2017-06-14 Nr. AB-12099-3-64-3-00408-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1797-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00408-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 836 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. sausio 7 d. iš viso 11 dienų buvo kalinamas Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis: laikino sulaikymo kamerose buvo tamsu, drėgna, šalta, nebuvo langų, ventiliacijos, taip pat nebuvo tualeto arba jis buvo atviras. Pareiškėjo teigimu, tokios pat sąlygos buvo ir karantino kamerose. Kratos metu, nors durys atsidaro tiesiai į lauką, tekdavo išsirengti. Gyvenamosiose kamerose pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, ypač atsižvelgus į plotą, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas, nes 6 kv. m kamerose buvo po 2 žmones. Be to, kameros tamsios, drėgnos, šaltos, langai kiauri, supuvę, per juos pučia vėjas, ventiliacijos nėra, nepakankamas apšvietimas, kameroje Nr. 35 buvo užfiksuotas pelėsis. Sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, nes iš vienos pusės jie atviri, o iš kitos – atitverti tik 1,5 m sienele.

Pareiškėjas nurodė, kad nors jam yra skirta izoliacija ir dietinis maitinimas, tačiau Šiaulių TI į tai nekreipė dėmesio, be to, pareiškėjui, kuris serga (duomenys neskelbtini), skauda stuburą, negali sunkiai kelti, daiktus reikėjo neštis pačiam. Pareiškėjas pažymėjo, kad neteisėti atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą, kančias, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, pareiškėją kankino nemiga, jis jautė baimę, neapykantą, nepasitikėjimą savimi ir kitais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,75 iki 6,56 kv. m gyvenamojo ploto. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra medikų išvadų dėl pareiškėjo laikymo atskirai nuo kitų suimtųjų / nuteistųjų. Atsakovas nurodė, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, paskirstymo kamerose suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, į kurias paskirstymo (karantino) kameras buvo paskirtas pareiškėjas ir kiek asmenų buvo laikoma jose. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir duris.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, nėra galimybės padidinti langų angas ar įrengti papildomą ventiliacijos sistemą. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl atmestinas. Atsakovas akcentavo, kad patikrinimų metu nebuvo nustatyta jokių esminių pažeidimų dėl kratų atlikimo sąlygų. Teisės aktuose nėra nustatyta prievolė pareigūnams nešti pareiškėjo daiktus. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui dietinis maitinimas buvo skirtas 2015 m. gruodžio 31 d.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose ir kitose patalpose sąlygas bei tinkamą maitinimą buvo pažeista.

Teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus, tačiau, teismo vertinimu, atsižvelgtina į tai, jog baldų ir sanitarinio mazgo buvimas kameroje mažina vienam asmeniui tenkantį plotą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI įvairiais laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. sausio 7 d. iš viso buvo kalinamas 11 dienų ir visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,74 iki 6,56 kv. m kameros ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas nurodė, kad nors jis ir įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus (atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara), tai, jog kiti kameroje esantys asmenys gali stebėti tualete esantį asmenį, gali sukelti nepatogumų, tačiau pareiškėjas kameroje su kitu asmeniu buvo tik 3 dienas, o kitą laiką pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, todėl toks tualeto įrengimas jau negalėjo sukelti nepatogumų. Teismas sprendė, kad surinkti įrodymai nepaneigia pareiškėjo argumentų dėl prastų, higienos normų neatitinkančių sąlygų kameroje, nes kameroje Nr. 35, kurioje pareiškėjas buvo 3 dienas, buvo pelėsis, abiejose kamerose buvo nepakankamas apšvietimas, tačiau, teismo vertinimu, nepakankamas apšvietimas per tokį laiko tarpą nelaikytinas rimtu poveikiu regėjimui. Teismas akcentavo, kad karantino kameroje Nr. PK-4, kurioje pareiškėjas praleido tik kelias valandas, taip pat buvo nustatytos higienos aktų neatitinkančios sąlygos, tačiau toks poveikis negali būti laikomas ilgalaikiu.

Teismas nenustatė pareiškėjo nurodyto pažeidimo, susijusio su pareiškėjo izoliavimu, ir atmetė pareiškėjo argumentus dėl daiktų nešimo, nes asmeniui nėra nustatytas bet kokių fizinių svorių nešimo draudimas, jis yra tik ribojamas, todėl, teismo vertinimu, vienkartinis savo daiktų pernešimas nelaikytinas poveikiu. Dietinio maitinimo aspektu teismas nustatė, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, kuri buvo pristatyta kartu su asmeniu į Šiaulių TI, yra įrašas apie jau 2015 m. gruodžio 2 d. paskirtą dietinį maitinimą. Atsižvelgęs į tai, teismas tokio maitinimo paskyrimą tik nuo 2015 m. gruodžio 31 d. laikė pareiškėjo teisių pažeidimu.

Teismas konstatavo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo spręsti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, t. y. ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, jog netinkamos kalinimo sąlygos Šiaulių TI iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, nes pareiškėjo nurodytos stuburo problemos buvo daug anksčiau. Nors 3 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą, nebuvo visiškai užtikrintos tinkamos higienos sąlygos gyvenamosiose kamerose ir kitose patalpose, tačiau, teismo vertinimu, visi šie poveikiai buvo trumpalaikiai, todėl yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisių pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą, skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo asmens byloje buvo nutarimas, pagal kurį jis turėjo būti izoliuotas, nes pareiškėjo saugumui buvo kilęs pavojus, tačiau Šiaulių TI rizikavo pareiškėjo gyvybe.

2. Pareiškėjas dėl stuburo traumos negali nešti sunkių daiktų, tačiau Šiaulių TI jis turėjo pats nešti savo daiktus, nors kitose įstaigose yra atsižvelgiama į pareiškėjo sveikatos būklę. Todėl šiuo aspektu turėjo būti pripažintas pareiškėjo teisių pažeidimas.

3. Pareiškėjas beveik visą paros laiką turėjo praleisti kameroje. Karantino patalpoje Nr. PK-4 pareiškėjas buvo laikomas iki 7 valandų, o naudojimasis joje tualetu turėtų būti pripažintas orumą žeminančiu, nes eiti į tualetą tekdavo ir tuo metu, kai žmonės valgė.

4. Dėl kamerose esančių baldų ir įrengto sanitarinio mazgo trūko ploto judėti, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė pažeidimo dėl asmeniui turinčio tekti kameros ploto.

5 Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas vadovavosi nebegaliojančia higienos norma.

6. Pareiškėją žemino tai, kad jį tuo metu, kai pareiškėjas naudojosi sanitariniu mazgu, stebėjo pareigūnai.

7. Dėl dietinio maitinimo negavimo pareiškėjas turėjo būti alkanas, o tai, kaip ir pelėsis bei nepakankamas apšvietimas, kenkia sveikatai.

8. Pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, nes neatsižvelgė į pareiškėjo išdėstytus faktus ir įrodymus. Šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas paaiškina, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. S. už kalinimą nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. sausio 7 d. Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje nustatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. sausio 7 d. iš viso 11 dienų buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, bei prašė atlyginti dėl to patirtą neturtinę žalą. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad Šiaulių TI 3 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą (dietinį) maitinimą ir neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, be to, 11 dienų nebuvo visiškai užtikrintos tinkamos higienos sąlygos gyvenamosiose kamerose ir kitose patalpose, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatė, todėl sprendė, jog teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, t. y. atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, nes neatsižvelgė į pareiškėjo išdėstytus faktus ir įrodymus. Pareiškėjas tvirtina, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde akcentuojamus pažeidimus, susijusius su dietiniu maitinimu, pelėsiu ir apšvietimu, nustatė pirmosios instancijos teismas, todėl jie apeliacine tvarka nevertinami, nes apeliacinį skundą pateikė tik pareiškėjas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pažeidimų (ne)konstatavimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą, tačiau pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo, nes pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė pažeidimo dėl asmeniui turinčio tekti kameros ploto, nes dėl kamerose esančių baldų ir įrengto sanitarinio mazgo trūko ploto judėti.

Vienam asmeniui ginčo laikotarpiu kameroje tekusio ploto aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 3 dienas buvo kalinamas kameroje Nr. 35, kurios plotas – 7,49 kv. m, kartu su dar vienu asmeniu, o 8 dienas – kameroje Nr. 79, kurios plotas – 6,56 kv. m, vienas (b. l. 28). Taigi nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjui kameroje Nr. 79 buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas. Be to, kameroje Nr. 35 (net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą) pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m kameros ploto. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su naudojimusi sanitariniu mazgu, teisėjų kolegija primena, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Šiaulių TI 3 dienas nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas ne vienas. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pažeidimo tuo aspektu, jog pareiškėją tualete galėjo stebėti pareigūnai, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad jį žemino tai, jog pareiškėją tuo metu, kai jis naudojosi sanitariniu mazgu, stebėjo pareigūnai. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde buvo nurodęs nepakankamą sanitarinio mazgo atskyrimą nuo gyvenamojo kameros ploto, tačiau nenurodė, jog būtent pareigūnai kada nors būtų stebėję pareiškėją tuo metu, kai jis buvo tualete. Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad pareiškėjui nepatogumų galėjo sukelti naudojimasis tualetu tuo metu, kai kameroje jis buvo kalinamas ne vienas (3 dienas).

Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad jis dėl stuburo traumos negali nešti sunkių daiktų, todėl pareigūnai turėjo padėti jam neštis daiktus. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjo pateiktoje epikrizėje yra pateikta rekomendacija riboti sunkų fizinį krūvį, tačiau, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, joje nėra įtvirtintas bet kokių fizinių svorių nešimo draudimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad šiuo aspektu yra neteisėti Šiaulių TI pareigūnų veiksmai (neveikimas), t. y. kad Šiaulių TI pareigūnai neįvykdė teisės aktuose nustatytos pareigos, atliko veiksmus, kuriuos teisės aktai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjo izoliavimo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais; laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius; toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda. Byloje yra Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 17 d. nutarimas perkelti pareiškėją į kamerų tipo patalpas 1 mėnesiui (b. l. 114), iš kurio matyti, kad tai buvo padaryta atsižvelgus į pareiškėjo 2015 m. lapkričio 16 d. prašymą izoliuoti jį nuo kitų nuteistųjų, tačiau konkrečios izoliavimo priežastys jame nėra detalizuotos.

Kaip jau minėta, pareiškėjas į Šiaulių TI buvo atvežtas 2015 m. gruodžio 14 d. ir iki 2015 m. gruodžio 16 d., t. y. kol išvyko iš Šiaulių TI, jis buvo laikomas kartu su kitu asmeniu. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 15 d. skunde nurodė, kad jis iš karto po atvykimo į Šiaulių TI informavo pareigūnus dėl jo izoliavimo, tačiau administracija to neužtikrino, todėl pareiškėjas prašė paaiškinti, kodėl jis Šiaulių TI nėra izoliuotas (b. l. 47). Atsakovas procesiniuose dokumentuose neneigia fakto, kad pareiškėjas prašė būti izoliuotas Šiaulių TI, tačiau byloje nėra duomenų, jog šis prašymas buvo išspręstas prieš paskiriant pareiškėją į konkrečią kamerą. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovas skubiai, t. y. tuo metu, kai pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, neišnagrinėjo pareiškėjo izoliavimo klausimo.

Šiame kontekste akcentuotina, kad iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, jog kai kitą kartą pareiškėjas buvo atvežtas į Šiaulių TI (2015 m. gruodžio 31 d.), jis jau buvo laikomas vienas. Be to, pareiškėjas, antrą kartą atvykęs į Šiaulių TI, pateikė 2015 m. gruodžio 31 d. prašymą nenagrinėti nurodyto 2015 m. gruodžio 15 d. skundo ir Šiaulių TI 2016 m. sausio 5 d. sprendime nutraukti šio skundo nagrinėjimo procedūrą nurodė, jog iškilusios problemos išspręstos (b. l. 48–49). Departamento 2016 m. vasario 18 d. raštas taip pat patvirtina, kad pareiškėjas į Šiaulių TI ir iš jo buvo konvojuotas taikant izoliaciją, t. y. pareiškėjas konvojavimo metu buvo laikomas atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (b. l. 129–131). Pareiškėjas šiuo atveju nenurodo, kokia konkreti neturtinė žala jam kilo dėl jo laikymo Šiaulių TI nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. kartu su kitu asmeniu.

Kaip teisingai nurodo pareiškėjas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime yra paminėjęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkto reikalavimą, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši higienos norma neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., todėl iš tikrųjų ji ginčijamam laikotarpiui nebetaikytina, nes tuo metu jau galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos higienos normos bendros nuostatos nurodymas nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, be to, ir pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizavo aplinkybių, kurios patvirtintų, jog šios higienos normos nurodymas turėtų lemti apeliacinio skundo tenkinimą ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimą.

Vertindama apeliacinio skundo ir atsikirtimų į jį argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo forma, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. CK 6.250 straipsnio taikymo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.). Neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).

Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016). Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepagrindžia, kad šiuo atveju dėl nustatytų pažeidimų buvo pažeistos tokios vertybės ir tokiu būdu, jog pareiškėjui dėl to būtų kilusios itin sunkios neigiamos pasekmės.

Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimų aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyti net keli pažeidimai, egzistavę dalį arba visą ginčo laikotarpį. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į dietinio maitinimo neužtikrinimą 3 dienas, dėl kurio, kaip nurodo pareiškėjas, jis turėjo būti alkanas. Teismų praktikoje tokio pobūdžio pažeidimas (paskirto dietinio maitinimo neteikimas) paprastai yra vertinamas kaip neteisėtas veiksmas, sukeliantis asmeniui neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-474-261/2017). Įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 836 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o apeliaciniame skunde prašo priteisti 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala, ypač atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI ir pažeidimų laikotarpiai buvo itin trumpi. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui V. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė