AS-520-339-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS520-339/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00932-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. D. 2012 m. kovo 29 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Institucija) per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendento B. K. (B. K.) vardu, perduodant neatlygintinai 6863 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 30 d. nutartimi atsisakė priimti J. D. skundą, išaiškino, kad pareiškėja turėtų kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba).

Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalį prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 2 dalį skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai, o šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas nustatė, jog pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad ji laikėsi ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos ir nesutikdama su Institucijos 2012 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 49SF-(14.49.104.)-3638 bei siekdama, kad Institucija priimtų sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, todėl jos skundą atsisakė priimti.

III. Atskiruoju skundu pareiškėja J. D. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – jos skundą priimti.

Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti skundą, vadovavosi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta, kad Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemes sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pažymi, jog Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, (toliau – ir Rekomendacijos) išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir šio įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nustatyta, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo skundžiami teismui, todėl tokio sprendimo priėmimo vilkinimas skundžiamas tiesiogiai teismui, netaikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Teigia, jog tiek iš pateikto skundo pavadinimo („Dėl atsakingos institucijos vilkinimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo“), tiek iš skundo turinio, tiek ir iš skundo pabaigoje suformuluotų reikalavimų akivaizdu, kad skundu skundžiamas ne koks nors konkretus atsakovo priimtas administracinis aktas ir ne jo veikimas (neveikimas), bet būtent sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo vilkinimas, nors sprendimui priimti yra sudarytos visos teisinės prielaidos, t. y. priimta 2005 m. kovo 9 d. išvada Nr. 2.12-53, 2001 m. gegužės 17 d. sprendimu patvirtintos namų valdos ribos, 2011 m. spalio 7 d. įsakymu suformuotas ir įregistruotas žemės sklypas, netgi parengtas 2003 metų sprendimo projektas, tačiau pats sprendimas iki šiol nepriimtas. Pažymi, jog nėra priimta jokio sprendimo dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises pareiškėjos tėvo pageidaujamu būdu.

Pažymi, jog teismui pateiktas atsakovo 2012 m. vasario 17 d. raštas Nr. 49SF-(14.49.104.)-3638 (o ne sprendimas) yra informacinio pobūdžio, iš kurio pareiškėjai galutinai tapo aišku, kad sprendimo priėmimas ir toliau yra vilkinamas – siūloma pasirinkti alternatyvų atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą. Teigia, jog minėtas raštas, kaip ir 2010 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. SS22-370, jai nėra privalomas vykdyti, todėl pareiškėja jo neskundžia teismui. Mano, jog jai nėra jokio reikalo šio rašto skųsti Nacionalinės žemės tarnybos vadovui. Teigia, jog minėti raštai tik iliustruoja atsakovo neveikimą, siekiant ir toliau vilkinti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimą.

Nurodo, jog, jeigu byloje, kurioje skundžiamas vilkinimas atkurti nuosavybės teises, nustatoma, kad nuosavybės teisės pareiškėjui neatkuriamos be teisėto pagrindo, teismas sprendimu turi įpareigoti įstatymų nustatyta tvarka priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo tą instituciją, kurios kompetencijai galiojantys teises aktai priskiria tokių sprendimų priėmimą (Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijos).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Pareiškėja J. D. atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti J. D. skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu ir išaiškino, kad pareiškėja turėtų kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos.

Vadovaujantis Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (pareiškėjos skundo padavimo metu galiojusi 2011 m. balandžio 24 d. teisės akto redakcija) 122 punktu, skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Žemės reformos įstatymo (pareiškėjos skundo padavimo metu galiojusi 2010 m. liepos 1 d. teisės akto redakcija) 18 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai, o šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pareiškėja teigia, jog atsakovas vilkino priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. iš pareiškėjos skundo matyti, jog ji skundžia atsakovo neveikimą.

Pareiškėja remiasi Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijomis, aprobuotomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, kuriose, jos teigimu, išaiškinta, kad Atkūrimo įstatyme ir šio įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nustatyta, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo skundžiami teismui, todėl tokio sprendimo priėmimo vilkinimas skundžiamas tiesiogiai teismui, netaikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Pažymėtina, jog pareiškėjos minimose Rekomendacijose yra nurodyta, jog išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka turi būti nagrinėjami skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, nepriklausomai nuo to, ar šie skundai paduodami dėl tam tikrų veiksmų atlikimo (aktų priėmimo) ar dėl vilkinimo atlikti tokius veiksmus, bet ne dėl vilkinimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi pareiškėja pagrįstai teigia, jog buvo suformuota teismų praktika, kad sprendimo priėmimo vilkinimas skundžiamas tiesiogiai teismui, netaikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tačiau pažymėtina, jog tokia praktika buvo suformuota, atsižvelgiant į tai, kad tuomet galiojusi Žemės reformos įstatymo redakcija (iki 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojusių pakeitimų) nenumatė aiškiai, jog skundžiant institucijų neveikimą nuosavybės teisių atkūrimo procese privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. LVAT, remdamasis iki minėtų Žemės reformos įstatymo pakeitimų galiojusiu teisiniu reguliavimu, išaiškino, jog ginčams dėl neveikimo, susijusiems su nuosavybės teisių į mišką, žemę ir vandens telkinius atkūrimu, kilusiems iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, privaloma ikiteisminė tvarka teisės aktuose aiškiai nėra nustatyta (pvz., LVAT 2002 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-172/2002, 2006 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-1006/2006, 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007). Taigi išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos skundžiant institucijų neveikimą nuosavybės teisių atkūrimo procese neprivalomumas buvo siejamas su tuo, jog teisės aktai nenumatė tokios pareigos.

Pabrėžtina, jog 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojo Žemės reformos įstatymo pakeitimas ir nuo tada Žemės reformos įstatymo (po 2010 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. XI-914 padarytų pakeitimų, įsigaliojusių 2010 m. liepos 1 d.) 18 straipsnio 3 dalyje aiškiai įvardyta, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių neveikimui skųsti yra nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjos nurodyta teismų praktika nagrinėjamai situacijai nėra aktuali. Pareiškėja, skųsdama atsakovo neveikimą, turi laikytis ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos (Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji laikėsi minėtos tvarkos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes bei padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjos skundo priimtinumo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti J. D. skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu ir išaiškino, kad pareiškėja turėtų kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, todėl skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir jos panaikinti nėra pagrindo.

Dėl nurodytų aplinkybių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjos J. D. atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė