Legislator Case Law & Legislation
2013-09-09 Nr. AB-4692-3-62-3-01068-2012-4 AI generated

Court dismisses appeal upholding that work injury compensation requires elevated risk during duty execution, not just injury itself.

Case Number 2013-09-09 Nr. AB-4692-3-62-3-01068-2012-4
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Dismissed

Legislator summary

AI generated

The court dismissed the appeal against a first-instance decision to reject a claim for work-related injury compensation. The plaintiff, a prison guard, suffered a leg fracture while apprehending an escaped prisoner but was found negligent in the internal investigation. The court ruled that compensation under the relevant statute requires both an injury and a specific condition of elevated risk to life or health during duty execution, which was not met here. Consequently, the first-instance judgment was upheld as legally sound and factually accurate.

Legislator headnote

AI generated

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas 40 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas 48 straipsnio 3 dalis: Compensation for work-related injury is granted only if the injury occurred during duty execution AND was linked to an elevated risk to life or health, not merely due to the employee's negligence.

Keywords

AI generated
work injury compensation prison guard liability elevated risk requirement employee negligence administrative appeal statutory interpretation duty execution

Cited Legislation

AI generated
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas
Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas 40 straipsnio 3 dalis
Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas 48 straipsnio 3 dalis

Cited Case Law

AI generated
2012 m. gruodžio 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A662-1456/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01068-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 16.5; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl tarnybinio tyrimo išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovas) 2012 m. rugsėjo 26 d. tarnybinio tyrimo išvadą „Dėl Pirmosios valdybos Priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo D. A. sveikatos sutrikdymo“ (toliau – ir Tarnybinio tyrimo išvada); 2) įpareigoti atsakovą Pravieniškių PN-AK nustatyti, kad pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai; 3) įpareigoti atsakovą Pravieniškių PN-AK siųsti pareiškėją į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad dirba Pravieniškių PN-AK Pirmosios valdybos Priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo pareigose. Pareiškėjo tarnybos metu 2012 m. liepos 14 d. 8 val. 10 min. buvo gautas pranešimas iš Pravieniškių PN-AK Pirmosios valdybos Apsaugos skyriaus 4-ojo apsaugos posto, kad uždaros zonos teritorijoje prie vidinės apsaugos perimetro tvoros pastebėtas bandantis pabėgti nuteistasis. Pareiškėjas ir kitas Pravieniškių PN-AK Pirmosios valdybos Priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas sulaikė nuteistąjį.

Sulaikymo metu nuteistasis priešinosi ir vedamas pro duris stūmė pareiškėją, pareiškėjas atsitrenkė į metalinę durų staktą ir susižalojo dešinės kojos kelį. Viešojoje įstaigoje Rumšiškių pirminės sveikatos priežiūros centre pareiškėjui buvo diagnozuotas šlaunikaulio krumplio lūžis. Dėl šios traumos pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas nuo 2012 m. liepos 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. Pravieniškių PN-AK tarnybinio tyrimo 2012 m. rugsėjo 26 d. išvadoje Nr. LD-513, buvo nustatyta, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta dėl pareiškėjo paties didelio neatsargumo, jo patirtos traumos priežastimi negali būti laikomas tarnybinių pareigų atlikimas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai.

Tarnybinio tyrimo išvadoje buvo siūloma nemokėti pareiškėjui kompensacijos, numatytos pagal Tarnybos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statuto) 48 straipsnio 3 dalyje. Tarnybinio tyrimo išvadą patvirtino Pravieniškių PN-AK direktorius. Statuto 48 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog pareigūnui, kuriam buvo sutrikdyta sveikata einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose, atsižvelgiant į darbingumo lygį ar sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, išmokama kompensacija.

Anksčiau galiojusioje administracinių teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog analogiška praktika kaip vidaus tarnybos pareigūnams turi būti taikoma ir Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnams, ir Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnams kompensacijos dėl jų sveikatos sužalojamo gali būti mokamos tik tokiu atveju, kai sužalojimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, tokiais atvejais yra pagrindas konstatuoti, kad sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1207/2012, 2009 m. liepos 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2258/2009 ir kt.).

Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012 ir teigė, kad pareiškėjo atžvilgiu neturi reikšmės aplinkybės, jog pareiškėją tarnybos metu pastūmė nuteistasis ir dėl to pareiškėjui buvo sutrikdyta sveikata, ar tai, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu dėl jo paties neatsargumo, pakanka vien fakto, jog pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu.

Atsakovas Pravieniškių PN-AK prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 14 d. 8 val. 10 min., tarnybos metu susižalojo dėl savo didelio neatsargumo ir šios traumos priežastimi negali būti laikomas tarnybinių pareigų atlikimas, susijęs su padidėjusia rizika ar padidėjusiu pavojumi jo gyvybei ar sveikatai, todėl Statuto 48 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos pareiškėjui buvo nuspręsta nemokėti. Iš tarnybinio tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu jam vykdant tiesiogines pareigas ir tai patvirtina Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. sausio 18 d.

įsakymu Nr. V-28 patvirtintų Pirmosios valdybos priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo pareigybės aprašymo 7.8 punktas, kuriame nurodyta, jog Pirmosios valdybos priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas privalo sulaikyti asmenis, pažeidusius nustatyto režimo reikalavimus, padariusius arba besikėsinančius padaryti nusikaltimus, siekdamas užtikrinti tinkamą instrukcijos nuostatų reikalavimą. Pareiškėjas susižalojo lydėdamas nuteistąjį, tačiau pats veiksmas (nuteistojo lydėjimas) nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi pareiškėjo gyvybei ar sveikatai.

Tyrimo metu nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios leistų teigti, jog nuteistasis būtų ketinęs tyčia sužaloti pareiškėją dėl jo pareigų atlikimo. Todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas susižalojo dėl savo paties neatsargumo, o ne dėl tarnybinių funkcijų, kurių vykdymas būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika šio pareigūnų sveikatai ar gyvybei. Pareiškėjas nagrinėjamoje situacijoje vykdė jam priskirtas funkcijas, tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog jo tarnybinės funkcijos buvo atliekamos neįprastomis sąlygomis, t. y. esant padidėjusiam pavojui ar padidėjusiai rizikai jo sveikatai ar gyvybei.

Nuteistojo vedimas į jo paskirties vietą paminėtų aplinkybių kontekste neturi būti siejamas su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareiškėjo sveikatai ar gyvybei. Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose bei tyrimo metu surinktą medžiagą konstatuotina, kad pareiškėjas vykdė tarnybines pareigas, kurios sietinos su specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu, tačiau konkrečiu atveju nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų galima prieiti prie išvados, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta dėl padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos jo gyvybei ar sveikatai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Pravieniškių PN-AK 2012 m. rugsėjo 26 d. tarnybinio tyrimo išvadą „Dėl Pirmosios valdybos Priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo D. A. sveikatos sutrikdymo“, likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Statuto 48 straipsnio 3 dalį, 49 straipsnį. Pažymėjo, kad Statuto 48 straipsnio 3 dalis teisę į kompensacijos atsiradimą sieja su Kalėjimų departamento pareigūno sveikatos sutrikdymu, patirtu einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ar valstybės įmonėse. Kitokių sąlygų realizuoti teisei į kompensaciją Statuto 48 straipsnio 3 dalyje nenumatyta. Nurodyto pobūdžio vieninga administracinių teismų praktika dėl Statuto 48 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012. Kalėjimų departamento pareigūnams sveikatos sutrikdymo atveju kompensacija mokama, jeigu pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnyboje, ar atliekant veiksmus, susijusius su tarnyba. Nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, todėl nevertintinos nagrinėjamoje byloje aplinkybės, susijusios su nuteistojo galimais pasipriešinimo veiksmais pareiškėjo atžvilgiu, kurie galimai lėmė pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimo padidėjusią riziką ar pavojų jo gyvybei ar sveikatai. Taip pat nevertinta aplinkybė, jog pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu dėl jo paties neatsargumo. Teismo vertinimu, ginčo atveju pakanka vien fakto konstatavimo, jog pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu. Aplinkybė, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta dėl jo paties neatsargumo, kompensacijos skyrimo pagal Statuto 48 straipsnio 3 dalį nelemia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012 pažymėjo, jog teisės į kompensaciją pagal Statuto 48 straipsnio 3 dalį atsiradimui neturi reikšmės argumentai, susiję su pareiškėjo veiksmų kvalifikavimu, t. y. pareiškėjo neatsargumu. Teismas sprendė, kad ginčijama Tarnybinio tyrimo išvada laikytina nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina.

Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą nustatyti, kad pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, netenkintas. Visų pirma, ar pareigūno žūtis arba sveikatos sutrikdymas buvo susiję su tarnybinių pareigų ėjimu ar tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje, nustatoma Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka, numatyta Nustatymo, ar Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ar jam pavaldžios įstaigos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų ėjimu ar tarnyba, taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. sausio 5 d.

įsakymu Nr. V-16 (toliau – ir Taisyklės) (Statuto 48 str. 3 d.). Nurodytų Taisyklių 4 punkte numatyta, kad esant sveikatos sutrikdymui, kai yra pagrindas manyti, kad sveikatos sutrikdymas gali būti susijęs su tarnyba, atliekamas nustatymo, ar pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikimas susijęs su tarnyba, tarnybinis tyrimas. Tarnybinio tyrimo tikslas yra nustatyti, ar pareigūno mirtis arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su pareigūno tarnyba ir ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija. Antra, kaip pirmiau buvo minėta, faktinių aplinkybių nustatymas, kad pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susiejęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, jokios įtakos kompensacijos skyrimui ar neskyrimui neturės. Minėtos kompensacijos skyrimui pakanka vien fakto konstatavimo, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, atliekant pavestas tarnybines pareigas ir nenustatyta, jog pareiškėjas susižalojo tyčia (Statuto 48 str. 3 d., 49 str.).

Trečia, nurodytas skundo įpareigojimas nagrinėjamo ginčo atveju nesukels pareiškėjui jokių realių teisinių pasekmių ir nesukurs jam jokių teisių bei pareigų. Pažymėta, kad šis pareiškėjo skundo reikalavimas kaip skundo aplinkybė įvertinta šiame teismo sprendime dėl ginčijamos tarnybinio tyrimo išvados panaikinimo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007 ir kt.).

Taip pat netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą siųsti pareiškėją į CMEK dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo. Teismo vertinimu, šis reikalavimas yra išankstinio pobūdžio. Pagal Taisyklių 12 punktą, pareigūną į CMEK siunčia įstaigos personalo tarnyba arba už personalo valdymą atsakingas darbuotojas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šiuo atveju byloje nebuvo jokių duomenų, jog atsakovas, patenkinus skundo reikalavimą dėl tarnybinio tyrimo išvados panaikinimo ir nustatęs, kad pareiškėjui išmokėtina Statuto 48 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija, atsisakytų pareiškėją siųsti į CMEK nustatyti sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį.

III. Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 90-92), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1394/2011, aiškindamas iš esmės analogišką Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno sveikatos sužalojimą, konstatavo, kad asmens prilaikymas negali būti siejamas su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei. Taip pat šioje byloje teismas konstatavo, kad tik tyčinis elgesys galėtų būti siejamas su konkretų statusą turinčio asmens sužalojimu, kai turimas tikslas padaryti žalą būtent pareigas atliekančiam pareigūnui ir jo, kaip pareigūno, statusui. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-1207/2012 nurodė, jog, vadovaujantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės principu, analogiška šio teismo suformuota praktika vidaus tarnybos pareigūnams turi būti taikoma ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų pareigūnams. Kompensacijos Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnams dėl jų sveikatos sužalojimo gali būti mokamos tik tokiu atveju, kai sužalojimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, tokiais atvejais yra pagrindas konstatuoti, kad sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Statuto 48 straipsnio nustatytų kompensacijų mokėjimo paskirtis yra būtent tokia, kad būtų užtikrintas pareigūnų sveikatos sužalojimo kompensavimas dėl pareigūnų turimo statuso, dėl jų tarnybos pobūdžio, kuris gali būti susijęs su pavojumi sveikatai ar gyvybei. Kitais atvejais, kai pareigūno sveikata sužalojama ne dėl jų atliekamų funkcijų, ne dėl to, kad jų atliekamos tarnybos funkcijos yra susijusios su padidintu pavojumi jų sveikatai ar gyvybei, o dėl kitų aplinkybių, kurios gali būti susijusios su atsitiktinio pobūdžio aplinkybėmis, įvykusiomis tarnyboje, yra mokamos tik socialinio draudimo išmokos.

Pažymi ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2010 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-193/2010) procesiniuose sprendimuose yra pažymėjęs, kad Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos teisės akto nuostatos taikymo klausimą yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose bei tyrimo metu surinktą medžiagą, konstatuotina, kad D. A. vykdė tarnybines pareigas, kurios sietinos su specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu, tačiau konkrečiu atveju nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų galima daryti išvadą, kad D. A. sveikata buvo sutrikdyta dėl padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos jo gyvybei ar sveikatai.

Pareiškėjas D. A. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 100-103) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012, Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalimi ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas sprendime konstatuodamas, kad pareiškėjas turi teisę į Statuto 48 straipsnio 3 dalyje numatytą garantiją ir nereikia dėl to įrodinėti jokio padidėjusio pavojaus, tinkamai taikė materialines teisės nuostatas, nustatė bylai reikšmingas bylos aplinkybes ir jo priimtą sprendimą panaikinti nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgdamas į naujausią teismų praktiką dėl kompensacijos bausmių vykdymo sistemos pareigūnams sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad neturi teisinės reikšmės aplinkybės, ar pareiškėjas buvo neatsargus, nustatinėjimas. Teisei į kompensaciją tokia aplinkybė neturi jokios reikšmės. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teismų praktika nėra statiška, ir 2012 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012 suformavo naują poziciją dėl Statuto 48 straipsnio 3 dalyje numatytos garantijos apimties, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja ir vadovavosi spręsdamas ginčą. Be to, pastebėtina, kad minėtoje administracinėje byloje atsakovu buvo taip pat Pravieniškių PN-AK, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012, nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme buvo žinoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl atsakovo 2012 m. rugsėjo 26 d. tarnybinio tyrimo išvados dėl Pirmosios valdybos priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo D. A. sveikatos sutrikdymo Nr. LD-513 bei įpareigojimų, teisėtumo ir pagrįstumo. Šioje išvadoje atsakovas nurodė, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu jam vykdant tiesiogines pareigas, tačiau nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad D. A. sveikata buvo sutrikdyta dėl trečiųjų asmenų jo atžvilgiu atliktų veiksmų, susijusių su jo tarnybinių pareigų atlikimu ar statusu bei konstatuota, kad pareiškėjas susižalojo dėl savo paties didelio neatsargumo ir jo patirtos traumos priežastimi negali būti laikomas tarnybinių pareigų atlikimas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, dėl ko nuspręsta Statuto 48 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos jam nemokėti.

Statuto (2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija) 48 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, kuriam buvo sutrikdyta sveikata einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose, atsižvelgiant į darbingumo lygį ar sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, išmokama kompensacija: 1) dėl sveikatos sutrikdymo netekusiam 75-100 procentų darbingumo - 60 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 2) dėl sveikatos sutrikdymo netekusiam 60-70 procentų darbingumo - 48 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 3) dėl sveikatos sutrikdymo netekusiam 45-55 procentų darbingumo ir pagal Medicinos centro išduotą sveikatos būklės patikrinimo išvadą negalinčiam eiti pareigūno pareigų Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose - 36 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 4) sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju - 24 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 5) apysunkio sveikatos sutrikdymo atveju - 18 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 6) lengvo sveikatos sutrikdymo atveju - 12 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio.

Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012. Šioje nutartyje, aiškindamas anksčiau minėto Statuto 48 straipsnio 3 dalį, konstatavo, kad įstatymų leidėjas teisės į kompensaciją atsiradimą sieja su tokiomis sąlygomis: 1) pareigūnui yra sutrikdyta sveikata; 2) sveikata buvo sutrikdyta: a) einant tarnybines pareigas arba b) jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose. Byloje susiklosčiusios situacijos kontekste aptartos sąlygos yra atsiradusios, kurios įtakoja normoje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą, t. y. kompensacijos išmokėjimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog teisė į kompensaciją Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalies pagrindu atsiranda, jeigu pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnyboje, ar atliekant veiksmus, susijusius su tarnyba ir papildoma sąlyga, susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu esant padidėjusiai rizikai ar pavojui pareigūno gyvybei ar sveikatai, numatyta Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje, pagal analogija Kalėjimų departamento pareigūnams netaikoma bei teisės į kompensaciją pagal Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalį atsiradimui neturi reikšmės argumentai, susiję su pareiškėjo veiksmų kvalifikavimu, t. y. pareiškėjo neatsargumu.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama tokio pobūdžio bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Skirgailė Žalimienė