek nuo tvarkomų komunalinio atliekų kiekio, jų rūšiavimo lygio, tiek ir gyventojų sąžiningumo. Atsakovo, kaip vietinės rinkliavos mokėtojo, statuso bei pareigos mokėti vietinę rinkliavą negali paneigti vien ta aplinkybė, jog jis yra socialiai pažeidžiamas asmuo gaunantis šalpos neįgalumo pensiją.

25. Pažymėtina, kad Taisyklės ir Nuostatai numato atvejus, kai atliekų turėtojas gali būti atleidžiamas nuo rinkliavos mokėjimo arba jam rinkliava gali būti mažinama. Naujų nuostatų 43 punktas numato, kad kintamosios rinkliavos dedamosios dalies nemoka Rinkliavos mokėtojai, laikinai nesinaudojantys nekilnojamojo turto objektu ir atliekų tvarkymo paslauga ir Savivaldybės tarybos nustatyta tvarka deklaravę, kad ne trumpiau kaip tris mėnesius nesinaudos gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektu. Tų pačių nuostatų 49 punktas numato atvejus, kai atliekų turėtojui teikiamos vietinės rinkliavos lengvatos, bet tam fizinis asmuo turi savivaldybei pateikti prašymą bei papildomus dokumentus. Atsakovas nėra Administracijai pateikęs nei deklaracijos apie nesinaudojimą turtu, nei prašymų taikyti jam atitinkamą lengvatą, todėl nėra pagrindo atliesti jį nuo rinkliavos mokėjimo ar taikyti kurias nors lengvatas.

26. Pasisakydama dėl atsakovo prašymo ištirti Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Nuostatų teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas Nuostatų neteisėtumą sieja su tuo, kad juose numatyta vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą dydžio apskaičiavimo tvarka neatitinka proporcingumo kriterijų, ši vietinė rinkliava yra per didelė, tačiau nenurodo, kuris Nuostatų punktas ar punktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, kokio teisinio reguliavimo reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktas.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti apelianto argumentai nepripažintini pakankamais teisiniais argumentais, leidžiančiais abejoti norminio akto atitikimu aukštesnės galios teisės aktais. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). Įvertinus byloje taikytinų Nuostatų visumą, pripažintina, kad juose nustatyta vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo tvarka atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintą principą „teršėjas moka“, Nuostatuose yra numatytos atvejai, kai vietinės rinkliavos dydis gali būti sumažinamas arba asmuo atleidžiamas nuo jos mokėjimo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tirti minėto norminio administracinio akto teisėtumo.

28. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovo apeliaciniame skunde, be kita ko, pareikšta nuomonė esą bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos administracinis teismas buvo neobjektyvus ir šališkas, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt v. Denmark). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Pullar v. United Kingdom).

29. Apeliacinio skundo teiginio, esą teismas buvo šališkas, atsakovas nepagrindė jokiais argumentais, kurie atitiktų minėto objektyviojo testo kriterijus. Tai, kad teismas nepatenkina asmens skundo ir jį išsprendžia ne taip, kaip to norėtų atsakovas, ar kitas bylos proceso dalyvis, savaime negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame administraciniame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs atsakovo teisę į nešališką teismą.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius