2013-10-07 Nr. AB-5865-3-63-3-00564-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1100/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00564-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija: 24.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 8-9), prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2012 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (1.7)-SR-3782, kuriuo pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą paliktas nenagrinėtas; 2) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2012 m. spalio 8 d. prašymą (reg. Nr. ATP-1861) suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 1-348-549/2012; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, jog Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-384-549/2012, kurioje jis yra kaltinamasis. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas garantuoja teisę turėti gynėją baudžiamojoje byloje, tačiau nagrinėjant minėtą baudžiamąją bylą, pareiškėjui gynėjo dalyvavimas nėra užtikrinamas. Teigė, kad ikiteisminio tyrimo proceso metu Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2011 m. sausio 17 d. sprendimu buvo paskyrusi advokatą Aivarą Surblį, kuris teikė antrinę teisinę pagalbą iki 2012 m. birželio mėnesio. Tačiau Tarnyba nutraukė sutartį su advokatu Aivarą Surbliu ir kito advokato nepaskyrė. Pažymėjo, jog tai yra tyčiniai pasikartojantys Tarnybos veiksmai, nukreipti prieš pareiškėjo teises ir interesus.

Nurodė, jog 2012 m. spalio 8 d. Tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 1-384-549/2012. Prašymas buvo užpildytas pagal specialią formą, kuri yra patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro. Tačiau Tarnyba 2012 m. spalio 11 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3782 pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtą. Teigė, kad skundžiamas aktas pažeidžia jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Prašymo nagrinėjimo tvarka bei Tarnybos veiksmai griežtai reglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, VGTPĮ), numatančiame, kad asmenims, kurie dėl savo sunkios finansinės ir socialinės padėties negali patys tinkamai apginti pažeistų teisių, garantuojamas pirminės ir antrinės teisinės pagalbos teikimas. Pažymėjo, jog remiantis VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalimi ir 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, pareiškėjas turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Teigė, jog Tarnybai, žinojusiai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-384-549/2012 ir susipažinusiai su visomis ginčo aplinkybėmis, nebuvo kliūčių priimti sprendimą nedelsiant ir informuoti apie jį pareiškėją. Pareiškėjas nurodė, kad Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos patvirtinimo“ 5 grafoje nurodytų atsakymų „Sutinku“ ar „Nesutinku“ nuostatų teisinės pasekmės neaiškios. Skundas taip pat argumentuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnyje įtvirtinta asmens teise į gynybą, Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies nuostata, draudžiančia varžyti žmogaus teises dėl jo socialinės padėties, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 bei 13 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatomis.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 30-32) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Tarnyba 2011 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPA-73-10 buvo suteikusi antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui baudžiamojoje byloje ir antrinę teisinę pagalbą teikti paskyrė advokatą Aivarą Surblį. Tačiau šis sprendimas galiojo iki 2012 m. sausio 22 d. ir dėl jo pratęsimo pareiškėjas laiku nesikreipė. Todėl, 2012 m. rugpjūčio 1 d. nutraukusi antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį su advokatu Aivaru Surbliu, Tarnyba advokato pakeitimo klausimo šioje byloje nesprendė, nes antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal 2011 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-73-10 buvo pasibaigęs, pasibaigus sprendimo galiojimo terminui. Todėl manė, kad pareiškėjo kaltinimai Tarnybai, jog jos veiksmai buvo tyčiniai ir nukreipti į pareiškėją, yra nepagrįsti.

Nurodė, jog 2012 m. spalio 8 d. Tarnyboje gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 1-384-549/2012. Tarnybos direktorius R. V., siekdamas išvengti interesų konflikto ir užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo priėmimą, nusišalino nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje nagrinėjant minėtą pareiškėjo prašymą ir pavedė Teisės skyriaus vedėjai, jai nesant – ją pavaduojančiam valstybės tarnautojui, nagrinėti šį pareiškėjo prašymą ir priimti visus su šiuo prašymu susijusius sprendimus. Skundžiamu raštu Tarnyba informavo pareiškėją, jog jo 2012 m. spalio 8 d. pateiktas prašymas nebus nagrinėjamas, kadangi prašyme pareiškėjas nurodė, jog nesutinka, kad prašyme bei prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Tarnyba skundžiamu aktu grąžino pareiškėjui prašymo originalą kartu su prie jo pateiktais priedais.

Teigė, kad skundžiamu 2012 m. spalio 11 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3782 įformintą atsisakymą nagrinėti pareiškėjo prašymą tarnyba grindė tokiais motyvais. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalį tarnyba Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą asmens duomenys gali būti tvarkomi, kai įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys. Pagal to paties įstatymo 27 straipsnio 2 dalį duomenų subjektas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Atsižvelgiant į tai, neturėdama pareiškėjo sutikimo tvarkyti jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, Tarnyba neturėjo teisės spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar neteikimo pagal pateiktą prašymą, todėl prašymo nenagrinėjo ir jį grąžino pareiškėjui pagrįstai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 52-53) prašė jo netenkinti.

Pažymėjo, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra valstybės institucijos, savarankiškai priimančiomis sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, o Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų pakeisti, panaikinti ar kitaip įtakoti tarnybų priimamų sprendimų dėl teisinės pagalbos teikimo (neteikimo). Nurodė, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalį Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys teisingi. Pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą. Pareiškėjas, pildydamas nustatytos formos prašymą, buvo supažindintas su jo teise sutikti/nesutikti, kad būtų tvarkomi asmens duomenys, ir tokio sutikimo nedavė. Duomenų subjektui nesutikus dėl jo asmens duomenų tvarkymo, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti pareiškėjo asmens duomenų, tarp jų ir atlikti veiksmų, numatytų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalyje renkant duomenis iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjo prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys teisingi, todėl pagrįstai paliko jo prašymą nenagrinėtą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu (b. l. 61–69) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2012 m. spalio 8 d. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje gautas pareiškėjo prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-348-549/2012 (b. l. 35-39). Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą, kurio forma patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija), pareiškėjas, pildydamas grafą dėl sutikimo, kad prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos tikslais, nurodė: „Nesutinku“ (b. l. 39). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatytoje prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formoje ties minėta grafa yra nurodyti du atsakymo variantai – „Sutinku“ arba „Nesutinku“. Pareiškėjo įrašas leidžia daryti išvadą, kad jis nesutiko, jog jo asmens duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Pareiškėjas nuo minėto prašymo nagrinėjimo dėl interesų konflikto prašė nusišalinti Tarnybos direktorių (b. l. 35). Tarnybos direktorius R. V., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais, 11 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 25 straipsnio 2 dalimi, bei siekdamas išvengti tarnybos interesų konflikto, nusišalino nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje, nagrinėjant minėtą pareiškėjo prašymą ir pavedė Tarnybos Teisės skyriaus vedėjai, o jai nesant – ją pavaduojančiam valstybės tarnautojui, nagrinėti šį pareiškėjo prašymą. Pareiškėjo prašymą nagrinėjo Teisės skyriaus vyriausioji specialistė, pavaduojanti Teisės skyriaus vedėją, V. M., kuri pavaduoti Teisės skyriaus vedėją K. G. paskirta 2012 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. P-5 (b. l. 46).

Skundžiamu 2012 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (1.7)-SR-3782 (b. l. 10) Tarnyba informavo pareiškėją apie tai, kad jo 2012 m. spalio 8 d. gautas prašymas (reg. Nr. ATP-1861) suteikti antrinę teisinę pagalbą yra nenagrinėjamas, nesant pareiškėjo sutikimo, kad prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Tarnyba tokį savo sprendimą grindė tuo, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalį tarnyba turi teisę iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys teisingi. Pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą asmens duomenys gali būti tvarkomi, kai įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys. Pagal to paties įstatymo 27 straipsnio 2 dalį duomenų subjektas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys.

Teismas rėmėsi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1444 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsniu 1, 4, 8 ir 12 dalimis, 5 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010, VGTPĮ 3 straipsniu, 4 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 13 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1, 13 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-71/2011, kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d.

įsakymu Nr. 1R-124 ir 2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija patvirtinta tipine prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą forma, ir padarė išvadą, jog šioje formoje nurodytas valios pareiškimas atitinka Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtą sutikimo sąvoką (savanorišką duomenų subjekto valios pareiškimą tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu) bei minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, 2012 m. spalio 8 d. pildydamas nustatytos formos prašymą (reg.

Nr. ATP-1861), supažindintas su jo teise sutikti arba nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, vadovaudamasis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi, nesutiko dėl duomenų tvarkymo ir tokį nesutikimą išreiškė tipinėje formoje nurodytu žodžiu „Nesutinku“, teismas nusprendė, kad duomenų subjektui (šiuo atveju – pareiškėjui) nesutikus dėl jo asmens duomenų tvarkymo, atsakovas Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti jo asmens duomenų, tarp jų ir atlikti veiksmų, numatytų VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje.

Pareiškėjo kartu su prašymu pateikta Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaracija su žyma apie jos gavimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2012 m. rugpjūčio 17 d (b. l. 40-42) nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjo asmens duomenų tvarkymas nėra būtinas. Metinės gyventojo turto deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. VGTPĮ 4 straipsnio 2 punktas įpareigoja pareiškėją teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, o už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo, deklaruojantis turtą ir pajamas.

Dėl pareiškėjo iškeltos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1R-260 pakeistos Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos patvirtinimo“ nuostatos – „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais“ teiginio tikslų bei atsakymų:

„Sutinku“ ar „Nesutinku“ teisinių pasekmių problemos, t. y. ar minėtas klausimas netrukdo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašytojui ją gauti, jei pareiškėjas atsako „Nesutinku“, teismas pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama, VGTPĮ 4 straipsnio 1 punktas numato asmens, besikreipiančio dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, pareigą bendradarbiauti su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. To paties straipsnio 2 punktas įpareigoja asmenį, besikreipiantį dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010, 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2234/2011, 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2460/2011), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose, administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą.

Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant šio įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus. Todėl pareiškėjui, išreiškus nesutikimą tvarkyti jo duomenis teisinės pagalbos suteikimo tikslais, Tarnyba negali patikrinti, ar pateikti duomenys yra teisingi (įvykdyti jai numatytą įstatymo pareigą patikrinti šių duomenų teisingumą) ir ar pareiškėjas atitinka įstatymo kriterijus, pagal kuriuos jam turėtų būti suteikiama antrinė teisinė pagalba.

Pažymėta, jog pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tam kad pareiškėjo duomenys galėtų būti tvarkomi, jis turi sutikti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1R-260 pakeistos Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formoje pateikto teiginio tikslas yra iš pareiškėjo gauti šį sutikimą, tam kad tarnyba turėtų teisę tvarkyti pareiškėjo duomenis, kaip to reikalauja Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Kaip minėta, išreiškus nesutikimą, Tarnyba negali patikrinti pareiškėjo duomenų ir įsitikinti, ar pareiškėjas atitinka Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo kriterijus teisinei pagalbai gauti.

Todėl teismas nusprendė, kad Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo 2012 m. spalio 8 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 1-348-549/2012, negalėjo įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu, svarstant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, todėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas. Aptartas teisinis reglamentavimas ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad pareiškėjui, 2012 m. spalio 8 d. prašyme raštiškai išreiškus nesutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, Tarnyba skundžiamu sprendimu pagrįstai grąžino pareiškėjo prašymą nenagrinėtą.

Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui baudžiamojoje byloje Nr. 1-348-549/2012, nes faktinė ir teisinė padėtis šio sprendimo priėmimo metu nėra pakitusi. Taip pat teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad Tarnyba delsia priimti sprendimą. Remdamasis VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažino, kad pareiškėjui pateikus netinkamai užpildytą prašymą, Tarnybos veiksmai negali būti vertinami kaip vilkinimas atlikti veiksmus.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog Tarnyba nutraukė sutartį su advokatu Aivaru Surbliu ir kito advokato nepaskyrė, tuo pažeisdama pareiškėjo teises, teismas pažymėjo, jog Tarnyba 2011 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-73-10 (b. l. 33-34) nusprendusi teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui J. S. baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo Nr. 30-2-00466-10) rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėją ikiteisminio tyrimo ir pirmos instancijos teisme, ir paskyrusi advokatą Aivarą Surblį, sprendimo rezoliucinės dalies 5 punkte nurodė, kad sprendimas galioja iki 2012 m. sausio 22 d. Be to, sprendimo rezoliucinės dalies 6.5 punkte nurodyta ir tai, kad jei antrinė teisinė pagalba bus teikiama ilgiau nei metus, vadovaujantis VGTPĮ 4 straipsnio 4 punktu, pareiškėjas privalo pateikti Tarnybai metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija yra pateikta, ne vėliau kaip praėjus 5 dienoms nuo metų pabaigos. Tarnyba 2012 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr. (1.7)-SR-3591 „Dėl antinės teisinės pagalbos teikimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-384-549/2012“, adresuotame pareiškėjui bei Klaipėdos miesto apylinkės teismui (b. l. 43-44) nurodė, kad nustatytu laiku pareiškėjas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pratęsimo pagal 2011 m. sausio 17 d. sprendimą į Tarnybą nesikreipė, todėl 2012 m. sausio 22 d. baigėsi šio sprendimo galiojimo terminas ir antrinė teisinė pagalba pagal jį nebėra teikiama. Kadangi antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal šį sprendimą pareiškėjui baigėsi dar iki antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutarties su advokatu Aivaru Surbliu nutraukimo, advokato pakeitimo klausimas nebuvo ir nėra sprendžiamas.

Remdamasis VGTPĮ 4 straipsnio 4 punktu, tuo, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui buvo suteikta 2011 m. sausio 17 d., o 2012 m. sausio 22 d. baigėsi sprendimo suteikti antrinę teisinę pagalbą terminas, t. y. praėjus vieneriems metams po antrinės teisinės pagalbos paskyrimo, Tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr. (1.7)-SR-3591 nurodyta, jog pareiškėjas suėjus metų terminui, Tarnybai nepateikė metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta, todėl antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas, teismas nusprendė, jog Tarnyba pagrįstai priėmė šį sprendimą. Pareiškėjo argumentus, kad Tarnybos veiksmai yra pasikartojantys, tyčiniai bei nukreipti prieš pareiškėjo teises ir interesus teismas laikė nepagrįstais.

Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo išvadai dėl Konstitucijos ar tarptautinių teisės aktų pažeidimo dėl to, kad bylos nagrinėjimo dalyku yra ne Tarnybos sprendimas, kuriuo būtų atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, tačiau sprendimas, kuriuo pareiškėjui jo prašymas grąžintas nenagrinėtas.

Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas netenkino ir jo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu (b. l. 71–72) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą.

Taip pat prašoma ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1R-260 pakeistos Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 54-1860), nuostata – „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais“ atitinka aukštesnės galios teisės aktą – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą.

Apeliacinis skundas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendime motyvuotai neatskleidė spekuliatyviai atsakovo iškelto klausimo dėl duomenų tvarkymo aplinkybių. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos 5 puslapyje yra nurodytas toks teiginys: „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos likimo tikslais“. Anksčiau į minėtą Formos klausimą atsakius „Nesutinku“, Tarnyba vis tiek priimdavo sprendimus ir nekildavo dėl to jokių ginčų. Pastaruoju metu Tarnyba ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas solidariai laikosi pozicijos, kad atsakymas į Formoje pateiktą klausimą „Nesutinku“ užkerta kelią gauti antrinę teisinę pagalbą.

2. Minėtas Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos teiginys yra neaiškus bei nepagrįstas jokiais teisės aktais. Pats teiginys kelia abejones, dėl atitikimo aukštesnės galios teisės aktui – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Minėta Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos nuostata nepagrįsta jokiu konkrečiu įstatymu ir iš jos neaišku, kokios teisinės pasekmės gresia asmenims, nesutikusiems, kad jų asmens duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimas. Pažymėtina, kad Tarnybai nesuteikta teisė tvarkyti asmens duomenų. Pažymėtina ir tai, kad Tarnyba reikalauja besąlygiško sutikimo tvarkyti ar panaudoti jos nuožiūra visus su asmeniu susijusius duomenis. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formoje asmeniui suteikta teisė sutikti arba nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu.

3. Tarnyba piktnaudžiauja savo padėtimi. 2012 m. spalio 31 d. Tarnybai buvo pateiktas analogiškas prašymas Nr. ATP-2011, Tarnyba šį prašymą išnagrinėjo ir 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1715 skyrė antrinę teisinę pagalbą. 2012 m. gruodžio 3 d. pateiktas prašymas Nr. ATP-228, o 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1903/12 buvo suteikta teisinė pagalba. 2012 m. gruodžio 14 d. Tarnybai buvo pateiktas analogiškas prašymas Nr. ATP-2316, o Tarnyba šį prašymą taip pat išnagrinėjo ir 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1962-12 suteikė teisinę pagalbą. Tokiu būdu akivaizdu, kad Tarnyba nagrinėja prašymus vadovaudamasi ne teisės aktais, bet susidaryta išankstine nuostata. Pirmosios instancijos teismas ignoravo šias aplinkybes ir neatskleidė, kodėl Tarnyba analogiškomis aplinkybėmis prašymus nagrinėja skirtingai.

4. Pirmosios instancijos teismas šališkai ir nepagrįstai palaikė Tarnybos ydingą poziciją, vadovaudamasi tik subjektyviais Tarnybos pateiktais duomenimis. VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje numatyta, kad Tarnyba turi teisę iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys teisingi. Taigi atsakovui visos teisės yra suteiktos įstatymu, kuriuo jis privalo vadovautis, todėl jokių kliūčių atsakovui priimti sprendimą nagrinėjamu atveju nebuvo.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 80–81) su juo nesutinka prašo atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Priežastis, dėl kurios pareiškėjo prašymas liko neišnagrinėtas, yra aiški ir akivaizdi tiek iš byloje skundžiamo Tarnybos 2012 m. spalio 11 d. akto Nr. (1.7)-SR-3782, tiek iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo – tai pareiškėjo nesutikimas dėl asmens duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais.

2. Pagal VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Tarnyba. Pagal to paties įstatymo straipsnio 13 dalį Tarnyba turi teisę iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys teisingi. Pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą asmens duomenys gali būti tvarkomi, kai įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys.

Pagal to paties įstatymo 27 straipsnio 1- 2 dalis, šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais duomenų valdytojas privalo supažindinti duomenų subjektą su teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, ir duomenų subjektas turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Lietuvos teisingumo ministro nustatyti Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitai ir forma yra privalomi visiems jį pildantiems pareiškėjams, pageidaujantiems gauti antrinę teisinę pagalbą (VGPTĮ 18 str. 1 d., Teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d.

įsakymas Nr. IR-124). Šio prašymo formos grafoje, esančioje formos 5 puslapyje, numatyta, kad asmuo, besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos, vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi – kaip duomenų subjektas – yra supažindinamas su jo teise pasirinkti – ar sutinka, ar nesutinka, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai konstatavo, kad šioje grafoje nurodytas valios pareiškimas atitinka Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtą sutikimo sąvoką (savanorišką duomenų subjekto valios pareiškimą tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu) bei minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų.

Atsižvelgusi į tai, neturėdama pareiškėjo sutikimo tvarkyti jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, Tarnyba neturėjo teisės spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar neteikimo pagal pateiktą prašymą, todėl prašymo nenagrinėjo ir jį grąžino pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai.

3. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą, savo sprendimą išsamiai motyvavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisine analize, ir teismo padarytų išvadų teisingumo nepaneigia vien tik subjektyvus pareiškėjo vertinimas, nesutikimas su priimtu sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą ir patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland), todėl pirmosios instancijos argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo nekartoja, tačiau tik pasisako dėl tų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ir iš dalies papildo pirmosios instancijos teismo išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo tinkamumo, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 suformuota praktika, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas sprendimo išvadas pagrindė ištirtų įrodymų visuma ir toks vertinimas atitinka minėtą teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija) patvirtinta prašymo forma, privalėjo reikalauti, kad pareiškėjas atsakytų į klausimą ar jis „sutinka“ ar „nesutinka“, kad Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos tikslais. Toks sutikimas yra būtinas, kad atsakovas, remdamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalimi, turėtų galimybę realizuoti teisę iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys teisingi.

Todėl minėta nuostata, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija), atitinka antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslus ir nėra pagrindo šios bylos ginčo apimtyje tirti minėto teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai.

Pažymėtina, kad šio ginčo apimtyje teismas neturi pagrindo tirti ir vertinti, kokius sprendimus atsakovas priėmė kitais atvejais, nagrinėdamas prašymus suteikti teisinę pagalbą. Teismas pagal pareiškėjo skundą nustato, ar konkrečiu atveju yra pažeista pareiškėjo teisė ir ar ji gintina. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas pats sukūrė situaciją, dėl kurios jam negalėjo būti suteikta antrinė teisinė pagalba, o atsakovas pareiškėjo teisės nepažeidė ir veikė savo kompetencijos ribose.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas