2013-09-16 Nr. AB-4957-3-61-3-02273-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1143/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02273-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2; 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. B. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. rugpjūčio 31 d. (pagal gavimo datą) su skundu (b. l. 1–2) ir patikslintu skundu (b. l. 7–8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas; VSDFV Vilniaus skyrius) 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-92726; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5239; 3) įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai negautą jos senatvės pensijos dalį – 13 152,68 Lt, kuri susidarė dėl neteisėto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinojo įstatymo) 8 straipsnio 1 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja skunde nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, kaip pensija viršijanti 650 Lt ribinį pensijos dydį, ir taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kaip turinčiai draudžiamų pajamų. VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-92726 atsisakė išmokėti pareiškėjai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu sumažintą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl ji 2012 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į VSDFV prašydama panaikinti šį trečiojo suinteresuoto asmens sprendimą ir įpareigoti jį išmokėti negautą senatvės pensijos dalį. VSDFV 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5239 atsisakė tenkinti jos prašymą, nes nėra teisės akto, įpareigojančio išmokėti pensijų gavėjams 2010-2011 m. negautą pensijos dalį. Pareiškėja pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą, yra prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 53 straipsniams, todėl atsakovo atsisakymas išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo, yra neteisėtas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. 1. 13–15) nurodė, kad Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį – 650 Lt (3 str. 1 d.), taip pat mokėti jas atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjos pensija buvo 934,25 Lt, t.y. viršijo nustatytą 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, todėl buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio pagrindu, be to, pareiškėja 2010-2011 m. turėjo draudžiamų pajamų, todėl jos pensija perskaičiuota ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjai, 2011 m. gruodžio 31 d. pasibaigus Laikinojo įstatymo nuostatų senatvės pensijoms perskaičiuoti taikymo terminui, nuo 2012 m. sausio 1 d. mokama viso dydžio paskirta pensija, o išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už 2010 ir 2011 m. nėra pagrindo, kadangi nėra tokią pareigą nustatančio teisės akto.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. 1. 21–23) nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjos senatvės pensijos dydis buvo perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, kadangi viršijo nustatytą 650 Lt ribinį dydį. Pareiškėja nuo 2010 m. sausio 1 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jai iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta senatvės pensija, apskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į jos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamų pajamų dydžius. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas, kuriame pasisakyta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., jis yra taikytas į ateitį ir negali būti pagrindu grąžinti neišmokėtą pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu (b. l. 35–38) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir priteisė jai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 13 152,68 Lt. Kitoje dalyje pareiškėjos skundo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šios bylos ginčo dalykas iš esmės buvo atsisakymo pareiškėjai išmokėti valstybinės senatvės pensijos nepriemoką pagrįstumas.

Iš byloje pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjai 2010 m. sausio 1 d. buvo paskirta 934,25 Lt dydžio senatvės pensija, kuri Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo sumažinta du kartus (b. 1. 9). VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-92726 ir VSDFV 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5239 atsisakė tenkinti jos prašymą išmokėti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu sumažintą jai paskirtos senatvės pensijos dalį, nurodant, kad tam nėra teisinio reguliavimo (b. l. 3, 4).

Teismas nurodė, jog ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai bei 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat Konstitucinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime ištyrė ir nustatė, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Konstitucinis Teismas nutarime išaiškino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje reiškė reikalavimus dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos nepriemokos nuo 2010 m. sausio 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Teismas pasisakė, kad nors tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija dar nebuvo priimtas ir įsigaliojęs Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, tačiau tai nepaneigia jos teisės į neišmokėtos dalies pensijos priteisimą. Teismas, remdamasis anksčiau cituotomis Konstitucinio teismo išvadomis, sprendė, kad pareiškėjai, kaip dirbančiai pensininkei, senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo ribojama neteisėtai, todėl ši jos pažeista teisė turi būti ginama. Iš byloje pateiktos VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugsėjo 12 d. pažymos Nr. (10.1) 3-99478 buvo matyti, kad pareiškėja 2010-2011 m. periodu Laikinojo įstatymo 6 straipsnio pagrindu turėjo gauti sumažintą 21 727,38 Lt pensiją, tačiau pritaikius antikonstituciniu pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, per nurodytą laikotarpį jai buvo išmokėta dar kartą sumažinta 8 574,70 Lt senatvės pensija (b. l. 9–10, 17–18), t. y. šiuo pagrindu pareiškėjos apribotos pensijos dydis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė 13 152,68 Lt ir ši neišmokėtos pensijos dalis buvo priteisiama pareiškėjai.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį VSDFV finansų pagrindą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas, neįtraukiamas į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3 straipsnio 1 dalį VSDFV biudžeto pajamų pagrindą sudaro draudėjų, apdraustųjų, savarankiškai dirbančių asmenų, asmenų, apsidraudusių valstybiniu savanoriškuoju socialiniu draudimu, valstybės biudžeto už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis įmokos, asignavimai iš valstybės biudžeto ir (ar) kitų valstybės piniginių išteklių, taip pat lėšos už Europos Sąjungos institucijų pensijų sistemoje asmens įgytas pensines teises, pervedamos į Fondo biudžetą pagal Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos institucijų darbuotojų ir Europos Parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo įstatymą.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, teismas sprendė, kad pareiškėjai neteisėtai neišmokėtą valstybinės senatvės draudimo pensijos dalį turėjo išmokėti VSDFV Vilniaus skyrius.

Teismas vertindamas pareiškėjos prašymą panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-92726 ir VSDFV 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5239, pasisakė, kad šios institucijos apskaičiuodamos pensijų dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi, tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV priimdamos ginčijamus sprendimus vadovavosi galiojančiomis teisės normomis, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ oficialiai buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., o VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai buvo priimti atitinkamai 2012 m. rugpjūčio 24 d. ir 2012 m. rugpjūčio 31 d., kai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas dar nebuvo įsigaliojęs, todėl teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo tuomet dar nebuvo. Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytą, teismas darė išvadą, kad ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis galiojančiais teisės aktais, todėl buvo teisėti ir naikinti jų, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsniu, nebuvo teisinio pagrindo.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 50–54), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjai paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remdamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyrius laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pagrįstai jai mokėjo pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Atkreipia dėmesį, jog po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos ir įsigaliojimo dienos pareiškėjai sumažinta pensija nebuvo mokama, nes mokant senatvės pensijas šio įstatymo nuostatų taikymas galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjai, kaip ir kitiems senatvės pensijos gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų, nuo 2012 m. sausio 1 d. mokama viso dydžio paskirta pensija.

Teigia, kad teismas, vertindamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. (10.1)3-92726 bei VSDFV 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5239 teisėtumą padarė teisingą išvadą kad atsakovas, 2010-2011 metais sumažindamas pareiškėjai pensiją rėmėsi teisės normomis, kurios tuo metu galiojo, kad valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, todėl pagrįstai nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo skundžiamus sprendimus naikinti. Tačiau, nežiūrint to, teismas nusprendė priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pensijos dalį. VSDFV mano, kad šioje dalyje teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.

Pažymi, kad Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010-2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus reikalaujamą neišmokėtą pensijos dalį.

Pabrėžia, jog nei Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, nei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimas teritoriniams skyriams nenustatytas.

Nurodo, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jis taikytinas į ateitį.

VSDFV remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, kurioje teisėjų kolegija konstatavo, jog VSDFV teritorinio skyriaus sprendimai neišmokėti pareiškėjui visos paskirtos pensijos iki Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo paskelbimo dienos yra įvykdyti, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostata neišmokėtai pareiškėjo pensijos daliai negali būti taikoma. G. B. pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl draudžiamųjų pajamų sumažinta pensija išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, pareiškėja į teismą kreipėsi po šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, taigi sprendimai mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją jai įvykdyti iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. Todėl, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pareiškėjai neišmokėtos pensijos atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini.

Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A552-2747/2012) suformuota praktika ir tvirtina, kad pareiškėjai negauta pensijos dalis negalėjo būti priteista iš VSDFV Vilniaus skyriaus, kurio kaltė ir neteisėti veiksmai nenustatyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos G. B. (toliau – ir pareiškėja) negautos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo už 2010 – 2011 metus.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjos senatvės pensija 2010 m. sausio 1 d. siekė 934,25 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), ši jos pensija buvo du kartus sumažinta.

Būtent – pirmą kartą pareiškėjos senatvės pensija buvo sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, t. y. kaip viršijusi 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Antrą kartą pareiškėjos senatvės pensija buvo sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, t. y. pareiškėjai turint draudžiamųjų pajamų.

Pareiškėja neginčijo jos pensijos sumažinimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, tačiau, kreipdamasi į apygardos administracinį teismą, prašė jai išmokėti senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies bei priteisė pareiškėjai 13 152,68 Lt senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) apeliaciniu skundu prašo šį teismo sprendimą panaikinti.

Apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotasis asmuo grindžia tuo, jog VSDFV Vilniaus skyrius, pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuodamas senatvės pensiją pareiškėjai, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Taip pat nurodo, jog kol nėra priimtas įstatymas, numatantis sumažintų senatvės pensijų kompensavimo tvarkos, nebuvo ir nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai jos reikalaujamą pensijos dalį, o bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas į ateitį. Apeliantas taip pat ginčija faktą, jog pareiškėjos senatvės pensijos nepriemoka buvo priteista būtent iš VSDFV Vilniaus skyriaus, nors jo kaltė ir neteisėti veiksmai nustatyti nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjai susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, o tenkinti trečiojo suinteresuotojo asmens apeliacinio skundo nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog tokia išvada darytina atsižvelgiant į aktualius kilusiam ginčui Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikiamus išaiškinimus.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu vadovautinasi, nes pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalį teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriose toks įstatymų prieštaringumas nustatomas ir atskleidžiamas, savo ruožtu yra teisės šaltiniai. Arba, kaip yra išaiškinęs pats Konstitucinis Teismas, visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija – formuojama oficiali konstitucinė doktrina – savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Taigi, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis kuria pareiškėjai buvo neišmokėta 13 152,68 Lt (21 727,38 Lt (pensija, kurią pareiškėjo turėjo gauti 2010 – 2011 m.) – 8547,70 Lt (realiai išmokėta suma) pensijos dalies 2010 – 2011 m. laikotarpiu, buvo pripažinta antikonstitucine. Atsižvelgiant į tai, jog susidariusi nepriemoka buvo įrodyta ir pagrįsta konkrečiais duomenimis (b. l. 9 – 10) ir jos matematinis teisingumas nėra ginčijamas, spręstina, jog ji pareiškėjai buvo pagrįstai priteista.

Pažymėtina, jog priešingos išvados nesuponuoja ir apelianto paaiškinimai, jog ginčo pensijos dalis pareiškėjai nebuvo mokama pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, t. y. VSDFV atsisakydama ją išmokėti pareiškėjai elgėsi teisėtai.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog teisėjų kolegija nekvestionuoja įstatymo teisėtumo prezumpcijos ar VSDFV teritorinių skyrių pareigos veikti pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį pripažinus prieštaraujančia Konstitucijai, negali būti toleruojama minėtos normos pagrindu susiklosčiusi situacija. Kitais žodžiais tariant, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Be to, neatkūrus pareiškėjos turtinio praradimo, jos teisė į teisminę gynybą taptų fiktyvi, o teismas neatliktų jam priskirtos funkcijos vykdyti teisingumą. Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir jau minėta ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsikirstina ir į apelianto motyvą, susijusį su Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimu į ateitį, t. y. į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas (įsigaliojo) 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jo nuostatos taikytinos tik ateičiai, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti senatvės pensijos nepriemoką už 2010 ir 2011 metus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis ir įtvirtina, kad įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta šios bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010-2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Pasak apelianto, kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto argumentai nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas bei kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Atsižvelgiant į paminėtąją nuostatą, darytina išvada, jog pareiškėjos pažeistos teisės (ap)gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Analogiškai ji neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą iki bus priimtas toks jos pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju, kaip ir minėta, pareiškėjos turtinė teisė buvo pažeista, jos pensiją neleistinai perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kuri vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leido teismui priimti pareiškėjai palankų sprendimą, o ji, manydama, jog jai taikoma Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo tiek į viešojo administravimo subjektą, tiek į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukiant ateityje priimsimo įstatymo, įtvirtinsiančio kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjai, kuri nebūtų tikra, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos.

Apeliantas taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 ir tikina, jog pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta pensija išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, taigi yra įvykdyti. Todėl, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pareiškėjai neišmokėtos pensijos atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini.

Teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius vertina kritiškai, nes skiriasi šios ir administracinės bylos Nr. A5-264/2003 ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Atkreiptinas dėmesys, jog pastarojoje byloje buvo sprendžiamas klausimės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl neišmokėtos pensijos. Minėtas klausimas konkrečioje byloje sprendžiamas nebuvo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis apelianto nurodytoje byloje pateiktais išaiškinimais.

Apeliantas taip pat nurodo manąs, jog teismo sprendimas priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį iš VSDFV Vilniaus skyriaus yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-911/2013) konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais, kitaip nei valstybinių pensijų mokėjimo teisiniuose santykiuose, laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai.

Atsižvelgus į pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija neturi prielaidų prieiti prie kitokių išvadų ir sprendžia, jog neišmokėta pensijos dalis pareiškėjai pagrįstai priteista būtent iš VSDFV teritorinio skyriaus.

Dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė iš VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjai G. B. priklausančią senatvės pensijos nepriemoką, todėl trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius