2018-02-14 Nr. AB-3109-3-61-3-01868-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3163-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01868-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas, Departamentas) 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-611(00659) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Uzbekistano Respublikos piliečiui V. S., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. balandžio 7 d., ir palikti galioti 2016 m. balandžio 7 d. pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atvyko dirbti į Kazachstano Respublikoje veikiančios bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ atstovybę Lietuvos Respublikoje ir tuo pagrindu jam 2016 m. balandžio 7 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2018 m. balandžio 7 d. Pareiškėjas teigė, kad leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas iš esmės remiantis dvejomis sąlygomis, t. y. pateikti dokumentai neatitiko tikrovės ir pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, tačiau, pareiškėjo manymu, atsakovas ginčijamame sprendime nenurodė, kokios aplinkybės pagrindžia leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, todėl skundžiamas sprendimas laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjo manymu, atsakovas nepagrįstai teigia, jog nebuvo pateiktas pranešimas Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valstybinė darbo inspekcija) dėl pareiškėjo komandiruotės ir paaiškino, kad iki šiol trukusios visos pareiškėjo komandiruotės nebuvo ilgesnės nei 30 d., pavasarį buvo suplanuota gerokai ilgesnė komandiruotė, todėl laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų apie tai buvo pranešta Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniam skyriui, kuris prieš ir po pranešimo jokių pažeidimų nenustatė.

Atsižvelgus į tai, pareiškėjas mano, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas padarė tariamą pažeidimą ir priimti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas nepagrįstai nustatė, kad bendrovės atstovybė nevykdo veiklos buveinės nustatytu adresu, ir paaiškino, kad 2016 m. balandžio 7 d. buvo sudaryta paslaugų dėl patalpų nuomos sutartis, todėl tokie teiginiai prieštarauja pateiktiems dokumentams, o tai, kad bendrovė neturi iškabos su rekvizitais, neleidžia daryti išvados, kad ji nevykdo veiklos.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepagrįstai remiasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, SODRA) pateikta informacija ir nurodė, kad atstovybė neturi įdarbintų darbuotojų. Pareiškėjas nurodo, kad joks teisės aktas nenumato prievolės atstovybei įdarbinti Lietuvos Respublikos darbuotojus, nes bendrovės funkcijoms įgyvendinti pakanka bendrovės komandiruojamų darbuotojų į atstovybę. Atsižvelgus į tai, kad atstovybėje nėra įdarbinti darbuotojai, nereiškia, jog bendrovė nevykdo deklaruojamos veiklos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką dirbti bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ atstovybėje kaip vadovas, kai iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos užsienietis ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirbo užsienio valstybės įmonėje, registruotoje Kazachstano Respublikoje, ir jo žinių reikėjo Lietuvos Respublikoje įsteigtoje bendrovės atstovybėje. Atsakovo teigimu, buvo atliktas pareiškėjo leidimo laikinai gyventi patikrinimas ir nustatyta, kad bendrovės atstovybė jokios veiklos realiai nevykdo, ši atstovybė neturi įdarbintų darbuotojų, o Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritoriniam skyriui nebuvo pateiktas pranešimas apie komandiruotą darbuotoją į minėtą atstovybę. Atsiliepime atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad iš skundžiamo sprendimo turinio nėra aišku kokiomis faktinėmis aplinkybėmis yra pagrįstas priimtas sprendimas ir teigė, kad ginčijamame sprendime nurodytos visos faktinės aplinkybės, kurios leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų, nes bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ atstovybėje pareiškėjas faktiškai nedirba ir ši atstovybė nevykdo veiklos Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į tai, visi patikrinimo metu gauti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo ketinimą dirbti Lietuvos Respublikoje ir atvykimo tikslas buvo kitas nei deklaruota. Atsakovas, pasisakydamas dėl komandiruočių į Lietuvos Respubliką, pažymėjo, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne užsieniečiui, kuris periodiškai atvyksta į Lietuvos Respubliką. Leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei užsienietis gyvena kitoje užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius, todėl skunde išdėstytos aplinkybės, kad pareiškėjas ne gyvena Lietuvos Respublikoje, o atvyksta trumpoms komandiruotėms, tik patvirtina, jog pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje negyvena.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-611(00659), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. balandžio 7 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 19 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad leidimo išdavimo pagrindas yra ketinimas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Teikdamas prašymą pareiškėjas taip pat pridėjo: 2016 m. sausio 14 d. tarpininkavimo raštą tarp bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ ir pareiškėjo, 2016 m. sausio 14 d. bendrovės įsakymą pareiškėjui eiti bendrovės atstovybės Lietuvos Respublikoje direktoriaus pareigas, pažymą apie gaunamas pajamas, 2016 m. sausio 19 d. papildomus paaiškinimus dėl bendrovės atstovybės vykdomos veiklos, bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ 2010 m. gegužės 31 d. įstatus ir išrašą, 2015 m. lapkričio 30 d. „New Yorker Kazakhstan“ susirinkimo protokolą, kuriuo buvo įsteigta atstovybė Lietuvos Respublikoje, 2015 m. sausio 1 d. darbo sutartį, sudarytą tarp bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ ir pareiškėjo. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundo argumentus, taip pat pridėjo 2017 m. kovo 8 d. pranešimą Nr. 17/03/0801, kurį pateikė Valstybinei darbo inspekcijos Vilniaus skyriui, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo komandiruotės pradžia yra 2017 m. gegužės 2 d., o pabaiga 2018 m. sausio 31 d., 2016 m. balandžio 7 d. paslaugų teikimo sutartį, sudarytą tarp bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ atstovybės ir UAB „IJ Solutions“ dėl patalpų naudojimo, Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uoste vykstančių reisų sąrašą, bendrovės finansinės atskaitomybės už 2014 m. duomenis ir 2015 m. lapkričio 20 d. bendrovės visuotinį steigėjų susirinkimo protokolą.

8. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) atliko bendrovės atstovybės patikrinimą, kurio metu buvo siekiama patikrinti bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ atstovybės vykdomą veiklą, ir Migracijos valdybos darbuotojai, nuvykę adresu: (duomenys neskelbtini), kuriuo vykdoma bendrovės veikla, nustatė, kad minėtu adresu nėra bendrovės iškabos, o patalpose nedirba bendrovės darbuotojai. Buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys apie bendrovę ir nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 8 d. buvo atleistas iš bendrovės atstovybės, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje nėra įrašų apie tai, ar pareiškėjas išvyko/atvyko iš/į Lietuvos Respubliką. Patikrinimo metu taip pat buvo kreiptasi į Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrių, kuris 2017 m. balandžio 7 d. raštu informavo, kad pranešimų apie pareiškėjo komandiravimą į Lietuvos Respubliką nėra gauta. Remiantis SODROS informacinės sistemos duomenimis, už pareiškėją nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2016 m. balandžio 31 d. buvo mokama privalomoji įmoka, tačiau nuo 2016 m. balandžio 8 d. pareiškėjas buvo atleistas iš darbo. Byloje taip pat pateikti duomenys, patvirtinantys pareiškėjo judėjimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iš kurių matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo nuo 2014 m. kovo 2 d. iki 2014 m. kovo 4 d. ir nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 8 d.

9. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 58 straipsnio 5 punktu, 35 straipsnio 1 dalimi, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 100 punktu, 100.4, 100.6, 100.9, 100.12 papunkčiais ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui panaikino, nes buvo pateikti duomenys, kurie neatitinka tikrovės.

10. Teismas, įvertinę byloje pateiktus duomenis, priėjo išvadą, kad pareiškėjas nėra pateikęs realių ir objektyvių duomenų, jog bendrovės atstovybė vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepateikė nei vieno dokumento, kuris pagrįstų realiai vykdomą bendrovės atstovybės veiklą, t. y. nėra pateikęs sudarytų paslaugų teikimo sutarčių su klientais, sąskaitų faktūrų, duomenų, patvirtinančių gaunamas nuolatines pajamas, ar kitų dokumentų, įrodančių, kad bendrovės atstovybė būtų teikusi paslaugas klientams ar realiai vykdžiusi bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ įstatų 4 skyriuje nurodytą veiklą ir iš jos vykdymo bendrovė būtų gavusi nuolatines pajamas.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad nėra aktuali aplinkybė, jog nėra bendrovės atstovybės iškabos veiklos vykdymo buveinėje. Teismas pažymėjo, kad pagal Tvarkos aprašo 100.6 papunktį, vienas iš fiktyvios įmonės požymių yra tas, jog įmonė neturi tinkamų patalpų vykdomai veiklai vykdyti. Migracijos valdybos darbuotojai, nuvykę į bendrovės atstovybės buveinę, nerado jokių požymių, patvirtinančių vykdomą veiklą.

12. Teismas pažymėjo, kad išduotam leidimui laikinai gyventi yra taikomos specialiosios teisės aktų nuostatos, kurių pagrindu yra vykdoma nuolatinė priežiūra dėl teisės aktų nuostatų laikymosi ir atitikimo specialioms leidimo išdavimo sąlygoms. Teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad leidimas laikinai gyventi yra išduodamas tam, jog užsienio šalies pilietis galėtų laikinai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje, tačiau šiuo atveju, įvertinus atsakovo pateiktus Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenis, matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo vos kelias paras. Pareiškėjas skunde teigė, kad pateikti duomenys yra netikslūs, tačiau šių skunde išdėstytų aplinkybių nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, kurie vienareikšmiškai patvirtintų, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje lankėsi dažniau, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl komandiruotės ir informacijos apie ją pateikimo ir pažymėjo, kad buvo pateiktas Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus 2017 m. balandžio 7 d. raštas, kuris tvirtina, kad pranešimas iš bendrovės „New Yorker Kazakhstan“, kuriuo būtų komandiruojamas pareiškėjas, niekada nebuvo gautas. Teismas objektyvaus pagrindo abejoti oficialios institucijos raštu neturi.

13. Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktus duomenis bei laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikoje, pažymėjo, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktą, pagal kurį leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas, kai užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius.

14. Teismas SODROS duomenimis taip pat nustatė, kad pareiškėjas iš įmonės yra atleistas nuo 2016 m. balandžio 8 d. Nutraukus darbo sutartį, pareiškėjas turėjo informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes. Pareiškėjo 2016 m. sausio 19 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi taip pat yra nurodyta, kad nuo 2013 m. pareiškėjas dirba ir UAB „SW Retail Group“ projektų vadovu, tačiau leidimas laikinai gyventi yra išduotas ne darbo šioje įmonėje pagrindu.

15. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų, patvirtinančių bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ atstovybės realiai vykdomą veiklą, nėra informacijos, kad bendrovės atstovybės buveinėje yra įrengtos tinkamos patalpos įmonės darbuotojams vykdyti bendrovės veiklą, pareiškėjas nebūna Lietuvos Respublikoje ir yra pažeidęs įstatymo nustatytą terminą dėl buvimo užsienio valstybėje, taip pat yra atleistas iš bendrovės, kurios pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo pateikti duomenys dėl bendrovės veiklos neatitinka tikrovės. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas ginčijamame sprendime, remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 14 punktais ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7387947, galiojantį iki 2018 m. balandžio 7 d.

16. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas atmestinas, pareiškėjo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintas.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, neteisėtai ir nepagrįstai apsiribojo Migracijos departamento selektyviai atliktų tikrinimo veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių procedūrinius reikalavimus, vertinimu. Migracijos departamento pateikti į bylą dokumentai ir jų procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad Migracijos departamentas nepranešė pareiškėjui apie jo nagrinėjamą klausimą, nepasiūlė pateikti įrodymų nagrinėjamu klausimu, taip pažeisdamas Tvarkos aprašo 189 punktą ir pareiškėjo teisę būti išklausytam. Tvarkos aprašo 189 punkte yra nustatyta privaloma procedūra ir pareiga informuoti užsienietį apie nagrinėjamą klausimą dėl administracinio sprendimo, leidžiančio laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikinimo (šią aplinkybę dar kartą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5108-602/2017). Šis argumentas buvo nuosekliai nurodytas pareiškėjo skunde, 2017 m. lapkričio 10 d. pateiktuose papildomuose paaiškinimuose, bei dar kartą aiškiai įvardytas pareiškėjo atstovo per vykusį teismo posėdį, tačiau teismas, nepateikdamas jokių motyvų, nevertino šio argumento ir nenustatė minėto administracinio sprendimo negaliojimo pagrindo. Visas įrodinėjimo procesas Migracijos departamente neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl šis pažeidimas negali būti pašalintas teisme, kuris nepriima administracinio sprendimo, o tik vertina jo teisėtumą.

17.2. Pirmosios instancijos teismas remiasi Migracijos departamento sprendime nurodytais iš konteksto ištrauktais epizodais (pvz., kad pareiškėjas Lietuvoje buvo per mažai laiko, iškabos nėra ar pan., kurie patys savaime yra niekiniai ir nieko nepasako apie atstovybės veiklos realumą), todėl negalima daryti išvadą, kad įrodinėjimas administracinėje procedūroje buvo vykdomas tinkamai. Dėl šių įrodinėjimo proceso institucijoje padarytų pažeidimų buvo nepateikti ir neįvertinti pareiškėjo, t. y. asmens, dėl kurio buvo priimamas administracinis sprendimas, turimi įrodymai, todėl priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu. Administracinio teismo kompetencija vertinti administracinio sprendimo teisėtumą pagal faktinę padėtį buvusią sprendimo priėmimo metu ir pagal teisinį reglamentavimą galiojusį sprendimo priėmimo metu turėtų būti suprantama taip, kad teismas turėtų tikrinti taip pat ir tai, ar viešojo administravimo institucija teisingai ir teisėtai nustatė faktinę padėtį (ar tinkamai vyko įrodinėjimas institucijoje), o ne nepagrįstai tikėtis, kad atstovybės veiklą patvirtinantis dokumentai bus pateikti pirmosios instancijos teismui bei bus įrodinėjamos aplinkybės, kurios turėjo būti įrodinėjamos prieš priimant Migracijos departamento sprendimą. Teismas netinkamai, nukrypdamas nuo teisingumo, protingumo kriterijų vertino Migracijos departamento argumentus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ginčijamame sprendime konstatuotas aplinkybes, kad TOVARISHCHESTVO S OGRANICHENNOI OTVETSTVENNOSTIU „New Yorker Kazakhstan“ atstovybė Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo, o pareiškėjas nedirba šioje atstovybėje.

Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodomos procedūrinės Aprašo nuostatos yra taikomos tais atvejais, kai prašymas dėl leidimo laikinai gyventi pateikiamas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 51 punkte arba 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 21 ar 22 punkte nurodytu pagrindu ir kai atliekamas tyrimas dėl įmonės fiktyvumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 58 straipsnio 5 punkto pagrindu. Ginčijamas sprendimas priimtas ne įmonės fiktyvumo pagrindu (Įstatymas ir Aprašas nenumato galimybės atlikti įmonės fiktyvumo tyrimą pagrindais, dėl kurių kreipėsi pareiškėjas), o tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Nagrinėjamu atveju aktuali ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pvz., 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5109-552/2017. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Aprašo 188, 189 punktuose nustatyti reikalavimai netaikytini, kai nėra pagrindų tyrimui dėl užsieniečio įmonės fiktyvumo pradėti (žr. 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017). Toje pačioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma.

Taigi Migracijos departamentas neturėjo pareigos vadovautis Aprašo 189 punkto reikalavimais bei apklausti pareiškėją prieš priimdamas sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas pažymi, kad patikrinimo metu buvo atlikti tie veiksmai, kurie yra būtini ir pakankami sprendimui priimti. Pareiškėjo kartu su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi pateiktame 2016 m. sausio 28 d. paaiškinime buvo nurodyta, kad pareiškėjas paskirtas bendrovės atstovybės vadovu ir tik jo nepertraukiamas buvimas Lietuvoje gali užtikrinti sklandžią ir efektyvią bendrovės atstovybės veiklą.

Pareiškėjas taip pat buvo pateikęs dokumentus, kad atstovybė veiks patalpose, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Tačiau nuvykus nurodytu adresu, nebuvo rasta nei iškabos, nei dirbančių darbuotojų, nei kitų požymių, leidžiančių daryti išvadą, kad nurodytu adresu yra vykdoma atstovybės veikla. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, turi pateikti išsamius ir atitinkančius tikrovę duomenis tam, kad Migracijos departamentas ir kitos atsakingos valstybės institucijos galėtų vykdyti efektyvią užsieniečių ir įmonės kontrolę.

Atsižvelgiant į patikrinimo duomenis, kad pareiškėjo nurodytu adresu atstovybė jokios veiklos nevykdo, nustatyta, jog duomenys apie įmonės buveinę, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2507-662/2017, 2016 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016. Priimant ginčijamą sprendimą, duomenų visumoje įvertintos ir kitos aplinkybės (pvz., aplinkybė, kad pareiškėjas kitą dieną po leidimo laikinai gyventi įforminimo išvyko iš Lietuvos Respublikos ir duomenų, jog pareiškėjas vėliau būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką, nenustatyta, atstovybėje nėra kitų įdarbintų asmenų ir kt.).

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinėse bylose (taip pat ir pagal užsieniečių skundus) kartu su visais kitais administracinio proceso principais vadovaujamasi ir rungimosi principu. Ginčijamame Migracijos departamento sprendime, įvertinus tyrimo metu surinktą medžiagą, konstatuota, kad „New Yorker Kazakhstan“ atstovybė veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo. Tačiau pareiškėjas, atstovaujamas profesionalaus teisininko (advokato), teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento tyrimo metu surinktus įrodymus ir ginčijamo sprendimo išvadą.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, tuo pagrindu, jog atvyksta dirbti į atstovybę, leidimą laikinai gyventi turėjo 13 mėnesių, todėl jam neturėjo kilti sunkumų įrodant atstovybės veiklą, jei tokia veikla buvo vykdoma. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė atlikęs tyrimą ir įvertinęs aplinkybių visumą. Ginčijamas sprendimas priimtas teisingai įvertinus faktinę padėtį. Pareiškėjas nepateikė nei vieno įrodymo, kuris paneigtų ginčijamo sprendimo išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad dėl padarytų pažeidimų buvo nepateikti ir neįvertinti pareiškėjo turimi įrodymai.

Pareiškėjas nei pateikė šių įrodymų teismui, nei nurodė, kokių konkrečių įrodymų jis negalėjo pateikti. Teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, o šalys turėjo galimybę pateikti įrodymus byloje. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-611(00659) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Uzbekistano Respublikos piliečiui V. S., panaikinimo“, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. balandžio 7 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

22. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas, įvertinus jo pateiktus nurodytus duomenis ir dokumentus, ir nustačius, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) reikalavimus.

23. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis pagal šio Įstatymo 58 straipsnio 5, 6 punktus yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Įstatymo 58 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu atvyksta į Lietuvos Respubliką ne ilgiau kaip trejiems metams dirbti užsienio valstybės įmonės atstovybėje, filiale ar įmonėje, kuri priklauso tai pačiai įmonių grupei, įsteigtoje (įsteigtame) Lietuvos Respublikoje, kaip vadovas arba kaip specialistas, jeigu iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos užsienietis ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirbo toje užsienio valstybės įmonėje ir jo dalykinių žinių ar aukštos profesinės kvalifikacijos būtinai reikia Lietuvos Respublikoje įsteigtos įmonės, atstovybės ar filialo veiklai.

24. Pareiškėjui išduotas leidimas buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 14 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

25. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

26. Įstatymo 35 straipsnio, reglamentuojančio atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...> (2 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

27. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimas iš esmės grindžiamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos atlikto bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ atstovybės patikrinimo duomenimis, kuriais remiantis padaryta išvada, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo ketinimą dirbti Lietuvos Respublikoje. Atsakovas rėmėsi tuo, kad nurodytu bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ atstovybės Lietuvoje registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, minėta atstovybė veiklos nevykdo, iškabos nėra, darbuotojai nedirba. Pažymėta, kad kitos atstovybės veiklos vietos užsienietis prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi teikimo metu nenurodė. Patikrinus duomenis VSDFV informacinėje sistemoje apie „New Yorker Kazakhstan“ atstovybėje įdarbintus asmenis, nustatyta, kad minėtoje atstovybėje nėra įdarbintų darbuotojų, o Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritoriniam skyriui nebuvo pateiktas pranešimas apie komandiruotą darbuotoją į minėtą atstovybę; patikrinus duomenis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos išvyko 2016 m. balandžio 8 d. (kitą dieną po leidimo laikinai gyventi įforminimo), ir pagal turimus duomenis iki šiol nekirto išorinės Lietuvos Respublikos sienos. Išnagrinėjęs ir įvertinęs visą surinktą informaciją, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų, nes bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ atstovybėje pareiškėjas faktiškai nedirba ir ši atstovybė nevykdo veiklos Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo ketinimą dirbti Lietuvos Respublikoje ir atvykimo tikslas buvo kitas nei deklaruota.

28. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs išsamią atsakovo surinktų duomenų ir įrodymų analizę, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis remdamasis jis prašė panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, visas įrodinėjimo procesas Migracijos departamente neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl šis pažeidimas negali būti pašalintas teisme, kuris nepriima administracinio sprendimo, o tik vertina jo teisėtumą. Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamento pateikti į bylą dokumentai ir jų procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad Migracijos departamentas nepranešė pareiškėjui apie jo nagrinėjamą klausimą, nepasiūlė pateikti įrodymų nagrinėjamu klausimu, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 189 punktą ir pareiškėjo teisę būti išklausytam.

29. Tvarkos aprašo 84 punkte nustatyta, kad Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus: išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti; organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus.

30. Remdamasis šiomis Aprašo nuostatomis, atsakovas turėjo teisę rinkti informaciją, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma.

31. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodomi Aprašo 189 punkte nustatyti reikalavimai netaikytini, nes nebuvo pagrindų tyrimui dėl pareiškėjo įmonės fiktyvumo pradėti. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Migracijos departamentas Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

32. Akcentuotina, kad pareiškėjas šioje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, susijusias su bendrovės „New Yorker Kazakhstan“ atstovybės veikla, o atsakovo Migracijos departamento surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjui išduotas leidimas turi būti panaikintas, yra teisinga.

33. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Migracijos departamento atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, jog dėl padarytų pažeidimų buvo nepateikti ir neįvertinti pareiškėjo turimi įrodymai. Pareiškėjas nei pateikė šių įrodymų teismui, nei nurodė, kokių konkrečių įrodymų jis negalėjo pateikti. Teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, o šalys turėjo galimybę pateikti įrodymus byloje.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

35. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys