2023-01-11 Nr. AB-1015-2-12-3-01904-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-714-525/2022

Teisminio proceso Nr. 2-12-3-01904-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.2; 7.6.4; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimą atsakovams T. G. (pagal Gyventojų registro duomenis pakeista pavardė į pavardę B.) ir V. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų T. G. (pagal Gyventojų registro duomenis pakeista pavardė į pavardę B.) ir V. K. (toliau kartu – ir atsakovai) 17 771,98 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausioji prokurorė J. K. 2014 m. rugpjūčio 27 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir nutarimas), nutraukimo pagrindas – veikos padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas nesunkus nusikaltimas. Paaiškino, kad remdamasis minėtų nutarimu VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 5-27-11611, kuriuo buvo panaikinti Europos regbio centro apdraustųjų duomenys: apdraustųjų draudimo laikotarpiai, draudžiamosios pajamos ir nuo jų priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos už 2007–2009 metus. Dėl šios priežasties VSDFV Mažeikių skyrius sprendimais Nr. PA_SP1-265, Nr. PA_SP1-267, PA_SP1-269 ir Nr. PA_SP1-271 paskaičiavo už laikotarpius nuo 2008 m. iki 2013 m. motinystės (tėvystės) pašalpos permokas. VSDFV Mažeikių skyrius 2017 m. rugsėjo 21 d. priėmė sprendimus Nr. (9.6)VL-2506, Nr. (9.6)VL-2507, Nr. (9.6)VL-2508 ir Nr. (9.6)VL-2509 „Dėl T. G. motinystės išmokos permokos nustatymo“ ir 2017 m. rugsėjo 27 d. raštais Nr. (4.18)1-18422 ir Nr. (4.18)1-18373 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo“ atsakovams buvo pateikta pretenzija, kuria prašoma atlyginti turtinę žalą dėl neteisėtai išmokėtų išmokų.

3. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, VSDĮ, Įstatymas) 21 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti solidariai iš atsakovų 18 124,21 Eur sumą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti.

4. Pareiškėjo VSDFV Klaipėdos skyriaus atstovė D. Š. teismo posėdžio metu patikslino skaičiavimų duomenis ir reikalavimą, nurodydama, jog iš atsakovės T. G. buvo išskaičiuota 349,28 Eur, todėl galutinė prašoma priteisti suma yra 17 774,93 Eur. Pareiškėjas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsniu, nurodė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

5. Atsakovė T. G. atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Atsakovės teigimu, prokuroro nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nurodyti duomenys negali turėti didesnę įrodomąją galią turinčio įrodymo statuso. Pažymėjo, kad jai apie VSDFV priimtus sprendimus nebuvo žinoma, sprendimai priimti jai nedalyvaujant ir neužtikrinant jos teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą. Nurodė, kad ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl jos atžvilgiu atsakomybė negalima.

6. Atsakovė teigė, kad pareiškėjas apie galimai pažeistas teises žinojo jau nuo 2014 metais priimtų sprendimų, kuriais remiasi teikdamas pareiškimą. Pasak atsakovės, nors pareiškėjas nurodė, kad remiasi 2017 m. rugsėjo 1 d. sprendimu, tačiau šis ir kiti sprendimai priimti, vadovaujantis prokuratūros 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, todėl paskutinė diena pateikti reikalavimą teismui buvo 2017 m. rugpjūčio 27 d. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2017 m. gruodžio 8 d., tačiau nepateikė prašymo atnaujinti praleistą terminą. Atsakovės vertinimu, tai suponuoja išvadą, kad pareiškimas dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas praleidus sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškimą kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

7. Atsakovas V. K. atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Atsakovas teigė, kad pareiškime nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Paaiškino, kad Europos regbio centre buvo atlikti patikrinimai dėl buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir VSDFV jokių nuobaudų atsakovui neskyrė. Ikiteisminiame tyrime nebuvo įrodyta, kad atsakovas suklastojo dokumentus, jis nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016 nurodė, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą šiuo atveju negalėjo būti pakankamu pagrindu pašalinti nurodytus pareiškėjo duomenis. Tvirtino, kad VSDFV 2014 m. spalio 30 d. sprendimas yra niekinis ir tai pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

8. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju turėtų būtų taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris prasidėjo, kai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Atsakovas prašė pareiškimą atmesti suėjus senaties terminui ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo VSDFV Klaipėdos skyriaus pareiškimą atmetė ir priteisė iš pareiškėjo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 547,90 Eur sumą antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidams padengti.

10. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl senaties termino byloje taikymo, nurodė, kad VSDĮ 40 straipsnio 8 dalyje dėl permokų išieškojimo administracine tvarka (priimant individualų administracinį aktą) įtvirtinta nuostata, jog Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią įstatyminę nuostatą, konstatavo, jog VSDĮ 36 straipsnio 6 dalyje (šiuo metu VSDĮ 40 straipsnio 8 dalis) įtvirtinta nuostata „neapribojant kokiu nors terminu“ negali paneigti ieškinio senaties termino taikymo galimybės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1629-502/2015). Teismas pažymėjo, kad kreipiantis į teismą ginčo teisena dėl turtinės žalos atlyginimo (pašalpų permokų išieškojimo), turi būti taikomas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties teisinis institutas, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentas, kad pagal VSDĮ 19 straipsnį nagrinėjamu atveju taikytinas 5 metų senaties terminas.

11. Teismas, vertindamas, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, pažymėjo, kad pareiškėjas prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą, kuri, jo teigimu, atsirado laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. Iš administracinėje byloje pateiktų dokumentų duomenų teismas nustatė, kad paminėtu laikotarpiu atsakovei T. G. buvo išmokėta 18 124,21 Eur suma, kurią pareiškėjas įvardija kaip turtinę žalą, kuri, pareiškėjo teigimu, susidarė iš be pagrindo (neteisėtai dėl atsakovės kaltės) išmokėtų motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpų. Pareiškėjo VSDFV Klaipėdos skyriaus atstovė D. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad 349,28 Eur iš atsakovės buvo išskaičiuota, todėl galutinė prašoma priteisti suma yra 17 774,93 Eur.

12. Teismui pateikti įrodymai patvirtino, kad VSDFV teritorinis skyrius pirmą kartą apie padarytą žalą ir jos atsiradimo pagrindus sužinojo dar 2014 m. rugsėjo 11 d. (spaudas ant rašto), kai VSDVF Vilniaus skyriuje buvo gautas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2014 m. rugsėjo 8 d. raštas Nr. 10-4-8-7605 ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo apskųstas per 20 dienų nuo jo nuorašo gavimo dienos, todėl teismas vertino, kad jis yra įsiteisėjęs.

13. Teismas nustatė, kad vėliau VSDFV Mažeikių skyrius priėmė šiuos sprendimus: 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. PA_SP1-265, 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. PA_SP1-267, 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. PA_SP1-269, 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. PA_SP1-271, kuriuose nurodė, jog bendra permokų suma yra 18 124,21 Eur, ir šią sumą pareiškėjas prašė priteisti 2017 m. gruodžio 8 d. pareiškimu (ieškiniu). Teismas pažymėjo, kad nors ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2014 m. rugpjūčio 27 d., o VSDFV teritorinis skyrius padarytos žalos dydį žinojo jau 2014 m. lapkričio 4 d., tačiau pareiškėjas (arba kitas VSDFV struktūrinis padalinys) iki 2017 m. gruodžio 11 d. (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis ieškinys paduotas 2017 m. gruodžio 11 d.) nebandė iš atsakovų išsiieškoti padarytą turinę žalą teismine tvarka. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui (taip pat ir kitiems VSDFV struktūriniams padaliniams), kaip viešojo administravimo subjektams, keliami padidinto apdairumo, rūpestingumo reikalavimai. Teismo vertinimu, pareiškėjui (arba kitam VSDFV struktūriniam padaliniui) objektyviai turėjo būti žinoma, kad nebuvimas baudžiamosios atsakomybės, nusikaltimo sudėties, nereiškia, jog nekyla pareiga ir CK pagrindu atlyginti turtinę žalą.

14. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad ieškinio senaties termino eiga pareiškėjui ginčo situacijoje turi būti pradėta skaičiuoti nuo 2014 m. lapkričio 4 d., kai VSDFV teritorinis skyrius sužinojo (apskaičiavo) padarytos žalos dydį, remdamasis įsiteisėjusiu 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Tik priėmus 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimus dėl permokos nustatymo, pareiškėjas turėjo realią galimybę kreiptis į teismą ir reikalauti iš atsakovų turtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad atsakovei T. G. 349,28 Eur sumos nuskaitymai dėl permokos nuo išmokų buvo atlikti tik laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. spalio 15 d. (VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. gruodžio 6 d. pažyma apie asmeniui išmokėtas išmokas Nr. KA_PR1-4088), todėl, teismo vertinimu, bylai neaktualus CK 1.130 straipsnis, kuris numato, jog ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, 2017 m. gruodžio 11 d. teikdamas 2017 m. gruodžio 8 d. ieškinį (pareiškimą) teismui, būtent ir rėmėsi VSDFV Mažeikių skyriaus 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. PA¬_SP1-265, 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. PA_SP1-267, 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. PA_SP1-269, 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. PA_SP1-271, kuriais nustatyta, jog bendra permokų suma yra 18 124,21 Eur. Teismo nuomone, padarytos turtinės žalos dydį pareiškėjas objektyviai žinojo ir turėjo suvokti nuo 2014 m. lapkričio 4 d. Pareiškėjas ieškinį (pareiškimą) teismui pateikė 2017 m. gruodžio 11 d., t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ir jo atstovė nepripažįsta teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog praleido ieškinio senaties terminą ir neprašo jo atnaujinti. Teismas, patikrinęs ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti, sprendė, kad pareiškėjas senaties terminą praleido dėl nesvarbių ir nuo jo valios priklausančių priežasčių, todėl nėra jokio pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad atmestini kaip nepagrįsi pareiškėjo teiginiais, jog paprastai VSDFV įstaigose taikoma tokia praktika, kai teisė kreiptis į teismą dėl žalos išieškojimo įgyjama tik geranoriškai nesumokėjus permokos, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-411-502/2019 nurodžius, jog VSDFV teritoriniam skyriui nėra nustatytos pareigos privalomai kreiptis į asmenį dėl pašalpų permokų sumų grąžinimo.

16. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, 2015 m. lapkričio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2695-520/2015, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose administracinėje byloje Nr. I-1088-289/2018 nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad šie teisminiai procesai iš esmės nedaro įtakos ieškinio senaties termino eigai. Paminėtose administracinėse bylose buvo ginčijami VSDFV atskirų skyrių priimti individualūs administraciniai aktai, kurie plačiąja prasme yra Sodros sistemos vidaus dokumentai. Teismo vertinimu, šie individualūs administraciniai aktai (jų apskundimas) negali užkirsti kelio atsakovams savo teisių gynybai naudotis ieškinio senaties institutu. Nors pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl sumos iki 2017 metų buvo tikslinami duomenys, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016 ir 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2695-520/2015 buvo panaikinti tik VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 5-27-11611 6 ir 8 punktai, o dar VSDFV 2017 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. (11.4E)I-5176, adresuotame VSDFV Mažeikių ir Vilniaus skyriams, buvo nurodoma, kad „tebegalioja 2014-10-30 sprendimo 1-5 bei 7 ir 9 punktai. Todėl T. G. motinystės (tėvystės) permokų nustatymo pagrindas, nurodytas skyriaus 2014 m. lapkričio mėn. permokų nustatymo sprendimuose, tebėra neišnykęs (2014-10-30 sprendimo 5 punktas). Fondo valdybos Mažeikių skyrius galėtų teismui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo (ieškinio senaties terminas sueina 2017-09-11).“ Teismas pabrėžė, kad, kaip matyti iš bylos, tik 2017 m. rugsėjo 21 d. buvo priimti sprendimai dėl permokos tikslinimo, tačiau bendra permokos suma buvo nustatyta tokia pat kaip ir 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimais – 18 124,21 Eur, remiantis tuo pačiu 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą.

17. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad pareiškėjui nebuvo svarbių kliūčių pareikšti atsakovams turtinį reikalavimą teisme per 3 metus nuo 2014 m. lapkričio 4 d., kai buvo nustatytas tikslus žalos dydis. Teismas vertino, kad nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog 3 metų terminas kreiptis į teismą buvo praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti termino, teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas negali būti atnaujintas, todėl atsakovų prašymus dėl 3 metų ieškinio senaties termino taikymo tenkino ir atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

18. Kitus pareiškėjo ir atsakovų argumentus teismas vertino kaip perteklinius, neturinčius lemiamos teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.

19. Teismas priteisė iš pareiškėjo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 547,90 Eur išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu atsakovei T. G..

III. 20. Pareiškėjas VSDFV Klaipėdos skyriaus apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo pareiškimą tenkinti.

21. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nurodydamas bylai aktualias faktines aplinkybes, teigia, kad teismas byloje neįvertino laikotarpio nuo 2015 m. sausio 22 d. (nutarties iškelti bankroto bylą Europos regbio centrui įsiteisėjimo) iki 2016 m. rugsėjo 29 d. (Europos regbio centras išregistravimo iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro). Pasak pareiškėjo, šiuo laikotarpiu skolos išieškojimas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nebuvo vykdomas dėl Europos regbio centro bankroto procedūrų ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (7.1E)5-27-13732, kuriuo nuspręsta pripažinti netekusiu galios 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 5G-2341 „Dėl draudėjo Europos regbio centras žalos atlyginimo iš permokos sumos“, kuriuo, įvertinus Vilniaus apskrities VPK NTV Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini), atliktas bankrutuojančio Europos regbio centro apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų tikslinimas, t. y. kai pašalinus Europos regbio centro devynių apdraustųjų duomenis nustatyta 6 495,90 Eur draudėjo Valstybinio socialinio draudimo įmokų permoka, todėl šia suma (permoka) buvo sumažinta bankrutuojančio Europos regbio centro skola ir šis sprendimas turėjo įtakos T. (B.) G. motinystės (tėvystės) permokos dydžio sumai.

22. Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 4 d. (priimti sprendimai dėl permokos nustatymo) iki 2015 m. sausio 22 d. (nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo Europos regbio centrui įsigaliojimo) yra 2 mėn. 18 d., o laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. (Europos regbio centro išregistravimo iš Juridinių asmenų registro) iki ieškinio pateikimo 2017 m. gruodžio 8 d. yra 1 m. 3 mėn. 10 d., viso 1 m. 5 mėn. 28 d., todėl 3 metų senaties terminas nėra praleistas.

23. Atsakovė T. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad sutinka su teismo sprendimu ir teismo išvada taikyti pareiškėjo reikalavimui 3 metų ieškinio senaties terminą.

24. Atsakovas V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė įrodymus: Europos regbio centro 2012 m. vasario 13 d. pareiškimą, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. kovo 25 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“, Europos regbio centro 2009 m. liepos 13 d. įsakymą Nr. 8, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 12 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“, VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. kovo 30 d. sprendimą ir 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Archyvo skyriaus 2020 m. liepos 28 d. raštą „Dėl dokumentų kopijos pateikimo“, 2016 m. rugsėjo 22 d. Likviduojamo juridinio asmens dokumentų perdavimo toliau saugoti aktą, vokų kopijas, valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro departamento 2017 m. kovo 17 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“, 2012 m. rugsėjo 1 d. pretenziją su vertimu iš rusų kalbos, Miriam Media Asociacijos 2014 m. liepos 10 d. pranešimą, pareiškimą Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. B2-4704-933/2019, Miriam Media Asociacijos 2007 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. 1, pareiškimus Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. B2-2109-852/2019.

25. Atsakovas, pakartodamas faktines bylos aplinkybes, nurodo, kad sutinka su teismo priimtu sprendimu. Teigia, kad dėl moralinio, psichologinio spaudimo jis patyrė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, todėl pablogėjo atsakovo sveikata, jis patiria didelius moralinius ir materialius nuostolius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovų T. G. (pagal Gyventojų registro duomenis pakeista pavardė į pavardę B.) ir V. K. pareigos atlyginti pareiškėjui VSDFV Klaipėdos skyriui turtinę žalą, susidariusią dėl motinystės (tėvystės) pašalpos permokos laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d.

27. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo prašymą priteisti 17 771,98 Eur turtinę žalą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas, 2017 m. gruodžio 11 d. kreipęsis su prašymu į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino pradžią skaičiavo nuo 2014 m. lapkričio 4 d., kai VSDFV teritorinis skyrius sužinojo apie padarytą žalą bei, remdamasis įsiteisėjusiu 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimais apskaičiavo jos dydį, ir sprendė, kad pareiškėjas nuo šios dienos turėjo realią galimybę kreiptis į teismą ir reikalauti iš atsakovų turtinės žalos atlyginimo; svarbių, objektyvių nuo pareiškėjo valios priklausiusių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nebuvo nustatyta.

28. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

29. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, joms pritaria ir nekartoja, tik tam tikrais aspektais papildo pirmosios instancijos teismo motyvus.

30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, keldamas reikalavimą priteisti iš atsakovų turtinės žalos atlyginimą rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka.

31. Pareiškėjas dėl turtinės žalos išieškojimo iš atsakovų su prašymu kreipėsi į teismą 2017 m. gruodžio 11 d., o atsakovai reikalavo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

32. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pažymėjęs, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Nurodyta taisyklė taikoma tada, kai kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 str. 1 d.). Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, bet iki teisės pažeidimo, tai yra objektyviojo momento, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Pažymėtina, jog ieškinio senatis tampa teisiškai reikšminga tik tuo atveju, kai teisė yra pažeista. Galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais (2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

33. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, jog šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjui gavus 2014 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2014 m. rugsėjo 8 d. raštą Nr. 10-4-8-7605 ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimais Nr. PASP1-265, Nr. PA-SP1-267, Nr. PA-SP1-269, Nr. PA-SP1-271 apskaičiavus permokų sumą, tapo aišku, kad pareiškėjui yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovų.

35. Atsižvelgusi į byloje esantį atsakovų prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai delsdamas ne tik pažeidė gero administravimo principą, bet ir praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų senaties terminą nustatytai permokai išieškoti, todėl yra pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovų negrąžintą susidariusių motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų 17 771,98 Eur dydžio permoką.

36. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pareiškėjui, kaip viešojo administravimo subjektui, yra keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurias jis vertina kaip svarbias, lėmusias ieškinio senaties termino praleidimą ar jo skaičiavimo stabdymą, t. y. nagrinėtos kitos administracinės ir civilinės bylos, bankroto procedūra, nesudaro pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ar stabdyti senaties termino skaičiavimą. Pareiškėjo priimtų administracinių sprendimų apskundimas nustatyta tvarka negalėjo sukliudyti pareiškėjui teikti administraciniam teismui prašymą dėl žalos priteisimo iš atsakovų, kai jos dydis iš esmės buvo žinomas ir aiškus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nepatenka į CK 1.129 straipsnio 1 dalyje nurodomų aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas gali būti sustabdomas, sąrašą.

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė