eea1c66b-bfa4-418a-97eb-0b0399e49d08 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr            Civilinė byla Nr. 2A-350/2014            Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00871-2010-4 Procesinio sprendimo kategorija: 30.5.; 121.21.(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. gegužės 26 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Nijolės PiÅ¡kinaitės (pirmininkė ir pranešėja), Alvydo PoÅ¡kaus ir Donato Å erno, teismo posėdyje, apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovų V.

V. (V. V.) ir Z. S. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-159-431/2013 pagal ieÅ¡kovų V. V. ir Z. S. ieÅ¡kinį atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės Å«kio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „JGK statyba“ dėl detaliojo plano, žemės nuomos ir subnuomos sutarčių panaikinimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims: uždarajai akcinei bendrovei „Aljos statyba“, M.

V., S. V. (S. V.), B. Å ., V. R. (V. R.), A. K., G. S. (G. S.), J. G. (J. G.) ir V. B. (V. B.), ir n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovai V. V. ir Z. S. ieÅ¡kiniu prašė panaikinti:1) Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 1397 dalį, kuria buvo patvirtintas visasÄ junginio susivienijimo „Archprojektas“ 1989 metais parengtas 1 500 gyventojų jaunimo gyvenamojo komplekso Gilužiuose detalaus iÅ¡planavimo projektas;

2) Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimÄ Nr. 511, kuriuo buvo patirtintas pakoreguotas visasÄ junginio susivienijimo „Archprojektas“ 1989 metais parengtas detalaus iÅ¡planavimo projektas;

3) Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymÄ Nr. 2263-41, kuriuo buvo patvirtintas valstybės iÅ¡perkamos ir neprivatizuotinos žemės planas;

4) Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimÄ Nr. 513 V, kuriuo buvo patvirtintas „JGK Salotė“ ketvirto kvartalo antros dalies nedidelių veiklos mastų detalusis planas;

5) Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. spalio 26 d. įsakymÄ Nr. 3669-01, kuriuo UAB „JGK Statyba“ buvo leista ne aukciono tvarka 99 metams iÅ¡sinuomoti 63 033 m2 ploto žemės sklypÄ , kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

1) pripažinti negaliojančia 2000 m. spalio 26 d. žemės nuomos sutartį Nr. 623, sudarytÄ tarp Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos ir UAB „JGK Statyba“, kuria ne aukciono tvarka bendrovei buvo 99 metams iÅ¡nuomotas 63 033 m2 ploto valstybinis žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini);

2) įpareigoti atsakovÄ UAB „JGK Statyba“ nugriauti savavaliÅ¡kai statomus statinius, esančius Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V patvirtinto „JGK Salotė“ ketvirtojo kvartalo antros dalies detaliojo plano 127, 128 ir 129 sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini).Nurodė, kad jie (ieÅ¡kovai) pretenduoja atsikurti nuosavybės teises į iki visuotinės žemės nacionalizacijos Dvarykščių kaime (Vilniaus miesto savivaldybė, Pilaitės seniÅ«nija) buvusių savininkų turėtÄ Å¾emę.

Didžioji dalis buvusių savininkų iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos žemės, į kuriÄ ieÅ¡kovai pretenduoja atsikurti nuosavybės teises, ir dalis po jiems priklausančiais statiniais esančios žemės patenka į valstybei priklausantį 6,3033 ha ploto žemės sklypÄ , (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. 0101/0167-0581), kuris 2000 m. spalio 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 623 N01/2000-23617 iÅ¡nuomotas UAB „JGK Statyba“. 1991 metais Z. V. (kartu su kitais pretendentais) raÅ¡tu kreipėsi į ZujÅ«nų agrarinės reformos tarnybÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo natÅ«ra į K. ir S. V.

Dvarykščių kaime turėtÄ Å¾emę, iÅ¡ viso į 7,25 ha. Paduodant praÅ¡ymÄ visa K. ir S. V. Dvarykščių kaime turėta žemė buvo laisva ir neužstatyta (buvusių savininkų žemėje buvo tik patiems pretendentams priklausantys gyvenamieji ir Å«kiniai pastatai).BuivydiÅ¡kių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektÄ rengę Vilniaus rajono, o nuo 1999 m. birželio 1 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir UAB Korporacija „Matininkai“ specialistai pretendentams aiÅ¡kino, kad Dvarykščių kaimas buvo rėžinis, todėl nuosavybės teisės jiems gali bÅ«ti atkurtos tik parengus žemės reformos žemėtvarkos projektÄ , nors Dvarykščių kaimas jau 1931 metais buvo iÅ¡skirtas į vienkiemį ir tai patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ vykdžiusios institucijos turėjo nuo 1992 metų.

Manydami, kad K. ir S. V. turėta žemė yra laisva ir neįtraukta į valstybės iÅ¡perkamos žemės sÄ raÅ¡Ä , pretendentai laukė, kol bus parengtas žemės reformos žemėtvarkos projektas.Niekas iÅ¡ BuivydiÅ¡kių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektÄ rengusių matininkų ieÅ¡kovų neinformavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397 patvirtino visasÄ junginio susivienijimo „Archprojektas“ 1989 metais parengtÄ 1 500 gyventojų jaunimo gyvenamojo komplekso Gilužiuose detalaus iÅ¡planavimo projektÄ , o Vilniaus rajono savivaldybė 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 patikslino Jaunimo gyvenamojo komplekso užstatymo projektÄ .Detalaus iÅ¡planavimo plane iÅ¡ 42,8 ha ploto žemės sklypo 9,8 ha žemės plotas buvo iÅ¡imtas ir jame buvo vykdomi žemės reformos darbai.

Likusi dalis žemės (42,8 ha iÅ¡jungus 9,8 ha) Vilniaus rajono savivaldybės valdybos sprendimu (1996 m. lapkričio 18 d. Nr. 511) buvo priskirta valstybės iÅ¡perkamai žemei ir parengtas valstybės iÅ¡perkamos ir neprivatizuotos žemės planas, kuris patvirtintas 1999 m. liepos 8 d. Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos įsakymu Nr. 2263-41.2000 metais priėmus atitinkamas Statybos įstatymo pataisas, UAB „JGK Statyba“ nebegalėjo toliau vykdyti individualių gyvenamųjų namų statybos darbų, nes neturėjo jokių jos teisių į valstybinį žemės sklypÄ patvirtinančių dokumentų, todėl 1999 m. kovo 9 d. pateikė praÅ¡ymÄ Nr. 006 Vilniaus miesto merui dėl detaliojo plano rengimo.Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513 V patvirtinto „JGK Statyba“ ketvirto kvartalo antros dalies nedidelių veiklos mastų detalųjį planÄ .

Detaliojo planavimo dokumentuose, pvz. detaliojo plano brėžinyje, plano rengėjas UAB „Ekoprojektas“ planavimo užsakovu nurodė UAB „JGK Statyba“, nors planÄ užsakė ir planavimo darbų sutartį su UAB „Ekoprojektas“ sudarė Vilniaus miesto savivaldybė. Dėl Å¡ios detaliojo planavimo procese projektuotojo sÄ moningai padarytos klaidos UAB „JGK Statyba“ pasiskelbė detaliojo plano užsakovu ir planuojamos teritorijos naudotoju.Vilniaus apskrities virÅ¡ininkas 2000 m. spalio 26 d.

įsakymu Nr. 3669-01 ir 2000 m. spalio 26 d. žemės nuomos sutartimi Nr. 623 UAB „JGK Statyba“ ne aukciono tvarka 99 metams iÅ¡nuomojo 63 033 m2 ploto žemės sklypÄ , į kurį pateko ne tik didesnioji dalis K. bei S. V. Dvarykščių kaime turėtos žemės, bet ir ieÅ¡kovų kartu su kitais bendrasavininkais (I. N. ir J. V.) turimos namų valdos dalis. Valstybinės žemės nuomos sutarties 4 punkte nurodyta, kad iÅ¡nuomojamame žemės sklype nėra valstybės ar kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių pastatų, nors tai akivaizdžiai prieÅ¡taravo Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenims.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 8 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, nustatė, kad ginčijami administraciniai aktai priimti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.). Priimant Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimÄ Nr. 1397 ir Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimÄ Nr. 511 galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kurio 84 straipsnio 1 dalis numatė bendrÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Administracinių aktų apskundimo terminus reglamentuoja administracinių bylų teisenos įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 1999 m. gegužės 1 d. Minėto įstatymo nuostatos (visose aktualiu laikotarpiu galiojusiose įstatymo redakcijose) numato, kad skundas (praÅ¡ymas) administraciniam teismui paduodamas per vienÄ mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar praneÅ¡imo apie veiksmÄ (neveikimÄ ) įteikimo suinteresuotai Å¡aliai dienos. Kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiÅ¡ki reikalavimai, kurių vieni yra civilinio, kiti - administracinio teisinio pobÅ«džio, jiems atitinkamai turi bÅ«ti taikomi ieÅ¡kinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai.

Kadangi ieÅ¡kovai yra Z. V. (mirusios 2003 m. liepos 17 d.) - pretendentės atsikurti nuosavybės teises į buvusių savininkų Kazimiero ir S. V. Dvarykščių kaime turėtÄ Å¾emę, teisių perėmėjai pagal 2004 m. kovo 8 d. iÅ¡duotÄ paveldėjimo teisės liudijimÄ , tai pareiÅ¡kėjai, paveldėję nuosavybę, negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo ankstesnis savininkas. Byloje nėra duomenų, kad ankstesnė savininkė Z. V. nuo 1996 iki 2004 metų bÅ«tų ginčijusi minėtus administracinius aktus, todėl ieÅ¡kovai neturi teisinio pagrindo teigti, kad ginčijami aktai pažeidė jų teises, nes tokių teisių Å¡ių aktų priėmimo momentu ieÅ¡kovai neturėjo, o Z.

V. įstatymu nustatytais terminais, kurie visų ginčijamų aktų atvejais iki 2003 metų buvo pasibaigę, minėtų aktų neskundė. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kinio senaties terminams pasibaigus iki Civilinio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), Civilinio kodekso nustatyti ieÅ¡kinio senaties terminai netaikomi. Taigi ieÅ¡kovų teisės negalėjo bÅ«ti pažeidžiamos ginčijamais administraciniais aktais, ieÅ¡kovų ieÅ¡kinys dėl Å¡ių aktų panaikinimo yra pareikÅ¡tas praleidus ieÅ¡kinio senaties terminus nepateisinamai ilgÄ laikotarpį.

Atsakovams praÅ¡ant, teismas nusprendė, kad yra pagrindas ieÅ¡kovų reikalavimus panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimÄ Nr. 1397, Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimÄ Nr. 511, Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymÄ Nr. 2263-41, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimÄ Nr. 513 V, Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. spalio 26 d. įsakymÄ Nr. 3669-01 atmesti, praleidus ieÅ¡kinio senaties terminÄ (CK 1.131 str. 1 d.).Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovų nurodyta faktinė aplinkybė, jog apie tai, jog žemė, į kuriÄ jie (ieÅ¡kovai) pretenduoja atsikurti nuosavybės teises, yra priskirtina valstybės iÅ¡perkamai Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 511 pagrindu, ieÅ¡kovai sužinojo tik iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008, neatitinka tikrovės. Jau 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1108 1113-16/2005 pagal pareiÅ¡kėjų I.

N., J. V., V. V., Z. S. ir L. S. skundÄ atsakovams Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „JGK Statyba“ dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, konstatuota, kad Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtino patikslinto UAB „JGK Statyba“ statomo Jaunimo gyvenamojo komplekso detalųjį užstatymo projektÄ . Pirminiame detalaus iÅ¡planavimo plane iÅ¡ suteikto 1990 m. gegužės 16 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 142p 42,8 ha žemės sklypo 9,8 ha žemės plotas nebuvo numatytas užstatyti, todėl nustatyta tvarka Å¡is sklypas nebuvo priskirtas valstybės iÅ¡perkamai žemei ir Å¡iame žemės plote buvo vykdomi žemės reformos darbai. Likusi dalis žemės, remiantis Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktÄ buvo priskirta valstybės iÅ¡perkamai žemei ir parengtas valstybės iÅ¡perkamos ir neprivatizuotinos žemės planas, kuris Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 1999 m. liepos 8 d.

įsakymu Nr. 2263-41 patvirtintas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-23/2007 yra nurodyta, kad kolegija vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjų I. N., J. V., V. V., Z. S. ir L. S. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje ir nutartyje konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142 p. 42,8 ha žemės sklypas buvo suteiktas Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai, kurios teisių perėmėjas yra trečiasis asmuo – UAB „JGK Statyba“.

Ä® šį žemės sklypÄ patenka ir pareiÅ¡kėjų ginčijama žemės sklypo dalis. Tokia žemė yra valstybės iÅ¡perkama. Taigi aplinkybę, kad žemė, į kuriÄ ieÅ¡kovai pretenduoja atsikurti nuosavybės teises, yra priskirtina valstybės iÅ¡perkamai Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 511 pagrindu, kad valstybės iÅ¡perkamos ir neprivatizuotinos žemės planai buvo patvirtinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 1999 m. liepos 8 d.

įsakymu Nr. 2263-41, ieÅ¡kovai sužinojo ar privalėjo sužinoti vėliausiai 2005 m. rugsėjo 14 d. Net ir tuo atveju, jeigu 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 511 bei Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymas Nr. 2263-41 pažeidžia ieÅ¡kovų teises, tai reikalavimai dėl minėtųjų aktų panaikinimo privalėjo bÅ«ti pateikti per vienÄ mėnesį nuo sužinojimo dienos. Å iuo atveju ieÅ¡kinys buvo pareikÅ¡tas 2010 m. kovo 5 d., ieÅ¡kinio senaties terminai akivaizdžiai praleisti nepateisinamai ilgÄ laikÄ .

Teismuose jau buvo nagrinėjami reikalavimai dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V, kuriuo buvo patvirtintas „JGK Salotė“ ketvirto kvartalo antros dalies nedidelių veiklos mastų detalusis planas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimÄ administracinėje byloje Nr. 15-622-2003, kuriuo nutraukė bylÄ pagal J. V., L. S. skundÄ dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V „Dėl „JGK Salotė“ ketvirto kvartalo antros dalies nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ dalies dėl 3,15 ha žemės sklypo panaikinimo, bei atmetė kitus pareikÅ¡tus reikalavimus.

Teismas įvertino, kad pareiÅ¡kėjos skundÄ teismui pateikė praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams po to, kai pareiÅ¡kėjoms tapo žinoma apie skundžiamÄ teismo sprendimÄ , nors apie rengiamÄ detalų projektÄ galėjo sužinoti iÅ¡ vieÅ¡o svarstymo, apie kurį pagal teisės aktų reikalavimus yra skelbiama spaudoje, todėl terminas sprendimui apskųsti nebuvo atnaujintas, o byla dalyje nutraukta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-1172-03 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėjo apgrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog pareiÅ¡kėjos praleido terminÄ paduoti skundÄ dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 513V ir pagrįstai Å¡io termino neatnaujino bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punkto pagrindu nutraukė administracinę bylÄ dėl Å¡io reikalavimo dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1108 1113-16/2005 buvo atmestas pareiškėjų I. N., J. V., V. V., Z. S. ir L. S. skundas atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „JGK Statyba“, o byloje taip pat buvo reiškiamas reikalavimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-23/2007 konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 15-622 nustatyta, jog pareiškėjos I.

N., J. V. ir L. S. yra praleidusios terminÄ skundui dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V paduoti. Å is terminas pareiÅ¡kėjoms nebuvo atnaujintas ir administracinė byla dėl Å¡io pareiÅ¡kėjų reikalavimo nutraukta. Paminėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl pirmosios instancijos administracinis teismas priėjo pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad paminėtas teismo sprendimas I. N., L. S. ir J. V. turi prejudicinę galiÄ Å¡ioje byloje. Esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui atnaujinti terminų skundui paduoti pagrindo nebuvo.

Pareiškėjai V. V. ir Z. S. nuosavybės teises į dalį pastatų įsigijo 2004 metais paveldėjimo būdu. Tuo metu jau buvo įsiteisėjęs minėtas 2003 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. 15-622, todėl pareiškėjai V. V. ir Z. S. negalėjo įgyti daugiau teisių negu jų turėjo buvę savininkai. Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad 2000 m. kovo 9 d. patvirtintu detaliuoju planu pareiškėjų V. V. ir Z. S. teisės nebuvo pažeistos.

Nurodytuose teismų sprendimuose reikÅ¡ti reikalavimai yra analogiÅ¡ki Å¡ioje byloje pareikÅ¡tiems, nurodant tas pačias faktines aplinkybes, kildinant teises iÅ¡ tų pačių teisinių santykių ir reikalavimÄ grindžiant tais pačiais pagrindais. Jau nurodytų sprendimų priėmimo metu buvo taikomi ieÅ¡kinio senaties (skundo padavimo) terminai. Kadangi teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės normų, principų, taip pat Å¡ių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas anksčiau sprendžiant analogiÅ¡kas bylas, ir, kad teismams sprendžiant bylas precedento galiÄ turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiÅ¡kose bylose, Å¡ie teismų sprendimai turi prejudicinę teisės dėl praleisto termino skundui paduoti ir ieÅ¡kinio senaties terminų taikymo galiÄ nagrinėjamoje byloje.

Galiojančiais ir nenuginčytais valstybės institucijų sprendimais ir jais patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p bei Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511) žemė buvo priskirta valstybės iÅ¡perkamai. 1999 metais Å¡i žemė buvo perduota administruoti Vilniaus miestui. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V patvirtino gyvenamųjų namų komplekso statybos detalųjį planÄ bei nustatė Å¡io žemės sklypo ir gretimų namų valdų sklypų ribas.

Esant galiojančiam ir nepanaikintinam Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimui Nr. 513V, kuriuo patvirtintas detalusis planas gyvenamųjų namų statybai, suprojektuotas žemės sklypas, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 12 straipsniu, laikytinas valstybės iÅ¡perkama žeme, kadangi yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Jeigu žemės sklypas individualių namų statybai yra suteiktas iki suinteresuotų asmenų praÅ¡ymo atkurti į jį nuosavybės teises padavimo ir sprendimai dėl jo suteikimo nenuginčyti, tai nėra pagrindo panaikinti vėliau sudarytų Å¡io sklypo ar jo dalių nuomos ar subnuomos sutarčių, kaip pažeidžiančių pretendentų teises ir kaip neatitinkančių Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies bei 12 straipsnio nuostatų, kadangi žemė yra valstybės iÅ¡perkama.

Å ioje byloje nustačius, kad žemė priklauso valstybės iÅ¡perkamai, ginčijamų nuomos sutarčių teisėtumas nebegali bÅ«ti kvestionuojamas, kadangi ieÅ¡kovai, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktu, negali pretenduoti į žemės grÄ Å¾inimÄ natÅ«ra. IÅ¡dėstytų argumentų pagrindu teismas nusprendė, kad yra pagrindas atmesti ieÅ¡kovų reikalavimÄ panaikinti 2000 m. spalio 26 d.

Vilniaus apskrities virÅ¡ininko įsakymÄ Nr. 3669-01, kuriuo leista UAB „JGK Statyba“ ne aukciono tvarka 99 metams iÅ¡nuomoti 63 033 kv. m žemės sklypÄ Pilaitės sen., Vilniuje. Kadangi reikalavimas panaikinti 2000 m. spalio 26 d. Vilniaus apskrities virÅ¡ininko įsakymÄ Nr. 3669-01 atmestas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ir pačiÄ nuomos sutartį. Aktualios ginčo teisiniam santykiui aplinkybės buvo nustatytos jau iÅ¡nagrinėtose civilinėse bylose, kurios turi prejudicijÄ nagrinėjamam ginčui.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-995-433/2007 pagal ieškovių J. V., L. S., I. N. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, UAB „JGK Statyba“, UAB „Aljos statyba“, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, V. V., Z. S., atmetė ieškovų reikalavimus, kuriais, be kitų reikalavimų, ieškovės prašė: pripažinti negaliojančia 2000 m. spalio 26 d.

žemės nuomos sutartį, sudarytÄ tarp Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos ir UAB „JGK Statyba“ Nr. 623, panaikinti 2000 m. spalio 26 d. Vilniaus apskrities virÅ¡ininko įsakymÄ Nr. 3669-01. Å is pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 20 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A31-287/2008) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-399/2008).Teismo vertinimu, reikalavimas įpareigoti atsakovÄ UAB „JGK Statyba“ nugriauti savavaliÅ¡kai statomus statinius, esančius Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V patvirtinto „JGK Salotė“ ketvirtojo kvartalo antros dalies detaliojo plano 127, 128 ir 129 sklypuose, esančiuose Pilaitės seniÅ«nijoje, Vilniuje, yra absoliučiai nepagrįstas, nes jokios esminės ginčijamo teisinio santykio aplinkybės net nebuvo įrodinėjamos, o pateiktieji Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiÅ«ros departamento 2008 m. rugpjūčio 20 d. raÅ¡tas Nr. (100)-11.55-1000 bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2008 m. lapkričio 21 d. raÅ¡tas Nr. (7.9) - 2D-455 leidžia vertinti tik tuo metu institucijos padarytÄ iÅ¡vadÄ , o ne statybos darbų veiklÄ ir procesÄ bei jų atitikimÄ atitinkamoms teisės normoms.

Kadangi ieÅ¡kovai ieÅ¡kiniu gina savo pažeistas teises, susijusias su nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimu, tai privalėjo įrodyti, kokiu bÅ«du nurodoma savavaliÅ¡ka statyba pažeidžia jų teises ir interesus, tačiau tokie įrodymai ir/ar paaiÅ¡kinimai nebuvo teikiami. Kadangi ieÅ¡kovai statybas nurodomuose sklypuose siejo su 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V, todėl, netenkinus praÅ¡ymo dėl minėto administracinio akto panaikinimo, atmestinas reikalavimas dėl statinių nugriovimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovai V. V. ir Z. S. praÅ¡o panaikinti teismo sprendimÄ , iÅ¡skyrus sprendimo dalį atmesti reikalavimÄ Ä¯pareigoti UAB „JGK Statyba“ nugriauti savavaliÅ¡kai statomus statinius, esančius Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V patvirtinto „JGK Salotė“ ketvirtojo kvartalo antros dalies detaliojo plano 127, 128 ir 129 sklypuose, esančiuose Pilaitės seniÅ«nijoje, Vilniuje, ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.Apeliacinio skundo argumentai:1) Teismas nepagrįstai taikė ieÅ¡kinio senatį reikalavimams panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimÄ Nr. 1397 ir Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimÄ Nr. 511.

Ginčijami administraciniai aktai buvo priimti galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, kurio 84 straipsnio 1 dalis nustatė 3 metų bendrÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ (Administracinių bylų įstatymas įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d., todėl yra neaktualus). Administracinių aktų priėmimo metu galiojusi Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnio 7 dalis nustatė, kad valdybos sprendimai įsigalioja kitÄ dienÄ po jų paskelbimo, jeigu pačiuose aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.

Rengiant ieÅ¡kinį, ieÅ¡kovai kelis kartus prašė sprendimus priėmusių institucijų, o taip pat Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos (dėl Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 2263-41) ir Vilniaus apskrities archyvo pateikti ginčijamus administracinius aktus ir su jais susijusius dokumentus (paminėtais administraciniais aktais patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus), tačiau jokia informacija apie minėtų aktų vieÅ¡Ä paskelbimÄ nebuvo pateikta.

Å ių duomenų bylos nagrinėjimo metu nepateikė aktus priėmusių vietos savivaldos institucijų teisių perėmėjai (atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija). Nesant įrodymų apie individualių administracinių aktų paskelbimÄ , remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, atsakovai turėjo pateikti įrodymus apie minėtų individualių aktų įteikimÄ Z. V. ar ieÅ¡kovams, tačiau nepateikė.

Taigi ankstesnė turto savininkė Z. V. per laikotarpį nuo 1996 m. (aktų priėmimo) iki 2003 m. liepos 17 d. (savo mirties momento) neginčijo minėtų administracinių aktų, kadangi nežinojo apie jų egzistavimÄ ir savo teisių pažeidimÄ . Apie ginčijamus administracinius aktus ieÅ¡kovai sužinojo tik Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje. Pažymėjo, kad teisės į ieÅ¡kinio atsiradimo momentÄ ieÅ¡kovai skaičiuoja nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008, kadangi tik iÅ¡ nurodytos nutarties jie sužinojo, kad žemė, į kuriÄ jie pretenduoja atsikurti nuosavybės teises, buvo priskirta valstybės iÅ¡perkamai dar 1996 metais priimtais individualiais administraciniais aktais.

Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 397V „Dėl detalaus planavimo projektų, įtrauktų į duomenų registrÄ , tvirtinimo“ į teritorijų planavimo registrÄ buvo įtrauktas sovietmečiu parengtas ir nepatvirtintas teritorijų planavimo dokumentas, tačiau Å¡is projektas nebuvo patvirtintas iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos, todėl jis atitinkamai negalėjo bÅ«ti įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre.

Be to, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo (1996 m. sausio 1 d. įsigaliojusia redakcijÄ ) 26 straipsnio 6 dalimis, nei Z. V., nei jos teisių perėmėjai apie teritorijų planavimo dokumentų rengimÄ , svarstymo tvarkÄ ar tvirtinimÄ nebuvo informuoti, nes ginčijami aktai priimti visiÅ¡kai nesivadovaujant ir neatliekant Teritorijų planavimo įstatymo nustatytų detalių planų rengimo, derinimo, svarstymo ir tvirtinimo procedÅ«rų. Atsižvelgiant į Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnio 6 dalį, jog savivaldybės valdybos sprendimai įsigaliojo po jų paskelbimo, o atsakovai nepateikė jokių įrodymų apie ginčijamų valdybos sprendimų paskelbimÄ , bei į tai, kad priimant ginčijamus administracinius aktus buvo visiÅ¡kai nesivadovauta Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, pirmosios instancijos teismas savo sprendime turėjo pasisakyti paminėtų individualių administracinių aktų galiojimo (įsigaliojimo) klausimu, tačiau to nepadarė.

Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. 1397 ir Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 511 yra nepagrįsti ir neteisėti, nes: priimti nekompetentingų administravimo subjektų; pažeidžiant pagrindines Teritorijų planavimo įstatyme nustatytas procedÅ«ras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimÄ (ABTÄ® 89 str. 1 d. 2, 3 p.). Å ie aktai nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, nenurodyta, kokiomis teisės normomis vadovaujantis jie priimti, nenurodyta Å¡ių aktų apskundimo tvarka, savivaldybių valdybos sprendimai vieÅ¡ai nepaskelbti (Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnio 6 dalis);2) Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimus, kuriais ginčijami Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 1999 m. liepos 8 d.

įsakymas Nr. 2263-41 ir Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. 513 V. Byloje nėra duomenų, kad nurodyti aktai buvo paskelbti vieÅ¡ai (2000 m. kovo mėn. galiojusios Vietos savivaldos įstatymo redakcijos 10 str. 7 d.). Be to, vadovaujantis tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi detalųjį planÄ turėjo tvirtinti savivaldybės taryba. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsniu, ieÅ¡kinio senaties terminas turi bÅ«ti skaičiuojamas nuo administracinių aktų įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos.

Z. V. iki pat savo mirties nežinojo apie Å¡ių administracinių aktų egzistavimÄ . Apie ginčijamus aktus jie sužinojo netrukus po Z. V. mirties, įstoję į Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nagrinėjamÄ civilinę bylÄ , kurioje pareiÅ¡kė savarankiÅ¡kus reikalavimus dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V panaikino. Protokoline nutartimi teismas Å¡iuos reikalavimus atsisakė priimti. Kasacine tvarka nagrinėdamas bylÄ Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neįžvelgė dėl to didelio pažeidimo, kadangi nusprendė, jog žemė buvo priskirta valstybės iÅ¡perkamai (galimas pretendentų teisių pažeidimas atsirado) anksčiau priimtais administraciniais aktais.

Tokia teismo nutartis nedraudžia ieÅ¡kovams reikÅ¡ti savarankiÅ¡kÄ ieÅ¡kinį. Teismo sprendime minima administracinė byla buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. A-39-23-07), kurios konstatuojamoje dalyje nėra jokios iÅ¡vados dėl valstybės iÅ¡perkamos žemės statuso, o pareiÅ¡kėjų skundo dalis dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513 V „Dėl „JGK Salotė“ ketvirtojo kvartalo antros dalies nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ panaikinimo buvo nutraukta, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 15-622 nustatė, kad pareiÅ¡kėjos I.

N., J. V. ir L. S. yra praleidusios terminÄ skundui dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V paduoti. Vilniaus apygardos administracinis teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendime nagrinėtos aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama byla ir pareiÅ¡kėjų reikalavimais, kadangi Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtintame detaliajame plane pareiÅ¡kėjų sodybos namų valdos sklypai nebuvo planuojami, prieÅ¡ingai, Jaunimo gyvenamojo komplekso detaliojo užstatymo projekte buvo numatyta nugriauti pareiÅ¡kėjams priklausančius statinius.

Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513 V „Dėl „JGK Salotė“ ketvirtojo kvartalo antros dalies nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano sprendiniuose ieÅ¡kovų ir kitų planuojamojo teritorijoje esančių pastatų griovimas nebuvo numatytas, tačiau aplink minėtus statinius detaliojo plano sprendiniuose formuojami namų valdos žemės sklypai. Apie tokio detaliojo plano rengimÄ ir jo sprendinius, kuriais dalis Z. V. (kurios teisių perėmėjai yra ieÅ¡kovai) priklausančių Å«kinių pastatų (nekilnojamojo turto kadastre įregistruoti iki 1990 m.), taip pat senas sodas ir daržas patenka ne į Z.

V. projektuojamÄ namų valdos žemės sklypÄ , bet į UAB „JGK Statyba“ planuojamÄ iÅ¡nuomoti ir individualiais gyvenamaisiais namais užstatyti žemės sklypÄ , Z. V. nebuvo informuota (Teritorijų planavimo įstatymo 26 str. 6 d.);3) Teismo sprendime minimoje administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjų I. N., J. V. ir L. S. skundÄ dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr.513V ir Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Vilniaus miesto statinių statybos inspekcijos 2001 m. gegužės 28 d. leidimo Nr.lN01-130 vykdyti statybos darbus panaikinimo Z.

V. nedalyvavo, todėl įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Z. V. ir jos teisių perėmėjams neturi res judicata galios.4) Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsniu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas skundo administraciniam teismui padavimo terminas. Tai nėra ieškinio senaties terminas, kadangi administraciniai teisiniai santykiai ir civiliniai teisiniai santykiai nėra tapatūs. Z.

V. ir jos teisių perėmėjais esantys ieÅ¡kovai niekada nebuvo administracinių procedÅ«rų, kurių metu buvo priimti Å¡ioje byloje ginčijami administraciniai aktai, dalyviais. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio taikymo klausimu nėra vieninga. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog asmens sužinojimo apie patvirtintÄ teritorijų planavimo dokumentÄ data, nuo kurios turi bÅ«ti skaičiuojama termino kreiptis į teismÄ eigos pradžia, yra sprendimo, kuriuo minėti dokumentai patvirtinti, vieÅ¡o paskelbimo momentas (2012 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1670/2012; 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-212/2009; 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-668/2008 ir kt.).

Teismas neteisingai nustatė ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžiÄ , nes neįvertino Å¡ios konkrečios bylos aplinkybių, su kuriomis ieÅ¡kovai sieja sužinojimo apie vieÅ¡ojo intereso pažeidimÄ momentÄ ;5) Teismas visiÅ¡kai nenustatinėjo skundžiamais administraciniais aktais, o ypač Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V pažeidžiamų ieÅ¡kovų teisių, nes, prieÅ¡ingai nei konstatavo teismas, jiems (ieÅ¡kovams) priklausantys pastatai patenka į kitam asmeniui suformuotÄ ir iÅ¡nuomotÄ Å¾emės sklypÄ , o tai sudaro pagrindÄ Å¡iuos pastatus nugriauti.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti, o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .AtsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ grindė Å¡iais argumentais:1) Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiasis Teismo iÅ¡vadas 2008 m. rugpjūčio 28 d nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008, sprendžiama, kad pirminiu administraciniu aktu, kuriuo žemės sklypas buvo suteiktas gyvenamųjų namų statybai, buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkis Nr. 142 p., kuriuo Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai (nuo 1991-08-19 teisių perėmėjas - UAB „JGK Statyba“) gyvenamųjų namų kompleksui statyti Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių tarybinio Å«kio - technikumo teritorijoje buvo suteiktas 42,8 ha žemės sklypas.

Å is potvarkis nėra panaikintas ir galioja iki Å¡iol. Padarius prielaidÄ , kad apeliantų reikalavimai bÅ«tų patenkinti ir skundžiami administraciniai aktai yra panaikinti, lieka galioti minėtas potvarkis, kuris buvo priimtas iki Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų įstatymo priėmimo, t.y. iki pateikiant praÅ¡ymÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, todėl apeliantai negali atkurti natÅ«ra nuosavybės teisių į buvusių savininkų turėtÄ Å¾emę, nes dar 1990 m. gegužės 16 d. sprendimu žemė buvo priskirta valstybės iÅ¡perkamai;2) Apeliantų argumentai, jog nagrinėjami detalieji planai buvo tvirtinami nekompetentingų institucijų, neatitinka byloje esančių dokumentų, skundžiamo sprendimo priėmimo galiojusio teisinio reglamentavimo.

Apeliantai nepagrįstai teigia, kad detalaus plano korektÅ«rÄ turėjo tvirtinti savivaldybės taryba, nes 1995 m. balandžio 12 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 4 buvo sudaryta Vilniaus rajono savivaldybės valdyba;

3) Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai gyvenamųjų pastatų bendraturčiais tapo nuo 2004 m. kovo 8 d, priėmus palikimÄ , o skundžiamas savivaldybės sprendimas buvo priimtas 1996 metais, todėl nesuprantama, kodėl jie (apeliantai) 1996 m. turėjo bÅ«ti informuojami apie rengiamus detaliuosius planus. Apeliaciniame skunde minima Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalis (1996-01-01 redakcija), tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad Z. V. 1996 metais priklausę gyvenamieji pastatai bÅ«tų rezervuojami svarbiems valstybės, apskrities ar savivaldybės objektams ir infrastruktÅ«rai plėtoti, buvo numatoma paimti juos visuomenės poreikiams arba numatoma pakeisti jų bÅ«klę, naudojimo pobÅ«dį ar paskirtį ir nebuvo pagrindo jai raÅ¡tu praneÅ¡ti apie parengtÄ teritorijų planavimo dokumentÄ ;4) Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad vieÅ¡ojo administravimo institucijos privalėjo pateikti teismui įrodymus apie skundžiamų administracinių aktų vieÅ¡o paskelbimo arba įteikimo ieÅ¡kovams datÄ .

Pirmosios instancijos teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-1108 1113-16/2005 konstatuota, kad 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 Vilniaus rajono valdyba patvirtino UAB „JGK statyba“ statomo Jaunimo gyvenamojo komplekso detalųjį užstatymo projektÄ . Taigi apie skundžiamus administracinius aktus apeliantai sužinojo ar privalėjo sužinoti vėliausiai 2005 m. rugsėjo 14 d. ir reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo pateikti per 1 mėnesį nuo sužinojimo dienos.

Net ir tuo atveju, jeigu ieÅ¡kininio senaties terminas skaičiuotinas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008 paskelbimo momento, darytina iÅ¡vada, kad apeliantai, ieÅ¡kinį pareikÅ¡dami 2010 m. kovo 5 d., ieÅ¡kinį pateikė beveik po pusantrų metų nuo tokios nutarties paskelbimo. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ , o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .AtsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ grindė Å¡iais argumentais:1) Apeliantai praleido terminÄ ginčyti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 1397 dalį.

Z. V. įstatymų nustatytais terminais, kurie visų ginčijamų aktų atžvilgiu iki 2003 metų buvo pasibaigę, administracinių aktų neskundė, todėl ieÅ¡kovai neturi teisinio pagrindo teigti, kad ginčijamas aktas pažeidė jų teises, nes tokių teisių ginčijamo akto priėmimo metu ieÅ¡kovai neturėjo;2) Apeliantai praleido nepateisinamai ilgÄ laikotarpį ginčyti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimÄ Nr. 513V. Be to, Å¡io ginčijamo akto teisėtumo klausimas jau buvo spręstas administraciniuose teismuose, todėl Å¡ių teismų priimti sprendimai turi prejudicinę galiÄ nagrinėjamoje byloje.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos su skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti, o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ grindė Å¡iais argumentais:1) PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantai, jiems buvo žinomi ginčijamų administracinių aktų (Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 511 ir Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 2263-41) egzistavimo faktas ir Å¡ių dokumentų pagrindu atsirandančios teisės ir pareigos;2) Nesutiko su apeliantų argumentu, kad ginčijami Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos įsakymai turėjo bÅ«ti vieÅ¡ai paskelbti.

Apeliantai nenurodė, kokie teisės aktai numatė tokį paskelbimÄ . Nei apskrities valdymo įstatyme, nei kitame apskrities virÅ¡ininko administracijos kompetencijÄ numatančiame teisės akte tokia pareiga nebuvo numatyta;3) Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad žemė priklauso valstybės iÅ¡perkamai, ginčijamų nuomos sutarčių teisėtumas nebegali bÅ«ti kvestionuojamas, kadangi ieÅ¡kovai, remiantis Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktu, negali pretenduoti į žemės grÄ Å¾inimÄ natÅ«ra.

Ginčo žemės sklypo statusas buvo nustatytas dar iki ieÅ¡kovams pateikiant praÅ¡ymus dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, todėl negalima teigti, kad turtas, į kurį pretenduoja apeliantai, atsakovams naudotis buvo perduotas neiÅ¡sprendus nuosavybės teisių atkÅ«rimo klausimo. Atsakovas UAB „JGK Statyba“ ir trečiasis asmuo UAB „Aljos statyba“ prieÅ¡tarauja apeliaciniam skundui, praÅ¡o jį atmesti, o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .AtsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ grindė Å¡iais argumentais:1) Byloje įrodyta, kad žemės, į kuriÄ apeliantai siekia atkurti nuosavybės teises, statusas buvo apibrėžtas 1990 m. gegužės 16 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 142p. Remiantis Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktu, nei Z. V., nei ieÅ¡kovai negalėjo ir negali pretenduoti į žemės grÄ Å¾inimÄ natÅ«ra. Å i žemė turi valstybės iÅ¡perkamos žemės statusÄ . Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkis yra skelbiamas „Valstybės žiniose“ ir įsigalioja nuo paskelbimo momento. Dėl Å¡ios priežasties apeliantai negali teigti, kad žemės statuso nustatymas jiems nebuvo žinomas;2) Kadangi paminėtas 1990 m. gegužės 16 d. potvarkis Nr. 142p nėra ginčijamas, nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad Vyriausybė 1990 metais atliko neteisėtÄ veiksmÄ ir neteisėtai skyrė žemę individualių namų statybai pagal Archprojekto 1989 metų 1 500 jaunimo gyvenamųjų namų komplekso Gilužiuose detalaus iÅ¡planavimo projektÄ ;3) 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397 Vilniaus miesto savivaldybė ir 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Vilniaus rajono savivaldybė patvirtino detalųjį planÄ , o tai įrodo, jog detaliojo planavimo procedÅ«ros buvo atliktos pagal tuo metu galiojusias teisės normas.

Nurodyti administraciniai teisės aktai buvo vieÅ¡ai paskelbti, nes pagal juos buvo tiesiami keliai, statomi inžineriniai tinklai ir namai. IeÅ¡kovų samprotavimai apie tai, kad administraciniai aktai nebuvo vieÅ¡ai paskelbti, nes jie neįteikti Z. V., yra bandymas sukurti prielaidas. Byloje nenustatyta, kad, kaip teigia apeliantai, ginčijamus aktus priėmė nekompetentingi administravimo subjektai, pažeisdami pagrindines Teritorijų planavimo įstatyme nustatytas procedÅ«ras;4) Apeliantai neįrodė, kad apie savo teisių pažeidimÄ sužinojo ne pažeidimo dienÄ , bet vėliau.

Atsižvelgiant į tai, kad civilinių teisių gynimui buvo suėję ieÅ¡kinio senaties terminai, teismas pagrįstai taikė ieÅ¡kinio senaties institutÄ kaip vienÄ iÅ¡ reikalavimų atmetimo pagrindų;5) Anot apeliantų, įsiteisėję teismų sprendimai, priimti administracinėje teisenoje, neturi baigtinio sprendimo statuso apeliantams, tačiau administracinėje teisenoje, nagrinėjant vienų ar kitų veiksmų ar sprendimų leistinumÄ , priimti teismų sprendimai turi įtakos ne tik byloje dalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms, bet ir kitų asmenų, susijusių su atitinkama teritorija, dėl kurios vyko ginčai, teisėms ir pareigoms.

Tretieji asmenys M. V., S. V., B. Å ., V. R., A. K., G. S., J. G. ir V. B. atsiliepimų į apeliacinį skundÄ nepateikė. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai Apeliacinis skundas netenkintinas.Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).Nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimÄ reglamentuojančių teisės aktų paskirtis - atkurti piliečių nuosavybės teisę į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ ir taip apginti pažeistÄ jų nuosavybės teisę. Å iais teisės aktais pirmiausiai siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisės buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus.

Kitų asmenų, nurodytų nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ reglamentuojančiuose teisės aktuose, teisė susigrÄ Å¾inti iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ yra iÅ¡vestinė iÅ¡ savininko teisių. Jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu turto savininkas yra miręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008). Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkÅ«rimo į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ teisinę prigimtį, paskirtį, tikslus bei nuosavybės teisės atkÅ«rimo proceso teisinį reguliavimÄ , įstatymų leidėjas, įtvirtinęs privatinės nuosavybės teisės instituto atkÅ«rimÄ ir skelbdamas nuosavybės teisių tęstinumo nuostatÄ , įtvirtino jos realizavimÄ , taikant ribotos restitucijos principÄ .

Ä®vertinus pasikeitusius politinius, ekonominius, socialinius santykius, nustatė nuosavybės teisių atkÅ«rimo sÄ lygas, tvarkÄ ir įtvirtino pirmenybę žemę susigrÄ Å¾inti natÅ«ra. Susiklosčius situacijai, kai dėl žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių žemę grÄ Å¾inti natÅ«ra, buvusiam savininkui (jo teisių perėmėjui) garantavo teisę pasirinkti nuosavybės teisių atkÅ«rimo bÅ«dÄ Ä¯statymo nustatyta tvarka ir sÄ lygomis, apibrėžė valstybės iÅ¡perkamÄ Å¾emę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr.A4-858/2006).

Pirmenybė susigrÄ Å¾inti iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ natÅ«ra buvo akcentuojama ir Konstitucinio Teismo nutarimuose (1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d.). Taigi tik tuo atveju, jei nėra galimybės grÄ Å¾inti turtÄ natÅ«ra, piliečiui turi bÅ«ti teisingai atlyginama - kompensuojama įstatymo nustatytu bÅ«du ir dydžiu.Nuosavybės teisių atstatymo realizavimas buvo įtvirtintas priėmus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d.

įstatymÄ â€žDėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“. Tęsiant nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesÄ , 1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymas (nuo Å¡io įstatymo įsigaliojo neteko galios įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“).

Abu įstatymai apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ , ratÄ , Å¡ios nuosavybės atkÅ«rimo sÄ lygas ir tvarkÄ . Visgi nei vienas iÅ¡ nurodytų įstatymų neįtvirtino savaiminio turėtų nuosavybės teisių atkÅ«rimo. Nuosavybės teisės į iÅ¡likusį turtÄ galėjo bÅ«ti atkuriamos laikantis atkÅ«rimo momentu galiojančios įstatyme nustatytos tvarkos ir sÄ lygų. Tik tokiu bÅ«du buvo galima užtikrinti pretendentų į privatinę nuosavybę interesų pusiausvyrÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008).

Taigi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ galėjo bÅ«ti atkuriamos vykdant teisės aktų reglamentuotÄ procedÅ«rÄ . Piliečių praÅ¡ymai dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo yra tik viena iÅ¡ prielaidų pradėti nuosavybės teisių atkÅ«rimo procedÅ«rÄ , todėl valstybės institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimÄ , privalo įsitikinti ar yra visos teisės aktuose nustatytos sÄ lygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimÄ atkurti natÅ«ra – įsitikinti ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nėra priskirtas valstybės iÅ¡perkamai.Bylos duomenimis nustatyta, kad iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.

Liaudies Seimo deklaracijos, kuria Lietuvos žemė paskelbta valstybės nuosavybe ir tokiu bÅ«du neteisėtai nusavinta) V. V. įpėdiniai S. V. su kitais bendraturčiais (Z. iÅ¡ T., antroje santuokoje – Č., K. V., Z. iÅ¡ V., Å . ir V. Č.) nuosavybės teise turėjo 7,2536 m2 žemės sklypÄ , esantį Vilniaus apskrityje, Riešės valsčiuje., Dvorykščio kaime (1 t., b. l. 70). Mirus S. V. (mirties data – 1962-10-19), jo turtÄ , t.y. statinius, esančius Vilniaus rajone, BuivydiÅ¡kių apylinkėje, Dvorykščio kaime, lygiomis dalimis paveldėjo žmona Z.

V. ir sÅ«nus B. V. (1972 m. balandžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas). Z. V. nuosavybės teisių į žemės atkÅ«rimo procesÄ pradėjo 1991 m. spalio mėn. (diena neįskaitoma), kreipdamasi į Vilniaus rajono BuivydiÅ¡kių apylinkės agrarinės reformos tarnybÄ . Toks jos kreipimasis atitiko tuo metu galiojusio 1991 m. liepos 31 d įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ nustatytÄ tvarkÄ (10, 11 str.).

PraÅ¡yme dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo pretendentė (Z. V.) nurodė, kad siekia atkurti nuosavybes teises į buvusio savininko (vyro) S. V. turėtÄ 3 ha ploto žemės sklypÄ , buvusį Trakų-Vilniaus rajone, Riešės valsčiuje, Dvorykščių kaime (dabartinis adresas Vilniaus rajonas, BuivydiÅ¡kių apylinkė) (6 t., b. l. 12). PraÅ¡yme buvo nurodyti ir kiti įpėdiniai: vaikai B. V. ir I. N.. Taigi tokiu praÅ¡ymu Z. V. iÅ¡reiÅ¡kė savo valiÄ atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. V. (apeliantai ieÅ¡kinyje nurodė, kad Z.

V. - pretendentė atkurti nuosavybės teises ir į K. V. turėtÄ Å¾emę, tačiau tokių duomenų byloje nepateikta) turėtÄ Å¾emę konkrečiu bÅ«du – nuosavybes teises atkuriant natÅ«ra ir Å¡i valia (dėl pasirinkto nuosavybės teisių atkÅ«rimo bÅ«do) nebuvo pakeista. Iki Z. V. mirties - 2003 m. liepos 17 d., praÅ¡ymas atkurti nuosavybės teises nebuvo įgyvendintas. Jos ½ nekilnojamojo turto, kurį sudarė pastatai, esantys Dvarykščių k., Vilniaus r., paveldėjo dukra I. N. (2004 m. kovo 8 d. paveldėjimo teisės liudijimas), o ¼ dalį Å¡io turto, dalinant lygiomis dalimis, paveldėjo ieÅ¡kovai (vaikaičiai) Z.

S. ir V. V. (2004 m. kovo 8 d. paveldėjimo teisės liudijimas). 2006 m. balandžio 3 d. Vilniaus apskrities virÅ¡ininko iÅ¡vadoje Nr. 01-2-12-151 „Dėl žemės, miÅ¡ko, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ pretendentei Z. V. nustatyta teisė atkurti nuosavybės teises į 0,8052 ha žemės sklypÄ (be paminėtos pretendentės, į bendraturčių nuosavybės teise valdytÄ 7,2536 ha žemės sklypÄ pretendavo ir kiti pretendentai: L. S., M. V., B. V.), kuris priskirtas valstybės iÅ¡perkamai žemei (1 t., b. l. 72), t. y. natÅ«ra negrÄ Å¾inamas.

Å i iÅ¡vada įstatymų nustatyta tvarka neginčyta ir nenuginčyta. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pretendentė Z. V. tinkamai iÅ¡reiÅ¡kė savo valiÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo: nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ (žemės sklypÄ ) atkÅ«rimo, Å¡iame pareiÅ¡kime nurodydama į kieno valdytÄ Å¾emę ir kokiÄ dalį pretenduoja atkurti nuosavybes teises, todėl mirus Å¡iai pretendentei ir apeliantams priėmus jos palikimo dalį, jiems (apeliantams) perėjo ir Å¡ios palikėjos teisė atkurti nuosavybes teises į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytÄ Å¾emę.

Bylos duomenys įrodo, kad 2004 m. lapkričio 21 d. apeliantai kreipėsi į Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijÄ su praÅ¡ymu leisti privatizuoti naudojamos namų valdos žemės sklypÄ , o 2005 m. liepos 21 d. pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ (6 t., 12 b. l.). Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2005 m. sausio 25 d. atsakyme apeliantams buvo paaiÅ¡kinta, kad faktiÅ¡kai naudojamas namų valdos žemės plotas bus įskaitytas į grÄ Å¾inamÄ natÅ«ra žemės plotÄ pagal namų valdos techninės apskaitos kortelės duomenis.

Taigi nebuvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į namų valdÄ (6 t., 12 b. l.), tačiau iÅ¡ ginčo akivaizdu, kad apeliantų netenkina žemės sklypo, į kurį atkurtinos nuosavybės teisės, dydis ir ribos, nesutinka su žemės priskirimu iÅ¡perkamai valstybės.Ginčydami administracinius aktus, kaip esminį Å¡ių teisės aktų negaliojimo pagrindÄ apeliantai nurodo tai, kad ginčijamų administracinių aktų pagrindu ieÅ¡kovams nuosavybės teise priklausantys statiniai, naudojama žemė ir žemė, į kuriÄ siekia atkurti nuosavybes teises, pateko į UAB „JGK statyba“ formuojamus žemės sklypus, kurie buvo perduoti Å¡iam atsakovui neteisėtai naudotis.

Tokiu bÅ«du buvo pažeistos jų teisės į nuosavybę. Taigi apeliantai savo teisių pažeidimÄ iÅ¡imtinai sieja su ginčijamais administraciniais aktais, pasiraÅ¡yta nuomos sutartimi, tačiau bylos duomenys įrodo, kad administraciniai aktai buvo iÅ¡ esmės priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkio Nr. 142p pagrindu (1 t., 76 b. l.), kuriuo Gilužio, Balčio, Salotės ežerų teritorijoje, kuri apima VilkeliÅ¡kių, Dvarykščių, Salotės dalies kaimų teritorijas, iÅ¡ BuivydiÅ¡kių tarybinio Å«kio-technikumo buvo paimtas ir Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai (jos teisių perėmėja – UAB „JGK statyba“) suteiktas (nuolatiniam naudojimui) 42,8 ha žemės sklypas gyvenamųjų namų komplekso statybai.

Akte nurodytas žemės sklypas buvo perduotas Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai pagal 1990 m. gegužės 25 d. aktÄ (1 t., b. l. 78). Kaip patys apeliantai nurodo ir su tuo sutinka atsakovai (Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės taryba prie ŽŪM, 3 t., 82; 3 t., 87), pagal šį potvarkį į Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai perduodamÄ Å¾emės sklypÄ pateko ir ta žemės sklypo dalis, į kuriÄ apeliantai pretendavo atkurti nuosavybes teises.

Taigi dar iki priimant ginčijamus administracinius aktus žemės sklypo dalis, į kuriÄ apeliantai pretendavo atkurti nuosavybės teises, buvo paskirta gyvenamųjų namų komplekso statybai, nesant priimtam ir neįsigaliojus 1991 m. birželio 18 d. (įsigaliojo 1991-07-3) Ä®statymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“. Jam įsigaliojus, paminėtas žemės sklypas buvo pripažįstamas valstybės iÅ¡perkama žeme ir natÅ«ra piliečiams negrÄ Å¾inamas (12 str. 4 p.).

IÅ¡ esmės analogiÅ¡kÄ nuostatÄ nustatė ir 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, pagal kuriÄ Å¾emė, kuri yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai, buvo priskirta valstybės iÅ¡perkamai žemei. IÅ¡ bylos duomenų yra pagrindas spręsti, kad ginčo žemė buvo skirta bÅ«tent individualių namų statybai, todėl tokia žemė akivaizdžiai patenka į Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį.

Paminėta, kad valstybės iÅ¡perkamos žemės statusas reiÅ¡kia, jog į tokiÄ Å¾emę negali bÅ«ti atkurtos nuosavybės teisės natÅ«ra, o už tokiÄ Å¾emę atlyginama įstatymų nustatytu bÅ«du ir tvarka (16 str.). Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkio teisėtumo apeliantai nepasisakė, nenurodė, kokiam įstatymui jis prieÅ¡tarauja. Tokių aplinkybių nenustačius, sprendžiama, kad galiojant paminėtam potvarkiu, kuris nepanaikintas ar nepakeistas įstatytų nustatyta tvarka, jis yra privalomas visiems subjektams, taip pat ir apeliantus.

Pažeistų nuosavybės teisių gynimo principas, nors pripažįstamas prioritetiniu, nereiÅ¡kia, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimas, kaip pažeistų nuosavybės teisių gynimo bÅ«das, yra absoliutus. Konstitucinis Teismas ne kartÄ pažymėjo, jog nuostata, kad jei negalima grÄ Å¾inti turto natÅ«ra, turi bÅ«ti skiriama kompensacija, neprieÅ¡tarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 kovo 8 d., 2001 m. balandžio 1 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat iÅ¡aiÅ¡kino, kad žemės iÅ¡pirkimas savaime nepažeidžia nuosavybės neliečiamumo principo (Konstitucinio teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Valstybės iÅ¡perkamos žemės kompensavimo bÅ«dus bei tvarkÄ nustatė tiek 1991 m. birželio 18 d. priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ (16 str.), tiek ir vėliau 1997 m. liepos 1 d. priimtas Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymas (16 str.).

Kadangi apeliantams nuosavybės teisės nebuvo atkurtos pagal pirminį įstatymÄ â€žDėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“, todėl turi bÅ«ti vykdomos pagal galiojantį Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymÄ (Å¡iuo metu aktuali 2014-05-01 redakcija). Pagal byloje pateiktus duomenis, nuo 1996 m. gegužės 10 d. įsigaliojus 1996 m. balandžio 24 d. priimtam Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus rajono ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymui, Dvarykščių vietovės dalis buvo priskirta Vilniaus miesto savivaldybei ir nuo 1999 m. birželio 1 d. perduota administruoti Vilniaus miesto savivaldybei.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliantų nuosavybės teisių į nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo klausimas spręstinas pagal Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯statymo 5 straipsnio 6 dalį: nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Å iaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir BirÅ¡tono miestų savivaldybių teritorijose esančiÄ Å¾emę, Å¡ių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtÄ po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos Å¡io įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka jÄ grÄ Å¾inant natÅ«ra, o jei Å¡i žemė pagal Å¡io įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės iÅ¡perkamai žemei, už jÄ valstybė atlygina pagal Å¡io įstatymo 16 straipsnį.

Kaip nustatyta, žemės dalis (Dvarykščių kaime), į kuriÄ apeliantai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra valstybės iÅ¡perkama žemė, todėl apeliantų pasirinktas savo tikėtinai pažeistų teisių gynimo bÅ«das – nuosavybės teisių atkÅ«rimas natÅ«ra buvusioje, apeliantų pageidaujamoje konkrečioje vietoje, pagal galiojantį teisinį reguliavimÄ nėra galimas. Vertinant procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytus atsakovų motyvus, galima spręsti, kad apeliantams gali bÅ«ti suformuotos namų valdos ribos, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantams, kad tokios jų teisės iÅ¡ esmės yra pažeistos.

Be to, pagal byloje pateiktus dokumentus 2011 m. gruodžio 1 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus priėmė įsakymÄ , kuriuo paskelbė dėl Vilniaus miesto kadastro vietovės Pilaitės ir PaÅ¡ilaičių seniÅ«nijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo (4 t., 193-20 b. l.). To paties subjekto 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 49VÄ®-(14.49.2)-6514 buvo patvirtinti piliečių, pageidaujančių Vilniaus miesto kadastro vietovės Pilaitės ir PaÅ¡ilaičių seniÅ«nijų teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d.

įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, susigrÄ Å¾inti žemę natÅ«ra ir piliečių, pageidaujančių įteisinti naudojamÄ asmeninio Å«kio žemę, sÄ raÅ¡Ä (4 t., 201-204). Prie įsakymo pateiktame sÄ raÅ¡e pretendentais atkurti nuosavybes teises į Dvarykščių kaime turėtÄ Å¾emę įraÅ¡yti Z. V. (jai nustatytas įteisinti plotas – 0,4038 ha), B. V., I. N., M. V., L. S. (kiti pretendentai į K. ir S. V. turėtÄ Å¾emę).Apeliantai, ginčydami administracinius aktus (Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimÄ Nr. 1397V, Vilniaus rajono valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimÄ Nr. 511 ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimÄ Nr. 513V), be to, kad Å¡ie aktai pažeidžia jų nuosavybės teises, t.y. užkerta galimybę atkurti nuosavybės teises į žemę natÅ«rÄ , nurodo ir kitus Å¡ių aktų neteisėtumo pagrindus – priimti nekompetentingų administravimo subjektų (Teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 5 d.); sprendimais patvirtinti detalieji planai buvo parengti ir patvirtinti nežinant ieÅ¡kovams ir pretendentei (Z.

V.), neturint jų sutikimo, tuo pažeidžiant 1995 m. gruodžio 12 d. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad nurodyti sprendimai buvo priimti nekompetentingos institucijos - Vilniaus miesto savivaldybės valdybos. Šių aktų priėmimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalis nustatė, kad detaliuosius planus tvirtina savivaldybės taryba, tačiau byloje pateiktas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 1995 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. 4, kuriuo, remiantis 1994 m. liepos 7 d.

Vietos savivaldos įstatymo Nr.1-533 10 straipsniu, tarybos įgaliojimų laikui buvo sudaryta kolegiali vykdomoji institucija – valdyba ir jai perduoti tarybos įgaliojimai (3 t., 142 b. l.). Apeliantai nepagrįstai teigia, kad apie nurodytais administraciniais aktais patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų svarstymÄ turėjo bÅ«ti praneÅ¡ta ieÅ¡kovams, nes jie tuo metu neturėjo jokių teisių į ginčo žemės sklypus (nuosavybės teises į pretendentės Z. V. turtÄ Ä¯gijo tik 2004 m. kovo 8 d.).

Pagal tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalį apie parengtÄ teritorijų planavimo dokumentÄ turėjo bÅ«ti praneÅ¡ta žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams, kurių nekilnojamasis turtas pagal bendrojo, detaliojo plano arba specialiojo planavimo dokumento sprendinius rezervuojamas svarbiems valstybės, apskrities ar savivaldybės objektams ir infrastruktÅ«rai plėtoti, numatomas paimti visuomenės poreikiams arba numatoma pakeisti jo bÅ«klę, naudojimo pobÅ«dį ir paskirtį.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad tuo metu Z. V. valdytas nekilnojamasis turtas (pastatai) buvo rezervuotas svarbiems valstybės, apskrities ar savivaldybės objektams ir infrastruktÅ«rai plėtoti, buvo numatoma paimti juos visuomenės poreikiams arba numatoma pakeisti bÅ«klę, naudojimo pobÅ«dį ar paskirtį, todėl spręstina, kad apie rengiamÄ teritorijų planavimo dokumentÄ nebuvo privaloma praneÅ¡ti Z. V. Anot apeliantų, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr.1397V neteisėtas ir dėl to, kad Å¡iuo sprendimu patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas nebuvo patvirtintas, tačiau tokių duomenų byloje nepateikta.

Apeliaciniame skunde buvo nurodyta ir tai, kad administraciniai aktai (Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. 1397V ir Vilniaus rajono valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 511) yra neteisėti, nes nebuvo paskelbti, juose nenurodyti teisės aktai, kurių pagrindu jie priimti, apskundimo tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės nebuvo apeliantų ieškinio pagrindu bei bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos metu, todėl apeliantai neturi teisės šiomis naujomis aplinkybėmis grįsti apeliacinio skundo (CPK 306 str. 2 d.)Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantams iš esmės nepateikus naujų faktinių aplinkybių, nėra pagrindo nagrinėti kitų ieškinio reikalavimų, kuriais ginčijami kiti administraciniai aktai (Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. 513V, Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 26 d.

įsakymas Nr. 3669-01) bei 2000 m. spalio 26 d. žemės nuomos sutartis, nes Å¡ių aktų ir sutarties teisėtumo klausimas iÅ¡spręstas įsiteisėjusiais bei galutiniais teismų sprendimais, kuriais reikalavimai dėl aktų ir sutarties nuginčijimo buvo atmesti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. A10-23/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008). Nurodytose civilinėje byloje dalyvavo ir apeliantai, todėl Å¡ių teismų sprendimai jiems turi prejudicinę galiÄ , yra privalomi ir vykdytini (CPK 182 str. 2 p., 18 str.).

Dėl ieÅ¡kinio senaties IeÅ¡kinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybe apginti savo pažeistas teises ribojimu, todėl ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančių teisės normų tinkamas ir tikslus taikymas yra svarbus siekiant užtikrinti visokeriopÄ ir efektyviÄ pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybÄ . CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytas ieÅ¡kinio senaties termino pradžios momentas: ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos. Teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ .

IeÅ¡kinio senaties termino pradžia yra nusakoma subjektyviu momentu, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ , o ne objektyviu – teisės pažeidimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2008). Nagrinėjamu atveju apeliantai pareiÅ¡kė administracinio ir civilinio pobÅ«džio reikalavimus – prašė pripažinti negaliojančiais administracinius aktus bei 2000 m. spalio 26 d. žemės nuomos sutartį Nr. 623 (apeliaciniame skunde nepalaikė reikalavimo įpareigoti UAB „JGK Statyba“ nugriauti savavaliÅ¡kai statomus statinius).

Pagal ginčui aktualiÄ kasacinio teismo praktikÄ , tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiÅ¡ki reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobÅ«džio, jiems atitinkamai turi bÅ«ti taikomi ieÅ¡kinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2013). Priimant Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimÄ Nr. 1397 ir Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimÄ Nr. 511 galiojo 1964 m.

Civilinis kodeksas (Administracinių bylų teisenos įstatymas įsigaliojo nuo 1999 m. gegužės 1 d.), kurio 84 straipsnis nustatė bendrÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ . IÅ¡ to darytina iÅ¡vada, kad dėl nurodytų administracinių aktų ieÅ¡kinio senatis suėjo 1999 m. rugpjūčio – lapkričio mėn., t. y. iki 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojant naujos redakcijos Civiliniams kodeksui. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu ieÅ¡kinio senaties terminas pasibaigia iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civiliniame kodekse nustatyti ieÅ¡kinio senaties terminai netaikomi (2000 m. liepos 18 d.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.). Ginčijamo Vilniaus apskries virÅ¡ininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 2263-41 priėmimo metu galiojo 1999 m. sausio 14 d. priimtas Administracinių bylos teisenos įstatymas, kurio 20 straipsnis nustatė, kad skundas administraciniam teismui galėjo bÅ«ti paduotas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo arba praneÅ¡imo apie veiksmÄ (neveikimÄ ) suinteresuotai Å¡aliai dienos.

Pažymėtina, kad ABTÄ® 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminas yra ne ieÅ¡kinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismÄ terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad per laikotarpį nuo tokių aktų priėmimo iki 2003 m. ankstesnė pretendentė Z. V., su kurios teisėmis ir pareigomis buvo susiję Å¡ie aktai, ginčijo Å¡iuos aktus ar bent kokiu kitu bÅ«du gynė savo tariamai pažeistas teises.

Byloje nėra duomenų, kad pretendentė buvo aktyvi nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo proceso dalyvė, aktyviais veiksmais siekė, kad bÅ«tų atkurtos nuosavybės teisės į žemę, suformuota namų valda, ragino kompetentingÄ institucijÄ veikti, skundė jos veiksmus. Spręstina, kad apie ginčijamus administracinius aktus (Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimÄ Nr. 1397, 1996 m. lapkričio 18 d. Vilniaus rajono savivaldybės valdybos sprendimÄ Nr. 511 ir Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 1999 m. liepos 8 d.

įsakymÄ Nr. 2263-41), o kartu ir apie tikėtinai Å¡iais aktais pažeidžiamas jos teises pretendentė Z. V. turėjo sužinoti vėliausiai 2002 m. sausio 9 d. iÅ¡ Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2002 m. sausio 9 d. raÅ¡to Nr. 20-01/30/2002/4-29 Z. V. dukrai I. N. bei kitiems pretendentams, suinteresuotiems Å¡ia byla, kuriame buvo nurodyti paminėti aktai, tačiau ir nuo Å¡io momento Z. V. savo teisių negynė, administracinių aktų įstatymų nustatyta tvarka neskundė. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , įvertinusi byloje esančius bei papildomus raÅ¡ytinius įrodymus, gautus apeliacinės instancijos teisme, prieina iÅ¡vadÄ , kad apeliantai, bÅ«dami Z.

V. teisių perėmėjai, taip pat nebuvo aktyvÅ«s: dėl Å¡ių aktų panaikinimo pirmÄ kartÄ Ä¯ teismÄ kreipėsi tik 2009 metais, praleidę įstatymo nustatytÄ terminÄ kreiptis teisminės gynybos, dėl ko ieÅ¡kinys buvo paliktas nenagrinėtu (4 t., b. l. 55).ABTÄ® 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinis teisės kreiptis į teismÄ terminas nėra naikinamasis, jis gali bÅ«ti atnaujintas (ABTÄ® 21 str., CPK 78 str. 1 d.). Taip pat gali bÅ«ti atnaujintas ir praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas (CK 1.131 str. 2 d.), tačiau tam turi bÅ«ti nustatytos svarbios priežastys.

Svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku ginti savo subjektines teises, gali bÅ«ti pripažintos tik tokios priežastys, kurios buvo nulemtos objektyvių, nuo asmens valios nepriklausančių priežasčių. Nežinojimas apie tam tikras reikÅ¡mingas aplinkybes gali bÅ«ti pripažintinas svarbia priežastimi, tačiau tik tada, jei tam turėjo įtakos ne paties asmens veika (neveikimas), o kitos objektyvios priežastys (kliÅ«tys). Praleistų terminų atnaujinimo apeliantai neprašė, aplinkybių, sudarančių pagrindÄ teismui savo iniciatyva Å¡iuos terminus atnaujinti, taip pat nenustatyta (CPK 78 str. 1 d.).

Paminėta, kad byloje nepateikta įrodymų, jog per nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesÄ pretendentė Z. V. ar jos įgalioti asmenys buvo aktyvÅ«s, domėjosi jos nuosavybės teisių atkÅ«rimu. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad pretendentei Z. V. praleidus įstatymo nustatytus terminus ir laiku negynus savo tariamai pažeistų nuosavybės teisių, apeliantai neįgijo daugiau teisių, nei jų turėjo pretendentė. Nenuginčijus esminių aktų: Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 1397 dalies, kuria buvo patvirtintas visÄ junginio susivienijimo „Archprojektas“ 1989 metais parengtas 1 500 gyventojų jaunimo gyvenamojo komplekso Gilužiuose detalaus iÅ¡planavimo projektas;

Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 511, kuriuo buvo patvirtintas pakoreguotas visÄ junginio susivienijimo „Archprojektas“ 1989 metais parengtas detalaus iÅ¡planavimo projektas ir Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 2263-41, kuriuo buvo patvirtintas valstybės iÅ¡perkamos ir neprivatizuotinos žemės planas, kitų su jais susijusių ir jų pagrindu priimtų aktų bei sandorio teisėtumo vertinimas netenka prasmės. IeÅ¡kinio senaties pabaiga iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo yra savarankiÅ¡kas pagrindas atmesti apeliantų ieÅ¡kinį (CK 1.131 str. 1 d.).Ä® esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Tenkinti apeliacinį skundÄ jame nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl praÅ¡ymo paskirti baudÄ 2014 m. balandžio 1 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas trečiojo asmens J. G. ir atsakovo UAB „JGK statyba“ praÅ¡ymas paskirti apeliantams (ieÅ¡kovams) baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis. IÅ¡ pateikto praÅ¡ymo turinio galima spręsti, kad, kaip teigia trečiasis asmuo ir atsakovas, apeliantų piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis pasireiÅ¡kia tuo, kad jie (apeliantai), pareikÅ¡dami ieÅ¡kinį, nepagrįstai iÅ¡ naujo kelia klausimus dėl Z.

V. faktiÅ¡kai naudojamos namų valdos žemės sklypo ploto ir ribų nustatymo, nes Å¡ios faktinės aplinkybės jau yra iÅ¡spręstos įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad praÅ¡ymas netenkintinas.Teisė į teisminę gynybÄ yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d.). CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismÄ , kad bÅ«tų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Bylos iniciatorius pats pasirenka pažeistų teisių gynybos bÅ«dÄ arba, jo nuomone, geriausiÄ pažeistų teisių gynybos bÅ«dÄ , jei galimi keli variantai (CPK 13 str.). Å iuo atveju apeliantų (ieÅ¡kovų) įsitikinimas dėl ginčijamų aktų neteisėtumo buvo paremtas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėms bei teisės normomis, todėl, nors ir pripažinus ieÅ¡kinio reikalavimus nepagrįstais, nėra pagrindo konstatuoti ieÅ¡kovų nesÄ Å¾iningumo ar jų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, todėl skirti apeliantams baudÄ nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų Nepatenkinus apeliantų (ieÅ¡kovų) V. V. ir Z. S. apeliacinio skundo, jų bylinėjimosi iÅ¡laidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d.).IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad už pateiktÄ apeliacinį skundÄ buvo sumokėtas 859,80 Lt žyminis mokestis, nors mokėtino žyminio mokesčio suma sudarė 920 Lt (CPK 80 str. 1 d. 2 ir 5 p., 82 str.). Nesumokėta žyminio mokesčio dalis 60,20 Lt. Ji lygiomis dalimis priteisiama iÅ¡ apeliantų valstybei (CPK 96 str.).Atsiliepimus į apeliacinį skundÄ pateikę atsakovai Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, UAB „JGK statyba“ ir trečiasis asmuo UAB „Aljos statyba“ neprašė bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo.

Nepateikti ir bylinėjimosi iÅ¡laidas įrodantys dokumentai (CPK 178, 179 str.).Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu procesinių dokumentų įteikimo iÅ¡laidos sudarė 25,30 Lt (5 t., b .l. 130), todėl, apeliantams priėmus nepalankų procesinį sprendimÄ , Å¡ios iÅ¡laidos priteistinos iÅ¡ apeliantų valstybei. Susumavus neprimokėto žyminio mokesčio dalį ir procesinių dokumentų iÅ¡laidas, iÅ¡ kiekvieno apelianto į valstybės biudžetÄ priteistina po 43 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų (MAÄ® 66 str. 4 d.).

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovų (apeliantų) V. V. (duomenys neskelbtini) ir Z. S. (duomenys neskelbtini) po 43 Lt (keturiasdeÅ¡imt tris litus) bylinėjimosi iÅ¡laidų valstybei. Teisėjai             Nijolė PiÅ¡kinaitė Alvydas PoÅ¡kus Donatas Å ernas